pažiūrėki į gailią jo akį ką darai

o žmogau tau gi reikia reaguoti

savo valią pajunki ir reaguoki į jį

kaltas kaltas esi kad nenori reaguoti

Tomas Petrulis, „koala“

Kaip retai kalbame apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Rodos, ką tik pasibaigė dar vienas dešimtmetis, o kol kas viešai neapsvarstėme, koks jis buvo poezijai, kur link naviguoja kūrėjų dėmesys, ar keičiasi raiškos formos.

Žiūrint iš šalies, kritikoje nedaug optimizmo. Įpratome apie poeziją kalbėti kaip apie produktyvią nuošalę, kuriai reikia stiprių asmenybių[1], kartojasi mintis, kad poezijos lauke nieko ypatinga nevyksta[2]. Bet ar šitos nuostatos tikrai pagrįstos? Bent jau debiutai ir jaunosios kartos autorių poezija, leidžiama nuo 2015-ųjų, – tokių nuostatų nepatvirtina.

Štai panašiu metu debiutavę ir pirmąsias publikacijas skelbę (maždaug 2005 m.) du poetai sutikti skirtingai. 2019 m. pasirodęs estetams modernistams artimas Luko Miknevičiaus debiutas „Už vėjo tuščia“ kritikos kone vienareikšmiškai įvardytas kaip senamadiškas ir nuobodokas[3]. O neoavangardiška Vaivos Grainytės knyga „Gorilos archyvai“, kurioje tarsi kuriant „epą“ apie pasaulį nemažai kalbėta apie vartotojiškumą, priimta kaip literatūrinis įvykis ir netgi laikyta stipria pretendente tapti kūrybiškiausia metų knyga. Pastarųjų metų Jaunojo jotvingio premijos skirtos autobiografiškos poezijos kūrėjams Nojui Saulyčiui ir Ramūnui Liutkevičiui, tačiau tekstų kultūrinėje spaudoje beveik nepasirodė. Kiekvieno iš minėtų poetų ryškiai pražydusi poezija žiedus sukrovė ne pernakt. Atidžiau sekantys jų tekstus tikriausiai pritartų, jog per dešimtmetį kūryba keitėsi nežymiai, užtat kontekstas jų knygoms pasirodyti pastaruoju metu tapo palankesnis. Tai vienas iš signalų, kad kai kurios dominantės, vertinimo kriterijai keitėsi.

Vienas svarbiausių pokytį poezijoje skatinusių veiksnių – pastarąjį dešimtmetį į literatūrą ėmė skverbtis viešoji erdvė, o poezija palengva tapo vienu iš jos sklaidos būdų. Tai lėmė, kad socialinis turinys ar su juo siejama problematika tampa aktualesni už išimtinai su menine išmone, poezijos literatūriškumu susijusius klausimus.

Šį simptomą galima vertinti įvairiai, nes jis atsispindi ne tik poezijoje, bet ir kituose menuose. Tačiau pirmiausia jį matyčiau kaip postūmį poezijai vaduotis iš saugaus lyrizmo kokono, taip pat – iš modernistinės poezijos įtakos, kuri debiutantų tekstuose dar buvo akivaizdi bent iki 2014-ųjų.[4] Tas kokonas šiltai saugo ne vieną vyresnį kūrėją, kuris dėl suprantamų priežasčių visiškai teisėtai gali jausti alergiją tiek politiškumui mene, tiek meno politiškumui. Išsiveržusi iš tarnystės totalitarinei ideologijai laisvės laikų poezija neprivalo tapti visuomeniniu ruporu (kaip nutiko Sąjūdžio laikotarpiu) ir atlikti visuomeninių užduočių, o gali elgtis pagal prigimtį – tiesiog būti poezija, net jei ilgainiui tai reikštų likti autoritete sau pačiai. Tai matyti XX a. pab.–XXI a. pirmąjį dešimtmetį iškilusių Aido Marčėno, Sigito Parulskio, netgi Rimvydo Stankevičiaus ar Gyčio Norvilo poezijoje, kurią galima skaityti ir kaip mėginimą pakelti nuvertėjusios poezijos vaidmenį ir rangą – tiek dėl siekio išlaikyti asmeninės poezijos autoritetingumą ir charizmą, tiek ketinimų kvestionuoti viso poezijos lauko savigarbą – gerai rašant, samprotaujant apie meninio lygio svarbą, mezgant (tarpusavio) literatūrinius ryšius. Juk iš esmės krizine laikyta poezijos vieta visuomenėje, o ne tiek tai, ar patys poetai ketina apie ją ką nors pranešti. Todėl visai natūralu, kodėl šiuolaikinėje lietuvių poezijoje ilgokai stipriau neįsitvirtino socialinės kritikos funkcija (išimtis ir pastaraisiais metais šia linkme teberašančių Kornelijus Platelio, Gintaro Grajausko ir Aušros Kaziliūnaitės poezija).

Naujausioje jaunųjų poezijoje matyti pokyčių, o šie pirmiausia atsispindi poeto laikysenoje. Poezijoje palengva įsitvirtino vidutinybė, vertinanti aukštąjį meną ir kultūrą, bet nebetikinti autoritetais ir neapsimetinėjanti mesiju. Jai pasaulis atrodo sudėtingas, bet nebūtinai iki galo aiškus – į pirmą planą iškyla ne savitas žinojimas, filosofavimas, vizionieriškumas, o apgaulingas paprastumas, nebranda, performatyvus naivumas (nebūtinai kaip kaukė), susitaikymas su savu ribotumu, įgarsintas nevengiant emocinių kraštutinumų – nuoširdumo, nihilizmo, kurie kartais patys tampa teksto pranešimu (pvz., N. Saulyčio, R. Liutkevičiaus, Mariaus Povilo Elijo Martynenko, Lauros Kromalcaitės debiutai). Kūrėjas iš principo susilygina su suvokėju tarsi pašnekovu, nes galbūt tikisi su juo susikalbėti, būti jo suprastas.

Dėl ketinimų sukurti tiesioginį ryšį su auditorija poezijoje pastebimai menksta poreikis ironizuoti. Jeigu prisimintume klasikinį Ivoro Armstrongo Richardso poezijos skirstymą pagal intonaciją į naiviąją (sentimentalią) ir brandžiąją (ironišką), tai būtų galima laikyti poezijos nusilpimo simptomu. Mat nuoširdus poezijos tonas, kuriuo užtikrintai kuriamas tiesioginis santykis su pasauliu, atsiduodama savo pažiūroms, emocijoms (vadovaujantis romantiniu požiūriu), lengvai susilpninamas išorinių jėgų. Brandesniu tonu laikomai ironijai būdinga santykį su pasauliu palaikyti per distanciją, todėl jis įgyja atsparumo įtakoms ir skirtingoms nuomonėms, o kaip pažiūra į meną ir gyvenimą padeda ieškoti pusiausvyros vertinant reiškinius ir save. Lietuvoje vadinamasis brandusis tonas išlaikė stiprias pozicijas XX a. pab. ir atliko reikšmingą vaidmenį nusakant poeto savijautą bei tvirtinant autoritetingumą XXI a. pradžioje. Nes aprašydamas reiškinį, nurodydamas savo santykį su pasauliu poetas iki galo neatsiveria – žaidžia, gelia, režisuoja, kliaujasi dviprasmybe ir todėl kuria produktyvų „polifonišką“ kalbėjimą. Tokiu ironiškumu ar ironišku žaismingumu pasižymi daugelio šiuolaikinės poezijos klasikų tekstų (G. Grajauskas, K. Platelis, Donaldas Kajokas, A. Marčėnas, Antanas A. Jonynas, ankstyvoji Kęstučio Navako poezija). I. A. Richardso skirstymas atspindi, kokią poeziją ir kodėl esame iš įpročio laikyti prestižiskesne, patogia akademinėms analizėms, nepaisant to, kad keičiantis laikams ir auditorijoms, kinta poetinės strategijos ir jų veiksmingumas. Poezijos supratimas įvairėja, todėl šiandien kiek klaidinga nuvertinti naivesnę dikciją, esančią jaunosios kartos poezijoje. Taip palaikome dirbtines vertinimo dichotomijas – tai neveda nei prie gero, nei artina prie tiesos.

Naujausia debiutantų ir jaunos kartos autorių poezija artimesnė vadinamajam naujajam nuoširdumui. Šis XX a. pab. JAV išpopuliarėjęs reiškinys suprantamas kaip reakcija į postmoderniųjų teorijų paveiktą, hermetišką, fragmentuotą, sumetafizintą poeziją. Stengiamasi kurti atsvarą ir į poeziją sugrąžinti jautresnį, sakytume, žmogiškesnį registrą, kvestionuoti autentiškumo konstruktą. Įsigalint nuoširdumui kyla poreikis iškomunikuoti „tikrumą“ – suderinti vidinio ir išoriško „aš“ raišką. Tai leidžia tiek interpretuoti autentiškumą kaip moralinę kategoriją, tiek reiškia paprastesnį,atviresnį, tiesesnį kalbėjimą, kuris nepriklauso nuo intelektualinių tradicijų ir labiau laikosi asmeninės, subjektyvios tiesos. Naująjį nuoširdumą nulėmė ne –izmai kaip meninės kūrybos tendencijos, o šiuolaikinio gyvenimo įtampos ir stiprūs socioekonominiai pokyčiai. Kitaip sakant, rašyti nebrandžiai, nuoširdžiai, vadinasi, suteikti vientisumo ir žmogiškos šilumos išsiderinusiam pasauliui. Tad jo prasmei ištransliuoti nebūtina paisyti išankstinių įsivaizdavimų, kokia poezija yra teisinga – ar ji bus išmintinga, taisyklinga, ar atitiks akademinės kritikos standartus.

Įdomu, kad naujojo nuoširdumo apraiškų lietuvių poezijoje padaugėjo, kai ji ėmė atspindėti nuotaikas ir tendencijas, atsklindančias iš viešosios erdvės ir socialinių medijų. Egocentriškas poetinis kalbėjimas pakeitė orientaciją – tapo socialesnis, įsisąmoninęs tolerantiškumo dogmas. Iš eilėraščių prakalbo ne vien ironiškasis autorius, iš kurio visuomenė nedaug ko tikėjosi (greičiau vyresni poetai patys sprendė, kokias problemas aprėpti ir jos navigavo metafizinio jautrumo link), o poetas, kuris girdi visuomeninį diskursą ir atitinka jo keliamus lūkesčius, normalizuoja netobulo (bręstančio, bet su savimi dirbančio, sąmoningo) žmogaus mąstymą, emocingumą. Tekstai prabilo apie mus – piliečius ir emigrantus, tėvus ir vaikus, vyrus ir moteris, – nes ir poetas rašo apie kitą tarsi apie save. Sekdami Vakarų kultūros patirtimi jaunesnieji poetai ėmė plačiau dairytis aplinkui, eilėraščių foną palengva papildė atidumas idėjoms ir situacijoms, formuojančioms ir veikiančioms kasdienybę (pvz., virtualybei, ekologijai, globalizacijai, emocinės sveikatos temai). Jie pradėti traktuoti ne vien kaip negatyvūs, žmogų išderinantys veiksniai, bet kaip nauja norma, su kuria jautriai susigyvenama (V. Grainytės, Ievos Toleikytės, Aisčio Žekevičiaus poezija). Kitaip sakant, poezijos santykis su tiesa krypsta nuo „kaip visa galėtų būti“ srities link srities, kur bandoma susigaudyti, „kaip viskas yra“ (fiksuojant procesus, siekiant tiesos), ir išlikti dirginančio dabarties įvykio pasaulyje. Sulig šiuo posūkiu poezijos problematika įvairėja ir liberalėja.

Kita vertus, dėl to poezija ima funkcionuoti ir kaip empatiją bei sąmoningumą ugdanti priemonė. Kai apie kitą kalbama intymiau, tarsi apie save – subjekto (nesėkmės) istorijos poezijoje verčiamos optimistine patirtimi. Svarbi žymė – toks asmeniškumas, intymumas naudojamas kaip kolektyvinis veidrodis, nukreiptas į savyje tam tikrus bruožus galintį atpažinti konkretesnį adresatą.

Nors buvo mėginimų tokį kalbėjimą susieti su globalesne perspektyva, apeliuojant į socialinio jautrumo stoką (A. Kaziliūnaitės „Aš esu aptrupėjusios sienos“, 2016), vis dėlto labiau išpopuliarėjo siauresnio (asmeniškesnio ir egocentriškesnio) socialinio poveikio poezija, grįsta terapinėmis paskatomis. Tekstuose atsivėrė trauminių patirčių tinklas, kuriame žmogiška tamsa interpretuojama ne metaforiškai, bet tvirtai susiejama su realiais sudėtingais išgyvenimais, atskleidžiamais pasitelkus psichologinį įtaigumą. Vertingomis pripažįstamos patirtys, kurias laikydavome šešėlinėmis, užgintomis, pažeidžiančiomis, o kartu gerokai radikaliau siūloma žvelgti į akis posovietinėms traumoms, neignoruoti (homo)seksualumo, priklausomybių ir psichikos sutrikimų. Tokioje poezijoje sąmoningai stilizuojamas atviravimas, daugėja autobiografiškumo, su juo susijęs turinys prisitraukia ir žemąjį registrą: tikroviškesnę prozišką kalbą, didaktiką, metaforomis necenzūruotą vidinį monologą. Kūrinio įtaigumas neretai priklauso ir nuo to, kiek spalvinga, suvokėjui patikima atrodo poeto biografija, ar ji nepažeidžia poezijoje aprašyto etinio kodekso. Ypač ryškiai ši tendencija pasireiškė slemo scenos atėjusio M. P. E. Martynenko kūryboje („Be penkių pasaulio pradžia“, 2018), išlieka R. Liutkevičiaus knygoje „Šokis įsuka šviesą“ (2021), atsispindi ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugijoje“ (2022). Trauminis diskursas dar labiau pasireiškė poečių kūryboje, kurioje išryškėja principinis noras kompensuoti įvairialypę visuomenės supratimo stoką, pirmiausia atkreipiant dėmesį į nuslopintus moters išgyvenimus (Linos Buividavičiūtės „Helsinkio sindromas“ (2017), „Tamsieji amžiai“ (2022); Vitalijos Pilipauskaitės „Kvėpuoju“, 2015).

Apskritai pastarąjį dešimtmetį galima įvardyti laikotarpiu, kai poečių balsai girdimi labiau nei anksčiau. Dalis jų kol kas aiškiai apsibrėžė trauminio diskurso segmente ir debiutavo būtent tada, kai daugiausia vyrų rašomos narsiaširdės poezijos (Gintaras Bleizgys, R. Stankevičius, Vytautas Stankus) subjektai, kaip ir būdinga modernistams, žmogiškų problemų sprendimą interpretavo perkeldami į metafizikos sritį. Poečių kūryba lietuvių poezijos kontekstą paįvairino realistiškesne perspektyva ir kitokia problematika. Viena pagrindinių žymių – asmens santykis su pasauliu svarstomas aktualizuojant fizines patirtis: natūralų geismą, motinystės instinktą, gimdymo ar seksualinės prievartos aktą. Tokie svarstymai ne tik išryškino kūno materialumą bei fiziologiją, jie apskritai tapo parankūs išplėsti vaizdavimo kontekstams (papildyti psichologiniu, metafiziniu, dvasiniu, socialiniu, feministiniu ir kt. aspektais; pvz., Rimos Juškūnės globalios migracijos linija „Perikone“ (2018); problemiška motinystė L. Buividavičiūtės „Tamsiuosiuose amžiuose“). Čia išplėtojama naujausioje poezijoje vis labiau paplitusi nuostata, kad akivaizdūs kūno defektai lemia ir pasaulio patyrimus, – net dvasinis asmens būvis priklauso ne vien nuo subjekto gyvenimiškos patirties, nes svarbiu dėmeniu išlieka kūno pažeidžiamumas. Demonstratyvi fiziologija poetėms leido numesti šydą nuo gyvybės paslapties, taip pat permąstyti moteriškus vaidmenis. Judant šiuo keliu, nuolat laviruojama tarp mito ir demistifikacijos: iš atpažįstamo tradicinio moters vaizdavimo modelio pasiimama tai, kas konkrečiu atveju atrodo svarbu, o keičiama tai, kaipkalbama apie buvimą. Beje, pastarasis veiksnys būdingas ir į poeziją įrašant homoseksualumo problematiką, pvz., Karolio Baublio „Geležinėje vėjarodėje“ (2018).

Kita ryški kryptis – naujausioje poezijoje sustiprėjo poreikis diagnozuoti trūkinėjantį ryšį tarp individo ir pasaulio, revizuoti naujuosius socialinius standartus. Ši tendencija jau gana dažna, bet bene įdomiausiai atpažįstama iš katastrofistinių nuotaikų, tekstuose sukuriamo grėsmės konteksto, kuriuo pabrėžiamas individo ir kultūros nuvertėjimas. Įvairios situacijos jaunosios kartos autorių poezijoje traktuojamos kaip prievolė elgtis pagal kapitalistinės gyvensenos nulemtas (karjerizmo, pilnatvės ir pan.) normas, pvz., Manto Balakausko „Apmaudą“ (2020) ir Simono Bernoto „Reivą“ (2019) sieja mintis, kad žmonių santykiai, pats subjektas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo stabilūs, progresyvūs. Visuomenės veidmainystę S. Bernotas parodo kurdamas groteską iš popkultūros schemų, o štai M. Balakausko poezijoje pasigirsta grunge intonacijų, pasitelkti militaristiniai įvaizdžiai į realybę skatina žiūrėti kaip į neišspręstą individo ir prisitaikėliškos minios konfliktą. Tai savotiška krizės poezija, daugiausia kalbanti apie autentiškumo konstruktą vartotojiškoje visuomenėje. Poetai linkę ne dirbtinai kurstyti pozityvumą, o išreikšti priešišką laikyseną – iš susirūpinimo, „kas yra kas“, iš standartų nesuderinamumo su vidine prigimtimi kylantį pyktį, nihilizmą, kritišką mąstymą. Poezija pasitelkiama kaip priemonė iškomunikuoti „tikrumą“ – nepaklūstant pripažinimo ir sėkmės mechanizmams abejoti, savo pozicija silpninti dominuojančių diskursų įtaką.

Dar radikalesnę, kritinę formą minėta tendencija įgijo Tomo Petrulio kūryboje („Sterili“, 2020). Dalyje jo poezijos subjekto sąmonė pristatoma kaip apskritai patekusi į šiuolaikiškumo nelaisvę – prievartaujama ir kontroliuojama primestų progresyvių diskursų dėl šių įtakos kalbai ir tikrovės suvokimui. Ironiška nusidėjėlio savivoka ir tariamas naivumas poetui padeda tikrovę parodyti visiškai kitoje šviesoje nei atskleistų viešoji erdvė – leidžia gana radikaliai ja suabejoti, įžvelgti priešinimosi prievartai mechanizmą, kalbą traktuoti kaip kognityvinį fenomeną. Todėl jo netipiškai krikščioniškoje poezijoje atskleistas neprisitaikėliškumas įgyja ir filosofinį pobūdį.

Tad akivaizdu, kad pastaraisiais metais poezijoje įvyko pokyčių. Svarbiausias iš jų – poetai ir poetės palengva ima traktuoti save kaip sociumo dalį, o poezijos visuomeninis vaidmuo didėja. Ši linkmė pastebima ne tik jaunosios kartos autorių, bet ir vyresnių poetų kūryboje, pvz., naujausios Dainiaus Gintalo knygos, Enrikos Striogaitės „Žmonės“ (2019). Poezija tampa nebe vien universalia kalba, bet segmentuojasi pagal skirtingų interesų bendruomenes. Turbūt būtų netikslinga ir kontrproduktyvu bandyti atsakyti į klausimą: į gera tai ar į bloga? Kinta poezijos registras, adresatas, pokyčius patiria ir pats poezijos subjektas – taip būna visada. Vis dėlto aiškiai matyti, kad tokioje padėtyje kūrėjams kyla naujų išbandymų: kieno poreikius poezija atspindi, apie juos diskutuoja, o gal jau aptarnauja? Ar aktualijomis grindžiama poezija pirmiausia leidžia išreikšti save? Ką tokiu atveju vertiname – temos naujumą, problemos aktualumą? Kokią poziciją aktualijų atžvilgiu užima poetai ir poetės? Kaip pamatuoti tekstų poveikį, argi pagal pasirinktą toną?

Jau dabar nesunku pastebėti, kad minėti klausimai pagrįsti. Štai traumų diskursas poezijoje kol kas veikia tarsi terpė susitikti ir įsitvirtinti jautrioms, pažeistoms asmenybėms: galimybė tarpti joje paisant tiek savų įsitikinimų, tiek įsiklausyti į „tikrumo“ pasiilgusios aplinkos poreikius ir kurį laiką pelnyti iš ten sklindančių plojimų. Į klausimą, ar ilgai tai tęsis, greičiausiai galėsime atsakyti stebėdami, kaip stipriai keisis visuomenė, kur link kryps jos progresyvios daugumos skonis ir vertybės.

Taigi, poezija, krutinkis.

---

^[1] B. Speičytė, „Poezijos metai: neatšaukiamas karantinas“, Poezijos pavasaris 2021,Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2021, p. 119–124.

^[2] „Jei tektų trumpai nusakyti pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių poezijos tendencijas, tai tinkamiausias apibūdinimas būtų – nieko naujo. Kitaip tariant, aptariamu periodu pasirodžiusios vertingiausios knygos, išskyrus kelis debiutus, naujų madų nediktuoja.“ Ši 2020 m. Virginijos Cibrarauskės išvada menkai skiriasi nuo išsakytos 2014 metais (žr. 4 išnašą). (Virginija Cibarauskė, „Šiandieninė lietuvių poezija ir jos kontekstai“, Lietuvos kultūros gidas, Lietuvos kultūros institutas, rengtas 2020 m.)

^[3] I. Rudžianskaitė, „(Ne)nauji vėjai“, Literatūra ir menas, 2020, Nr. 12; R. Dragenytė, „Surimuok ir numirk“, Metai, 2020, Nr. 1.

^[4] Koks ir kaip tai atrodo, aptarė Virginija Cibarauskė straipsnyje „Jaunųjų poezija: Nyksta, klesti ar stoviniuoja vietoje?“ („Naujasis židinys-Aidai“, 2014, Nr. 4.)

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Profesionalioji literatūros kritika“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.