/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 1996

 

  Poezijos pavasario almanachas 1996

Sudarytojas – Alvydas Šlepikas 
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1996

1996 m. Poezijos pavasario laureatas 

Kornelijus Platelis

už eilėraščių rinktinę „Prakalbos upei”

Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Mindaugas Kvietkauskas, Laurynas Katkus, Mantas Gimžauskas, Vilius Balsys, Ramūnas Gerbutavičius, Neringa Abrutytė, Meilė Smiltė, Dovilė Zelčiūtė, Nijolė Simona Pukinskaitė, Benediktas Januševičius, Marius Burokas, Ilona Čiužauskaitė, Regina Biržinytė, Marius Glinskas, Ričardas Šileika, Tomas S. Butkus, Renata Radavičiutė, Artūras Valionis, Vidmantas Elmiškis, Darius Šimonis, Jolanta Sereikaitė, Mindaugas Peleckis, Rimas Maldeikis, Zigmas Paulauskas, Gintaras Grajauskas, Dainius Dirgėla, Rimantas Žukas, Laura Kalinauskaitė, Sigitas Poškus, Darius Jakulevičius, Mindaugas Valiukas, Vytautas Kirkutis, Gasparas Aleksa, Juozas Mečkauskas-Meškela, William Levy, Dainius Gintalas, Romas Daugirdas, Paul Éluard, Raimondas Dambrauskas, Birutė Marcinkevičiūtė, Vytautė Jalinskaitė, Antanas A. Jonynas, Patricija Šmitaitė, Aldona Veščiūnaitė, Vytautas Kaziela, Julie Kane, Algirdas Verba, Herkus Kunčius, Alfredas Franckaitis, Alė Rūta, Justinas Kubilius, Julija Jekentaitė, Viktoras Rudžianskas, Vytautas Rubavičius, Jolita Skablaūskaitė, Jūratė Sučylaitė, Sigitas Parulskis, Nijolė Kliukaitė, Kornelijus Platelis, Jonas Zdanys, Viktoras Neimantas, Aleksandras Šidlauskas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Laima Sruoginytė, Mindaugas Milašius, Aidas Marčėnas, Birutė Baltrušaitytė, Donaldas Kajokas, Valdemaras Kukulas, Vitalija Bogutaitė, Vladas Braziūnas, Danijilas Andrejevas, Nijolė Miliauskaitė, Jonas Liniauskas, Emilis Winteleris, Aldona Elena Puišytė, Albinas Galinis, Tomas Transtromer, Liudas Giraitis, Tomas Arūnas Rudokas, Rimvydas Stankevičius, Onė Baliukonytė, Raimondas Jonutis, Stasys Stacevičius, Vytautas Skripka, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Gražina Gieškaitė, Stasys Jonauskas, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Henrikas Algis Čigriejus, Vasylis Stusas, Vytautas Rudokas, Judita Vaičiūnaitė, Douglas Dunn, Algimantas Baltakis, Iš arabų viduramžių poezijos, Eduardas Mieželaitis, Vytautas P. Bložė, Oskaras Milašius

[/expand]

 

Almanacho recenzijos

 

Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

[expand title=”Skaityti”]

 

„Metai”. 1996 Nr. 8-9

Apie šiųmetį Poezijos pavasari nebuvo daug kalbėtą ir rašyta. Žurnalistai tenkinosi žinutėmis, poezijos gerbėjai – kasmet panašiais gandais ir apkalbėlėmis. Vis dėlto baigiamojo šventės vakaro kalbų ūžesy teko išgirsti klausimą, kurio iš pradžių net nesupratau: „Ar tebėra moralu rengti Poezijos pavasarį?“ Tarytum sugėdinta vienareikšmių teigiamų atsakymų, televizijos siužete žurnalistė šio klausimo nebepaliko. Kitos laidos montaže Poezijos pavasaris vėl buvo rodomas kaip beprasmis, fasadinis, iš aklos inercijos kasmet kartojamas renginys. Taigi ar moralu kasmet apsimesti, kad poezijos vakaruose klausomasi skaitomų eilėraščių, kad į renginius daugybė žiūrovų susirenka ne vedama nesąmoningos inercijos, o nuoširdžios šiuolaikines poezijos meilės, kad parduodamas tūkstantinis naujai išleisto almanacho tiražas? O svarbiausia – ar reikia apsimesti, kad kas nors, išskyrus leidyklos redaktorius, šį almanachą iš tiesų perskaito?
„Poezijos pavasario“ almanachas visų pirma yra leidinys, skirtas pavartyti. Svarbiausia jame – turinys, ypač kai ieškoma savos ar pažįstamų pavardžių. Tai savotiškas vienkartinis leidinys, sterili pavasario poezijos dozė – sunaudojus ką tik minėtu būdu, jį geriausia „utilizuoti“, paliekant tolimame knygų lentynos kampe. Šiomis ypatybėmis „Poezijos pavasaris“ primena (tenenuskamba tai ciniškai!) vakarietišką paslaugų ir prekių katalogą – šiaip ar taip, tai labiausiai komercinis poezijos leidinys. Tad jį ir reikia skaityti greitai, pernelyg nesusikaupus – tiesiog leisti puslapiams bėgti tarp pirštų, matant vien pavardžių, pavadinimų, ženklų ir žodžių mirgesį, jaučiant besiverčiančių lapų sukelto vėjo dvilkčiojimus, poezijos oro gūsius. Leisti lėkti prasmių, struktūrų, vizijų, kompleksų, fantazijų prikrautomis eilėraščių vilkstinėmis, vienąsyk metuose praūžti pamišėlišku greičiu įsibėgėjusiam tekstų traukiniui, kad paskui liktum keliems mėnesiams tuščiame literatūros proceso kelkraštyje su vieninteliu dvieiliu mintyse:

Baltas žydinčių sodų
Traukinys pro mane nudunda.

Ar nebūtų reikėję Kornelijui Plateliui skirti laureato vardą vien už šias eilutes? Jose Poezijos pavasario skuba keistai sutampa su išraiškos meistryste, karštligiškas tekstų bėgsmas iškyla pačiame tekste. Paradoksalu – ties šiomis eilutėmis nustoja verstis puslapiai, greitasis žodžių traukinys stabteli. Lyg nelauktoje stotelėje keleivis (t. y. skaitytojas) dairosi po tuščią peroną. Šitaip skaitytojui kyla pagunda atrasti ir daugiau tokių stabtelėjimų. Ir nustatyti bent apytikslį šiemetinės pavasario poezijos maršrutą.
Taigi pirmąsyk dėmesys stabteli, regis, ties „biriais“ Manto Gimžausko tekstais. Šis jaunas poetas „barsto“ ne žodžius, o strofas, strofa atrodo esanti jo poetinės išraiškos svarbiausias dėmuo. Astrofiškuose eilėraščiuose M. Gimžauskas yra monotoniškas, matyt, jo eiles ir išskiria kompozicijos žaismė (eilėraštis rašomas kaip dialogas). Judrus poetinis vaizdas išreiškia tą pačią bėgsmo, nerūpestingos skubos, skubėjimo kaip alibi jauseną:

nameliai –
jūs greitai išnyksit už posūkio
ir tapsit dar tuštesni
juokinga kad čia kas gyveno
dar juokingiau
kad negyvena čia niekas
(„Nameliai“, p. 23)

Panašiu tempu pralekia ir Zigmo Paulausko poezija keleivinio transporto tema („Gyvenimo bilietas“,, p. 69). Neatsilieka dar du poetai – R. Gerbutavičius bei R. Stankevičius. Tik abu jie „barsto“ jau paskirus įvaizdžius, asociacijų grūdus, tad kyla nevaldomo sąmonės srauto, automatiško rašymo įspūdis. Subjektas abiejų eilėraščiuose – poetinio seanso mediumas tarp (pa)sąmbnės ir ne itin kontroliuojamos artikuliacijos (R. Gerbutavičiaus „gyvatės pėdsaku…“, „kai miestas nusiaubs…“, R. Stankevičiaus „Mokymasis vaikščioti. Namų dešifravimas“). Tačiau formos kontrolė abudu verčia atrasti neartikuliuojamų pradų ir aiškios struktūros pusiausvyrą: R. Gerbutavičiaus „Kaukolėje“ sklandų kalbėjimą nelauktai atsveria atviras emocingumas, R. Stankevičiaus „Marijos žemėje“ itin sustiprėja kalbos ir pauzių kontrastas. Tai lauktosios jų abiejų poezijos „stotelės“.
Kaip įprasta, visiškai formalistinė yra Neringos Abrutytės kūryba. Skurdus jos žodynas paradoksaliai primena grafomaniškąjį (dažniausi įvaizdžiai – meilė, mylimasis, draugystė, neapykanta, laimė). Atrodo, kad didžiausią prasmės krūvį eilėraštyje sukaupia – dar vienas paradoksas! – veiksmažodis. Suvokimo inercja veiksmažodį paprastai „nureikšmina“, jam jokiu būdu netinka poetinio įvaizdžio funkcijos. N. Abrutytė savaip stabdo ir šią inerciją, ir skaitytojo dėmesį:

po to jau siejo mus platoniška
draugystė
ką reiškia „siejo“? argi tai Platonas… (p. 30)

Antra vertus, veiksmažodžio ar prieveiksmio prasmių laukas itin išplečiamas pauzėmis, brūkšnių niuansais, – kitais struktūralistų vadinamais kalbos „minusa
is“. N. Abrutytė iš savo eilių eliminuoja žodį kaip ženklą (taigi visų pirmą eliminuojamas daiktavardis). Jo vietą užima pats ženklas (brūkšnys, daugtaškis, klaustukas). Tačiau ar išties galima neverbalinė poezija, ar yra tik trumpalaikė jos iliuzija?
Geriausią priešstata šiam žodžio nuvertėjimui – Dariaus Šimonio pusiau literatūrinė šnekta. Sava šnekta visada teikia pasjtikėjirno, tad D. Šimonis drąsiai eksponuoja tai, ko kiti gėdijasi – literatūros tradicijos štampus. Jo eilėraščiuose dažnai ir visai be jokips gėdos kartojamas Lietuvos vardas. Gilesne prasme D. Šimonis, matyt, priklauso vis atgyjančiai daiktiškosios, medžiagiškosios lietuvių poezijos tradicijai. Sutilptų jo eilėraštyje ir aukšti bokštai, ir mėžiamas mėšlas, o amžiaus pradžios kėturvėjihinkų draugijoje jis jaustųsi savas tarp savų. Priešingai, į tą draugiją turbūt nebepatektų Benediktas Januševičius, kuris atrodo visiškai išeikvojęs miestietiško slengo galimybes, gerai tik, kad jo eilėraščiai sąžiningai tą tuštumą atskleidžia („Penki tuštybės variantai“). Žodingesnis yra ir Ričardas Šileika. Jo metaforų blyksniai, sentimentali ironija – iš tarmės ir rafinuotos literatūrinės kalbos sąlyčio. Visiškai rafinuoti, pabaigti iki galo yra Gintaro Gajausko „žaidimai“ kalbos periferijos reiškiniais, tarnybinių žodžių, šnekamųjų intonacijų ir kitos smulkmės formomis. Nuostabu, kad iš tokios „šnektos“ sumeistraujamas tvirtos struktūros eilėraštis („Diena, kurios per daug“). Kita vertus, čia vėl atsiranda pabirų įvaizdžių, savaiminio kalbėjimo srautas, kurį visai skirtingais būdais suvaldo jau minėti D. Šimonis ir N. Abrutytė.
Tuo ir baigiasi trumpi stabtelėjimai jaunųjų kalbos –ir tylos zonose, nors ir nėra malonu pripažinti šįkart paprasčiausio kalbėjimo erdvei priklausant kad ir Dainiaus Dirgėlos eilėraščius. Šiaip ar taip, „Svetimų“ kūrybos ar bent jau Balio Bukelio braižo trūkumas almanache nėra itin pastebimas. Tačiau sunku nepastebėti Sigito Parulskio publikacijos. Kilmininko linksnio pavadinimais, mikroskopiška mirties ir kūno „analize“ jo eilėraščiai tebėra „Mirusiųjų“ poetikos tąsa. Vis dėlto forma, skambūs sakinių periodai, klausimų retorika daro juos panašius į pirmosios jo knygos „Iš ilgesio visa tai“ kūrinius. Nesunku pamiršti, kad ir S. Parulskis geba rašyti lengvų rimų ir ritmų kalba. Šitaip lengva ranka rašyta mirties temos variacija eilėraštyje „Vėlinių“, manding, visiškai atstoja sąmoningai šiurkščią ir todėl kiek demonstratyvią „Mirusiųjų“ kalbėseną. S. Parulskis nebėra toks demonstratyvus – gal todėl šiuose eilėraščiuose atsiveria rezignacija, klausą daug stipriau užgauna tamsos įvaizdžiai. Rodos, S. Parulskis vėl nustoja vengęs katarsio efektų.
Anglakalbio poeto Jono Zdanio eilėraščiai proza autentiškai skamba ir versti – juose išlieka konkrečios patirties krūvis. Kita anglakalbė Laima Sruoginytė turbūt sąmoningai bando stebinti didmiesčio estetika ir egzotika – gal todėl ir vertimo kalba negyva? Egzotika, indiškais terminais kol kas nepriekaištingai žaidžia Nijolė Miliauskaitė, tik retkarčiais ji pernelyg pasitiki religine (krišnaizmo!) retorika („kaip išbalint; kaip išskalauti tave / kad būtum tyra, mano siela?“, p. 193). Paskutiniame eilėraštyje „mano saris…“ visos retorikos traukiasi, o pasirodo paprasčiausias, net buitiškas moteriškas džiaugsmas nauju drabužiu – ir religinė dimensija iškyla savaime kaip potekste. Induizmo žodynas atsiranda ir Aido Marčėno „Paguodimuose S. P.“ Nejau ir tarp poetų turėsime Jurgos Ivanauskaitės pasekėjų?
Iki šiol, regis, nebandyta Lietuvos aktualijų vaizduoti sakmės stilistika. Tad itin originalus yra trumpas Jono Strielkūno eilėraštis „Užkeiktas namas“. Įdomiausia, kad krūptelėti jį skaitant priverčia ne pasakų siaubai, o paskutinė – aktualioji – eilutė. Ar nėra savaip aktualus ir Sigitas Geda, į eilėraščio „Mišios sugriuvusioj bažnyčioj“ mistinį vyksmą vis įterpiantis realybės detalių? Šio eilėraščio mišios – intymios, o kartu ir kosmiškos, jo subjektas – išgyvenantis benamystę, neberandantis užuovėjos nei laike („Baisi valanda, į kurią mes atėjom!“), nei šventoje erdvėje. Keistas dangaus klajoklio menulio ir žmogaus benamystės sugretinimas – amžinos praeivio būsenos, amžino vienišumo sugestija. Šiam įdomiam S: Gedos minorui atliepia Oskaro Milašiaus „Rugsėjo simfonija“ – „Poezijos pavasaris“ šįkart baigiamas rudens eilėmis.
Dvelkteli užverstas puslapis. Kiek ilgėlesnis minčių stabtelėjimas, o paskui kartojasi –

Baltas žydinčių sodų
Traukinys pro mane nudunda.

„Aistra iškaltam žodžiui“, – nusijuokia ironiškasis Herkus Kunčius.

[/expand]

 

Kibirkštys ir pelenai II. Apie naujausias knygas kalbasi rašytojai Juozas Aputis, Solveiga Daugirdaitė, Sigitas Geda ir Sigitas Parulskis (ištrauka)

[expand title=”Skaityti”]

 

„Metai”, 1996 Nr. 7

S.Geda. Pradėsiu nuo ką tik pasirodžiusios „Poezijos pavasario“ knygos. Nespėjau jos nuodugniai perskaityti, tačiau pirmas įspūdis susidarė toks: reikia kažką daryti su šiuo leidiniu (nors apie tai šnekama jau dveji ar treji metai, bet nieko nedaroma) atrankos prasme. Negalima taip sandėliuot poezijos. Nežinau, ar pasauly išeina tokios knygos, kur eilėraščiai atrodo kaip silkės statinėje: atsiverti puslapį ir matai tris ar keturis eilėraščius kaip kareivius išrikiuotus. Net jei ta poezija būtų gera, – vis tiek būtų baisu. Dabar „Poezijos pavasariuos“ vis po du trečdalius debiutantų. Vienais metais mūsų poezija neva atsinaujina dviem trečdaliais, kitais – vėl dviem trečdaliais, trečiais – vėl… Kažkam gali atrodyti juokinga ir nesuprantama. Bet yra toks procentas rašančiųjų, kuriems svarbiausia išsispausdint. Nesakau, kad anksčiau buvo gerai tos užtvaros, bet kai nėra jokių užtvarų – tai irgi blogai. Tie debiutantai taip ir dingsta. Jeigu palygintume pavardes šitam „Poezijos pavasary“ ir prieš trejus metus buvusiame, daugelio jau nerastume. Tai kur tie visi poetai? Ir kam tie amžini debiutai? Jeigu leidinys – reprezentacinė Lietuvos poetų knyga, reikia dėti gerus tekstus, o debiutuojantys tegul leidžia savo „Poezijos pavasarius“, kaip kad žmonės rajonuose leidžia savo „Poezijos pavasarėlius“.
J.Aputis. Neaišku man, ar yra dar tas principas, kuris galiodavo anksčiau: tekstai negali būti spausdinti periodikoje, poetas siūlo tai, kas jam atrodo geriausia, siūlo būtent šiai knygai. Dabar, atrodo, nemaža kūrinių yra spausdinta periodikoje. Ar anas principas jau atšauktas, ar savaime išėjo?
S.Geda. Anksčiau tai būdavo etikos dalykas. Visuotinai to nėra, bet kai kurie autoriai tą daro. Kodėl – aš nežinau.
S.Parulskis. Aš nepastebėjau, kad tokių kartojimusi būtų tiek daug ir taip kristų į akis. Juk renka eilėraščius dar iš rudens, atiduoda pluoštus, taip patenka tarp kitų publikacijų.
J.Aputis. Aš pastebėjau bent tris poetus, į „Poezijos pavasarį“ patekusius iš periodikos: A.Verbą, T.A.Rudoką ir R.Biržinytę.
S.Geda. Visą laiką buvo šnekama, kad jeigu susirenka aštuoniasdešimt ar šimtas gerų eilėraščių, tai tokį „Pavasarį“ ir reikia leisti, kitaip jį maketuoti, kad eilėraštis puslapy atrodytų kaip visam pasauly – būtų daug erdvės. O dabar principas – kiek galint daugiau pavardžių.
Čia kaip ir su grafomanų knygom už savo pinigus. Žmogus išsileidžia, o po metų jau ir Rašytojų sąjungoj. Tai aš vadinu naująja konjunktūra. Anksčiau buvo ideologinė konjunktūra, o dabar – pinigų.
S. Parulskis. Anksčiau „Poezijos pavasary“ buvo poetai – Rašytojų sąjungos nariai, buvo vienas du debiutantai, Universiteto literatai. Labiau matydavosi viskas. O dabar yra taip, kad pusės pavardžių aš aps
kritai nežinau, nežinau, ar jis debiutantas, ar pagyvenęs žmogus – jokios informacijos. Vartai almanachą kaip laikraštį.
S. Geda. Blogiausia, kad panašias pastabas sudarytojas girdėjo jau ir pernai. Sako: „Leiskit dar metus pabandyt, dabar tai jau padarysiu!“ Ir vėl – nieko. Tai, kas ką atneša, suspaudžiama kaip su presu ir – šekit jums… pica!

[/expand]

 

Arnas Ališauskas. Poezijos retorta’96

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 20

Kaip Poezijos pavasario renginiai turi daugiau paraliteratūrinę negu literatūrinę reikšmę ir egzistuoja tik šalia kūrybos, taip, manyčiau, ir to paties pavadinimo almanachas nėra šiandieninę Lietuvos poeziją iš esmės atspindintis leidinys. Dažnai vieno ar kito pobūdžio įtarimus kelia netgi bendraminčių parengtos antologijos (kad ir „žemininkų“ knyga ir nepabaigiami svarstymai, kas ten pritinka ir kas – ne), tad aišku, kad šimtas skirtingiausių poetų vienoj knygoj sunkiai bepaklus bendroms taisyklėms ar sisteminimams, kad ir kokie tobuli šie būtų. Juolab kad ne vienerius metus, vartant almanachą, pasitvirtina įspūdis, jog nemažai autorių atiduoda „Pavasariui“ tai, kas užsiguli stalčiuje tarp publikacijų. Apie kokią savybę atspindėti literatūrą tokiu atveju gali būti kalba? Esminė knygos paskirtis, mano nuomone, būtų literatūriškai suvenyrinė. O suvenyrai, kaip žinoma, praktinę naudą teikia retai. Jie skirti priminti ir paliudyti, kad kadaise, 1996-aisiais įvyko…
Įvyko. Vienas iš bruožų, pastebėtų almanache, lyginant jį su ankstesniaisiais, – ženklus poetinio cecho atjaunėjimas. Jeigu šiemet tebegyvuotų „Naujų vardų“ rubrika, į ją reikėtų surašyti vos ne trečdalį autorių. Todėl ir nemažą dalį knygos tendencijų diktuoja jaunimas.
Viena iš tokių tendencijų laikyčiau lyrikos kaip žanro išstūmimą iš poetinės apyvartos ir vis gyvybiškesnes „semiotinės“ poezijos apraiškas. Jauni autoriai vartoja žodį kaip faktūrą, išlaikydami šios prioritetą prieš vidinę raišką, impulsą, konstrukcijos prioritetą – prieš dekoraciją. Todėl vis savarankiškesnė tampa kalba kaip įrankis, priemonė – ja žaidžiama, manipuliuojama, kartais ir pasišvaistoma be rimto reikalo. Pavyzdys galėtų būti R.Dambrausko „šnekos šnekėlės“ is ciklo „Žmogaus Kūyryba“: „šušušušušušu (…) ššššš (…) š“. Galbūt tai kraštutinis tokios poezijos pavyzdys, tačiau, kaip ir šis poetas, taip ir T. S. Butkus, D.Jakulevičius žaidžią ne jungdami žodžius minties pagrindu, o į vieną tekstą suleisdami skirtingiausių kultūrinių lygmenų, stilistikų, intonacijų bei poetinių įtampų reiškinius, nelyginant cheminėje laboratorijoje laukiant reakcijos rezultato – naujos reikšmės:

sudribome molio kalvoj
palietėm naktį sviestuotais klavišais
užmigdę šaligatvį
peršuliui kylant mašinom
per cypiančius plaukus

T.S.Butkus. „Virš kiparisų ledo“

Įdomesnių dalykų galima aptikti tuose tekstuose, kurių autoriai stilizuotą „netvarką“ tramdo vidine logika ir derme. Tokios poezijos pavyzdys galėtų būti D.Šimonio tekstai:

Tėvas Kšištofas nudeda stumbrą
Prieš tai jo šventais myžalais
Apšlakstęs Telšius ir Būtingę ir Skuodą
Prismaigsto kryželių keliuos
Nelygu rubežiaus stulpų
Ir žinok dabar kur žalčiui kiaušinį padėt
Iš kurios pusės Lietuva baigiasi.

Prieš keletą metų Vilniaus universiteto literatų konkurse A. Baltakis kalbėjo apie jaunos poezijos supanašėjimą ir savotišką „Pilypo iš kanapių“ deficitą. Manau, kad D. Šimonis galėtų būti visai neprastas Pilypas – jo tekstai ne vien tik jaunųjų poetų kontekste atrodo vieni autentiškiausių.
Tokiu kategorišku palyginimu jaučiuosi nepelnytai apeinąs R. Šileikos eilėraščius. Šis poetas iš kadaise kažkur girdėtų, o gal ir savo paties sugalvotų istorijų, tiesiog siužeto – kasdieniško, neutralaus – leidžia rastis poezijai, turinčiai aiškią savo stilistiką, temą ir raišką.
Įprasta, kad šalia „čia ir dabar“ kuriančių autorių almanachas spausdina ir keletą publikacijų iš literatūros istorijos, literatūrinių kaimynų ir panašiai. Jokia išimtis, jokia naujiena ir šios knygos publikacijos – ir savo meniniu lygiu, ir poetine įvairove. Kai kurias jų laikyčiau savotiška „vėluojančios tiesos“, anot „Sietyno“, tąsa. Pateikiami tekstai, kurie ne tiek menine verte, kiek autoriaus išgyvenimo autentika yra išlaikę savo literatūrinį svorį. Prie tokių priskirčiau D. Andrejevo publikaciją bei jo kūrybos komentarą, E.Molio-Wintelerio eilių pluoštą, V. Stuso eilėraščius. Nežinia, kiek šių autorių poezijos pasiglemžė vertimo procedūra, tačiau ir išverstų publikacijų svarba anaiptol ne epizodinė.
Kitus „importuotus“ poetus, nenorėdamas sumenkinti pirmųjų, sąlygiškai pavadinčiau „niekada nepavėluosiančios tiesos“ autoriais, kadangi net jų vertimai nusvertų ne vieną lietuvių poetą. Bene įdomiausias iš tokių autorių – T.Transtromeris. Jo poezija – jautrus modernizmas, kurio varomąja jėga gali tapti viskas – nuo siužeto iki metaforos, nuo atskirų vaizdinių iki jų tarpusavio ryšių.
Ne mažiau įdomūs W. Lewy’o eilėraščiai, puikiai užpildantys tą nišą, kuri almanache susidaro, lietuvių poezijai uždarėjant, traukiantis į save, galbūt gąsdinantis kosmopolitiškumo. W.Lewy’s, kryptingai provokuodamas skaitytoją, makabriškai prezentuoja šiandieninio pasaulio absurdiškumą (kurį savaime galėtume laikyti siurrealistine poezija:

Iš tarpšeimyninių
seksualinių ryšių atvejų
Juose dalyvavusių
diedukų
buvo užregistruota
penkiais procentais daugiau
nei ankstesnėse
Ataskaitose.

„Senių stiprėjimas“

Galbūt ne taip organiškai į knygos audinį įsipina P.Eluardo publikacija bei senoji arabų lyrika, tačiau šie inkliuzai – iš tokių, kurie suvenyrą puošia, o ne atvirkščiai.
Aptarti lietuvių poezijos „sunkiąją artileriją“ nelengva dėl to, kad autoriai jau apšnekėti, aprašyti, recenzuoti ne vieną kartą ir ne viena proga. Todėl parašyti ką nors nauja apie, pavyzdžiui, J.Strielkūną, J.Vaičiūnaitę ar A.Marčėną „Poezijos pavasario“ fone būtų ir ne visai reikalinga, ir ne visai sąžininga. Vienas iš galimų aptarimo aspektų (kaip ir kalbant apie jaunuosius) galėtų būti sąlygiškas poetų skirstymas į lyrikus – dekoratorius ir konstruktorius – žaidėjus. Suprantama, toks skirstymas nieko tikra nereiškia, ir yra tik žaidimo taisyklė, kadangi poetai, apie kuriuos kalbėsiu, – geri poetai. Tai reiškia, kad jie žaisdami konstruoja, konstruodami dekoruoja ir tt.
Vienas stipriausių visos knygos eilėraščių – D. Kajoko „Neviltiškoji“. Poezija patraukia ir savo griežta, aiškia logika, ir laisvu poetiniu elgesiu tos logikos viduje. Visuotinės kultūros kryptimi orientuotas kalbėjimas liečia vaizdus, daiktus, subjektus, įeina ir išeina iš jų, pateikdamas savąjį religijos, pasaulio sampratos, tikėjimo ženklų ir jų reikšmių visumos variantą. Įtaigiausiomis metaforomis tampa tie patys įvaizdžiai, epitetai bei palyginimai, kurie, atėmus iš jų kažką nenusakoma, tebūtų peizažinės-natiurmortinės lyrikos detalės:

Akių nevilioja reptilijos plastančios žvaigždės
viršum Karioto šilkai kilpinių anei žalčio
pavidalo virvė įaugus į šiurkštų apaštalo sprandą

nei senė kresnoji pušinėje išvietėj tupi lyg
marių kriauklėj ir pirmagimius voro tinkle taip
smaguriškai gimdo ir perlo žandikauliais kramto

D.Kajokui, kuriant universalią individualią mitologiją, vienas iš esminių procesų yra žiūrėjimas ir matymas, tuo tarpu S.Gedai – žiūrėjimas ir mąstymas. Po
ezija tampa savotiškomis būties svarstyklėmis: ant vienos lėkštelės dedama viena gamtos sekundė, ant kitos – tūkstantmečių kultūros patirtis. Suformuluojamas klausimas – paradoksas:

Nenumaldomos aimanos, sielvartas ir neviltis(…)
Tai kodėl, brolau, taip gražu šiam pasauly?

Į šitą klausimą savo skaidriais eilėraščiais iš dalies atsako H.A.Čigriejus:

Na mat kur ta bitė – miglotam pakaušy,
O ar tik ne tu tas apkeltas kvaišelis,
Kurs baisiai norėtų išvyst, kaip pro kriaušę
Nuzvimbia vabzdelis, nuzvimbia žodelis.

Šviesioji stojiškumo ypatybė: pasaulis yra toks, koks yra, todėl verčiau atidžiai įsižiūrėti ir fiksuoti kad ir minimalias gėrio saleles laike, gamtoje, įvairiose gyvybės formose – nuo žiedadulkės iki žmogaus imtinai. Tarytum atskirta ir išrutuliota šviesioji S.Gedos poezijos dalis.
V. Braziūno eilėraščiuose (jo publikaciją taip pat priskirčiau prie stipriųjų) rafinuočiausias ir iškalbingiausias veikėjas – autentiškas žodynas, kurio žodis iš statisto – dekoracijos tampa konfliktą perteikiančiu veikėju. Tuo tarpu pagrindinis V. P. Bložės tekstų akcentas – pulsuojančios atmintyje detalės, sugebančios aplink save sukurti autonomiškas patirčių, nuojautų orbitas. Vaikystėje žaisti žaidimai, regėti vaizdai tampa prarasto laiko metaforomis, kodu poetinei kalbai dešifruoti, jos gyviesiems atgaivinti, o mirusiems palaidoti. Ėjimas į skaitytoją – neatsiejama šio autoriaus poezijos savybė.
Tuo tarpu kiti autoriai (labiausiai – R. Daugirdas, A. Galinis) nuo skaitytojo lyg ir atsiriboja, juokdamiesi ir ironizuodami objektyviąsias bendrąsias poezijos išraiškas. Poezija uždaroma į hermetišką reikšmių ratą, o galai paslepiami:

malonybinėm priesagom
žongliruoja išskalbtas budelis
ir kūju
nusausina ašaras
ten pakalnėj
kur lauko duobė
sėdi senutės
jos iš saulės renka dėmes
ir sutarkuoja
lyg bulves

R.Daugirdas, „Sekmadienis“

Tekstai – testai skaitytojo vidiniam regėjimui pasitikrinti. Fiksuojamas procesas, parodant jo dimensijas, tačiau nuslepiant patį kintamąjį. Kuriamas poetinis Godo laukimo įspūdis.
Vietoj apibendrinimo teparašysiu, kad jokių didelių atradimų nei svarių išvadų nebus. Tokia jau ta knyga „Poezijos pavasaris“, kad nieko neatspindi (tai nereiškia, kad nieko nereiškia). Jau šiandien žinau ar bent nujaučiu, ko ieškosiu šiame almanache kitąmet, 1999-aisiais ar po dvidešimties metų. O „Poezijos pavasaris’96“ – dar vienas eksponatas kolekcijai, suvenyrinė Fausto retorta, anot G. Grajausko, kurioje slypi 102 poetai. O retorta – ne šiaip kolba cheminėms reakcijoms vykdyti, tai indas, skirtas agresyvių metalų reakcijoms. Išvadas pasidarykite patys.

[/expand]

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”. 1996 Nr. 20

Šiemet sulauksime svečių iš dešimties pasaulio šalių. Poetas iš JAV Kerry’s Shavvnas Keysas, atvykstantis iš poetinio turnė po Slovėniją ir Čekiją – daugiau kaip dešimties poezijos knygų autorius, leidėjas ir redaktorius, gyvenantis atsiskyrėlišką gyvenimą Apalačų kalnuose. Poetas, taip pat žinomas aktorius, nusipelnęs Rusijos artistas iš Sankt Peterburgo Vladimiras Recepteris yra išleidęs ne vieną poezijos ir prozos knygą. Poetas, aktorius ir muzikantas iš Slovėnijos Matjažas Pikalo yra studijavęs etnologiją, išleidęs tris poezijos knygas. Poetas Andresas Ehinas iš Estijos priklauso vadinamajai siurrealistų krypčiai. Austrų poetas Ludwigas Laheris, išleidęs dvi poezijos knygas, rašo prozą, esė. Iš Suomijos atvyksta poetas Risto Kormilainenas. Iš Latvijos šįkart sulauksime dviejų jaunų poetų, rašančių latgališkai – tai Oskaras Seikstas ir Valentinas Lukaševičius. Kiek netikėtu keliu j Poezijos pavasarį atvyksta poetas iš Meksikos Gerardo Beltranas. Jis jau keletą metų gyvena Lenkijoje ir yra vedęs lietuvę. Meksikoje yra išleidęs dvi poezijos knygas, apdovanotas nacionaline poezijos premija. Iš Vokietijos atvyksta poezijos gerbėjams jau pažįstamas poetas Friedrichas G. Pfaffas, dalyvavęs 1995-ųjų Poezijos pavasaryje. Vienintelė poetė tarp šiemetinių svečių – jauna rašytoja iš Danijos Camilla Deleuran. Poezijos pavasarį paprastai netrūksta netikėtumų, tad galime tikėtis ir daugiau lauktų ir nelauktų svečių.

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija

Poezija yra. O krizė?

Neatskiriama Poezijos pavasario dalimi tapo tradicinė tarptautinė konferencija, kviečianti įvairiais aspektais aptarti poezijos ir poetų padėtį bei savijautą. Šiemetinės diskusijos, tradiciškai vykusios Vyriausybės rūmuose gegužes 22 dieną, tema buvo „XX a. pabaiga: poezijos krizė ir krizės poezija“. Kviečiame skaitytojus susipažinti su prelegentų teiginiais ir neiginiais.

 

Kornelijus Platelis

[expand title=”Skaityti”]

Šios konferencijos tema gana neapibrėžta, plati ir kviečianti mus pasikeisti požiūriais į poezijos padėtį. Joje yra šiek tiek savęs gailėjimosi, šiek tiek žaismės ir šiek tiek mistikos.
Žmonės šiaip taip susitaria, nuo kada skaičiuoti laiką, o apvalius skaičius, kabindami prie jų pasaulio pabaigas ar bent poezijos krizes, apgaubia prietarais, reikšdami savo nelabai pozityvius jausmus tikrovei. Man regis, poezijos krizė yra permanentiška. Visą laiką iš apyvartos išstumiama kokia nors poetika, o jos apologetams atrodo, jog tai visos poezijos krizė. Tačiau galbūt gyvenimas netrukus leis susikristalizuoti naujoms patirtims, o vienas ar keli jauni autoriai jas išreikš, panaudodami įdomiai suderintų poetinių priemonių kompleksą. Ir galbūt tai bus daroma su ta pačia pirmaprade gyvybės jėga, su kokia buvo kuriami pirmieji poetiniai tekstai. Krizės poezija, kaip aš ją suprantu, labai civilizuota, subtili, pritildyta ir anemiška. Joje nerasime nei barbariško siautulio, nei didvyriškos dvasios, nei pagaliau gudrių, postmodernistinių falsifikacijų, tik nuvargusio individo skundus. Individo, kuris niekuo nebetiki, nes neturi jėgų tikėti, nes jo protėvių tikėjimą iščiulpė religijos ir padarė abejotiną filosofijos. Tiek demokratinės santvarkos, tiek totalitariniai režimai stumia žmogų į bejėgišką, vis labiau biologizuojantį individualizmą. Žmogus pasaulyje randa nusistovėjusią tvarką, jos racionalų paaiškinimą, bet neranda jos emocinio pateisinimo. Idealus, dėl kurių buvo aukotasi, darosi madinga vadinti chimeromis. Iš esmės jie tokie ir yra. Tačiau, juos teigdamas, žmogus tarsi aukoja savo biologinę prigimtį prisiimtai kultūrai. Tai nelengvas veiksmas, tad jo vis dažniau atsisakoma. Žmonės atpranta kovoti su pačiais savimi ir nugalėti. Vis mažesnei žmonijos daliai kultūra siejasi su pasaulėžiūra, vis didesnei – su maloniais pasibuvimais, po kurių geriamas šampanas. Toks pasaulis, tokia ir krizės poezija. Ko gero, ji taip pat permanentiška.
Dar norėčiau pridurti (tai tikriausiai pastebėjo ir svečiai), kad diskusijos pavadinima
s liudija mūsų poezijos svarbą, kad mūsų autoriai Lietuvoje poeziją suvokia kaip labai reikšmingą dalyką – kaip literatūros žanrą ir netgi kaip visuomenės instituciją.

[/expand]

 

Sigitas Geda

[expand title=”Skaityti”]

 

(visas tekstas paskelbtas „Šiaurės Atėnuose“, 1996.V.25) poezijos esme laiko patį belaikiškumą, bent jau buvimą laike, neturinčiame nieko bendra su standartiniais matais. O kūryba visais laikais yra priešnuodis prieš civilizacijos primestas krizes.
„Sunku būtų ginčytis su žmonėmis, kurie įrodinėtų, kad viename ar kitame amžiuje gražiau žaibavo, vynas labiau mušdavo į galvą…
Gal tiesa, kad vaikų daugiau gimdavo, bet kai kur jų gimsta ir dabar“.

[/expand]

 

Ludwig Laher (Austrija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Kai buvau jaunas, svajojau apie pasaulį be šaltojo karo, imperializmo, be kapitalizmo ir iškreipto socializmo, tame pasaulyje turėjo būti mažiau prabangos Vakaruose ir mažiau skurdo vadinamajame Trečiajame pasaulyje. Kai jau kiek pagyvenau, griebiausi už šiaudo: manau, jog pagrindinės mūsų laukiančios problemos kyla iš globalines plėtros, ir tos problemos privers vyriausybes bei tautas peržengti egoistinius interesus. Deja, kol kas neatėjo naujas Švietimo amžius,
Austrija turi ilgas sienas su buvusiomis socialistinėmis šalimis, kur šiuo metu pigi darbo jėga. Žmonės, pas mus netekę darbo, žino, kad už kokių keliasdešimties kilometrų, nuošaliame čekų kaimelyje, tebeaudžiama, tariam, tekstilė ar gaminamos padangos. Ir, kaip dažniausiai istorijoje būna, bedarbiai keikia to kaimelio gyventojus, o ne už tūkstančio mylių esančius darbdavius.
Pelną galima gauti tik tada, kai vartotojas pajėgia nupirkti produktą. Vadinasi, būtina, kad dvi trečiosios Europos Sąjungos gyventojų išvengtų nuoseklaus skurdimo grėsmės. Kita vertus, taip pat būtina, kad tas vienas trečdalis gyventojų galėtų džiaugtis nevaržomo kapitalizmo privalumais, darydamas karjerą, kurdamas visuomenę, kuriai nesvarbu nacionalinis ar internacionalinis solidarumas.
Yra aplinkos krizė, yra ekonomikos krizė, yra aklo nacionalizmo krizė. Yra ir švietimo krizė: žengtas žingsnis atgal. Universitetai ir mokyklos stokoja finansų. Daug šeimų neįstengia mokėti už savo vaikų gerą išsilavinimą. Ant vieno plakato, iškelto didelėje universitetų dėstytojų demonstracijoje Berlyne, buvo parašyta: „Jums lengva valdyti kvailį“.
Tokiose šalyse kaip Lietuva – Vakarų pasaulio pavyzdys galėtų būti Airija – išlaikyta tokia pagarba poezijai, kurios negali sukurti mažas skaitytojų ratas. Šitai lėmė tam tikros istorinės aplinkybės ir tam tikra gerbiamų žmonių nuostata. Abejoju, ar yra pagrindo kalbėti apie tokį dalyką kaip poezijos krizė amžiaus pabaigoje. Austrijoje poetas negali pragyventi iš eilėraščių. Tačiau visada taip buvo. Tad labiau pagrįsta kalbėti ne apie poezijos, o apie paties poeto krizę.
Jei nori parašyti gerą eilėraštį, jei negali neparašyti gero eilėraščio, – parašyk jį, parašyk net baigiantis dvidešimtajam amžiui.
Jei nori parašyti eilėraštį apie lozungą „Jums lengva valdyti kvailį“, – parašyk. Tiesą sakant, mūsų postmodernistinio būvio skirtybės, ideologijų sunykimas ir veiksmų įsitvirtinimas daugely pasaulio kampelių, visos tos minėtos krizės atsispindi eilėraščiuose. Ir dar labiau juose atsispindi dviejų individų ištikimybė, prieraišumas visoj šitoj maišaty.

[/expand]

 

Liudvikas Jakimavičius

[expand title=”Skaityti”]

 

remdamasis „Poezijos pavasario’96“ almanachu, įrodinėjo poezijos krizę esant ir reiškiantis visa jėga, kadangi „tekstai lyg ir tvarkingai parašyti – beveik nėra prie ko ir kibti, tačiau visi lyg ir apie tą patį – egzistencinę tuštumą, maskuojamas seksualines problemas ir it seną megztinį ardomą žmogaus fiziologinę schemą“ (straipsnis „Keturių išmatavimų baimė“ paskelbtas „7 meno dienose“ 1996.V.24). Pranešėjas poetinę kūrybą aprašo kaip sutrikusią ir apsėstą įvairiausių fobijų – gamtos, kultūros, istorijos, metafizikos.

[/expand]

 

Oskaras Seikstas, Valentinas Lukaševičius (Latvija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Didelių socialinių ir politinių permainų laikotarpiais visuomenėje visada madinga kalbėti apie krizes, apokaliptines nuotaikas. Tai būdinga ir mūsų kultūrai bei literatūrai, bet tik tiek, kiek kūrybinis žodis yra determinuotas socialinės ir politinės konjunktūros. Čia reikia kalbėti apie literatūrą ir poeziją, kaip apie bicepcijos objektą ir inspiravimo vaisių, nors tikros poezijos inspiravimą socialinės kolizijos veikia mažai. Kadangi esame postkomunistinėje zonoje, į kurią veržiasi Vakarų kultūros patirtys, apibūdinant kultūros (tiksliau – poezijos) padėtį, reikia turėti omenyje abi tradicijas. Svarbiausia poezijos visuomeninio vaidmens mažėjimo priežastis yrą didesnis ar mažesnis apolitiškumas, įsigalėjęs vietoje politinio angažuotumo. Poezija, išsiveržusi iš valstybinės ideologijos sferos ir praradusi politinio bei nacionalinio protesto ruporo vaidmenį, gali atsisakyti publicistiškumo. Galima sakyti, kad poezija vėl turi visas galimybes tapti poezija, nors iš inercijos visuomeninio užsakymo stoka vertinama kaip pralaimėjimas ar netgi krizė. Ypač todėl, kad nacionalinės, socialinės permainos ir kolizijos nėra siaura specifinė politikų veiklos sfera, bet tiesiog egzistencialiai veikia visuomenės daugumą, taip pat ir poetą. Visuomeninio užsakymo ignoravimas rodo poezijos potraukį į poetiškumą. Vertinant poezijos krizę Vakarų kultūros kontekste, pagrindinė poezijos nepopuliarumo priežastis yra tradicinės kultūros krizė ir stabų keitimasis. Poeto vietą užima televizijos diktorius, roko žvaigždė ar technožynys, aktorius, boksininkas, kiti subkultūrų dievai. Pas mus jeigu dar ir nėra visiškai tokia situacija, tai bent jau tikrai prognozuojama
Poetas yra visiškai praradęs šamano vaidmenį, degraduodamas nuo ezoteriškumo iki utilitariškumo. Čia galima netgi pabrėžti esminius žodžio meno epochų kaitos momentus: rašybos išradimas, knygų spausdinimo pradžia, o mūsų šimtmetyje – masinė komunikacija. Dabar beveik kiekvienas gali pretenduoti į poeto vardą. Ši populizacija išsivystė poezijos komunikatoriui ir percepientui veikiant vienam kitą. Tai akivaizdžiai rodo kad ir paviršutiniškas skirtingų cpochų poezijos formų palyginimas. Gana palyginti Valmykio šloką, Sapfo strofą, skaldų drapą, Shakespeare’o sonetą ir verlibrą. Poezijos kūrimui jau nebereikalingas meniškai elitinis mokslas. Perfrazavus Marką Twainą, tarp latvių kas antras – literatas ir kas trečias – poetas. Pastaruoju laiku ši tendencija tampa ekstremali (pavyzdys – kompiuterio sukurta literatūra ir netgi poezija), tai galas proceso, kurį Barthas amžiaus pradžioje pavadino autoriaus mirtimi. Bet ir ši padėtis tik atrodo apokaliptiška. Martinas Heideggeris – vienas įžvalgiausių šiuolaikinių filosofų – yra aiškiai nusakęs technicizmo poetiškąją esmę ir pobūdį. Krizės pojūtis reiškia naujos poetikos gimimą. Pačios technologiškiausios srovės tampa savo priešingybe, grįžta prie sakrališkiausių pradmenų, susilieja su archajiškais Rytais, atgauna absoliučią inspiracijos laisvę, prisiliečia prie ezoteriško poezijos šaltinio, prie kosminės pradžios, slepiningiausių žmogaus būčių. Maži tiražai liudija poezijos elitiškumą, jos priklausymą išrinktiesiems. Betgi mes esame tokiame pasaulio supratimo tarpsnyje, kada jau praradome pradmenis, bet dar nesame tokie supertechnologiški ir per racionalūs, kad sugrįžtume į būties pradžias. Ir geriausiai šią padėtį įrodo pati diskusija. Vis dėlto norėtųsi teigti, kad jokios krizės poezijoje niekada nėra buvę. Jei mes esame apkurtę, tai nereiškia, kad paukščiai nebečiulba. Tai tik liudija didžiausią šiuolaikinę nelaimę – egocentrizmą, kuris randa pagrindą radonalizmo beprotybėje ir kuris svarbiausia žmogaus pareiga laiko savo proto užgaidas bei egoistinį nor
ą priekaištauti būčiai. Martinas Heideggeris sako, jog Žmogus pasaulyje gyvena poetiškai. Poetas yra partizanas neapibrėžtoje nesuprantamoje pasaulio būtyje. Ir tikriausieji poetai yra tie, kurie šios būties nesugadina rašydami eilėraščius, aiškindami pasaulį verbališkai. Tikroji poezija slypi už tekstų.
Mes gyvename ne dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, o naujojo amžiaus pradžioje. Jaunos epochos užuomazga. Aš nejaučiu jokios krizės. Gali būti literatų organizacijų, leidyklų, kultūros politikos krizė. Poezija atliko antipoetiškas pareigas – politines, religines, nacionalines, didaktines. Dabar poezija netenka įtakos šiose srityse, ir jei kas nors tai suvokia kaip krizę, aš patariu jam tapti politiku, kunigu, misionierium, pedagogu, publicistu. Nes tai ne poeto užduotys. Baltų poeto priedermė – saugoti ir ugdyti kalbą, nes kalba – mūsų namai, kalboje mes gyvename. Ne utilitarinėje, mokslinėje, kurią vartojame įrankio vietoje mūsų proto reikmėms. Gyvename kalboje, kuri leidžia mums būti ne proto konstrukcijų iliuzijose, o tiesiog pasaulyje, kuri leidžia nujausti pasaulio esmę. Kalboje, kurioje ženklūs dievų pėdsakai. Tai yra baltų poeto pasiteisinimas mūsų protėviams ir mirusiųjų tautų broliams, Romuvai ir Valdajui. Baltų skausmas kaip argumentas, verčiantis poetus kalbėti tautiškai, pozityvistiškai, politiškai „teisingai“, yra ne tik šantažas, bet ir kultūrinis, dvasinis taigi ir politinis tnimparegiškumas. Latgalių literatūroje ši problema ypač skausminga, nes latgalių literatūros egzistenciją dažnai ketinama pateisinti tiktai lingvistiniu ir etniniu savitumu. Atseit latgališkai galima rašyti tik apie specifinius latguiškus klausimus. Todėl, kalbėdami apie latgalių literatūros ir poezijos padėtį, dauguma ją laiko krizine todėl, kad latgalių poezija pagaliau peraugo patriotinius šūkius, išsivadavo iš dviejų latgalių poezijos pabaisų – didaktiškumo ir sentimentalumo. Naujoji karta sujungia pačias modernistiškiausias pažiūras literatūroje su seniausiais kalbos, sluoksniais. Juonis Ryučanas (g. 1963) akcentuoja subjektyvios, asociatyvios meditatyvios poetinės erdvės kūrimą, atmeta aprašinėjančios, siužetinės, dialoginės, objektyvios (ne)poezijos tradicijas. Kalba aktualizuojama latgališkais neologizmais ir atgaivintais archaizmais.
Latgališkai pozityvistinės, sentimentalios nuotaikos dominuoja Ontono Slišano, meditatyviai katalikiškos – Annos Rancanės (g. 1959), etnografiškai ryškios, sodrios, optimistiškos ir erotinės – Ontono Kūkojo (g.1940), patriotinės, nacionaliai religinės (dyvuoneiba – latgalių prieškrikščioniškoji religija) – Juonio Karūdznyko (g.1921) poezijoje.
Kaip ypatingas gamtos reiškinys vertinamas Osvaldas Kravalis (g. 1942), kurio poezija išreiškia naują pasaulėžiūrą, latgalio ir latvio elgesio modelį, naują sinkretišką religiją, akcentuojančią individo dvasinį augimą ir laisvę. Ezoteriškai ir iš principo novatoriškai sprendžiamas klausimas, kaip galima atgauti baltų (tiksliau – latgalių) gyvenimo erdvę rytuose, kaip sukurti stiprią valstybę, kuri nevaržytų individualios laisvės. Osvaldas Kravalis laikomas Rainio vedos ainiu, kuris atgaivina latgalių pasaulėžiūroje vediškąją tradiciją.
Latgalių poezijos, kaip ir apskritai poezijos krizės klausimą galima perkelti į kitas sritis – kultūrinę, ekonominę, politinę, švietimo. Šips sritys neturi įtakos tikros poezijos inspiravimui, bet jos stipriai veikia socialiai užsakytos, konjunktūrinės, angažuotos poezijos gyvybiškumą. Nesamą krizę galima apibūdinti anekdotiška situacija, kada poetas klausia, kaip man rašyti, kad būtų teisinga. Angažuotas poetas nežino, ką daryti su gauta laisve. O širdies krauju rašantis rašys visokiomis aplinkybėmis arba išeis į neparašytų eilėraščių, neverbalinės, tyros poezijos lankas. Poezija niekur negali dingti, ji tik pasireiškia kitais būdais ir formomis, netgi kompiuteriniu menu. Lygiai kaip praėjusiame amžiuje, spaudos draudimo laikotarpiu, latgalių ir lietuvių poetai atliko savo, kaip tautos dainių, knygų perrašinėtojų ir tautos išminties reiškėjų, misiją.

[/expand]

 

Andres Ehin (Estija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Kalbėsiu apie paprastus dalykus. Mums, lietuviams, latviams ir estams, kitų postkomunistinių šalių poetams, tai skamba banaliai, bet gal ir mūsų svečiai mažiau susipažinę su mūsų padėtimi. Ar yra krizė, ar krizes nėra, – sunku pasakyti, bet mūsų kultūrinio gyvenimo pokyčiai buvo tikrai dideli. Sovietiniais laikais knygos kainavo keletą kapeikų. Dabar jos kainuoja 20 ar net 30 kartų brangiau. Tiražai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje sovietiniais laikais buvo apie dešimt tūkstančių, dabar – tūkstantis ar net mažiau. Ar tai tik išoriniai pasikeitimai, ar iš esmės pasikeitė mūsų santykis su poezija? Čia galbūt esminis klausimas. Aš manau, kad mūsų jausmai nepasikeitė, žmonių, rimtai besidominčių poezija, taip pat nesumažėjo. Sovietiniais metais tas tiražas ne visada būdavo išparduodamas, ir dalis nelabai populiarių autorių knygų patekdavo į makulatūrą. Tik populiariausi sugebėdavo parduoti visą tiražą, buvo skaitomi labiau negu dabar. Poezija, kurioje glūdėjo paslėpta socialinė kritika, buvo perkama ne dėl pačios poezijos ypatingos žodžių magijos, bet būtent dėl socialinės kritikos. Sovietiniais laikais knygos buvo pigios, bet jos buvo kontroliuojamos valdžios. Taigi kiekvienas laikmetis turi grėsmės kultūrai, poezijai. Sovietmečiu buvo daugiau grėsmių, nes mūsų kultūrai, kalbai grėsė išnykimas. Mūsų kalbos galėjo išnykti – nebūtų buvę nei lietuvių, nei latvių, nei estų poezijos, nei nacionalinės kultūros. Tai kritiškiausias dalykas. Dabar didžiausi prieštaravimai reiškiasi tarp tikrosios ir surogatinės kultūros. Vakarų pasaulyje išplitę kultūros surogatai (muilo operos, bulvarinė literatūra) mus nuvilia ir gąsdina. Tačiau aš esu optimistas ir manau, kad visame pasaulyje intelektualesni ir jautresni žmonės sugeba atsispirti netikriems dalykams. Praėjusiais metais skaičiau apie poezijos bumą Didžiojoje Britanijoje – daugelyje miestų yra prisisteigę klubų, žmonės ten leidžia laisvalaikį, bėga nuo televizijos. Gal tai ir simptomiškas reiškinys. Kai mes atgavome laisvę ir nepriklausomybę, Vakarų intelektualai perspėjo, kad mus užplūs komercinė kultūra. Mes stengiamės nepereiti iš totalitarinės į komercinę, surogatinę kultūrą, stengiamės nepereiti iš vieno kraštutinumo į kitą. Bet sunku to išvengti; nes esame Vakarų pasaulio dalis. Tikiuosi, nebūsime labai įtraukti į komercializuotą sūkurį, kaip kad jam niekada nepasiduoda didieji Vakarų intelektualai Manau, kad žmogus turi galimybę išsigelbėti per protą, loginį mąstymą, vaizduotės vizijas – tai mus išgelbės.

[/expand]

 

Gerardo Beltran (Meksika)

[expand title=”Skaityti”]

 

Norėčiau pakalbėti apie tai, kas bendra visiems. Mes kalbame apie krizę – gali būti ekonominė, politinė, religinė, asmeninė ir civilizacijos krizė, gali būti teatro, muzikos, literatūros ir poezijos krizė. Mes tiek daug kalbame apie krizę, nors pats terminas praradęs prasmę. Ieškodamas krizės apibrėžimo, žvilgtelėjau į „Karališkosios akademijos žodyną“, ką visada paprastai darau. Ir įsitikinau, kad pats terminas nebūtinai turi neigiamą atspalvį. Ispanų kalboje pirmiausia jis reiškia kritišką požiūrį.
Dabar apie temos formuluotę: poezijos krizė ir krizės poezija. Aš pats priklausau tai poetų grupei, kurie nesutinka, kad yra poezijos krizė. Jei kalbame apie poetus, matome, kad jų atsiranda vis daugiau. O turėdami galvoje poezijos kokybę, taip pat galime kalbėti apie poezijos renesansą kai kuriose šalyse (sakysim, Lotynų Amerikoje, iš kurios atvykau; galbūt vienintelis dalykas, ten niekada nepatyręs krizes, – tai poezija, o visa kita ten nuolat lydi krizė). Turint omeny stilius, temas ir kita, reikia pasakyti, kad visada yra poezijos kri
zė, nes šie dalykai visada keičiasi. Ir vis dėlto manau, kad kiekvienu atveju yra ne poetų, o skaitytojų krizė. Įvairūs statistikos duomenys nerodo, kad poezijos leidžiama mažiau negu anksčiau. Bet kuriuo atveju sutinku su O. Pazo mintimi, kad poezija nėra vartojimo problema, kad ji – laike egzistuojantis amžinas dalykas. Ir visada yra kokia nors maža grupė poetų, kurie kuria poeziją konkrečiomis aplinkybėmis, palaiko ją tam tikrame laike. Ir kol jie egzistuoja, tol egzistuoja ir poezija.
Dar vienas dalykas – poezijos perteikimo būdai. Nematau, kad būtų didelė leidybos industrijos krizė. Knygos leidžiamos visą laiką, žmonės jas perka. Poetai turi daug galimybių publikuoti, publikacijos pasirodo vis greičiau ir mažiau kainuoja. Antra vertus, yra žmonių, kurie teigia, jog knygos visai išnyks. Gal ir išnyks, bet ne taip greitai. Turime atsiminti, kad poezija – ne vien knygos. Poezija senesnė negu knygos. Ji išliks. Kodėl gi poetams nepasinaudoti Interneto galimybėmis? Man rodosi, kad poezija, pasiekusi Mass media, galėtų ir užkariauti Mass media. Juk žinome, kad jeigu kas nors nori paimti valdžią, tai pirmiausia užima TV ir panašiai. Taigi poezija galėtų elgtis taip pat.
Man atrodo, kad didesnė problema – krizės poezija (poezija krizės akivaizdoje). Manau, kad svarbiausias poezijos vaidmuo – atspindėti šįą krizę: žmogaus krizę, žmogaus ryšio su pasauliu krizę ir t.t.
Mano nuomone, daugelis krizės elementų yra susiję su separatizmu, racionalizmu, ultranacionalizmu. Tai jausmo atskyrimas nuo minties, etninių, lingvistinių grupių, fundamentalių religinių grupių skirtumai, feminizmas, atskiriantis vyrus ir moteris, neurozės – žmogaus atsiskyrimas nuo vidinio pasaulio, ekologinis žmogaus atskyrimas nuo gamtos. Ir net pažanga – tai praeities atskyrimas nuo ateities. Manau, kad poezija galėtų vėl suvienyti žmogų su pačiu savimi ir su aplinkiniu pasauliu, išorę – su vidumi. Kaip tai padaryti? O. Pazas sakė, kad žmogaus menas kopijuoja kosminius archetipus, universalius modelius. Tai išreikšta kalba, požiūriu į pasaulį ir viskuo, kas žmogų supa ir palaiko. C. Jungas nusakė skirtingus kūrybos būdus: pirmasis kyla iš mūsų pasąmonės (šis būdas individualesnis), o antrasis kyla iš kolektyvinės pasąmonės, archetipų. Ši gili įžvalga, mano supratimu, turi būti poezijos tikslas ir pradinis šaltinis. Taigi šiuo atžvilgiu save priskirčiau prie tų poetų, kurie leidžia poezijai tekėti iš savo vidinės gelmės. Ir pagaliau… Kas yra namai? Bendriausiai apibūdinant, tai vieta, kur žmogus jaučia iškylant savo esmę. Galbūt ir poezija galėtų krypti ten, kur žmogus patirtų pilnatvę, kur jis jaustųsi esąs namie.

[/expand]

 

Valentinas Sventickas

[expand title=”Skaityti”]

Ištarsiu keletą pabirų pastabų pokalbio paraštėje.
Kai inteligentams pasiūloma diskusijos tema, paprastai jie ilgokai kalba apie pačią temą. Iš dalies ir šįkart taip yra.
Mokyklos metais vieną savo mokytoją pravardžiavome Krize. Jis buvo puikus mokytojas, bet labai reiklus, ir mes jo šiek tiek bijojome. Žodžiai apie krizę yra reiklumo žodžiai. Mes patys (poetai arba poezijos tyrinėtojai) nebijome kalbėti apie krizę. O bijo šito žodžio bankai, vyriausybės, šeimos. Manau, kad šita mūsų nebaimė yra tam tikra stiprybė.
Kas iš tiesų atgyvena lietuvių poezijoje dabar? Tai deklaracijos, sentimentalizmas, pasakojimas. Jeigu kalbėtume apie šių ypatybių krizę, tai ji gera. Rimtas rūpestis dabar – poezijos vertinimas. Šiuo metu poezijos knygų Lietuvoje išleidžiama daugiau negu sovietmečiu (ir miestuose, ir provincijoje – už pačių autorių lėšas, kokioms nors firmoms parėmus). Ir štai mes, kurie tą poeziją tyrinėjame, nepasakome (arba retai sakome), kuri
poezijos knyga yra tikra, kuri – grafomanija, vidutinybė, „bendrasis“ srautas. Dėl to skaitytojai pradeda nebeskirti, kas tikra, o kas padirbinys. Panašu į vertybių suvokimo krizę.
Gretindamas įvairių kraštų poeziją (čia gal bus asmeniškas įspūdis), aš vis dėlto daugiau išgyvenimų patiriu, skaitydamas poetus tų šalių, kurios neseniai patyrė sukrėtimus, pervartas. Tada ir tekste yra įtampa, virpesys, kūrinys jaudina. Man tai artimiau negu tik sklandus, meistriškas kalbėjimas.
Buvo užsiminta apie naują poetinę kalbą. Man rodos, čia to paties galo reiškinys, kaip, sakysime, sovietiniais metais tarti žodžius apie „naują žmogų“, „naują mąstymą“. Pagalvokime, ar kas nors nuo amžių pradžios iki šių dienų iš esmės pasikeitė? Mažiau pasikeitė, negu išliko. L. Jakimavičius sakė, kad almanacho eilėraščiuose daugelis kalba apie tą patį. Savaime čia negali būti jokios bėdos, nes poezija, lyrika visą laiką kalba apie tą patį. Tačiau tie negerumai, kuriuos L.Jakimavičius rodo, matyt, slypi tarp įvaizdžio (žodžio) ir tikrojo išgyvenimo. Kalbu apie tarpą. Ir E. Ališanka šitą momentą, rodos, paryškino.
Dabar norėčiau kelti kaip problemą tokią situaciją. Poetas skaito eilėraštį daugiatūkstantiniame mitinge. Ar tai poezijos pergalė, ar čia yra poezijos, kaip meno, krizės ypatumų? Štai apie ką galima kalbėti visą dieną, o paaiškėtų naktį. Kūrybos motyvacijos dalykai, apie kuriuos kalbėjo K. Platelis, – pajėgumas motyvuoti savo kūrybą, žmogiškas pajėgumas, meninis pajėgumas – tai iš tiesų problema, verta pasiginčijimo Lietuvoje dabar. Ir labai įdomus poeto iš Meksikos siūlomas aptarti aspektas – krizės, kaip vidinės būsenos, kalba. Mes, tarkim, žvelgiame į pačios temos formuluotę labiau socialiniu aspektu, bet svarbiau – šitos būsenos kalba, kokia jinai yra iš tikrųjų, ką ji sako apie dvasios būsenas ir estetinės raiškos natūralumą.
Ir galų gale pusiau juokais norėčiau atsakyti, Kamilai, ką dabar daro mūsų moterys. Šiuo metu jos rašo eilėraščius, o mes kalbame apie juos.

[/expand]

 

Friedrich G. Paff (Vokietija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Amžiaus pabaigoje poezija išgyvena krizę. Šimtmetis plyti už mūsų. Vidury – Aušvico ir Hadamaro baisybės, kur mano dėdė žuvo dujų kameroj. Šitai vyko pačiam Europos centre. Pačioj šio amžiaus pradžioj – Sarajevas ir Pirmasis pasaulinis karas, pabaigoje – lyg absurdiškam marionečių teatro vaidinime – vėl Sarajevas ir karas.
Amžiaus pradžia, vidurys ir amžiaus galas – kada nebuvo poezijos krizes?
Poezija nebijo krizės. Poezija yra krizės būsena. Produktyvi ir kūrybiška krizės būsena. Net tada, kai poezija yra vien atsakas į siaubus ir nelaimes, ji išlieka, nepaisant masinių informacijos priemonių spaudimo, rinkos manipuliacijų. Poezija turi būti autentiškas individų išgyvenimas. Žodžių sukilimas ar maištas. Išraiškos formos ir klausimai išlieka, nors atsakymai jau senų seniausiai nebeveiksmingi.
Poezijos plėtra svarbesnė, matyt, bus mažesnėse Europos valstybėse, kurios turės sunkiai kovoti dėl savo tautinio tapatumo.
Praeitais metais Lietuvoje Poezijos pavasario metu Antanas A.Jonynas ir aš staiga ėmėme kalbėti tokia iš vaikystės išlikusia bendra poetine kalba, kurią pavadinome „marakukų kalba“. Toj kalboj nėra atsakymų ar sprendimų. Tačiau krizės laikais tai pati laisviausia garsų ir jausmų sąveika, didelis oro gurkšnis, kuris teikia ryžto eiti tolyn, laisvai ieškoti, nepaisyti jokių sunkumų,
Tegu daugelio individų patyrimas ir jausmai padeda kurti poeziją. Tokią poeziją, kuri nebūtų vien privilegijuotos, akademinės mažumos intelektualinis žaidimas.
Po ketverių metų pasikeis amžius. Tokia ir mūsų pokalbio tema. Tačiau atrodo, jog mes bijome patys savęs. Po ketverių metų pasikeis ne tik šimtmetis, pasikeis ir tūkstantmetis. Šitai įgalina nujausti ne tik krizes, bet ir katastrofas. Mes nebeįsivaizduojame, kokia bus žmonija po tūkstančio metų. Keičiantis metų laikams, vėl ateina pavasaris, kartais net poetinis pavasaris. Poezija bus aplinkui, kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame. Kiekvienas naujas pavasaris teikia mums kūrybinės laisvės šansą. Poezijos Pavasario šansą.

[/expand]

 

Sigitas Parulskis

[expand title=”Skaityti”]

 

(„Dar yra laiko aprašyti pasaulio mirtį – „Lietuvos rytas“, 1996.V.24) aiškiai atriboja visų krizių mitą nuo sąsajų su amžiaus pabaiga (argumentas – literatūros ir kultūros istorija), o krizę ir poeziją laiko neišvengiamai drauge egzistuojančiais dėmenimis.
Estetinių kategorijų žlugimas (medžiaga poetinei vaizduotei) gali būti ir politinio veiksmo išdava. Tačiau tas veiksmas nesiremia nei, kaip jau minėta, estetika, nei elementaria etika. Procesas – debilizacija, rezultatas – krizė (bankų ir t. t.).

[/expand]

 

Risto Kormilainen (Suomija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Nebėra jokio laiko. Yra tik „Coca Cola“. Yra tik „McDonaldas“ ir Ančiukas Donaldas. Pasaulinė prekyba yra negailestinga ranka, vieniems seikėjanti gerovę, o
kitiems – badą. Visas tas regimas gėrybes ji žaviai šypsodama siūlo tau, jei tik priklaupi, kad ją pagarbintum.
Poezijai tenka iškilti kaip tik tokiame kraštovaizdy. Poezija net šiandien turi savo nepalenkiamą tikslą. Iš tikrųjų poezija turi būti APOKALIPSĖ (vizija), kuri yra pati tikroji KAIROS (dabarties) juodoji skylė. Tad vienas poezijos aspektas – istorijos pojūtis, pojūtis to, kas jau praėjo. XIX a. paliko kvapą gniaužiantį patyrimą, buvo suformuluota daug aiškinimų ir palyginimų, kad mes galėtume įsivaizduoti, kaip kuriama tikrovė. Moderniosios technologijos davė pagrindą gerai gyventi, tačiau pats žmogus išbarstė tas galimybes, kariaudamas ir žiauriai naikindamas gamtą. Šitai vyksta jau seniai, ir padaryta nepataisoma žala. Istorijos džiaugsmus ir liūdesius mes visi nešiojame savyje. Poetinė APOKALIPSĖ nėra poetui žinomos tikrovės užglaistymas, – toks rašymas turi gydyti žmonijos žaizdas. Visos tos destrukcijos, karai, žemės drebėjimai, marai, epidemijos, įniršis yra simbolių kodai, kuriais mes norime paimti į savo rankas KAIROS ir kartu – savo ateitį.
KAIROS susieja istoriją ir ateitį, ir poeto kūryboje ši jungtis tampa regima. Poezija yra ta vieta, kurioje neatskiriama tiesa, melas, tikrovė ir vaizduotė. Pate gyvenimas yra reali neįmanomos poezijos galimybė.
Per KAIROS poezija susijungia su laiku. Žodžiai kyla iš krizių kapinynų. Anksčiau mes kaip vaikai tikėjome, jog mokslo laimėjimai suteiks mums daugiau demokratijos, įvairovės ir visų kitų gyvenimą palaikančių dalykų. Mokslas turėjo išgelbėti nuo visų žmogui būdingų blogybių ir blogio. Tačiau dabar mes regime, jog daugybė problemų tiesiog tuoj sprogs mūsų rankose.
Poezijos APOKALIPSĖ yra taip pat ir etika. Eilėraštis pačia bendriausia prasme verčia mus klausti: „Ką mes turime daryti?“ Mūsų įvairialypiame pasaulyje didžiuma žmonių nebeturi pagrindo palyginti savo vertybių. Ideologijų žlugimas atskleidė naują tikrovės pavidalą. Mastyti netapo lengviau, nes pasaulis kasdien darosi vis sudėtingesnis. Poezija gali padėti sukurti naują visos etinės sistemos turinį ir pagelbėti žmogui, bandančiam susigaudyti tų įvairių mąstymo būdų džiunglėse.
Jei viskas bus palikta negailestingai siautėjančių pasaulinės prekybos jėgų valiai, tai pasaulis taps nedraugiškais, atšiauriais žmogaus gyvenamais tyrais, tai bus tik vėjų perpučiama prekyvietė, kur rinkos kaina pardavinėjamas kūnas. Niekam tada nerūpės, o kas gi nutiko žmogui? Poezijos tikslas krizės apimtame pasaulyje – padėti žmogui matyti, girdėti ir mylėti.
Poezija krizėn nugrimzdusiam pasauliui teikia tapatingumą, vardą ir širdį. Mes jau nebegalime siekti tokio vieningumo, kuris sutelktų visus tam tikru būdu siekti apibrėžto tikslo. Vis labiau mes jaučiamės, kad vaikštome su kakton įspausta netikrumo žyme. Poetas negali patikėti pasaulio nei technokratų, nei pirklių valiai. Vėl APOKALIPSĖ turi būti siejama su KAIROS.

[/expand]

 

Matjaž Pikalo (Slovėnija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Kalbėsiu trumpai. Sutinku su kolega iš Latvijos, kad nėra poezijos krizės, bet nesutinku su jo teigimu, kad poetas nebėra šamanas (aš jį, šamaną, mačiau praėjusią naktį). Slovėnijoje tekstus sunku išspausdinti (ypač jauniems poetams). Nors apskritai yra galimybė leisti knygas, bet tai vis sunkiau padaryti buvusioje Jugoslavijoje. Didelės poezijos krizės nematau, sutinku su Kamila (Camila Deleuran), kad kai kurie poetai išgyvena krizę. Tą sakydamas, turiu omeny R. Karadžičių ir tikiu, kad jis už tai bus teisiamas.

[/expand]

 

Kerry Shawn Keys (JAV / Lietuva)

[expand title=”Skaityti”]

 

Amerikoje mes nepastebine poezijos krizės. Turime daug galimybių publikuoti savo kūrybą. Yra daug geros poezijos. Žmonės rašo eilėraščius. Man rodos, greičiau būtų galima kalbėti apie knygų ir poezijos skaitymo krizę. Ilgą laiką poezija buvo uždaryta knygose. Tai žavingas kalėjimas.
Mano nuomone, šiuo metu poezija yra įžengus į tam tikrą pereinamąjį savo raidos laikotarpį. Poezijos ir sakytinės kalbos žodžiai turėtų vėl lengvai susilieti. Technika (elektronika, įvairios kompiuterinės sistemos) grąžins mus prie garsų (sakytinės) poezijos ištakų, kur buvo poezijos pradžia. Gal net grįšime prie epo. Poeziją vėl lydės muzika, kaip prieš 200 metų. Gal poezija net grįš prie hegzametro. Girdėsime poeziją, kurioje savaime yra muzikos. Toks procesas labai sparčiai vyksta JAV. Esu senosios knygų mokyklos atstovas, tačiau mane maloniai nuteikia pasikeitimai.
Kalbos apie poezijos krizę man kelia abejonių. Čia poetai kalbėjo apie politikos, ekonomikos krizę savo šalyse, neturiu čia ką pasakyti, nes nesu šito patyręs. Vis dėlto man poezija nėra socialinė žmonių veikla. Juk, rašydami eilėraščius, atsigręžiame į archetipus ir laiką. Tad man arčiau prie širdies chaoso poezija, apokaliptinė poezija. Pasaulis nuolat keičiasi. Ir tas kitimas nėra nei nuostabus, nei bjaurus, nėra nei geras, nei blogas. Ir žodžiai gali atspindėti šį kitimą, taip pat dalyvauti kitime ir kurti tą kitimą. Manau, kad poezijos krizės nėra.

[/expand]

 

Vytautas Rubavičius

[expand title=”Skaityti”]

 

Poezija visada buvo ir yra krizės menas, nes joje vienaip ar kitaip iškyla ir tampa suvokiamas ribinis ar net užribinis patyrimas. Gal dėl to didžiuma mąstytojų poeziją statė lygia greta su filosofija ar stengdarosi paneigti jos reikšmę, šitaip pripažindami jos galią. Ribinis patyrimas įmanomas tik žengiant transcendencijos „žingsnį“, o tas „žingsnis“ ir psichologiškai, ir kasdienio patyrimo atžvilgiu yra krizė. Pertrūkis, pasikeitimas. Juk, pavyzdžiui, netikinčiųjų bendrija išgyvena didelę krizę, kai pajunta Dievo buvimą, o tikintiesiems krizinis yra kasdienis dabarties gyvenimas, kuriame lyg ir neberegimi Dievo ženklai.
Galima kalbėti ir kitaip. Poezijos gyvybingoji galia glūdi pačioje, jei taip galima pasakyti, kalbos krizėje, nes poezija visada įveikia, peržengia tą kalbos tikrovę, kuri yra banali, sustabarėjusi, negyva, tačiau įprasta daugeliui žmonių. To peržengimo išskeltas sukrėtimas ir turi padėti žmogui įžvelgti savyje sąsajas su visata.
Amžiaus ir tūkstantmečio pabaigoje ypač ryškūs yra didžiuliai poslinkiai, tragedijos, kataklizmai. Daug galima būtų kalbėtis apie mistinę ženklų atmosferą, kuriai žmogus tampa jautrus pabaigos ir pradžios sandūroje. Tačiau nuo to niekas nepasidarytų aiškiau. Palikime tai didesnėms jėgoms – vėjams, vandenims, dangums, žvaigždėms. Mes regėjome, kaip subyra imperijos ir jau ne iš istorijos vadovėlių žinome, kas jaučiama tuo metu. Senovės kinai sakė, jog nelaimingi tie, kuriems teko gyventi permainų metais. Tačiau juk permaina ir yra pats tikriausias transcendencijos „žingsnis“. Permaina – tai metaforos, vadinasi, ir poezijos esmė. Gal čia glūdi žmogaus likimo paradoksas, kad kaip tik tuo metu, kai jis pats darosi bevertis, nereikšmingas, dulkė, jam suteikiama galimybė išgyventi pačią tikriausią savo esmę, pajusti žodyje visat
ą, išgirsti istorijos slinktį. Poetinėje kalboje permaina iškyla savo grynuoju pavidalu. Tad poezija yra pats tikriausias mūsų išgyvenamo keleriopo virsmo menas. Ir tas menas yra neišvengiamas, norint pajausti ir išreikšti vykstančių permainų esmę.

[/expand]

 

Tomas Arūnas Rudokas. Paskutinis XX amžiaus penkmetis

[expand title=”Skaityti”]

 

Šiais laikais kalbėti apie krizę yra gero tono požymis. Darbininkai, virėjos ir intelektualai, kalbėdami apie krizę (iš didžiosios raidės), randa bendrą kalbą. Taigi šios Didžiosios Krizės (susidedančios iš visų mažų) akivaizdoje siūloma kalbėti dar ir apie poezijos krizę bei tos krizės poeziją. Tiesą sakant, dvidešimtas amžius parodė visiems tikrąjį Apokalipsės veidą, tiksliau, snukį – tai puvimas, degradacija ir mirtis be prisikėlimo vilties. Technikos pažanga toli pralenkė ir gal net palaužė žmogaus dvasią, kuri pasirodė nepajėgi kovoti ne tik SU blogiu, bet ir DĖL gėrio. Tačiau, ramiau pagalvojus, ar iš tikrųjų yra taip?
Kartu kyla klausimas, ar moderni eilėraščio forma yra pažangesnė už klasikinę. Ir atvirkščiai. Ką galime vadinti poezijos pažangos arba krizės ženklais? Kritikų, skaitytojų ar pačių poetų vertinimus?
Seniai nuvalkiota frazė, kad lietuviai – poetų tauta. Šioje žemėje poetų ir poezijos gerbėjų tikrai netrūko ir tikrai netrūksta. Kita vertus, poezijos šventės yra, nelietuviškai sakant, tiesiog show. Ir vis dėlto tai yra kultūrinis show, o ne kokie nors gražiausios pajūrio mis rinkimai. Ar Poezijos pavasario show iš tikrųjų liudija, kad poezija Lietuvoje yra gyva ir reikalinga ne tik patiems poetams ir dviem ar trims kritikams? Manau, kad turiu teisę atsakyti į šį klausimą teigiamai. Poezijos gyvybę liudija jos įvairovė ir intensyvumas. Tačiau egzistuoja toks reiškinys, kurį galėčiau pavadinti kultūrine izoliacija. Tai nėra savanoriškas uždarumas. Tai politinės, ekonominės ir net geografinės situacijos padarinys. Ir nors sakoma, kad menas nepripažįsta sienų, vis dėlto jos egzistuoja, jas kažkas saugo. Poeziją čia galima pavadinti valstybinės sienos pažeidėja, o jos autorių – kalnų vedliu. Taigi poezija yra tam tikras kultūrinis nusikaltimas, už kurį atliko bausmę nemažai Rytų bloko poetų.
Buves Raudonosios imperijos gyventojas turbūt dar nepamiršo žodžio „piatiletka“. Juokais kalbant, poetai įžengė į paskutinę XX a. poezijos „piatiletką“. Tai paguodžia, nes man dvidešimtas amžius įkyrėjo iki gyvo kaulo su visais savo karais, politiniu debilizmu ir nuolatine grėsme, belaukiant žaibo iš giedro dangaus. Nežinia yra baisesnė už baisią žinią. Bet kuo čia dėta poezija? Ką ji turi bendra su politika? Ir kodėl poetai kartais tampa politikais, o politikai poetais – niekada?
Vienoje tokioje konferencijoje prieš porą metų kalbėjau, kad be skaitytojo nėra ir poezijos. Tą patį galiu pakartoti ir dabar. Poetas, skaitytojas ir poezija – štai šventoji nusidėjėlių trejybė, ardanti racionalią, nusistovėjusią žemės tvarką ir kurianti kalbą, nesuprantamą daugumai. Juk tai nedemokratiška, ponai, damos ir draugai! Poezija – kaip nusikaltėlių žargonas, suprantamas tik jiems patiems. Bet lygiai taip pat ir tikra dviejų žmonių meilė gali būti laikoma iškrypimu. Normalūs žmonės turėtų dirbti normalų darbą, atlikti pareigas valstybei, rūpintis šeima, o ne kalbėtis su angelais apie XX a. pabaigą.
Vis dėlto tokie pokalbiai teikia vilčių, kad paskutinis šio amžiaus poezijos penkmetis nebus paskutinis pačiai poezijai. O norėčiau pridurti štai ką – paminklai dažniausiai statomi mirusiesiems, taigi kol dar gyvas nors vienas skaitytojas, paminklo gal jam ir nereikia.

[/expand]

 

Vladas Braziūnas. Priešpriešos be priešpriešos

[expand title=”Skaityti”]

 

l. Krizė – poezijos laikas
Rengėjų pasiūlyta 1996-ųjų Poezijos pavasario reprezentacinės diskusijos tema kaip ir kasmet, pakankamai nekonkreti, kad, net tamtyč nesirengę, į ją galėtų įsitraukti ir užsienio svečiai. Bet nesulaikomai artėja ne tik XX šimtmečio, o ir antrojo tūkstantmečio pabaiga, gal labiau kupna apokaliptinių nuojautų nei visos iki šiol žmonijos išgyventos kalendorinės pabaigos. Tad kalbėk apie krizę, ir neprašausi, apie krizę, užkrečiančią visa ką, taigi ir meną, besireiškiančią visu kuo, taigi ir menu, taip pat, aišku, poezija. Kalbėk apie krizės poeziją.
Poezijos krizę? Ta inversija – veikiau stilistinė figūra, gražiai simetriškai išpiešianti diskusijos pavadinimo eilutę. Iš šios konstrukcijos kyšantis beapeliaciškumas sakytų, jog čia bus ranką prikišusi mūsų (žinoma, personifikuota) kritika, kuriai savo galvos skausmu pasidalyti su poezija vis beviltiškai nesiseka. Poezijos pasąmonė kaip retai kas kita „žino“, jog kiekviena krizė, net ir pačiais makabriškiausiais pavidalais besisiūlanti būti reiškiama, iš tikrųjų yra viltinga tektoninių pokyčių, atsinaujinimų pranašė. Kitas dalykas, kad poezijos sąmonė, būdama itin (t. y. ačiū Dievui, moteriškai, globėjiškai) konservatyvi, yra be galo prieraiši, vertybiškai įsigyvenusi į save pačią. Tai sąmonei, regis, nepakeliamai skaudu regėti save pleišėjančią, skeldėjančią, ji geistų regėti pasaulį jaukiai įprastą ir nekintamą, klestėti pati nekisdama. Konservatyviai sąmonei, žmogaus vertybių augintinei ir atramai, baugu, kai po jos pamatais gruma žemė. Konservatyvioji poezijos sąmonė jau linkusi visame kame įžvelgti pasaulio pabaigą, baisųjį apokalipsės žvėrį, ugnį ir dantų griežimą. Ji pasiryžusi verčiau čia pat žudytis nei būti neišvengiamai, užtat gėdingai nužudyta nesuvokiamo ir neverto žvėries. Regis, Don Kichotas sumintas į dulkes. Bet vėl kaži koks Šveikas, Sanča Pansa ar Pilypas iš Kanapių, taigi poezijos pasąmonė, – taurųjį nevykėlį pakelia, paseilina guzus ir nuramina: et, dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų.
Krizių laikas kaip tik ir vaisingas dėl šitos įtampos tarp nuvarytos, liguistai apokaliptiškai įaudrintos sąmonės ir žemiškos (ar kaip tik atvirkščiai – dangiško tikėjimo žemėje apšviestos?) pasąmonės. Ta įtampa plėšo ūką ir veria kūrybos žaibais žaižaruojančias žaras (tariant patetiškai, taip patetiškai, kad išvystų ir pusžlibis, apsčios poezijos nematantis.) Nuovokioji pasąmonė sulaiko savižudžio peilį prie gerklės, ir šioji gargaliuoja ir gieda savo karšto vaizduotės kraujo fontanais. Ragauja tą kraują ir rauda, staiposi prieš veidrodį ir juokias, žaidžia ir krizena – gyvens. „Anokia čia krizė“ – sako rytojaus popietę geraširdiškasis Jonas Strielkūnas, – kai kožnas krizena kaip nori“. Krizė it slogutis jodo tik konservatyviąją poezijos sąmonę, reginčią, kaip kinta forma ir skelbiančią: suteptas mano švarkelis, vadinasi, žūsta pasaulis. Bet poezijos pasąmonė, įsitvėrusi sveikos žmogaus patyrimo nuovokos, tegirdi tektoninius grumėjimus, pranašaujančius vien žemės plutos kitimus. Ji „žino“: dinozaurai nėra vienintelė Visatos gyvybės forma.
2. Nemirtinga kaip Ezopas
Netradicinis menas, menas be tradicijos mielių… Kaip laikaisi, netradicinio meno kepaiši? Vargas būti ambicingai lėkštam, plokščiam, nė nesapnuojančiam vertybių, vertikalės. Kiek tavyje dar yra meno, visas jis – iš tavo negebėjimo, neįgalėjimo būti savimi, atsisakyti ryšio su tradicija. Tas ryšys gali būt įvairiausias, gali būt – ir labai vaisingas – polemikos ar neigimo, net atmetimo (aiškiai žinant, gerai pažįstant, ką neigi, ką atmeti) ryšys. Bet apskritai jo atsisakyti tiesiog neįmanoma, tad esi – paprasčiausia neįmanomybė, taigi nesi.
Tradicija mat nemirtinga kaip Ezopas. Galiu aš papurkštaut ir pavadint kelių eilučių eilėraštuką „Ezopas mirė“. Bet niekaip nevalia, jei nenori pasirodyt ne visai rimtas, šitokio mano įnorio už gryną pinigą priimti kritikui, juolab apskelbti, neva Ezopo mirtis – poeto programa. Suprask, gal net ne vieno,
gal teikianti
kokio atsinaujinimo vilčių, lyg tokia paika programa (jei menkučio eilėraštuko pavadinimas ir turėtų kokių programinių pretenzijų) būtų verta dėmesio. Nebent tokio, kaip vienas šaunuolis per laikraštį autoriaus ir paklausė: kur pašarvotas ir už kieno pinigus laidotuvės?
Menininkas yra priklausomas. Pirmiausia tradicijai – tikrajai laisvės terpei. Buvo sudėta ir iškudakuota tokia Nepriklausomų (nuo literatūros?) rašytojų sąjunga – kur ji? Cyptelėjo tradiciniuose leidiniuose, numalšo. Užtat kasmet tebevyksta, sakysim, tradicinės VDA studentų meno dienos. „Netradicinio meno“ – rašo recenzentės, apžiūrinėdamos „Mano Vilniaus“ objektus jo gotikos rūsiuose. Tradicinės netradicinio… Koks nenumaldomas, koks graudžiai tradiciškas, koks instinktyvus (jau net ne pasąmoningas – ten kaip tik Dievo krislai kibirkščiuoja) geismas, kad visa pasaulyje prasidėtų nuo mūsų. Mumis, aišku, ir baigtųsi. Vienintele Visatos gyvybės forma, savisaugos vėzdu ištalžiusia dinozaurus.

[/expand]

 

Poezijos pavasario kronika

Eilėraščiai per naktį

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 20

Visi, kurie rašo poeziją ir linkę ją garsiai skaityti, jau žino šios demokratiškos vakaronės apytamsę tvarką.
Ateikite ir skaitykite – dešimt minučių – savo eilėraščius. Tai sakoma visiems – net literatūriniams slapukams, šiaip jau prozininkams arba daktarams, provincijos poetams, išleidusiems knygas ir nežinantiems, kur jas pristatyti. Tą vienintelį vakarą tenevaržo Jūsų laureatų, garsenybių, žinomų mūsų ir užsienio poetų dalyvavimas – jie taip pat kviečiami. Vakaro rengėjai skaitymų nekomentuoja ir iš patirties pasikliauja publikos tolerancija. Visa priimtina – klasikinė deklamacija, išraiškos eksperimentai, rimtumas ir kūrybiški pokštai.
Žinoma, vėl bus naktinių skaitymų prizas.
Prisimenant Martyną Mažvydą, skelbiamas akrosticho konkursas, – jo laimėtojas taip pat ką nors pelnys.
Vienintelė komplikacija – skaitymams parūpintas mokrofonas šįkart pernelyg jautriai reaguoja į nepoetinius svaigalus.
Bet kavinė veiks, rašytojų rūmų šviesa ir šešėliai – vėl Jūsų paslaugoms.
Skaitančių ir klausančių laukiame gegužės 22d., trečiadienį, 21 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Vilnius).

Panaktinis VALENTINAS SVENTICKAS

[/expand]

 

Moksleiviams, rašantiems poeziją

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 20

Gegužės paskutinę savaitę vėl vyks tradicinis poezijos pavasaris. Ir vėl rengiame moksleivių skaitymų vakarą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Vilnius) – gegužės 21d. 16 valandą. Visi esate laukiami: jau žinomi ir dar ne, pagirtieji ir apviltieji, tradicionalistai ir pokštininkai, abiturientai ir pradinukai. Viliamės, kad atkeliaus moksleivių literatų konkursų prizininkai, kad švietimo skyriai ir mokyklos parems jų išvykas.
Galite tiesiog ateiti, galite pasidrąsinti ir pasitikrinti, paskambinę telefonu 62 96 27 poniai Janinai Rutkauskienei.
Mieli vyresnieji rašytojai, skaitytojai, mokytojai, tėvai! Kuo nuoširdžiausiai kviečiame ir Jus ateiti į susitikimą su mūsų poezijos viltimis, prašome pavedėti droviuosius.
Vakarą ves rašytojai A. Karosaitė, M. Kontrimaitė ir A. Zurba.

POEZIJOS PAVASARIO RENGĖJAI

[/expand]

 

„Eilėraščių per naktį“ teorema

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 22

Duota: Pavasaris, tekstai, vakaras (trečiadienos, gegužės 22 d., 21 val.), Rašytojų klubas, panaktinis V. Sventickas, papanaktinis J.Liniauskas, slaptoji komisija, skaitantys savo eiles (nuo kūdikių iki gerokai įmitusių, nuo debiutantų iki klasikų, nuo pamišėlių iki išminčių, nuo išmanančių „naktinį reikalą“ veteranų iki nedrąsių užklydėlių, gal net atsitįktinių žioplių; maždaug 60 vienetų), prizai, įtampa, konkurencija (ne visada tyli, bet apysveikė).
Reika rasti: Skaitymų „Eilėraščiai per naktį“ laureatą, ty. išsiaiškinti, kam atiteks prizas.
Sprendimas: Devinta valanda. Po devynių. Suskamba panaktinio varpelis. Publika nuščiūva. Jauniesiems poetukams suspurda širdys. O jeigu? Kurio nors iš jų nuojauta neapgaus. Tuo tarpu „Suokalbyje“ viskas kitaip. Aršesnės nuotaikos. Aštresni kvapai. Gyvenimas virte verda. Liejasi kalbos ir velnio lašai. Rūko/si/ poetai ir suokalbininkai.
Pamažu įsivažiuojama ir salėje. Poetai, išklausę panaktinio instrukcijų, prie mikrofono keičia vienas kitą. Vladas Braziūnas linksmina klausančiuosius „Poezijos pavasario“ parodijomis, pasirodo jaunieji. Mantas Gimžauskas, Antanas Šimkus, Renata Radavičiūtė. Jai, beje, grojantis gitara Aleksandras, kasmetinis „Eilėraščių per naktį“ dalyvis, paskyrė savo dainą. Kad paskaitytų tekstą, rado laiko ir Stasys Urniežius. Vienas po kito pristatomi Poezijos pavasario svečiai iš tolimesnio ir artimesnio užsienio. Pirmieji iš jų – du latgaliai Oskaras Seikstas ir Valentinas Lukaševičius paskaito iš savo knygelės „Seppuku saulei ant pilvo“. Fortepijono garsų fone eilėraščius skaitė Liudvikas Jakimavičius. Benas Januševičius savo akcijai šįkart panaudojo seną portfelį, plytą ir degtinės butelį. Raimis Dambrauskas, praeitų skaitymų laureatas, prieš keletą mėnesių pasižadėjęs daugiau niekad ir niekur viešai nebesireikšti, vis dėlto ryžosi išlįsti į sceną.
Jau tapęs nuolatiniu „Suokalbio“ kronikininku, Alvydas Šlepikas atsivedė būrį kino žmonių, kurie vėl ūžė su kino kameromis ir spigino lempomis. Kažkas paskleidė gandus, kad mūsų anūkams pasiseks visa tai pamatyti ekrane. O dar teko girdėti, kad apie RS besisukiojančios čigonės pardavinėjo vietas ateities literatūros vadovėliuose. Pasakojama, kad net vienas „Literatūros ir meno“ darbuotojas buvo besusigundąs, bet pritrūko poros litų… Žodžiu, smagumėlis, Ir aš ten…
Iš to išplaukia, kad skaitymų „Eilėraščiai per naktį“ pagrindinį prizą gavo Mindaugas Kvietkauskas. Taip jam ir reikia!

Spaudos Darbuotojas

[/expand]

 

„Vagoje“

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 22

Jau penkti metai Poezijos pavasario šventė aplanko „Vagos“ knygyną. Čia savo eilėraščius skaito kviestiniai svečiai ir „Vagos“ leidyklos poetai. Šiemet svečiavosi Justinas Kubilius, debiutuojantis almanache lietuvių ir žemaičių kalbomis bei dailės darbais, Henrikas Bakanas, gavęs spaustuvės dažais dar kvepiantį savo eilėraščių knygos „Trys krantai“ signalinį egzempliorių, ir šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas, „Vagos“ leidyklos direktorius K. Platelis. (Aidas Marčėnas į skaitymus neatvyko). Knygyne su nuolaida buvo parduodamos naujos poezijos knygos.
Informacija šiemetinio „Poezijos pavasario“ autoriams: iš honoraro su nuolaida galite įsigyti „Poezijos pavasarį-96“.

P.Ž.

[/expand]

 

Arnas Ališauskas. Pavasario poezija Maironio namuose

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 22

Šiemetinė Poezijos pavasario išvyka į Kauną tiek dalyviams, tiek ir klausytojams buvo paženklinta linksmai liūdno pokšto. Kasmet poetai, lydimi policijos, keliaudavo pas savo klausytojus į Lakštingalų slėnį arba prie senosios Kauno pilies, o šiemet jie laukė savo gerbėjų Maironio memorialinio buto-muziejaus salėje. O klausytojai, nešini gėlėmis, organizatoriai – laureato vainiku, genami lietaus, skubėjo į muziejų, kur sausakimšoje salėje, taip pat lauke prie atdarų durų įvyko pagrindinis Poezijos pavasar
io vakaras. Jau trečius metus Poezijos pavasaris Kaune vyksta įvairiose vietose. Šiemet – dėl lietaus.
Beje, lietus grasino jau pakeliui į Kauną, bet nesutrukdė gražiam P.Palilionio pasveikinimui, sutikimui bei vaišėms Menininku namų kieme. Paskui aplankėme M. K. Čiurlionio dailės, A.Žmuidzinavičiaus velnių muziejus, trumpai pasivaikščiojom po Maironio namų kambarius, -– mums buvo leista pasėdėti ant paties Poeto kėdžių ir paskambinti fortepijonu. Norinčių prisėsti atsirado, norinčių skambinti – ne.
O pats vakaras, trukęs apie dvi valandas, prasidėjo šiųmetinio laureato K.Platelio vainikavimu, sveikinimais, linkėjimais ir t.t. „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius A.Mikuta geriausiam šių metų almanacho debiutantui D.Šimoniui įteikė Renoiro reprodukcijų albumą. Dar vieną prizą – originalų dailės kūrinį – laimėjo labiausiai kauniečiams patikęs ir daugiausia aplodismentų sulaukęs poetas iš Amerikos Kerry’s Shawnas Keysas. Atpildas visiems kitiems, skaičiusiems ir klausiusiems, buvo pati poezija. Poezija, įveikusi lietų ir turbūt pirmą kartą taip ilgai skambėjusi tarp muziejaus sienų.

[/expand]

 

Juozas Prapuolenis. Varėnos miškuose pas gerąsias laumes

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 22

Prie Varėnos rajono ribos su muzika ir gira malonieji varėniškiai pasitiko poetus V. Reimerį, O. Baliukonytę, V. Rudžianską, V. Šoblinskaitę, G.Aleksą, V. Vaitkevičių ir aktorių T.Vaisietą. Poetai ir aktorius atsivežė 1996 metų Poezijos pavasario dvasią ir dalijosi ja su Respublikinio širdies chirurgijos centro Valkininkų klinikos pacientais, Paločių vidurinės mokyklos moksleiviais. Po to per miškus, vedami mokytojos Birutės Švagždienės, pro Krioklio kaimą, pro mokyklėlę šalia skaidraus ežero atsibastėm prie Anzelmo Matučio garsiosios drevės. Kiek daug meilės vaikų poetui šitų kaimų ir Varėnos kultūros žmonių širdyse…
Varėnos rajone laukiami poetai ir rašytojai. Net 120 žmonių kultūros namuose gaudė kiekvieną poeto žodį, pirko knygas ir prašė dažniau atvažiuoti. Tad nemiegokit, plunksnos broliai!

[/expand]

 

Valentinas Sventickas. Vilkaviškyje: poezija, proza, sukaktys

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 23

Šiemetinio Poezijos pavasario pabaiga paskutinį gegužės sekmadienį Vilniuje tebuvo sąlygiška. Jis tęsėsi Vilkaviškyje, o ateinančią savaitę dar pasieks ir Lenkijos lietuvius.
Gegužės 30 d. Vilkaviškio pusėn patraukė iš Lemonto atvykusi žinoma išeivijos poetė Julija Švabaitė-Gylienė, poetė Judita Vaičiūnaitė, literatūros tyrinėtoja Ramunė Marčiulynaitė, aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Petras Venclovas. Be abejo, vežėmės „Vagos“ parūpintų „Poezijos pavasario“ almanachų. Eidami susitikti su rajono meru Jonu Mačiu, nė kiek nenustebome pakeliui sutikę poetą Petrą Keidošių, taip pat išeivijos dailininkę Magdaleną Stankūnienę (kultūros rūmuose tą dieną atidaryta jos kurinių paroda) ir Danutę Vaičiulaitytę, atvykusią iš JAV į tėvo Antano Vaičiulaičio 90-mcčio minėjimą. Dabar jums jau aišku, kad rajono viešosios bibliotekos direktorė Asta Velioniškienė, sumaniusi šį renginį, nušovė kelis zuikius iškart. Tai tradiciniai Poezijos pavasario skaitymai Salomėjos Nėries žemėje ir kasmetinio prizo įteikimas, tai iškilių žemiečių sukakčių paminėjimas, tai pagaliau dar vienas gražus vilkaviškiečių susirinkimas, mezgantis ateities bendro kultūrinio veikimo mazgelius. Ne veltui šventės programinis lankstukas pradedamas Kazio Bradūno eilutėmis: „Ir kol dar žemė nerami/ Pabūkime visi namie“, o baigiamas septynių rėmėjų sąrašu.
S.Nėries sodybvietėje Kiršuose mus pasitiko čia ūkininkaujantis jos sūnus Saulius Balandis Bučas su šeima, didelis mokinių, jaunimo ir senimo būrys, besiglaudžiantis prie buvusio namo atstatytų dar tik pamatų. J.Mačys vilkaviškietišką Poezijos pavasario premiją įteikė J.Švabaitei-Gylienei. Tokį pasirinkimą lėmė Čikagoje išėjęs jos lyrikos rinkinys „Žiemos erškėtis“, jau spėjęs pelnyti Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Žavi kuklioji Julija perskaitė du S.Nėriai skirtus eilėraščius, pakartojusi, kad laiko ją didžiausia lietuvių poete. Laureatę dainomis pasveikino folklorinis ansamblis iš Čyčkų – jos gimtojo kaimo. Šiame susitikime kalbėjo ir skaitė visi čia paminėti poetai ir aktoriai, laureatę sveikino Lietuvių fondo atstovė Marytė Remienė, atvykusi iš Čikagos kartu su žurnalistu Juozu Žygu ir, kaip vėliau patyrėme, užsimojusi paveikti mus taip, kad šiemet balsuotume už krikščionis demokratus ir konservatorius. Kostas Kynas, anksčiau matytas TV ekranuose, o dabar verslininkas, paskelbė, už ką šįkart balsavo eilėraščių apie Suvalkiją vertintojai, ir įteikė „Šešupės“ laikraščio premiją Romai Šitkauskienei, vis patikindamas, kad toliau rems šį konkursą ir PP suvalkietišką epizodą.
Skubomis papietavę kito dosnaus verslininko Viktoro Jašinsko poilsiavietėje, tuoj atsidūrėme A.Vaičiulaičio gimtojoje sodyboje, kurioje tebegyvena rašytojo sesuo ir ūkininkauja jo sūnėnas su šeima. Svetainėje Vilkaviškio muziejininke Gabriele Karalienė jau įrengė rašytoją primenančią ekspoziciją, tebėra jo numylėtas ąžuolas ir saldūnė obelis, jau įterpta į tos pačios Julijos eilėraštį, nes vaikystėje ji buvo Vaičiulaičių kaimynė ir yra ragavusi tų saldūnių, kai užeidavo skolintis knygų. Ąžuolas pavakarėj ramiai klausėsi mūsų balsų – jo pavėsyje užaugusio rašytojo kūrinių, matytų ir nematytų žmonių ištarmių, prisiminimų, pasakojimų. Prie sodybos atsirado koplytstulpis (tautodailininko Jono Zubavičiaus), nuo šiol visiems priminsiantis įžymųjį tų namų vaiką.
Dieną baigėme dideliu literatūros vakaru Vilkaviškio kultūros rūmuose. Jis buvo skirtas J.Švabaitės-Gylienės 75-mečiui ir A.Vaičiulaičio 90-mečiui, tad pynėsi oficialios kalbos (rajono vicemero J.Šuliausko), muzika (kanklės, birbynė, daina), moksliniai pranešimai (R. Marčiulynaitė rėmėsi A. Vaičiulaičio žmonos autentiškais pasakojimais apie jo asmenį ir kūrybą), skaitymai (vėl kalbėjo ir skaitė minėtieji poetai). Danutės Vaičiulaitytės lakoniška kalba paliudijo, kad jautrumą, korektiškumą ir subtilų sąmojį „tėtukas“ jai perdavė. R. Staliliūnaitė skaitė laureatės ir kartu sukaktuvininkės eilėraščius, P. Venclovas – A.Vaičiulaičio prozą. Dvi valandas buvo rimta ir gražu.
P.S. Paskaitęs visa, kas rašyta spaudoje apie PP, noriu padėkoti žurnalistams ir redaktoriams už dėmesį svarbiausiam kasmetiniam LRS renginiui. Neaplenkė jo ir radijas, televizija. Bet trejeto dalykų negaliu nutylėti. lig šiol per mažai domimasi iš užsienio atvykusiais žinomais poetais, – vos vieną kitą iš jų spaudos žmonės pakalbina. Anoniminis „Dienos“ apžvalgininkas pasigraudeno, kad mažai susirenka poezijos klausytojų; Lietuvos auditorijas linkėčiau jam sugretinti su vakarietiškom, kur poetų paprastai klausosi keliolika žmonių, ir tai laikoma normaliu reiškiniu; tam apžvalgininkui redaktorius turėtų skirti komandiruotę į Vakarų Europą. Raimondas Celencevičius („Respublika“) nesuprato ar nenorėjo suprasti to, kas aiškiai sakyta – LRS pirmininkas savo prizą skiria žmogui, išsiskyrusiam pačių PP renginių dienomis. Ir vienas „biurokratinis“ nesmagumas. Nuo to laiko, kai sulaukiame nemažo būrio poetų iš užsienio, girdėdavome kolegų priekaištą: nesudarote sąlygų susitikti su jais visais, pasiklausyti daugiau jų kūrybos, išsikalbėti. Dėl to šiemetinis PP organizatorius Eugenijus Ališanka surengė atskirą svečių vakarą Rašytojų klube. Mūsų poetų jame pamačiau bene t
ik dešimtį…

[/expand]

 

Jonas Liniauskas. Rūke mūsų sielos

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1996 Nr. 22

Taip sakė Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas penktadienio naktį Klaipėdos prieplaukoje, – keltai rūke stovėjo jau dvi valandas, o mašinų eilė priminė sezono įkarštį.
Mūsų desantinės grupės nariai – suomis Risto Kormilainenas ir estas Andresas Ehinas džiaugėsi, kad jaučiasi kaip namie – jūra, rūkas, keltai neplaukia… Austras Ludwigas Laheris vis mąstė, kaip ir jam kartu pasidžiaugti, bet, atrodo, Austrijoje jūros nėra…
Į Klaipėdą ir Nidą važiavo minėti Poezijos pavasario svečiai bei lietuvių poetai – Liudvikas Jakimavičius ir Kęstutis Navakas.
Po kelionės „Literatūros ir meno“ skaitytojams drįsčiau teigti, kad ir be „Kalnapilio“ alaus ši Poezijos pavasario grupė buvo geriausia. Kodėl? Kelionė pas skaitytojus su visais pasitaikančiais pakeliui persirenginėjimais truko dvi darbo dienas, ir visi dalyviai buvo labai patenkinti. Kelionės metu į lietuvių kalbą buvo išverstas pluoštelis austro lyrikos (vertėjas Knavakas) ir trys pagrindiniai esto kūriniai (vertėjai – Jo-himavičius ir Jo-liniauskas). Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje eilėraščius skaitė Gintaras Grajauskas, Jonas Kantautas, Bronė Liniauskienė, Sigitas Poškus, Risto Kormilainenas, Andresas Ehinas, Ludwigas Laheris, Liudvikas Jakimavičius, Kęstutis Navakas, Zita Gaižauskaitė, kanadietė Sarah Klassen, Nijolė Kepenienė, Stasys Jonauskas ir Jonas Liniauskas. Klausytojų skaičius gerokai viršijo du šimtus. Poetų kūriniai buvo graibstomi iš rankų, prašoma leisti nusirašyti, reikalaujama, kad skaityti eilėraščiai būtų būtinai įtraukti į rinkinius. Kaip pavyzdį galiu pateikti Liudviko Jakimavičiaus išverstą Andreso Ehino eilėraštį:

Išminčius ir baslys

Išminčius kas vakarą išeina pasivaikščioti.
Jis beveik viską žino.
Net ir tai,
Kad poryt už kampo
Jam trinktels basliu per galvą –
Ir taps jis kvailys.
Vien nuo to žinojimo
Jis dabar beveik kad kvailys.

Lieka padėkoti šio renginio organizatoriams Klaipėdoje ir Nidoje, po daugelio metų atgaivinusiems pajūryje Poezijos pavasario tradicijas – Rimantui Černiauskui ir Arvydui Gaudiešiui. Šių ambasadorių dėka įvyko susitikimai su Klaipėdos meru p. Šukiu, Klaipėdos universiteto rektoriumi p. Vaitiekūnu, atsivėrė Thomo Manno namelio durys, skrodė bangas jachta „Neringa“ ir Lietuvos karinio laivyno laivai.

[/expand]

 

Parengė S. V.