Aušra Kaziliūnaitė

Naujoji Saros Poisson eilėraščių knyga „Niekas pasiruošęs patriukšmauti“ („Baziliskas“, 2025) skaitytoją pasitinka ne tik ryškiu viršeliu, bet ir daiktiška, šokiruojančiai atvira poetine raiška. Pasak autorės, nors siekis atkurti vaikystės pseudorojaus gamtoje viziją paskatino ją ukrainiečiams užleisti savo butą sostinėje ir išsikraustyti į užmiestį, tačiau keistos, absurdiškos, gražios ir kartais netgi skandalingos gyvenimo Vilniuje detalės rado vietą naujausioje poetinėje kūryboje. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ apie pomėgį filosofuoti, gyvenimą Naujininkuose bei įtampą tarp kūrėjo ir visuomenės kalbamės su poete, rašytoja S. Poisson.

Sara pripažįsta, kad abejoti jai yra natūralu: „Esu linkusi mėgėjiškai filosofuoti, tad man distancija su visuomene natūrali. Stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą net ir reflektuodama save pačią. Man dažniausiai stinga apibrėžtumo. Iš karto pastebiu, kad ne viskas savaime suprantama. Nuolat revizuoju ir kvestionuoju savo pačios teiginius. Kartais tai tampa trukdžiu ką nors padaryti iki galo. Pavadinčiau šitai filosofo pozicija, kai vis iš naujo permąstai naują medžiagą, analizuoji kiekvieną savo sakinį, svarstai, kiek jis uždaras, o kiek atviras, tikrini, kiek jis logiškas. Man tai išeina visiškai natūraliai. Savo gyvenimą bei sprendimus taip pat apmąstau kaip kažką, kas galėjo būti visai kitaip.“

Teiraujuosi, ar rašytojui abejonės labiau padeda ar trukdo. Sara teigia: „Kartais padeda, kartais trukdo. Tai dar priklauso ir nuo žanro. Pavyzdžiui, manau, kad eseistikoje padeda. Galų gale, jeigu pasirenki rašyti taip, tarsi darytum kažin kokį daiktą, supranti, kad jis turi turėti ir pradžią, ir pabaigą, taigi kaip gamintojas tu jį ir padarai. Suprasdamas, kad turėsi pabaigti, o pabaigęs negrįši prie jo ir nekvestionuosi. Tačiau tai nereiškia, kad vėliau nesukursi kito daikto, kuris galėtų prieštarauti pirmajam. Apsispręsti taip pat padeda ir žaidybiškumas bei struktūros pajautimas. Autorius gali sutapti su struktūra, bet gali ir likti jos nuošalyje. Kai tik pradedi, šito dažniausiai nejauti. Kaip amatininkas ne iki galo suvoki medžiagą, tikslus, kažin kokias vidines taisykles. Bet ilgainiui pradedi suprasti.“

Pašnekovės manymu, gera atmintis rašytojui yra privalumas, tačiau vien to nepakanka: „Iki trejų metų augau pas močiutę Biržuose. Atsimenu, kaip man būdavo baisu, kai vyresnės mergaitės gąsdindavo, kad įmes į upę. Atsimenu, kaip bijojau šunų. Prisimenu, kaip atrodė sieninis kalendorius. Galima sakyti, atsimenu tikrai nemažai, tačiau sunku palyginti savo ir kitų atmintį. Dažniausiai vis tiek į savo vaikystę žiūriu suaugusiojo akimis, jau iš šių dienų pozicijos. Ir čia išryškėja fikcijos momentas. Per atsiminimus vis tiek negrįžti į tuometinį vaiko mentalitetą. Rašant pridėtinė vertė dažniausiai atsiranda jau iš tavo, kaip suaugusiojo, refleksijos. Kuri tekstą, gamini daiktą iš žodžių, vadinasi, sukuri ir sakinio ritmą bei struktūrą.“

Sara pastebi, kad dabartinė jos poezija labai skiriasi nuo ankstesnės: „Mano tekstai keitėsi. Ypač eilėraščiai. Anksčiau labiau rėmiausi pačia kalba. Tada man buvo svarbu sekti gražias pasakas ir išgauti estetiką iš kalbos ir iš tam tikrų vizijų. Bet vėliau supratau, kad tai ganėtinai nekomunikabilu. Taigi į savo poeziją įsileidau daugiau daiktiškumo, kuris anksčiau buvo labiau būdingas mano eseistikai. Poezijos komunikabilumas man galiausiai tapo svarbesnis už kalbinę estetiką. Norėjau labiau įsitraukti į pokalbį su kitais, o ne likti su pasauliu susvetimėjusia efemeriškų tekstų kūrėja. Tai buvo pusiau sąmoningas sprendimas.“

Pasak poetės, naujausioje jos knygoje galima rasti daug smulkmenų, kurias ji pastebėjo gyvendama sostinėje: „Redaktorius Marius Burokas sakė, kad didžiuma mano naujos knygos tekstų sukasi apie vieną kvadratinį kilometrą Vilniuje. Ir tai labai natūralu, nes aš ten pati gyvenau ir tą aplinką savo kūryboje reflektavau, apmąsčiau, fiksavau jos detales. Man tai buvo svarbu. Kita vertus, pagyvenusi Vilniuje supratau, kad jis yra mažas, jaukus miestas. Kai galvoju apie miestą kaip urbanizacijos spaudimą, prievartą, dažniausiai Vilnius nepatenka į mano apmąstomą miesto struktūrą. Ypač kai gyvenau Naujininkuose, kur sode gali išeiti pasivaikščioti katinai, o moteriškė už tvoros ravi daržą. Ir visa tai už penkiolikos minučių kelio iki Aušros vartų. Suvokiu, kad Vilnius nėra stikliniai dangoraižiai. Vaikščiodama po Naujininkus pajutau visokį Vilnių. Pavasariais aplink žydėjo vyšninės slyvos, o rudenį mano kieme prikrisdavo graikinių riešutų.“

Poetė atvirauja, kad pandemija bei geopolitiniai pokyčiai paskatino įgyvendinti vaikystės svajonę gyventi arčiau gamtos: „Nuo pandemijos pradžios, kai be kaukės nebuvo galima išeiti į lauką, išsikrausčiau į kaimą. Mano darbovietė tuo metu skatino dirbti nuotoliniu būdu. Vėliau kaime ėmiau gyventi nuolat. O kai prasidėjo plataus mąsto invazija Ukrainoje, priėmiau į savo butą ukrainiečių pabėgėlius. Taip ir likau gyventi kaime. Mano kaimas netoli – trumpiau nei per pusvalandį atvažiuoju iki Vilniaus. Sakyčiau, vis dar viena koja esu Vilniuje, tačiau mėgstu kaime tapti rankiotoja – parankioju žolelių, grybų, uogų. Turiu du nedidelius šunis ir katiną. Gyvenu su gyvulėliais, paukšteliais, žolelėm. Taip įgyvendinu savo vaikystės pseudorojaus projektą.“

Sara tvirtina, kad rašyti galima visur: „Kai atsisėdu prie kompiuterio, nejaučiu didelio skirtumo, ar rašyti Martyno Mažvydo bibliotekoje, ar stikliniame biure, ar kaime. Kita vertus, man gyvenimo už mieto modelis patinka. Aišku, jeigu gyvenčiau Vilniuje, turbūt dažniau apsilankyčiau draugų knygų pristatymuose, būčiau mobilesnė, bet šiuo metu esu patenkinta esamu modeliu ir nenoriu jo keisti. Būdavo, kad ir parduotuvėje parašau eilėraštį. Arba turguje. Kuo daugiau aplink žmonių triukšmo, kuris netampa žinia, tu jautiesi kaip plyname lauke, kur tau niekas netrukdo. Svarbu, kad kažkas vyktų galvoje.“

Viso pokalbio „Didžiuma mano naujausios knygos tekstų sukasi apie vieną kvadratinį kilometrą Vilniuje“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poete, rašytoja Sara Poisson kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2025“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.