Nicolae Popa
2012 lapkričio 10 d.
Tamsta
niekas pas Tamstą neužeina
Tamstos didelės smegenys ir plati kakta
jūs daug valgote ir daug mąstote
mėgstate siurbti žalius kiaušinius
per šiaudelį
vaikystėje turėjote utėlių ir dabar
jei ima kas nors galvoje ir sukirba
tučtuojau apsičiupinėjate pakaušį
kad įsitikintumėt jog visa tai viduje.
skaitymas nekenkia jūsų veido odai
ir apskritai nedaro jums pačiam žalos
prakaito srovelės varva jums į akis
kaip kai kuriems veliasi į akis kirpčiukai
kaip kai kuriems veliasi į akis kirpčiukai
tai jums tinka
bet niekas neužeina jūsų aplankyti
maudotės vonioje sutemus
ir prietemoj stovėdamas vandenyje
išsigąstate apčiuopęs savo lytį
žinoma! viskas žinoma!
ir kad jus domina tik moterų apgamai
ir kad tebuvot kadaise vedęs vien odą kuri jums rodė
savo apgamą –
tą mielą taškelį, nesileidžiantį
be kraujo atskirti nuo odos baltumo.
vis dėlto nesate koks kraugerys
ir išėjęs laukan džiaugiatės jums giedančiais paukščiais.
Pažinsime artumą
vieną dieną iškasti vėl sugrįšime į žemę
sutrūniję mūsų rūbai atgaus
iškilmių spalvą. švarko krūtinės kišenėje
atgis nosinaitė – balta lyg medvilnės žiedas –
ir iš jos kampų kelios ašaros
parriedės aukštyn per skruostus, atgal į akiduobes
atverdamos mums akis.
ir vėl matysime. Žvelgdami regėsim
visai kitaip visa tai kas matyti.
atversim savo žvilgsniais tikrovę
priversdami ją pačią patikėti egzistuojant.
ilgi bus tavo plaukai
jie paslėps ant kaklo pakaruoklio kilpą
o manieji bus vešlūs
ir paslėps ant smilkinio kulkos žymę.
bet tegu tik pabando kas nors paliesti tavo garbanas
ar paglostyti man galvą.
tik mudu dviese pažinsime artumą
žinosime ką reiškia ranka perbraukti per plaukus
neištepant jų nei prisiminimais nei krauju.
Laimės pėdsakai
tikra žiema aplink tavo namus. Ant sniego
laimės pėdsakai (tokie įžiūrimi,
kai viskas žvilga įsaulyje!) primena tau
slieko pėdsaką po lietaus: tokios pat vingrios linijos, nepadėsiančios
suprasti, iš kur jos, kur veda
ir į kurią pusę bėga nuo tavęs…
žilsti blyškiuose sniegynuose, lyg pakvaišęs seki
šviežiais pėdsakais prabėgančiais pro šalį, ir tuo metu
negyvėliai vagia visą šilumą tau iš po kojų, bet tau nėra bloga:
pastaruoju metu esi jiems atlaidus:
netrauki jų už ausų iš po lovos,
leidi jiems džiaugtis ten drėgme ir tamsa,
o išeidamas iš namų, apsimeti nepastebįs
kad jie žiūri tau pavymui, susibūrę prie lango. Kai žengęs kelis
žingsnius per vis labiau blėstantį sniegą, esi kaip niekad tikras,
kad ir tau leista sekti laimės pėdsakais,
tu pastebi, kad jie pro langą žiūri į tave
kaip į vieną iš jų.
Be garso
Ko gi pasigedo muzikantai mūsų trobos kieme?
Du žvilgantys trombonai sulig žmogaus ūgiu
atremti į duris. Mama leidžiasi nuo vynuogyno pro ūglius.
Jau per vidurį šlaito, vis sunkiau einasi darbas,
vis giliau nyra į vynuoges, ir niekas jai nepasakė
kad pas mus į kiemą atėjo muzikantai.
Senas švarkas pamirštas ant vielinio tinklo tvoros
tarsi tėvas būtų persisvėręs ko nors nusiskinti.
Prisimenu jį šituo švarku, einantį per futbolo aikštę
tarp gluosnių, rodantį man abiem rankomis, abiem rankovėmis,
kaip apeiti visus kol su kamuoliu įbėgsi į vartus.
Trimitininkas mėgina kažką išsiaiškinti pro įskilusį
iš rytų pusės langą bet trimitas atsispindi lange lyg vėjo blaškoma
į mazgą suvyta žvakė, neleisdamas įžiūrėti kaip glebėsčiuojasi
po šaltus kambarius mano sesers suknios – mano sesuo pranyko
kaukdama iš neteisybės peruko tvankumoje
Atsipynęs vynuogienojus priraizgė mamą prie ramsčio.
Jei nebūtų pririšęs, jei nelaikytų ramstis, pasigavęs ją vėjas
nuneštų už miškų su paskutiniais lapais.
Tuo metu klarnetininkas užsiropštęs ant stogo šaukia
jai žemyn: žiūrėk, pilnas tavo kiemas muzikantų.
Neklausyk jo, mama! bandau sušukti bet stoviu sustingęs
lyg riebalų platybės palei pat žemės šlaitą.
Mama vis tiek jo neklauso. Mamai niekada
nepatiko klarnetas – per linksmai groja, mano ji,
linksmumas niekad neišeina į gera.
Ir muzikantai vienas po kito išblėsta
kiemo tyloje, ten kur garsai
seniai sulindo po žemėmis.
Iš rumunų kalbos vertė Vytas Dekšnys