Aušra Kaziliūnaitė

Jeigu kas paprašytų įvardyti kelis ryškiausius šiuolaikinius lietuvių poetus, kurių eilėraščiuose galime atpažinti išpažintinės poezijos žanrui būdingų bruožų, sąraše neabejotinai atsidurtų neseniai trečiąją knygą „Kelionių“ išleidusi Lina Buividavičiūtė. „Norėčiau, kad mano knygos būtų skaitomos kaip literatūra, tačiau jei jos veikia kitus kaip terapija, tai man, žinoma, irgi yra malonu ir svarbu“, – sako Lina. Kur baigiasi terapija ir prasideda literatūra, kur baigiasi literatūra ir prasideda terapija? Galbūt šiais laikais vis labiau plintantis įsitikinimas, kad rašymas gali būti terapija, užgožia tamsiąsias su rašymu susijusias patirtis? Ar rašymas gali ne tik gydyti, bet ir sargdinti? Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ apie ribines patirtis, nekonvencinį kūniškumą, tamsųjį erosą, nemeilę motinystėje ir kitus rašant peržengiamus tabu kalbamės su poete, literatūros kritike, literatūrologe L. Buividavičiūte.

Lina pasakoja, kaip iš literatūros tyrinėtojos netikėtai tapo ir poete: „Pirmąją knygą rašiau tuo metu, kai turėjau rašyti disertaciją. Mano keturmetis sūnus kasdien po dvi valandas pabūdavo su aukle, o aš eidavau į Vilniaus universiteto biblioteką. Turėjau rašyti disertaciją, tačiau galiausiai parašiau tekstus, kurie sugulė į pirmąją eilėraščių knygą „Helsinkio sindromas“. Tuo metu intensyviai lankiau psichoterapiją, susidūriau su psichikos sveikatos sutrikimais ir neįstengiau nieko kito rašyti, tik eilėraščius. Jie iš manęs tiesiog plūdo.“

Pašnekovė atskleidžia, kad nuo pat pradžių kūryboje jai buvo svarbus kūniškumas bei ribinės patirtys: „Pirmoje knygoje sprendžiau tokį paauglišką klausimą: nuo ko priklauso žmogaus orumas? Kaip fiziologija konotuoja su tuo orumu? Gana seniai vienas žmogus papasakojo apie tokią patirtį, kai gimdant buvo išsituštinta. Man tai labai įstrigo ir rašydama pirmą knygą svarsčiau, koks galėtų būti šio nutikimo santykis su žmogiškuoju orumu. Tarsi ne nuo tavęs pačios priklauso, kad tu, pavyzdžiui, išsituštini gimdymo metu arba kad vyksta kiti savaiminiai kūniški procesai, toks gyvuliškumas, gamtiškumas. Man buvo įdomu, kaip tai rezonuoja su nupudruotu kūnu, kuris viešojoje erdvėje pateikiamas gražiausiais kampais. Mąsčiau, kad tas orumas – labiau dvasinė, vidinė kategorija, nepriklausanti nuo mūsų fiziologijos, tačiau man buvo svarbu kelti klausimą, ar visada taip yra. Pavyzdžiui, kur žmogaus orumas lieka, kai jis atsiduria ligoninėje ar psichiatrijos klinikoje ir iš jo paima aštrius daiktus, kad nesusižalotų. Atrodo, viskas, kas susiję su orumu, priklauso nuo kažkokio dvasingumo, kažin ko aukščiau. O kaip yra tais atvejais, kai mūsų kūnas mus paveda ir išduoda?“

Pasak Linos, ji nesijaučia esanti drąsi, tačiau leidžia sau kūryboje peržengti daug ribų: „Esu bailus zuikis, kuris išdrįsta. Jutau, kad savo tekstais žengiu kažkur už ribos, tačiau savęs nestabdžiau. Mano tekstuose laužoma daug su moterų rašoma poezija susijusių tabu, čia ir nekonvencinis seksualumo vaizdavimas, ir įvairūs su motinystės patirtimis susiję juoduliai.“

Poetė sako nuo pat pradžių nusprendusi, kad rašydama nenori dangstytis: „Siekiau savo tekstuose vaizduoti perversišką, tamsųjį, kartais galbūt netgi desperatišką erosą. Nežinau, kiek sąmoningai stengiausi peržengti ribas, tačiau man kirbėjo klausimas: kodėl moteris negali taip rašyti? Norėjau rašyti apie erosą ir norėjau rašyti būtent taip. Buvau įkvėpta tų mūsų moterų, kurių kūriniai pasirodė maždaug tuo metu, kai rašiau savo pirmąją knygą. Tarp mane įkvėpusių knygų galima paminėti Vitalijos Pilipauskaitės knygą „Kvėpuoju“, kurioje rašoma ir apie tam tikrą trauminį seksualumą. Šiais metais žiūrėdama Ninos Menkes filmą „Brainwashed: Sex-Camera-Power“, kuriame vyrauja vyro žvilgsnis, dar kartą susimąsčiau, kaip masiškai tai vis dar daroma kine net ir šiomis dienomis. Visas tas supančio vartotojiškumo perviršis tam tikra prasme kūną netgi iš viso deerotizuoja.“

Lina pokalbyje pripažįsta, jog svarbi jos kūrybinio proceso dalis yra intensyvus kapstymasis po savo vidinį pasaulį: „Turiu godulio kalbant ir apie išorines, ir apie vidines keliones. Kartais užsikapstau savyje iki tokio susipriešinimo, kada natūralus smalsumas pažinti save tampa kažkuo destruktyviau. Rašant visas knygas, ypač pirmą ir antrą, būdavo, kad bandau kažin ką iš savęs traukti, kartais gal net per daug. Iki tokio lygio, kad net susiduriu su savotiška destrukcija. Kartais susipriešinu ir su savimi, ir su pasauliu, tačiau mokausi taikytis. Galvoju, kad tuose pasikapstymuose savyje gal irgi reikia nubrėžti ribas. Pats rašymas man pirmiausia visada yra susitikimas su savimi.“

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad, kitaip nei daugelis pabrėžia, rašymas gali ne tik gydyti, bet ir sargdinti: „Rašymas vienu metu gali ir kurti, ir griauti. Viena vertus, tu rašydamas gal ir valaisi, tačiau, kita vertus, rašymas gali tapti altoriumi, ant kurio aukojame save, santykius ir visus kitus dalykus. Kartais taip nori save išreikšti ir padaryti, kad būtų gerai ir stipriai, jog net imi save sargdinti. Eilėraštyje „narcizai“, kurį įkvėpė filmas „Bloga nuo savęs“, iš tos vidinės destrukcijos, iš to vidinio susipriešinimo, gimsta kūrinys. Mes galim kalbėti apie viso to kainą. Kartais mane užknisa visa lydintis kainos klausimas, tačiau, kad ir koks „nuskalbtas“ jis būtų, vis prie jo grįžtu. Ką nors vis tiek susimoki tam valtininkui, kad tave plukdytų į kitą pusę. Kartais dalis tos kainos gali būti savęs privedimas prie įvairių ribinių būsenų. Reikėtų kuo daugiau kalbėti apie tokį susideginimą ne tik pasaulio rašytojų kontekste, bet ir pas mus. Ir, kalbant apie mūsų rašytojus, norėtųsi, kad būtų kuo mažiau dekonstrukcijos ir kuo daugiau konstrukcijos. Kad ne tik kūrybinis rezultatas, bet ir procesas būtų labiau konstruktyvus. Norėtųsi mokėti vis mažesnę kainą.“

Paklausta, kurią knygą rašydama mano susimokėjusi didžiausią kainą, Lina pripažįsta, kad emociškai sunkiausia buvo rašyti „Tamsiųjų amžių“ skyrių „Nemeilė“, kuriame kalbama apie tamsiąsias motinystės puses. Ji pasakoja: „Jaučiau, kad privalau jį parašyti, tačiau pati esu mama, tad rašydama išgyvenau stiprias vidines priešpriešas. Parašiau gana greitai, bet paskui ilgai redagavau. Skamba gal ir banaliai, bet kartais užčiuopi, kad tam tikri dalykai tiesiog yra tavo tiesa, kurią būtina išrašyti. Jeigu tos tiesos nerašai, gali ir visai nerašyti.“

Lina sako, kad jos naujausiame eilėraščių rinkinyje „Kelionių“daugiau šviesos nei dviejuose pirmuose: „Su leidinio pavadinimu besisiejanti idėja visų pirma yra nuoroda į mano keliones, tiek vidines, tiek išorines. Man buvo svarbu knygoje spausdinamais tekstais paskatinti skaitytoją leistis į kelionę ir atrasti kažką tiek pasaulyje, tiek savyje. Galvodama, koks galėtų būti pavadinimas, prisiminiau knygos redaktoriaus Mariaus Buroko eilėraščių rinkinį „švaraus buvimo“ ir jis mane įkvėpė rinktis kilmininką – „kelionių“ suprantant kaip frazę „kelionių eilėraščiai“ ir palinkėjimą „kelionių“. Knygoje yra tokia mintis, kad keliauti galima netgi sėdint ant suoliuko parke. Rašymas ne tik perteikia mano keliones, bet ir pats yra tam tikra kelionė, kuri atspindi mano ryšį su kitu ir su pasauliu.“

Viso pokalbio „Esu bailus zuikis, kuris išdrįsta“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.

Su poete, literatūros kritike, literatūrologe Lina Buividavičiūte kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Projekto partneris www.15min.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba