Jurga Tumasonytė

Su rašytoja Nijole Maryte Šerniūte susitikome vėlyvą pavasarį Vilniuje. Tuomet ji buvo ką tik apdovanota Dausų literatūros premija, o jos naujausias romanas „Julijonas Vilkas“ keliavo po pristatymus visoje Lietuvoje. Su Laura į pokalbį skubėjome žinodamos, kad šįsyk svarbiau ne vieta, o balsas – juk kalbėsimės apie Ameriką, ilgesį, gimtąsias žemes ir rašymo kelią, kuris peržengia žemynų ribas.

N. M. Šerniūtė jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena Amerikoje, tačiau jos literatūrinis debiutas įvyko palyginti neseniai – 2015 metais. Prieš pasirodant pirmajam romanui „Vilkų Kampo Eliza“, autorė buvo išleidusi penkias poezijos knygas. Vis dėlto jos gyvenimo istorija daug painesnė nei nuosekli bibliografija, tad pradėkime nuo pradžių.

Baigėte Vilniaus pedagoginį institutą ir iš karto pradėjote dirbti mokytoja?

Gyvenimas taip padiktavo, kad man ne viskas ėjo iš eilės, taip, kaip turėtų eiti. Būdama aštuoniolikos nesėdėjau su kitais laimingaisiais auditorijoje, o jau dirbau mokykloje, ir ne tik todėl, kada jaunystė – kvailystė, bet kad neturėjau pinigų nė autobuso bilietui nusipirkti. Tik po kelerių metų pradėjau neakivaizdiniu būdu mokytis Vilniaus pedagoginiame institute. Tada jau gerai žinojau, kad esu ir būsiu mokytoja. Mokytoja ir niekas kitas. Jokio kito darbo nenorėjau, net ir dabar manau: jei gaučiau naują gyvenimą, tai ir jame būčiau mokytoja. O jei ne mokytoja, tai kunigė. Daugelį metų dirbau kaimo mokyklose. Mieste neturėjau galimybės gyventi, nes buvau išsiskyrusi, viena auginau du vaikus. Pasirinkimo neturėjau: kaimuose reikėjo mokytojų, o man – būsto. Kur pasiūlydavo vietą gyventi, ten ir dirbdavau. Pats gyvenimas už mane sprendė.

Esate dirbusi daugelyje skirtingų rajonų. Kokie prisiminimai ryškiausi?

Su dideliu malonumu prisimenu pirmąją darbovietę Stemplių aštuonmetėje mokykloje. Čia kiekvienas kampas dvelkė praeitim, istorija. Traškėjo laiptai po kojom, galėjai girdėti, kaip su tavo žingsniais kartu kopia ir Simonas Stanevičius. Čia poeto gyventa! Čia buvo pirmojo profesionalaus filologo lituanisto namai. Ir juose aš, vos vidurinę mokyklą pabaigusi pionierių vadovė. Kaip man reikėjo šitų namų! Atsispirti ilgam gyvenimui. Jaučiau mistišką bendrumą su poetu: juk gimiau lygiai po šimto metų (su trijų dienų pavėlavimu) nuo jo mirties valandos. Nors tuo metu, jaunystėje, tokie apmąstymai galėjo nebūti labai svarbūs, bet man, prisiskaičiusiai knygų, tai buvo stipru. Gal ne tik man, juk atmosfera tarp tų sienų buvo ypatinga. Mokytojų kambaryje apie stalą susėsdavom visi jauni, nuoširdūs, linksmi, jautėmės laimingi.

Vėliau gyvenimas pakrypo kitaip: ištekėjau, išvažiavau į Šilalės rajoną. Dirbau vienoje mokykloje, paskui kitoje, kuri arčiau namų. Ilgesnį laiką teko dirbti Pajūrio vidurinėje. Ne tik mokykla, bet ir nelaimingas vedybinis gyvenimas, vaikų auginimas įtraukė mano visą laiką, net skaitymui jo skirti nebegalėjau. Po skyrybų išsikrausčiau kuo toliau nuo Šilalės: bijojau buvusio vyro, todėl atsidūriau Trakų rajone, Ismonių aštuonmetėje mokykloje. Ten man pasiūlė apsistoti pačioje mokykloje, nedideliame kambarėlyje už bibliotekos, ir aš su džiaugsmu pasiūlymą priėmiau. Juk reikėdavo pereiti per pačią biblioteką, kai eidavai į savo kambarį. Ar gali būti kas geriau? Kaip išsipildęs sapnas. Nusipirkau sofą ir pasidėjau bibliotekoje. Per pertraukas vaikams išduodavau arba pakeisdavau knygas, po pamokų biblioteka pavirsdavo mano svetaine. O šalia bibliotekos – ir mokyklos šlavėjos patalpa, kur ji virdavo mokinukams arbatą, ten ir aš išsivirdavau sau ir vaikams valgyti. Už dujas mokėdavo mokykla, – irgi didelė pagalba per tokį vargą, į kurį buvo patekusi mano šeima. Iš pirmo aukšto atsinešdavau šalto vandens, jį toje virtuvėlėje pašildydavau vaikams nuprausti, o tualetai (jei išvietes galima taip pavadinti) – lauke. Kaimas buvo lenkiškas. Ten visi giminiavosi, vienodai vargo, gėrė, bet draugiškai padėjo vienas kitam, reiškė pagarbą mokyklai. Neatsimenu, ar buvo baugu vieniems tokiame dideliame pastate gyventi. Turėjo būti.

Jūsų vaikai tuo metu jau buvo paaugę?

Duktė jau ėjo į pirmą klasę, o sūnus – penkerių su puse. Vaikas pats atsikeldavo, apsirengdavo ir eidavo koridoriumi, klausydamasis, kurioj klasėj išgirs mano balsą. Ne kartą būdavo, kad atsigula koridoriuje ant grindų, atremia kojas į duris ir spardo. Nieko kito nelikdavo, tik įsileisti į klasę, paguosti. Pirmokėlių mokytoja iš savo begalinio širdies gerumo irgi leisdavo jam kartu su seserimi jos klasėje sėdėti. Vėliau tą mokyklą, deja, uždarė. Labai dėl to apgailestavau, bet teko ieškoti naujos vietos. Įsidarbinau Sangrūdos vidurinėje mokykloje, tuometiniame Kapsuko rajone. Ten gavau tikrą trijų kambarių butą. Gyvenimo sąlygos pagerėjo, uždarbis – taip pat, vaikai paūgėjo. Vilnius ne taip toli, ir aš susikoncentravau į studijas. Tie, kuriems nusišypsojo laimė patekti į dienines studijas, niekada neįsivaizduos, kas yra neakivaizdinis mokymasis. Neakivaizdininko niekas nemato – dėstytojas ateina, išpila savo žinias auditorijoje, kuri galėtų būti ir tuščia, o į tave pirmą kartą nukrypsta jo akys tik tada, kai visas drebėdamas ateini laikyti egzamino ar įskaitos. Lygiai taip pat kaip praeinant prospekte susiduria dviejų nepažįstamų praeivių akys, tiek to bendrumo. Niekam nesvarbu, ar tu paskutinis žioplys, ar tikras vunderkindas.

Dieną dirbi, vakare taisai sąsiuvinius, naktimis mokaisi. Paskui dar ir sesijos. Žinoma, nukenčia vaikai, bet, laimė, nieko neatsitiko taip nepataisomo, kad reikėtų per visą likusį gyvenimą gailėtis.

Mokėte ir anglų, ir lietuvių kalbos, kaip pati jos išmokote?

Taip, mokiau ir anglų, ir lietuvių kalbos. Vidurinėje mokykloje, Rusnėje, turėjome labai gerą anglų kalbos mokytoją. Kažkas sakė, kad jis gyvenęs Amerikoje, tad jo kalbos žinios buvo puikios. Jis taip mus „pralaužė“, kad vėliau studijuodama su anglų kalba neturėjau jokių sunkumų – viskas sekėsi lengvai.

Paskui dar ketverius metus neakivaizdžiai mokiausi Maskvoje (neatsimenu, kaip vadinosi ta mokykla). Kas mėnesį siųsdavau parašytus kontrolinius darbus, o jie atsiųsdavo vadovėlius, medžiagą, instrukcijas. Taip savarankiškai ir mokiausi, išlaikiau visus egzaminus. Anglų kalba man niekada nebuvo kliūtis. Greičiau įdomumas.

Kai iš Trakų rajono persikėliau į Sangrūdos vidurinę, ten radau visiškai kitokią kultūrinę terpę. Iš lenkiško kaimo atsidūriau suvalkiečių žemėje, pasijutau vieniša su savo tartimi, nors darbe tarmiškai ir nekalbėjau. Jaučiausi šiek tiek atskirta, ir tai sustiprino gimtojo krašto ilgesį. Norėjau į Šilutę. Pirmą kartą žengiau žingsnį ne iš būtinybės, o jausmo vedama. Paskambinau sesei, ji susisiekė su pažįstamu švietimo skyriaus vedėju, šis pasakė: „Mielai, tegul atvažiuoja.“ Darbą Švietimo skyriuje davė, o buto – ne, tad neturėjau kur gyventi, teko nuomotis kambarį. Darbas patiko, kolektyvas šviesus, kolegos draugiški. Bet dveji metai tikro buitinio vargo spyrė ieškoti kitos išeities. Kaip paties likimo siųstas kartą priėjo vietinio technikumo direktorius: „Duosim butą, eik dirbti į technikumą.“ Sutikau. Vaikams reikėjo stabilumo, reikėjo normalios virtuvės, vonios. Taip vėl žengiau per klasės slenkstį, vėl lietuvių kalbos mokytoja. Nesigailiu. Gavau didelį, šaltą, keturių kambarių butą naujame name, technikume savo nuolatinį kabinetą, kurį pati ir įsirengiau. Ten pradirbau dešimt metų. Vėliau įvyko konfliktas – pasakiau viešą kalbą prieš vadovybę, įvyko labai rimtas susidūrimas, paskui – kasdienis persekiojimas. Nebemačiau savęs toje vietoje, išėjau dirbti į kitą mokyklą direktoriaus pavaduotoja. Po kurio laiko mane pakvietė dirbti lietuvių kalbos mokytoja į JAV. Vaikai tuo metu jau buvo užaugę, sukūrę savo šeimas. Avantiūristinė būdo gyslelė manyje yra menka, vertė abejoti „reikia–nereikia“, bet smalsumas nugalėjo: norėjau pamatyti, patirti, suprasti.

Išvažiavau trumpam, tik keliems mėnesiams. Dirbau vakarinėje mokykloje, mokiau lietuvių išeivius, kuriems norėjosi atšviežinti kalbą, nes planavo aplankyti Lietuvą. Bet tie trys mėnesiai virto trejais metais. Gavau žaliąją kortelę, vėliau ir pilietybę. Taip ten pasilikau ir iki šiol gyvenu.

Ar įsigyvenote Amerikoje? Svarstote ten ir likti?

Turbūt ir liksiu, nes ir viename savo eilėraštyje rašau: „<…> jau per giliai įsiaudė siūlai kiti į mane.“ Ir tai tikra tiesa. Sūnus atvyko man iš paskos – jo šeimoje keturi vaikai. Dabar jau ir anūkės šeimoje du sūnūs. Tiek daug artimųjų, šilumos, kad sunku būtų save iš ten išrauti. Jei jie sugalvotų grįžti, aš važiuočiau jiems iš paskos.

O vis dėlto noras grįžti visada išlieka. Norėčiau gyventi Šilutėje, Švėkšnoje ar Rusnėje. Jaučiu labai stiprų ryšį su gimtąja žeme, praeitimi ir protėviais, apie juos rašau, kartais jaučiuosi taip, tarsi būčiau laidininkė tarp praeities ir dabarties, kaip gražiai yra sakęs Marius Eidukonis. Lyg būčiau sugėrusi ir atsinešusi iš praeities tuos žmones, tuos balsus. Rašydama „Vilkų Kampo Elizą“ pati gyvente gyvenau XIX amžiuje, istorinė atmintis vedė mano ranką, nors ir reikėjo pirma daug perskaityti, patikrinti, paklaidžioti po muziejus, kapines, pavartyti archyvinius dokumentus.

Kaip mokėtės rašyti? Ar esate lankius kūrybinio rašymo kursus?

Rašymo pagrindų gavau Pedagoginiame institute. Atskirai grožinio rašymo niekur nesimokiau – nei kursų, nei seminarų nelankiau, nes neturėjau minties rašyti prozos kūrinių. Savo kelią į grožinę literatūrą palyginčiau gal tik su keleivio, gerai pažįstančio, bet ignoruojančio oro sąlygas, išėjimu iš namų debesuotą dieną be skėčio. Staiga pliūpteli jam ant galvos lietus. Taip panašiai pliūptelėjo ant manęs apsakymai ir tuojau po jų – romanas, o po jo – ir kitas, dabar jau lyja trečias. Skaitymas – kita mano mokykla. Labai daug skaičiau nuo pat mažų dienų. Manau, literatūra mane ir užaugino kaip rašytoją. Visada kūriau poeziją: kiek save prisimenu, tiek ir gyvenu su poezija, nuo pirmo eilėraščio perskaitymo. Tik niekam nerodžiau. Nebuvo kada, nebuvo sąlygų, nebuvo laiko. Tiesa, kartą vis dėlto įsidrąsinau, bet nebuvau priimta, ir tai mane pristabdė. Pamenu, kalbėjausi su Marcelijumi Martinaičiu apie savo kūrybą, jis pažiūrėjo į tai neentuziastingai, ir jo santūrumas mane tarsi uždarė tyloje daugeliui metų: nesidalink. Bet vis tiek rašiau. Tyliai, sau, niekam nerodydama.

Vis dėlto romanas – sudėtingas žanras. Tam reikia daug įdirbio, žinoti struktūros kabliukus, kad tekstas veiktų.

Nežinau, ar žinojau. Intuityviai, taip, bet kad būčiau apsvarsčiusi, kaip ir ką sudėlioti, tikrai ne. Tiesiog atsisėdau, rašiau. Kai knygą išleido, ilgai negalėjau patikėti, kad tai tikrai mano kūrinys. Perskaičiau kelis kartus: nejaugi tikrai, o gal tik sapnuoju, kad turiu savo knygą? Ar tikrai ji gerai sudėta struktūriškai, ar visi kabliukai tvirtai sukabinti, ar užtenka joje druskos ir pipirų, ar ne per daug vandens?

Kas būtų buvę, jei būčiau galvojusi, kaip rašyti, kad tekstas veiktų? Gal tada jis veiktų labiau, nei toks, koks išėjo negalvojant. Pradėjusi romaną ne tik apie kūrinio struktūrą, bet ir apie leidybos niuansus nesusimąsčiau. Norisi ir apie tai čia vieną kitą žodį pasakyti. O juk viskas prasidėjo labai paprastai. Parašiau. Leidykla rankraštį priimti priėmė, o iš kur gauti pinigų, nepasakė. Viltis išmelsti finansavimą iš Klaipėdos nepasiteisino. Nedavė nė cento. Ir kas gi duotų pinigų kažkokios niekam nežinomos moterėlės iš Amerikos pirmajam romanui? Suspaudžiau pati savo piniginę, nes man to romano tikrai labai reikėjo: ką gi, nusipirksiu. Nusipirkau. Džiaugiausi, kad sau tokį išlaidavimą leidau, nors juk nepatiriu pertekliaus. Knygą žmonės pirko, skaitė ir gyrė. Paskui įvyko stebuklas – romaną įvertino kritika, ir laimėjau Ievos Simonaitytės premiją. Piniginis įvertinimas, žinoma, man didelė laimė, bet ne dėl premijos svaigo galva: svarbiausia buvo žodis, palaikymas, supratimas. Šilti atsiliepimai labai jaudino. Gal įsitvirtinusiam rašytojui skaitytojų reakcijos nesvarbios, bet man, parašiusiai patį pirmą romaną, buvo be galo svarbu patirti, kad esu reikalinga, kad mano balsas girdimas, kad netylėti buvo verta. Ir, laimei, negavau nė vieno blogo atsiliepimo. Tai mane paveikė ir tebeveikia. Meilė praeičiai tik dar labiau sustiprėjo. Daug kas sakė, kad knyga per trumpa, norėjosi dar skaityti, reikia tęsinio. Bet kaip tu parašysi tęsinį, jei pagrindinis veikėjas mirė? Ir vis tiek parašiau. Skaitytojas visada teisus – taip atsirado antras romanas „Julijonas Vilkas“. Keistas daiktas, mokykloje visada reikalavau, kad mokiniai pirmiausiai turėtų apgalvotą rašinio planą, tik paskui imtųsi temos, o pati tokios didelės apimties projektui nei plano neturėjau, nei prologo, epilogo ar kokio nors aukščiausios įtampos taško neapgalvojau. Ačiū Dievui, išėjo ne marmalas. Tik prašau nesuprasti, kad skatinu tokį niekaip neorganizuotą kūrimą.

Romane „Julijonas Vilkas“ daug medžiagos apie Kauną, Palangą, istorinės aplinkos detalių.

„Julijonas Vilkas“ visomis prasmėmis man buvo iššūkis. Turėjau sukurti vyro paveikslą, tikro vyro, ne tokio, koks norėčiau, kad būtų, bet tokio, koks tikrai gyvenantis šioje žemėje yra. Pagelbėti galėjo tik žmogus, kurį geriau nei kitus pažinojau. Prototipas – štai ko man reikėjo. Tai vienas iššūkis, kitas – vietos, kuriose Julijonas gyvena. Šilininkų kaimą truputį pažįstu, o Kauno, Palangos, galų gale Vilniaus – ne. Viena dienelė pasivartymo pliaže, perėjimas Laisvės alėja iki Kauno autobusų stoties ir skubėjimas Žvėryno gatvele iki instituto, – jokiu būdu nepakankamas pažinimo bagažas knygai parašyti. Vėl reikėjo apsiversti žemėlapiais, enciklopediniais straipsniais, naršyti po internetą, prašyti geriau išmanančių žmonių pagalbos. Pagaliau ir laikotarpis, kuriame mano prototipas gyvena, nėra mano laikotarpis. Turėjau ieškoti, tikrinti, skaityti, perskaičiusi pergalvoti, pritaikyti. Kauno visiškai nepažinojau, galima sakyti, net nebuvau ten apsilankiusi, o romane reikėjo, kad pagrindinis veikėjas gyventų būtent ten. Kaip atrodė to meto gatvės, paštas, kur Julijonas dirba, biblioteka, kurioje Julijonas galėjo skaityti? Reikėjo pamatyti miestą taip, lyg pati jame būčiau gyvenusi, su visomis smulkmenomis. Okupuotas Vilnius. Kaip jis atrodė? Ir poniučių rojaus kampelis Palanga? Vaizduotės negana, net gero stiliaus neužtenka, – reikėjo žinių.

O dabar jau rašote trečią knygą. Apie ką ji?

Trečioji knyga. Ji yra ir pirmoji, kurioje jau turiu tikslą pasakyti savo žodį. Pirmos dvi liudija gyvenimo tragizmą pačios savaime, o aš nekėliau sau tikslo sąmoningai to pabrėžti. Trečiąjį romaną nuo pirmo puslapio vairuoju viena linkme: skausmingas nutautėjimo tragizmas. Man ši tema labai asmeniška. Du anūkėliai ir proanūkis nekalba lietuviškai, ir tai mane skaudina. Palikdamas savo Tėvynę žmogus miršta, nes naujoje žemėje jis vėl bekalbis, beraštis, benamis perėjūnas, kuriuo niekas nepasitiki, jam, kaip šįryt gimusiam arba kaip po insulto, reikia išmokti viską nuo pradžių, o iš visų jėgų stengdamasis adaptuotis dažnas pamiršta savo kalbą, protėvius ir tautinį išdidumą. Lyg kas būtų nulupęs odą ir reikia ją iš naujo užsiauginti. O ji niekada neatauga tokia pati. Negaliu susilaikyti nepacitavusi savo eilėraščio.

Emigranto mirtis

Keistas jausmas,
Kai supranti,
Kad miręs esi.
Dar vaikštai,
Dar skauda,
Matai
Ateinančius ir nueinančius,
Žinai,
Kiek tau metų.
Rodos, kalbi dar
Svetima ir savo kalba.
Nors užmokėjai, nusipirkai,
Bet kojos
Svetimos žemės nepripažįsta.
Miręs esi.
Tenai
Visi lėtai pamiršta tave…
O čia
Tavęs neatsimena niekas…

Noriu atvaizduoti tą netekties, išsitrynimo iš savosios žemės atminties jausmą. Nežinau, ar pavyks. Laikas parodys. Rašau paskutinius du skyrius, kuriems dar trūksta žinių, bet ieškau ir privalau rasti.

Rašote kompiuteriu? Kaip atrodo jūsų dienotvarkė?

Taip, rašau kompiuteriu. Jau nebežinau, ar galėčiau tiek daug parašyti ranka. Eilėraščius beveik visada rašau ranka, nes jie ateina į galvą, kai nesėdžiu prie kompiuterio, bet proza – kitas dalykas. Čia daug taisau, ieškodama tikslesnio žodžio, vengdama pasikartojimų, perrašydama ištisus sakinius, nes po valandos kitos jau nebepatinka sakinio stilius. Po daugybės išbraukymų ir pati nebesuprasčiau, kas parašyta. Be kompiuterio nieko negalėčiau parašyti. Ypač renkant medžiagą, kompiuteris yra pati pirmoji pagalba. Prasidėjo viskas nuo giminės medžio, o kai jį pabaigiau, „Vilkų Kampo Elizos“ istorija jau buvo manyje. Todėl rašymas ėjosi greitai ir sklandžiai, o kai romaną maniau pabaigusi, į vaizduotę įsikraustė Antunynos personažas – jis man pasirodė būtinas. Tad teko šiek tiek pataisyti tekstą, kad ji saugiai į jį įsiterptų. Jei ranka, nežinau, kiek būtų trukę. O kompiuteriu tereikėjo pusmečio. Beveik tas pats ir su romanu „Julijonas Vilkas“.

O dienotvarkės neturiu. Pirmiausiai esu motina ir močiutė, tenkinu mylimukų (taip vadinu pačius mažiausius) reikmes, o prie kūrybos sėdu, kai jų aplink nėra arba kai žinau, kad turiu ką parašyti.

Koks buvo pirmasis rašytojas, palikęs jums stiprų įspūdį?

Tai buvo Marcelijus Martinaitis. Nebeatsimenu, kaip atsitiko, bet atrodo, kad tuo metu mano jaunesnioji sesuo jam paskambino ir pasakė, kad aš rašau eilėraščius ir norėčiau parodyti. Jis pakvietė mane į savo namus.

Kuriais metais?

Maždaug 1976 m. ar 1977-aisiais. Jis tikrai nuoširdžiai pakvietė, priėmė savo namuose, bet pokalbis buvo trumpas. Vienas mano eilėraštis jam labai patiko, o kitas – ne. Pasakė, kad žodžio „tėvynė“ geriau nevartoti, kad gal apskritai apie tokius dalykus geriau nerašyti. O labiausiai įsiminė viena nuliūdinusi frazė: jau yra vienas Justinas Marcinkevičius, ir jo esą gana. Supratau, kad mano mylimas ir gerbiamas poetas mãno, jog aš seku Just. Marcinkevičiumi. Nors iki šiol Just. Marcinkevičių myliu, beveik dievinu, bet niekada jo neplagijavau. M. Martinaičio komentaras mane mirtinai įskaudino, ilgam palietė širdį. Dabar galvoju, kad visai ne tą jis turėjo galvoje, ką aš tada supratau. Gal jis tėviškai norėjo apsaugoti jauną poetėlę nuo nemalonumų. Nes tai, kas vienam leidžiama, kitam gali būti uždrausta. Kaip poetę M. Martinaitis mane sustabdė, bet kaip skaitytojos ir gerbėjos – niekada. O Just. Marcinkevičių pirmą kartą atradau dar 1966-aisiais, ir nuo to laiko nepaleidau – jo eilės man į širdį įsirėžė taip giliai, kad klasėje mokiniams galėjau cituoti atmintinai, net į knygą žiūrėti nereikėjo.

Ar sekate šiuolaikinę lietuvių literatūrą gyvendama už Atlanto?

Reikia sąžiningai prisipažinti, kad per tris dešimtis metų mano lietuvių literatūros žinios smarkiai aprūdijo. Kadangi su lietuviais išeiviais nebendravau, į jų Filadelfijos „Muzikos holą“ nevažinėjau, lietuviškos knygos man tapo nebeprieinamos. Tik vasaromis, kai parvažiuodavau į Lietuvą, galėdavau grįžti prie skaitymo. Ir čia tik epizodiškai, nes svarbiau buvo pabūti su tėvais, seserimis ir broliais nei su literatūra. Išsivaduoti iš literatūrinio atsilikimo man padėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus išeivių rašytojų gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Ji paskyrė man vienai vos ne visą dieną nušviesdama, kas vyksta literatūros pasaulyje, kas ką rašo, kas sėkmingai išėjo iš leidyklų. Ji man tarsi atšviežino visą lietuvių literatūros žemėlapį. Esu labai dėkinga jai, kaip draugei, kaip žmogui, kaip literatūros specialistei. Beje, būtent ji paskatino mane rašyti pirmosios knygos tęsinį.

Duktė atsiuntė Kristinos Sabaliauskaitės „Silvą rerum“, su didžiausiu malonumu perskaičiau ir buvau sužavėta. Kaip galima rašyti taip sklandžiai ir aiškiai, bet be dialogų? Autorės meistriškumas padarė didžiulį įspūdį. Tačiau kai perskaičiau „Petro imperatorę“, įspūdis jau buvo kitoks, ir mano meilė K. Sabaliauskaitei šiek tiek priblėso, nes vulgarybių ir keiksmažodžių nelabai toleruoju. Bet čia jau mano dalykas, ne jos. O kai ji viešai pasisakė dėl Just. Marcinkevičiaus, nebežinojau, ką ir galvoti.

Jums paprasta atskirti kūrybą ir asmenybę?

Stengiuosi atskirti. Pavyzdžiui, M. Martinaičio, kaip poeto, niekada nenustojau mėgti – tiesiog po mūsų susitikimo nebenorėjau jo klausti patarimo. Salomėja Nėris man yra poetė iš didžiosios raidės, nors kaip politikės jos nepriimu. K. Sabaliauskaitę tikriausiai ir toliau skaitysiu, bet nežinau, ar norėčiau su ja kalbėtis. Literatūra eina savo keliu, o žmogaus charakteris – savo.

Skaitote kitus šiuolaikinių prozininkų tekstus?

Užsiprenumeravau žurnalą „Metai“, kad žinočiau, kas dedasi literatūros pasaulyje šiomis dienomis. Iki tol buvau visiškai atsilikusi. Ant lentynos padėtos laukia knygos: Dariaus Žiūros „Diseris“, Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“, Rasos Sagės „Ugnis jos kauluose“, Roko Fliko „Kur upė Šyša teka“. Bet pirma turiu pabaigti rašyti savo romaną. Laiko turiu nedaug, nebegaliu sau leisti daug malonumų.

Kaip atrodo jūsų kasdienybė dabar, gyvenant Amerikoje?

Dabar viskas labai paprasta. Kai turiu mintį, rašau. Kai neturiu, griebiu savo „Nikon“ ir einu ieškoti. Anksčiau buvau labai įnikusi į fotografiją, dvi parodas Šilutėje esu surengusi. Bet dabar, kai intensyviai rašau, nebegaliu skaidytis į kelias puses, noriu būti kuo arčiau kompiuterio. Jei ateina mintis, turiu ją iš karto užrašyti: jei neužrašysiu, pamiršiu.

Papasakokite apie savo gyvenamą aplinką, kokia tai vieta?

Gyvenu mažame miestelyje keliolika kilometrų į šiaurę nuo Filadelfijos, kur gal kokie 90 proc. gyventojų – baltaodžiai. Mano namai yra akligatvyje, prie pat Nešaminio upelio. Kai jis išsilieja, o tai nutinka dažnai, vanduo užlieja kiemą, kartais ir namus. Tas upelis piktas, nenuspėjamas. Namas nėra didelis: keturi kambariai, virtuvė ir vonia. Vienas, pats mažiausias kambarėlis, priklauso rašymui. Tik ten ir galiu rašyti, jokioje kitoje vietoje nepavyksta. Kompiuterių turiu keletą, bet kūrybai naudoju tik vieną, esantį būtent tame mažajame kambarėlyje. Iš trijų pusių namus supa parkas, po kiemą šmirinėja lapės, kartą man kelią perbėgo kojotas ir kitokių žvėrelių apstu. Būna, klaidžioja apylinkėje ir meška. Laimė, niekada su ja nesusitikau. Viliuosi, ir nesusitiksiu.

Kiek metų jau gyvenate Amerikoje?

Jau trisdešimt dvejus metus. O tame miestelyje, kur dabar – daugiau kaip dvidešimt.

Žavu, kad tiek metų praleidusi JAV neturite amerikietiško akcento.

Ne, prie manęs jis kažkaip nekimba, gal nepritinka prie šukuosenos. Nors esu dėsčiusi anglų kalbą Amerikos mokykloje, bet taisyklingos anglų kalbos tarties pati neišmokau, kalbėdama angliškai akcentą turiu žemaitišką. Ir nemanau, kad jo kada nors atsikratysiu, juk išvažiavau jau suaugusi, mano burnos ertmė, kalbos padargai išsivystė kartu su lietuvių kalba, ir niekaip jų nebepakeisiu. O pačios lietuvių kalbos neužmiršiu. Tai kalba, su kuria gimiau, išaugau, taip su ja noriu ir numirti.

Gyvendama Amerikoje buvote kaip reikiant įsisukusi į įvairius darbus, tiesa?

Tikrai. Dirbau labai daug ir ne vienoje vietoje. Vakare – vakarinėje mokykloje, dieną – tai banke porą metų, tai prekybos korporacijoje, kur daugiau nei dešimtmetį buvau grynųjų pinigų skyriaus vedėja. Niekada neplanavau būti rašytoja – reikėjo išgyventi. Buvau nusipirkusi butą, reikėjo mokėti paskolą bankui, turėjau automobilį, reikėjo jį išlaikyti, draudimo, mokyklos, pajamų, nuosavybės mokesčiai, tik spėk čekius išrašinėti. O kur dar buities poreikiai, norisi ir batelius nusipirkti, ir vaikams kokio nors džiaugsmo padovanoti. Todėl dirbau daug ir rūpinausi neprarasti vietos. Tai buvo būtina. Išėjau į pensiją. Tada ir prasidėjo gyvenimas sau.

Koks jums pasirodė amerikietiškas gyvenimo būdas, kai atvykote?

Įkritau tiesiai į amerikonišką gyvenimo būdą. Išskyrus tuos, kuriuos teko mokyti, lietuvių aplink daugiau nebuvo, o ir tie jau suamerikonėję iki gyvo kaulo. Buvau viena. Iš pradžių viskas atrodė keistai. Labai privatu, be draugysčių. Mokyklos direktorė kartą pasikvietė į šeimos šventę ir mane, kad suprasčiau, kaip atšvenčiama Nepriklausomybės diena jų namuose. Viena mokinė nusivežė į savo tetos laidotuves, kur irgi vos ne šokas ištiko dėl jų papročių. Vestuvėse iki šiol dar neteko dalyvauti. Reikėjo priprasti ir neapsimetinėti, kad esu iš kažin kokių geresnių kraštų, kur geresni, gražesni papročiai. Žinojau, kad jų akyse esu tik dar viena atėjūnė, todėl gerbiau vietos papročius, nereiškiau nuomonės, tik stebėjau ir savo mintyse stebėjausi. Stengiausi prisitaikyti.

Ten išmokau tolerancijos. Jei, tarkim, tau skauda dantį, niekas neklaus, kodėl vaikštai susiraukusi, tiesiog maloniai su tavimi elgsis, bet nebandys lįsti į tavo vidų. Išmokau šypsotis, stebėti žmones ir gestus, o ne teisti. Kai išvažiavau, buvau labai kritiška, o ten pamačiau, kad žmonės daug paprastesni, nevaidina, neteisia. Restorane gali pamatyti žmogų su senais, nutrintais džinsais ir nukleištais sportbačiais, bet jis nebūtinai vargšas, gali būti ir milijonierius. Ten išmoksti nevertinti išorės. Niekas neišsidažo, neapsiauna aukštakulniais, kai eina į maisto parduotuvę, bet į bažnyčią geriau užsidėti skrybėlaitę. Amerikiečiai laikosi formalaus elgesio ir formalaus apsirengimo: vestuvėse, laidotuvėse, mokyklos baigimo iškilmėse, – kiekvienu atveju skirtinga ir specifiška atmosfera, kalbėjimas, drabužiai.

Stebėjote, kaip keitėsi Lietuva, bet iš atstumo. Koks tas pokytis jūsų akimis?

Lietuva keitėsi greičiau nei aš pati. Kartais galvoju, kad man taip atrodo, nes žiūriu meilės akimis: juk ir vaikui už motiną nėra gražesnio pasaulyje žmogaus. Bet iš tiesų Lietuva labai graži ir kasmet vis labiau gražėja. Atsinaujinusi, atsistačiusi, mandagi ir švari. Kodėl visada geriau matyti iš tolo? Kodėl to nepastebi tie, kurie patys tą grožį kuria? Gal todėl ir kirminas, paukščio sulestas, nieko neišmano apie jo giesmę ir plunksnų spalvas? Kai paskaitau paniekinančius komentarus internete, suskausta širdį. Tokia graži šalis, tiek daug pasikeitimų į gera, o kažkas ilgisi senųjų laikų, girdi, kaip tada visiems buvę gerai. Turi būti jaunas ir kvailas, jei nežinai, kokie tie seni „geri laikai“ buvo, arba esi samdomas kenkėjas, dirbantis kitos valstybės labui. Kaip norėtųsi, kad žmonės mokėtų džiaugtis tuo, ką turi! Tada laimingesni pasijustų ir naudingesni Tėvynei būtų.

Ką manote apie dabartinę geopolitinę situaciją?

Kartais atrodo, kad mūsų žemė – tarsi įspraustas į žvėries nasrus obuolys, ir nežinai, kada tie nasrai ims ir susičiaups. Laimei, dabar tas žvėris nusilpęs. Bet jei tik turės progą atsigauti, atsigaus, ir Lietuvai niekada nebus ramybės.

Romane „Julijonas Vilkas“ aprašėte labai skaudžią sceną, kai sprogsta bomba ir visi Julijono mylimi žmonės žūsta.

Ta sceną rašiau iškart po to, kai pamačiau Bučos tragedijos vaizdo įrašą ir gatvėse suguldytų nužudytų žmonių, išprievartautų moterų ir vaikų nuotraukas. Karas mano knygoje nėra tik rašytojos fantazijos vaisius, jis tikras, jau buvęs čia, mūsų gatvėse ir laukuose vakar, o šiandien ten, toli. Jis gali ir vėl būti čia. Gal net rytoj. Jei karo ir pokario nematome šiandien, tai žinokite, kad kai jis ateis, jis bus būtent toks, koks aprašytas mano romane, ir kraujas liesis lygiai taip, kaip liejasi šiandien Ukrainoje. Ir klaidinga galvoti, kad kuris iš šiandienos išdavikų išeis kaip laimėtojas. Ten, kur smurtas, laimėtojų nebūna. Tik aukos.

Pajutote pokyčius sulig antruoju Donaldo Trumpo atėjimu?

Jeigu ne mūsų dabartinis prezidentas, viskas būtų pasisukę kitaip. Jaučiu, kad Trumpas eina Rusijos keliu, jis nori likti valdžioje visam laikui ir daro viską, kad taip įvyktų. Jis keliaklupsčiauja prieš tironus, mokosi iš jų. Tai kelia nerimą.

Ar žmonės protestuoja, priešinasi tam?

Yra šiek tiek protestuojančių, bet padėtis sudėtinga. Esu pasakojusifeisbuke savo draugams prisiminimą, kaip ką tik atvykusi į Ameriką rinkau pritariančių Lietuvos įstojimui į NATO amerikiečių parašus. Ir tada maždaug pusė žmonių atsisakė pasirašyti. Atrodė, kad toje pusėje vaikščiojantys, kvėpuojantys ir valgantys negalvoja apie tai, kad mūsų vaikai gali žūti ar būti nelaisvėje, kad jiems tik savi marškiniai prie kūno terūpi. Parašiau jaudinantį tekstą, ir daugelis man atsakė, kad jie neabejingi, kad palaiko Ukrainą, kad visada palaikė Lietuvą. Bet vis tiek yra nemažai žmonių, kurie linksta į prorusiškas nuostatas. O bloga sėkla greitai sudygsta ir išrauti ją sunku.

Užbaikime pokalbį šviesesne nata. Ar yra įsiminę kokių nors skaitytojų atsiliepimų per knygų pristatymus?

Tokių būta. Nors per pristatymus skaitytojai drovesni, bet perskaitę knygą nori pasidalinti savo mintimis. Viena skaitytoja rašė: „Negaliu atsigėrėti tuo M raidės stebuklu.“ Tai apie akimirką, kai Vincentas neatsilaikė pagundai ir švelniai spustelėjo žmonos pirštą, nukreiptą į M raidę maldaknygėje („Vilkų Kampo Eliza“). Kita moteris dėkojo, kad pavaizdavau šeimos gyvenimo grožį ir gerumą. Beveik visiems patinka mano kalba. O mano pusseserė sakė: „Dėkoju už Antunyną.“ Tokie žodžiai labai įstringa. Jei išmonė paliečia žmogaus širdį, tai jau didelis dalykas.

Jūsų vaikai vienaip ar kitaip susiję su literatūra?

Duktė yra socialinė darbuotoja pagal profesiją. Sūnus neturi aukštojo išsilavinimo, bet dirba dantų klinikoje vadybininku – tarpininkauja tarp gydytojos ir draudimo kompanijų. Be to, yra labai geras dailidė.

Ar jie skaito jūsų knygas?

Abu skaito. Duktė santūriau, tyliau mane palaiko. O sūnus – labai entuziastingai. Giria, skambina, net atvažiuoja pasakyti, kaip jam svarbu tai, ką parašiau. Laukia naujos knygos.

O kaip su buities darbais – ar jums, kilusiai iš kaimo, patinka žemės ūkis?

Esu kaimietė, augau su tėvais, kurie turėjo runkelių, bulvių lauką, laikė kiaulę, arklį, karvę. Tėvelis pats su vežimu važiuodavo šieno ir malkų. Bet aš nesijaučiau gimusi tiems darbams. Bijau karvės, bijau gaidžio. Nors myliu gamtą, bet esu tik žiūrovė, kuri gėrisi ir garbina. Ir niekada jos nekankina.

Gėlių esu daug prisodinusi, jas tikrai mėgstu. Bet daržovių – ne. Kadaise mano vaikai matė, kaip kiti mokytojai augina paršelius, triušius. Prašė ir manęs tuo užsiimti, bet aš tuojau užgesinau jų entuziazmą: „Kuris iš mūsų papjaus paršelį? Nė vienas? Tai žinokit, kad reikės maždaug dešimt metų laukti, kol kiaulė pati padvės, ir mes galėsim pietums valgyti kotletą.“

Kas jums telpa į „namų“ sąvoką?

Amerikoje yra mano fiziniai, materialūs namai. Tai troba, nesvylanti keptuvė, mažas kambarėlis, patogus krėslas, dulkes susiurbiantis robotukas. Tokie ten tie namai, ir jų pasiilgstu, kai kur nors keliauju ar Lietuvoje atostogauju. Bet taip, kaip pasiilgstu Lietuvos, – niekada nesulyginsi.

O tikrieji mano namai yra Lietuvoje. Tai dirvos, permirkusios protėvių prakaitu ir krauju, oras, prisodrintas jų kvėpavimo, beržynai, kapinės, gražioji, brangioji kalba. Sunku paaiškinti, bet čia aš žinau dalykus, kurių niekaip negaliu žinoti atsisėdusi ten, savo patogiame krėsle. Kai nueinu į Švėkšnos kapines, jaučiuosi lyg mane kažin kas apkabina, lyg būčiau atvykusi į giminaičių susirinkimą. Ir išeinu iš jų kaip iš bažnyčios. Su jais ir su Dievu.

Skalvių žemė – tikrieji mano sielos namai. Čia viskas kalba man: oras, medžiai, upė. Čia aš esu dalis visko. Čia aš priklausau.

Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.