Sekmadienį, eidama 84-uosius metus, mirė 2022-ųjų literatūros redaktoriaus premijos „Auksinė lupa“ laureatė, grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė. Lietuvos rašytojų sąjunga užjaučia velionės artimuosius ir bičiulius.

Dalinamės LRS nario, rašytojo, filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Juozaičio laišku:

Ak, NIJOLE NIJOLYTE.

Paskutinį kartą kalbėjomės tik vakar, o, pasirodo, buvo praėjusių metų gruodžio 1 diena. Prasidėjo žiema, už lango baltavo. Tu kalbėjai iš savo daugiaaukščio Vilniuje, aš aš iš savojo Klaipėdoje.

Neįprastai ilgai kalbėjomės, lyg nujausdami, kad gali tekti ir vėl ilgai nesimatyti.

Negalėjome išsilaisvinti iš pokalbio ilgai, ilgai – net visą valandą ir dar 50 minučių. Būtent tiek.

Pradėjai mudu suvedusio Vaidoto DAUNIO reikalu – radai jo užrašų lapus, kuriuose jis aprašė kelionę į Slovėniją.

O tada nuvilnijo, nubangavo mūsų kalba.

Bangavo Biržai, studijos Vilniaus universitete, grįžimas į namus, vėl Biržai, kurių mokyklai paskyrei beveik 7-ius metus. Ir ta amžina trauka dainai, choriniam dainavimui. Ir vėl Vilnius, redaktoriavimas, o ypač „Eglės” choras. Su „Eglės” vadovu Jonu Kavaliausku surišai du gyvenimus į vieną mazgą. Net gyvendama be jo jau šešioliką metų, buvai su juo.

O kokia nuostabi Tavo aistra aukštajai literatūrai.Užauginai, Nijole, išugdei ne vieną rašytoją, kritiką ir vertėją. Buvai aukščiausios kompetencijos. Per 60 Tavo suredaguotos verstinės knygos. O koks šviesus Tavo užsispyrimas matyti Danutės Sirijos Giraitės iš estų kalbos išverstą didingą Antono Hanseno Tamsarės (Tammsaare) epopėją „Tiesą ir teisingumą” (5 tomai).

Visi pasakys ir pasirašys, tikiu:

ne tik puikiai redagavai, bet ir puošei „Pergalę“ (dabar „Metai“), „Naująją Romuvą“, „Gamą“… O ypač „Krantus“, kuriuos pradėjai su Vaidotu Dauniu, o iki paskutiniųjų dienų tęsei kartu su Helmutu Šabasevičiumi. Aukščiausio žmogiškumo nuostabios moteriškos elegancijos pavyzdys buvai ir lieki.

Vaikystėje svajojai tapti LAIŠKANEŠE – tiek ilgesingai laukdavai tėčio laiško iš sibirų, ir supratai, kad artimo laiškas artimam yra visų svarbiausia, kas skirta gyvenime.

O broliukas Tavo Mindaugas mirė labai skaudžiai, inkstų uždegimu. Devynerių Mindutis buvo, skausmo kankinamas prašydavo mamos: „Mamyte, tegul ateina Nijolytė ir man padainuoja”…. Ir prašė būti nunuodijamas – toks baisus skausmas jį kankino, ir niekas o niekas tada padėti negalėjo. Prieš tėtį suimant, tėtį išvežant į sibirus, apsirgo. Ir laukė jo, laukė tėčio, kad dviratį tėtis jam atvežtų…

DĖKUI TAU UŽ VISKĄ.

AJ