Aušra Kaziliūnaitė

Neabejotinai Austėjos Jakas knygą „Mėlynieji malonumai“ („Baziliskas“, 2024) galime vadinti vienu ryškiausių pastarųjų metų poetinių debiutų. Leidinys ne tik sulaukė palankių skaitytojų bei literatūros kritikų vertinimų, buvo įtrauktas į „Metų knygos rinkimų 2024“ poezijos penketuką, bet ir jau po mūsų pokalbio įrašo paskelbtas Metų poezijos knyga. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su poete, iliustratore A. Jakas kalbėjomės apie jos vaikystę Vilniaus senamiestyje, Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme užkastą placentą, namų raktu juokais atrakintą knygyną ir daugybę kitų didelių bei mažų gyvenimo malonumų.

Austėja sako, kad knygos pripažinimas jai buvo malonus ir netikėtas: „Dažnai esu linkusi tiek savo kūrybą, tiek save pačią sumalti į miltus. Po kelių nesėkmingų bandymų išleisti šią knygą jau buvau nuleidusi rankas. Jeigu ne aplinkinių palaikymas ir paskatinimas, turbūt jau ir nebebūčiau bandžiusi.“

Prisimename, kad su Austėja susitikome prieš beveik penkiolika metų rašytojai, dailininkei Jurgai Ivanauskaitei skirtame renginyje. Austėja neslepia, kad paauglystėje buvo įsimylėjusi šios rašytojos kūrybą ir asmenybę: „Per jos knygas galėjau keliauti po tolimus kraštus, kurie tuo metu man atrodė nepasiekiami. Ir šiaip ji man be proto patiko, buvau tiesiog įsimylėjusi. Ir ta meilė daug metų vis stiprėjo, stiprėjo ir stiprėjo. Manau, oranžinius plaukus turėjau dėl Jurgos. Apgailestavau, kad jie, kitaip nei jos, nėra banguoti. Kartais žiūrėdama į rašytojos nuotraukas jaudinausi, kad nemoku taip paslaptingai kaip ji sėdėti. Kraštutinumas, bet, kita vertus, kai esi paauglys, pasirenki žmones, kurie tave veda pirmyn. Ir Jurga buvo puikus pasirinkimas. Talentingas žmogus, kuris daug visko padarė. Bet vėliau paleidi tuos žmones, prarandi autoritetus tam, kad galėtum pradėti gyventi savo gyvenimą. Atrodė, ji žinojo, ko nori iš gyvenimo. Galvojau, kad noriu sekti žmogų, žinantį, ko nori iš gyvenimo. Galima sakyti, buvau dėl jos santūriai išprotėjusi. Nors dabar to išprotėjimo nebėra, tačiau Jurga man ir toliau patinka.“

Net aštuonis kartus Indijoje apsilankiusi poetė tvirtina visuomet norėjusi keliauti: „Nesu iš pasiturinčios šeimos, tad kelionės man dažnai atrodė kaip sunkiai įgyvendinama svajonė. Kai pasitaikė pirma proga – išdūmiau kiek kojos neša. Paskui keliaujant atrodo, kad įgauni pagreitį ir tai pasidaro kasdienybe. Tiesiog rideniesi tol, tol atsiduri tokiame taške, kad galiausiai savęs klausi: „Ką aš čia darau? Ar man tos kelionės dar iš viso kelia kažkokį jausmą?“ Anksčiau bandžiau save apgaudinėti, kad namus galiu susikurti visur, nesvarbu, kur keliaučiau tiesiog pasistačiusi savo talismaną, bet dabar kaip namus jau suprantu savo pačios kūną. Kol kas man dar nepavyksta ilgiau nusėsti vienoje vietoje. Tarsi ir noriu, bet negaliu. Gal tai skamba kaip koks konfliktas. Bet dabar jau nebejaučiu jo, tiesiog priimu, kad taip išeina, ir viskas. Šiuo metu daugiausia laiko dėl asmeninių priežasčių praleidžiu Austrijoje, tačiau, pasirodžius knygai, vis prireikia dažniau grįžti ir į Lietuvą. Negaliu pasakyti, kad dabar kelionės man labai patinka ar kaip nors nustebina. Tiesiog pripratau, ir viskas.“

Pašnekovė sako nuo vaikystės norėjusi parašyti knygą: „Kai buvau aštuonių, man buvo kilęs noras išleisti knygą. Suvokiau, kad dar neturiu iš ko ją parašyti, tad sugalvojau perrašyti kito žmogaus knygą kaip savo. Atrodė, niekas vis tiek „nepariš“. Net iliustracijas perpiešiau. Man tai atrodė labai gera idėja. Bet paskui kažkuriuo metu užmečiau šitą reikalą. Kai pradėjau rašyti eilėraščius, pamenu, buvo labai didelis konfliktas su savimi ir labai daug dramos: per kraštus liejosi skausmas bei neteisybės jausmas. Atrodo, kad mano rašymas ilgainiui išsigrynino. Atkrito tas skausmo kaip kokio muziejinio eksponato demonstravimas tekste. Studijavau grafinį dizainą, tad savo galvoje neturiu įmantraus žodyno. Buvo daug dramos, o dabar liko paprastų žodžių ir istorijų rinkinys. Labai tuo džiaugiuosi.

Poetė jaučia ypatingą ryšį su Vilniaus senamiesčiu, kuriame prabėgo jos vaikystė: „Gal ir grobuoniškai nuskambės, bet Trakų gatvė – tai mano gatvė. Mane mama pagimdė namie ir iki šiol pati gyvena tame bute. Anksčiau mūsų išėjimas buvo į Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemą. Tad būdami vaikai sekmadieniais, kai kiemas užrakintas, lakstydavome jame nuogi. Daug visko yra nutikę Trakų gatvėje. Ten, kai buvau maža, mašina nutrenkė mūsų šuniuką Pūkį, jis palaidotas bibliotekos kieme. Kartais būdama namie galvoju apie Pūkį, kaip jam ten, tame kieme, kur jo visi kauleliai dabar trinkelėmis uždaryti. Ankščiau ten tiesiog buvo žvyras. Tačiau ilgainiui kiemą uždarė ir užcementavo.“

Austėja pasakoja, kad jos poetiniame debiute esama autobiografinių detalių: „Mano knygoje yra nuotrauka, kurioje prie medžio stovi du maži vaikai – tai mudu su broliu A. Mickevičiaus bibliotekos kieme. Stovime prie berželio. Turėjome tame kieme du berželius, vieną mama pasodino man, o kitą – broliui. Eilėraščiuose yra autobiografinių faktų – ten atskleidžiu, kad Mickevičiaus bibliotekos kieme buvo užkasta mano placenta. Iš tiesų mama į duobę įdėjo placentą ir ant jos pasodino berželį. Taigi, mes su broliu turėjom ypatingą ryšį su tais medžiais ir labai juos mylėjom. Buvom labai su jais susijungę, tiek, kiek vaikai gali būti susijungę su medžiais. Paskui, kai darė kažkokius tvarkymo darbus, juos visiškai be jokio gailesčio nupjovė.“

Viso pokalbio „Mano placenta užkasta Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poete, iliustratore Austėja Jakas kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2025“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.