Atgal į sąrašą

Poetė Neringa Abrutytė apie rašytoją Jurgį Kunčiną: jame gyveno dvi asmenybės

2021 24 lapkričio d.

Romanų su užuominomis kūrėjas, praėjusio amžiaus 8-10 dešimtmečių Vilniaus bohemos atstovas, savo knygose perteikęs Užupio, Žvėryno, Senamiesčio, Vilniaus universiteto gyvenimiškuosius kontekstus, aprašęs draugus ir priešus – tai tik dalis epitetų, tinkančių prozininkui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui. Viena iš tokių jo kūryboje įamžintų asmenybių – romano „Blanchisserie arba Žvėrynas – Užupis” veikėja Nabė, geriau žinoma kaip poetė Neringa Abrutytė. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis” poetę apie J. Kunčino asmenybę ir literatūrinę bohemą po Nepriklausomybės atgavimo kalbino literatūros kritikė, rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė Virginija Cibarauskė.

Įkvėpimo ieškojo ne knyginėje, bet žmogiškojoje tikrovėje

Romano à clef, dar kitaip vadinamo romano su raktu, tradicija siekia XVII a. Prancūziją, kur aristokratai, literatūrinių būrelių nariai į savo istorinius romanus įtraukdavo gerai žinomų dvaro asmenybių reprezentacijas, o visas tokių istorinių romanų žavesys slypėjo tų realių asmenų atpažinime, įtampoje tarp pramanų ir to, kas yra anapus fikcijos. Pasak V. Cibarauskės, gyvenimiškųjų kontekstų išmanymas svarbus ir skaitant J. Kunčino literatūrą – taip skaitytojas patiria daugiau skaitymo malonumo, įsitraukia į žaidimą atpažindamas tikrų istorijų, asmenybių prototipus ir tai, kas pramanyta. „J. Kunčinas savo kūryboje naudodavo draugų ir priešų biografijas. Aišku, jas meniškai transformuodavo, sukeistindavo personažų vardus ir pavardes, bet pakeisdavo tiek, kad juos būtų galima atpažinti”, – teigia V. Cibarauskė.

Poetė N. Abrutytė ir yra įkvėpusi vienos J. Kunčino prozos personažės atsiradimą. Ji pasirodė 1997 m. išleistame romane „Blanchisserie arba Žvėrynas – Užupis”, kuriame personažė vardu Anabelė (trump. Nabė) įkūnija vieną iš pagrindinių moterų, kuriai asistavo pasakotojas, pasivadinęs Ch. Motiejuku. Romaną J. Kunčinas pradeda pasakojimu apie tai, kaip pažadėjo Nabei padėti įkurti poezijos saloną Užupyje, o istoriją baigia šio uždavinio įgyvendinimu – moteriai atitenka Užupyje esanti skalbykla arba Blanchisserie, kuri iki šiol realiai egzistuoja viename rajono pusrūsių.

Kaip pasakoja pati N. Abrutytė, jos personažės vardą J. Kunčinas, tikėtina, sukūrė atsispyręs nuo Nepriklausomybės metais prasidėjusio akcinių bendrovių steigimo bumo. „Vardo trumpinys galėjo reikšti Neringos akcinė bendrovė, nurodant ir į poezijos saloną, kurį norėjo įkurti veikėja”, – sako poetė. – „Tuo laiku buvau parašiusi eilėraštį poetui Edgarui Poe, kurį pavadinau „Annabelle”, Kunčinas galėjo ir iš čia pasiskolinti veikėjos vardą”. Pasak poetės, romane veikianti personažė Grand Trix irgi yra tikras žmogus, bet jos vardas labai smarkiai nutolo nuo originalaus vardo ir pavardės. „Matyt, J. Kunčinas labiau gerbė tą žmogų, ji gal nieko bendro su kūryba neturėjo ir Kunčinas nenorėjo, kad ją kažkas atpažintų”, – papildo N. Abrutytė.

Bet kuriuo atveju, kaip teigia poetė, suprasti romaną „Blanchisserie arba Žvėrynas – Užupis” be konteksto – sunku. Ji net palygina jį su D. Joyce „Ulisu”, kurį skaitydami, pavyzdžiui, airiai, visai kitaip interpretuoja tekstą, nes žino kontekstą. Taip ir J. Kunčino kūrinys nušvinta kitomis spalvomis, kai pažįsti ten aprašytus žmones ir žinai istorines, socialines aplinkybes.

Poetė Neringa Abrutytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka.

Nerašydavo išgėręs

Studentės poetės N. Abrutytės pažintis su J. Kunčinu prasidėjo tuometiniame literatūros kūrėjų lopšyje, buvusioje Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis”. „Užėjusi pamačiau staliuką, aplipusį šviesuoliais – lietuvių literatais. Kavinė beveik visada būdavo tuščia, o tas vienas staliukas užimtas. Jei ateidavo koks nepažįstamas, ne iš kūrėjų rato, tai gal ir atsisėsdavo kur nors toli su kava. Prisimenu, tądien mane pakvietė prisijungti prie literatų būrio, pritraukė kėdę prie bendro stalo. Kunčinas sėdėjo pačiame viduryje, toks apsunkęs. Jis labai atkreipdavo dėmesį į jaunas, „ilgas” merginas (juokiasi). Mane pamatęs, atsistojo ir pasakęs „o!”, bandė tiesti ranką. Bet buvo per daug išgėręs ir nespėjęs susipažinti, vėl susmuko į krėslą”, – apie pirmąjį susitikimą pasakoja poetė.

Nepaisant šio prisiminimo, pasak Neringos, labai retai J. Kunčiną galima buvo pamatyti išgėrusį mieste. Dažniausiai bohemiškas dienas jis leisdavo namuose, kur drauge pasilinksminti užsukdavo nemažai žmonių: „jiems buvo linksma su Kunčinu. Svečiai aišku namus nusiaubdavo, patys prisigerdavo, palikdavo tą jovalą ir išeidavo. Su kiekviena nauja diena to jovalo daugėdavo.” Kai prablaivėdavo, J. Kunčinas keliaudavo į miestą susirinkti savo honorarų. „Užsukdavo į „Metus”, „Šiaurės Atėnus”, „Lietuvos Aidą”, be abejo ir į „Suokalbį”. Atsitiktinai ir aš vieną sykį atėjau. Sėdėjo jis ten visai kitoks nei pirmąkart. Išsikalbėjome. Pasakojau, kad kaip tik ieškau batsiuvio, buvo ruduo, o mano batai prakiurę. Jis pasidalino, kad šalia jo namų yra puikus batsiuvys, man atrodo, kad netgi „Blanchisserie” romane jį, už du litus taisantį batus, aprašė”, – dalinasi N. Abrutytė.

Poetės teigimu, rašytojas savyje talpino dvi asmenybes: „buvo arba karštas, arba šaltas, niekada drungnas. Jis nerašydavo girtas. Arba dirbdavo, arba gerdavo.” Čia pat ji iškelia paralelę su Čarlzu Bukovskiu, kuris, kaip ir J. Kunčinas kūrė savo asmeninį mitą, rašė iš gyvenimiškos patirties, tačiau pagrindinė šių legendinių kūrėjų skirtis ta, kad Č. Bukovskis leisdavo sau kurti išgėrus, vadindavo tai automatinio rašymo principu, o Kunčinas rašė tik būdamas blaivas. „Daug rašytojų nuskandino savo talentą taip nieko ir neparašę. Kunčinas šiuo atveju yra unikalus. Jis turėjo fenomenalią atmintį, tikrai stebiuosi, kaip sugebėjo ją išsaugoti, ko gero dėl nuolatinio darbo su kalba ir vertimais. Tai neleido jam sužlugti”, – svarsto N. Abrutytė.

Rašytoja, literatūros kritikė dr. Virginija Cibarauskė. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.

Santykius aiškinosi per literatūrą

V. Cibarauskės manymu, šiandienos literatūros bendruomenė kitokia, nei ta, kurioje dalyvavo N. Abrutytė ir J. Kunčinas: „skaitant Kunčino romanus atrodo, kad tuo metu visi visus pažinojo ir sukosi uždarame rate. Kiek teko daryti interviu su amžininkais, kurie atsimena „Suokalbio” kavinę, jie pastebi, kad tai buvo vieta, kur visi ateidavo. O dabar kūrėjai susiskaidę mažomis grupelėmis, tokių masinių susibūrimo vietų kaip „Suokalbis” nebėra”.

Prisimindama praėjusio amžiaus literatūrinį dešimtąjį dešimtmetį ir bendravimą su J. Kunčinu, poetė N. Abrutytė pastebi, kad tuo metu kūrėjai santykius aiškindavosi per literatūrą: „Gyvenau kūryba, keršydavau, savo silpnybes, savo mazochizmą, siaubą pavyko paversti eilėraščiais. Netgi novelę „Gumbelis” paskelbiau „Literatūroje ir mene” būtent apie tą Kunčinišką laikotarpį”. Kūrėja prisimena novelės rašymą kaip vieną skaudžiausių judviejų santykio momentų: „pamenu, grįžau visa namo girta, visa suniokota, sudarkyta ir parašiau būtent tą novelę. Kitą dieną nunešiau į „Literatūrą ir meną”, tuo metu dirbo ten Benediktas Januševičius redaktoriumi. Ir išspausdino kitą savaitę. Labai greitai viskas vykdavo. Kitą savaitę jau Kunčinas perskaitė tą novelę kaip naujieną. Aišku tai buvo savotiškas kerštas.”

1994-1996 m. Neringa su Jurgiu santykius palaikė ne tik publikuodami kūrinius, kurių veikėjai atspindėjo judviejų bendravimo aplinkybes, žmogiškąją tikrovę, bet ir rašydami laiškus. Juose J. Kunčinas, kaip ir savo romanuose, išlaikė vientisą stilių. Poetės N. Abrutytės teigimu, gauti laiškai priminė bandymus pasirodyti: „Tie laiškai atrodė kaip pasišaipymas. Juose nebuvo jokių jausmų, nuoširdumo. Jurgis sugebėjo sužaisti citatomis, jam tai buvo tarsi kokios rašymo pratybos”. Po J. Kunčino mirties poetė sužinojo, kad tokius pat citatų kratinius, piešinius jis siųsdavo daugeliui. „Gal net iš užrašų knygelių nukopijuodavo kokias citatas ir atsiųsdavo kaip laiškus.”

Poetė priduria, kad J. Kunčiną prisimena kaip grafomaną gerąja prasme: „Tuo metu retas kuris vertėjas ar rašytojas turėdavo kompiuterius. Taip ir jis – ištisai kaldavo savo elektronine mašinėle, tokios tuo metu kainavo 600 litų. Jis negalėjo nerašyti.”

N. Abrutytė dalinasi laišku, gautu iš J. Kunčino XX a. 10 dešimtmetyje, kuriame justi autoriaus įvaldytas pastišas, ironija:

Kačiuk, buvai glis glis pele, dabar virtai kac kac kate. Tai pati save ir gaudysi? Gavau tavo mielą, kupiną kartaus švelnumo ir nebylių priekaištų laišką. Ačiū. Kaimas eina Tau į sveikatą? Mūro tvartai, žalos karvės, skersgatviai, lygumos. Dabar dar ir šalnos. Ilgiuosi tavęs nežmoniškai, pabundu išpiltas šalto prakaito. Šiąnakt sapnavau, kad pagimdei vaiką degtuko galvute ir slėpei nuo visų dėžutes degtukų, kad tas padaras nebrūkšteltų savo galvos ir nesudegtų. Tą vaiką tau padarė kažkodėl čėčėnas, kraupus pažiūrėti ir su trimis eilėmis dantų. Bet ir bėdą suvertei man. Laikraščiai rašė. Džiaugiuosi, kad nieko nerašai tik skaidriniesi ir laki pieną. Išmuš valanda, vėl paplūsi verlibro ar silabiniu krauju. Saugokis erkių.

(Pridėtas didžiulis piešinys – Biržų rajono paštas su prierašu „Intelligent service”.)

Kartais norisi viską sviesti ir nuvykti į Šiaurės Lietuvą, susirasti tave ir pabėgti į Pietų Ameriką. Bet ten daug uodų. Vis tiek pasiilgstu. Pasirodė pagaliau Jungerio „Afrikietiški žaidimai” 2000 egz., daug metafizikos, maža meilės. Devizas maždaug toks: nusišluostyk ašaras švitriniu popieriumi. Nesiruošiu Tau rašyt ką apie remontą, nei apie pinigus, nei jis vyksta. Galėtum man ir dar šiaip parašyt. Tada oplia ant dviračio ir viską (…)

Šįkart įmetei penkto pirmą laišką. Pasaulis kinta, fermentuojasi, bunda. Štai kaip mažoji. Nekrošius gal vešis mane su Hamletu į Rygą. Tai grįždamas užsukčiau. Kaip manai, angele, ar ilgiesi manęs, sakyk? Žadi ten išbūti visą mėnesį? (Neringos pastaba: tuo metu ji buvo kaime Biržuose) Ar ištversi? O kaip be tavęs apsieis visų mėgiamiausias „Poezijos pavasaris”, ką pasakys skaitytojas? Žiauriai tavęs pasigendu žiauriai. Na mano, katinėli, ar skanu buvo bulvytės fri? Beje, rašau ankstyvą rytą, radęs tavo laišką. Tad nesistebėk, kad laiškas toks skaidrus, malonus, tuščias. Galva dar neužteršta dienos gaivalais. Rašyk, man, Nere, spontaniškai, gailestingai, ne tik laisvalaikiu. Gegužės viduryje vyksiu į Lėlių teatrą, festivalį tarptautinį. Laukia švedai, rusai. Šiaip jau stagnacija. Turiu versti R.Walserį, Quido Knoppą (HITLERS HELPER), Elias Canetti – Augenspliele – Susižvalgymai), bet ne sezono metai. Miela Neringa, štai kaip miela Laima, mielas Trocki, miela Matilda, mielas geguži, jaunas drauguži. Buvau kažkada su tavimi ant raganų kalno, paskui sedėjau tokioje apleistoje kavinėje, šaligatvio plytelės buvo suaižėję, dar kažkas ne taip. Ar pameni? Siunčiu plokštelę ikonografijos įvairovės dėlei, įdomi tavo epistolika kaip ir mano, miela N. Pabučiuok. Čius. Manau, kad tavo laiškai, miela N, bus dar karštesni, diskretiškesni. Besame Mucho. Sklidini pilno ir žolės kvapų, kačių murkimo. O gal ir Brisiaus lojimo. Tikiuosi.

Dum spiro, spero.

I bag you pardon. Write soon darling. Chorche.

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Vilniaus rašytojai“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.