Poetė, eseistė Elena Karnauskaitė ką tik grįžo iš Čepelarės miestelio Bulgarijoje, kur dalyvavo dešimt dienų trukusioje rezidencijoje „Moterys kalnuose 2025“. Dalijamės dar šviežiais poetės įspūdžiais:

„Kas sieja WMI, moteris rašytojas ir Bulgarijos kalnus?

Woman in the mountains, trumpiau WMI, – taip vadinasi 10 dienų rezidencija moterims rašytojoms Bulgarijoje, Čepelarės miestelyje. Rezidenciją organizuoja ir finansuoja Elizabeth Kostovos fondas (rėmėjų yra ir daugiau), vykdančioji direktorė Violeta Radkova.

Iki rugpjūčio pirmos dienos apie Čepelarę žinojau tik tiek, kiek parašyta wikipedijoje: pagrindinis Čepelarės savivaldybės miestas, esantis Smoliano srityje, pietų Bulgarijoje. Jis įsikūręs centrinėje Rodopų kalnų dalyje, ant Čepelarės upės kranto. Čepelarė yra populiarus žiemos kurortas su vienu ilgiausių slidinėjimo trasų Pietryčių Europoje. Jis yra netoli Pamporovo, vieno didžiausių Bulgarijos slidinėjimo kurortų. 2009 m. gruodžio mėn. mieste gyveno 5412 gyventojų.

Iki Čepelarės nuo Palangos nei daug, nei mažai – 2492 km: autobusas į Vilnių, skrydis Vilnius – Varšuva – Sofija. Bulgarijoje lankiausi pirmą kartą, kai kas stebino, pavyzdžiui, kirilica arba tai, kad bulgarai po daugybės istorinių pervartų ir peripetijų kurį laiką net savo carą turėjo. Praėjusius laikus primena tik Sofijos gatvių pavadinimai, o šiaip viešpatauja Balkanų dvasia: norom nenorom prisimena Emiro Kusturicos filmai.

Į Čepelarę patraukiame kitos dienos popietę autobusu: vietoje mus pasitinka viešbučio šeimininkas Julijus, arba Mama Bear. Dalis grupės įsikuria Julijaus name, arba kitaip Hunting Lodge, aš irgi tarp jų, likusi dalis –Zoye viešbutyje kalno papėdėje.

Jei Lietuva palydėjo vėsa, Sofija pasitiko karščiu, tai Čepelarė gyvena kalnų ritmu – įdienojus apie 26–28 laipsniai šilumos, o vakare atvėsta iki 14–16 laipsnių šilumos. Miestelis įsikūręs slėnyje tarp kalnų, o kalnų miškuose tikrai yra meškų. Gyvos pamatyti neteko, bet užteko pažvelgti į žvėries skeletą vietiniame uolienų muziejuje.

Taigi dešimt tirštų sodrių dienų kalnuose puikioje unikalių ir talentingų moterų rašytojų kompanijoje: Avani Shah, Beth Preece, Bilyana Dimova, Cristina Nigohosyan, Ivanna Makeieva, Jovana Dišić, Mira Suchowiejko, Olha Shved, Sonia den Dubbelden, Sumaya Kassim ir, žinoma, Elena Karnauskaitė.

Ką mes ten veikėme? Be abejo, rašėme. Bet ne tik. Po pietų vykdavo tikrai vertingi ir įdomūs kūrybiniai užsiėmimai, kartais pramogos – buvo išėjusios porą kartų į kalnus, išbandėme „zip-line“ nusileidimą. Baisu tik iš pradžių, paskui tiesiog nuostabu!

Paskutinį vakarą miestelio bendruomenei surengėme dvikalbius skaitymus: gimtąja ir bulgarų kalbomis. Susirinko gana daug klausytojų. Stovėdama scenoje pagalvojau, koks yra puikus jausmas būti čia, būti poete – padovanoti lietuvių kalbos skambesį kitai šaliai, mainais gaunant  ne tik kalnus, bet gerokai daugiau.

Dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungai už suteiktą galimybę vykti į Čepelarę, asmeniškai Indrei Valantinaitei už rūpestį mano kelione – nuo bilietų pirkimo iki pat grįžimo namo, Violetai Radkovai – šio projekto sumanytojai ir sielai bei visai puikiai Čepelarės kompanijai. Moterys – jūs nuostabios!“

Lietuvos rašytojų sąjunga už bendradarbiavimą ir rezidencijos organizavimą dėkoja Elizabetos Kostovos fondui (Elizabeth Kostova Foundation / Фондация „Елизабет Костова”). Благодаря!

Margaritos Kaloyanovos ir organizatorių nuotraukos.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.