Atgal į sąrašą

Poetas Alvydas Valenta: „Vaikystėje Brailio raštu perskaityti Homero tekstai man buvo stebuklas“

2021 19 spalio d.

Poetas, žurnalistas Alvydas Valenta dalijasi skaityta mintimi: daugelis menininkų vaikystėje yra patyrę tam tikrą, didesnį ar mažesnį, stebuklą. Jo gyvenime mažu stebuklu ir ilgamečiu įkvėpimu tapo Homero „Iliada“ ir „Odisėja“. Alvydui įsiminė šie tekstai, jo vaikystėje buvę prieinami Brailio raštu. Poetas prie jų vis grįždavo, o naujausioje knygoje „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ (2020, leidykla „Slinktys“) autorius konceptualiai kalbasi su Homeru. Anot literatūros kritikės dr. Živilės Nedzinskaitės, šiais laikais retai kas sukelia nuostabą, bet intertekstuali A. Valentos poezija jaudina ir stebina netikėtomis kultūrinių sluoksnių sąsajomis: antika, barokas, Camus, Nietzsche, lietuvių liaudies kultūra, šiuolaikinė literatūra… Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ poetą ir literatūrologę kalbino filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė.

Knygos idėja

Valentos knygos struktūra apmąstyta, taisyklinga: pirmiausia Homero giesmės pavadinimas, tada jos ištrauka – kaip epigrafas, o paskui – poeto tekstas. Knygos autorius kiekvienai „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmei parašė po eilėraštį – tarsi komentarą, prierašą. Įdomu, kad autoriaus sumanymas – diskutuoti ne su pačiomis Homero giesmėmis, bet su įsivaizduojamomis jų iliustracijomis.

Paklaustas, ar jam svarbi sąsaja su antikos poetu, A. Valenta atsako: „Homero kūriniuose labai daug spalvų, daug vizualaus pasaulio atspindžių ir jeigu Homeras apako, tikriausiai nebent senatvėje. Rašydamas knygą galvoje iš tiesų turėjau ne tiek patį Homerą, kiek „Iliados“ ir „Odisėjos“ tekstus. Reikėjo rasti santykį su jais. Padariau prielaidą, kad kažkur egzistuoja meno pasauliui nežinomos „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijos, ir sukūriau joms prierašus.“

13 metų trukęs knygos rašymo procesas

Paklaustas, kaip kilo šios knygos idėja, autorius taria: „Sakau visiškai atvirai: jokia idėja nekilo. „Iliada“ ir „Odisėja“, kurias skaičiau vaikystėje, turbūt buvo ilgus metus trukęs impulsas. Kai mokiausi, knygų, išleistų Brailio raštu, buvo galima suskaičiuoti dviejų rankų pirštais. „Iliadą“ sudarė gal 12 storų knygų. Pirmoje knygoje buvo žodynėlis: dievai, tvirtovės, pilys. Skaitydavau tą žodynėlį, ir vaizduotė jau kažką paišė. Paskui pradėjau skaityti ir patį kūrinį. Studijų laikais vėl grįžau prie Homero. Ir vėliau vis grįždavau prie jo. Kai susirinko tuzinas eilėraščių, pradėjau svajoti parašyti po prierašą kiekvienai giesmei. Procesas užtruko apie 13 metų. Kai kurioms giesmėms prierašus parašydavau greitai, bet trims giesmėms niekaip negalėjau parašyti. Iki pat tol, kol leidėjas neužspirgino, kad jau reikia knygą leisti“, – autorius dalijasi knygos atsiradimo istorija.

Anot dr. Ž. Nedzinskaitės, šiuolaikiniai kūriniai dažnai kalbasi su senąja literatūra, ir nors mes kartais neužčiuopiame tų ryšių, jie yra. Pasak literatūrologės, šiais laikais, kai tikrai ne kiekvienas yra perskaitęs Homerą, A. Valentos pasirinkimas diskutuoti su šia legendine asmenybe, pirmuoju mums žinomu dainiumi, rodo jo, kaip menininko, ambiciją ir brandą.

Barokiška poezija

 Dr. Ž. Nedzinskaitė mano, kad A. Valentos poezijoje daug ir baroko epochai būdingų atributų. „Vienas iš baroko poezijos bruožų – mįslingas kalbėjimas. Baroko autoriai mėgo užminti mįslę skaitytojams, todėl dabar nemažai to meto tekstų sunkiai atkoduojami. Tuo mįslingumu pasižymi ir kai kurie Alvydo tekstai – juos skaitant reikia pasitelkti visas per gyvenimą sukauptas žinias, o ypač – prisiminti visas skaitytas knygas. Pasak dr. Ž. Nedzinskaitės, „Alvydui būdingas ne kūrinių struktūros, jų kalbinės išraiškos, bet minties barokiškumas – t. y. į vieną kamuolį suvyta daugybė kontekstų. Gal kai kurių autorius net nenorėjo susieti, bet jie tiesiog instinktyviai sluoksniuojasi ir pinasi.“ Labiausiai literatūros tyrėją žavi netiesioginės nuorodos į kitų rašytojų kūrinius. Tikėtina, kad kaip tik toks rašymo būdas pakvies perskaityti ir skaitančiajam galbūt dar nežinomus autorius. Tad viena A. Valentos kūrybos stiprybių – tekste susipinantys patys įvairiausi literatūriniai ir kultūriniai kontekstai.“

Anot literatūrologės, baroko literatūroje ypač svarbus buvo žaidimo ar žaismės elementas, sunkiai suderinamų prasmių ir įvaizdžių jungimas. Literatūros tyrėja pasakoja, kad žymiausias Lenkijos ir Lietuvos Baroko poetas buvo M. K. Sarbievijus. Daugelis šį vardą dabar sieja vien su vienu iš Vilniaus universiteto filologijos fakulteto kiemelių. Tačiau XVII a. šio poeto eiles skaitė visa Europa. Maža to, be poetinio talento, jis buvo apdovanotas ir mokslininko įžvalgumu – to meto akademinei bendruomenei buvo žinomas rankraštinis jo literatūros teorijos traktatas „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“. Jame Sarbievijus pirmasis (!) iš Europos teoretikų apibrėžė stilių, kurį šiandien vadiname barokišku. O vienu iš pagrindinių jo bruožų ir esme Sarbievijus laikė sunkiai susiejamų dalykų dermę, kuri lakoniškai nusakyta posakyje „taiki nesantaika ir netaiki santaika“. Iš pirmo žvilgsnio sunkiai derančių dalykų jungimas būdingas ir Alvydo poezijai. Geriausia to iliustracija – eilėraštis apie Odisėjo šunį Argą ir Biliūno aprašytą Brisių… Tai labai įdomi, neįprasta Homero interpretacija, kuri skaitytojui kelia nuostabą. O tai – nuostabos sukėlimas – taip pat yra baroko literatūros bruožas. Šiais laikais nustebinti skaitytoją yra labai sunku, tačiau A. Valentai tai pavyksta.

Intertekstualumas

Anot dr. A. Kaziliūnaitės, A. Valentos naujausia knyga yra svarbi lietuviškame kontekste, nes atskleidžia, kad kalbėjimas nevengiant parodyti erudicijos gali pasižymėti skvarbia poetine įtampa. Laidos vedėja gretina A. Valentos kūrybos prieigą su klasikų Ezros Poundo ir T. S. Elioto. Autorius netikėtai atitaria: „Dabar manau, kad poezija turi atsirasti ne iš kitos poezijos, bet iš gyvo žmogaus santykio su pasauliu. Keliu sau tikslą ateityje naudoti kuo mažiau svetimų kūrinių aliuzijų ir svetimų herojų. Žinoma, šiuolaikinėje literatūroje tai turbūt neišvengiama. Bet stengtis reikia.“

Dr. Ž. Nedzinskaitė teigia, kad savotiški „komentarai“ kitų autorių kūriniams yra A. Valentos skiriamasis ženklas. „Ankstesnėse Alvydo poezijos rinktinėse vis pasitaikydavo tų komentarų ar prierašų, tačiau naujausioje knygoje jie išaugo į apgalvotos ir išbaigtos struktūros opusą, apjungiantį visų ankstesnių eilių idėjas. Mes visi norime kalbėti savo asmeniniu balsu ir tikime, kad taip ir yra, nors atmenant, kiek būta kūrusių iki mūsų, tai gana sudėtinga. Kalbėdami šiandien neišvengiamai kalbamės ir su kitomis epochomis. Atrodo, kad Alvydas bus radęs savąjį būdą: diskutuojant, permąstant kultūrinius ženklus pasakyti kažką naujo ir ateičiai“, – sako literatūrologė.

Skaitytojas

Paklaustas, kaip mato savo idealųjį skaitytoją, A. Valenta atsako: „Specialiai tokio neįsivaizdavau, bet pirmiausia turbūt galima žmones suskirstyti į tuos, kurie skaito poeziją ir tuos, kurie neskaito. Universiteto studentas arba absolventas turbūt turės kultūrinį pamatą: gebės atskirti, kad čia barokas, čia ne barokas, bent suprasti, kas ta antika, kaip ji reiškiasi…“

Dr. Ž. Nedzinskaitė: „Kiekvienas Alvydo tekstus skaitys taip, kaip gali skaityti. Vienaip skaitys tas, kas susikrovęs visą Vakarų literatūros bagažą, kitaip – tas, kuris gal dar nėra daug perskaitęs. Ir vienas, ir kitas tikrai atras šioje poezijoje ką nors įdomaus. Manau, kad vienas svarbiausių poezijos tikslų vis dar yra pažadinti emocijas. O tai Valenta savo eilėmis daro puikiai.“

Antikos aktualumas knygoje

Dr. Ž. Nedzinskaitė: „Skaitydamas šią knygą supranti, kad viskas tęsiasi, tūkstantmečiais kartojasi, mes neišrandame nieko naujo: yra meilė, neapykanta, karas, tik tarp kitų dekoracijų. Ar Achilo pyktis šiandien skiriasi nuo Donaldo Trumpo pykčio, kiekvienas galime atsakyti pats sau. Naujausiai Alvydo knygai būdingas giliamintiškas suvokimas, kad nieko naujo po saule nėra. Kol visi išvardyti dalykai tebeegzistuoja, tol esame ir mes, kaip žmonija.“

Dr. A. Kaziliūnaitė: „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ tarsi ženklina ir asmeninę autoriaus kaip žmogaus brandą, ir jo, kaip poeto, brandą, ir įgalina kalbėti apie kultūrinę brandą, pripažįstant prieš tai buvusias kitas epochas.“

Anot paties autoriaus, jis nesiekė ypatingų tikslų, tik norėjo pažaisti kontekstais, sušiuolaikinti antiką ir pamąstyti, kas bendra žmonijai nuo Homero iki mūsų laikų. Egzistencinės temos kartojasi.

Rekomendacijos

Valenta: „Rekomenduočiau šiuolaikinės autorės Madeline Miller knygas „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurios įdomiai diskutuoja su antikos kultūra. Aš pats dabar kurį laiką vėl skaitau Friedricho Nietzsche’ės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Kaip narkomanas, kuriam reikia dozės, vis grįžtu prie konkrečių tekstų. Tai ateina iš vidinio poreikio, todėl gana sunku ką nors rekomenduoti kitiems.“

Dr. Ž. Nedzinskaitė: „Rekomenduočiau dar kartą atsiversti Homerą. Pati neseniai vėl pasiėmiau Camus ir Nietzsche’ę. Kartais reikia prisiminti pamatinius tekstus. Tai, ką mes skaitome universitete, po dvidešimties metų atrodo visai kitaip…“ Mokslininkė antrina poetui, kad rekomenduotų Madeline Miller knygas: „Ši autorė yra klasikinės filologijos absolventė. Ji bando papasakoti tai, ko galbūt nepasakė ar neišplėtojo Homeras. Jos knygos rodo, kiek seniai gyvenusių autorių kūriniuose yra vis dar neatskleistų ar permąstytinų dalykų (kad ir ta pati Kirkė – Miller Homero Kirkę interpretuoja visiškai šiuolaikiškai ir naujai).“ Dr. Ž. Nedzinskaitė linkėtų nebijoti senųjų kūrinių, skaityti, apmąstyti, diskutuoti, prisijungti prie jau esančių knygų klubų arba sukurti savo.

Tekstą pokalbio pagrindu parengė Aira Leonidovna

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.