Ramūnas Kasparavičius. Poezija

Ramūnas Kasparavičius šiandien geriau žinomas kaip itin įdomus ir savitas prozininkas. Tačiau pirmiausia jis debiutavo kaip poetas ir yra išleidęs tris eilėraščių rinkinius: „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys“ (1990) – naujoviškus, originalius,  savo metu literatūrą išmanančio skaitytojo pastebėtus, bet tuometės literatūrinės konjunktūros nepakankamai suvoktus bei įsisąmonintus ir nepakankamai įvertintus. Todėl tikrai aktualu sugrąžinti į šiandienos kultūrinę ir poetinę aplinką šį nepelnytai primirštą išskirtinio braižo poetą.

Nerijus Cibulskas. Veneros

Naujame eilėraščių rinkinyje „Veneros“ poetas tęsia ankstesnių knygų temas. Dažnas motyvas – jaunų žmonių bendravimas, susitikimai ir išsiskyrimai, savęs ir kito nepažinumas, vienatvė. Šiais skubos, informacinio triukšmo laikais lyrinis subjektas stengiasi išsaugoti vidinę pusiausvyrą. Savistaba, portretai ir autoportretai rodo emocinį jautrumą, nors įspūdžius, būsenas, pojūčius autorius siekia paslėpti po vaizdu, tapybišku piešiniu. Lėtas, mąslus eilėraštis skatina ne tik atidžiai įsiskaityti tekstą, bet ir įsiklausyti į savo emocijas, nuojautas, geriau pažinti save ir kitą, išvengti kankinančio nesusikalbėjimo.

Vladas Rožėnas. Viskas gerai, aš dar jaunas

„Vlado Rožėno knyga pastarųjų metų PK kontekste išsiskiria intriguojančia kompozicija ir tema: pagrindinis veikėjas rašo scenarijų ir ši jo veikla virsta keistu, absurdišku procesu, kai galų gale tampa nebeaišku, ar veikėjas valdo scenarijų, ar scenarijus jį, galiausiai – ar šis procesas iš tiesų vyko. Knygoje daugybė netikėtų sąsajų ir aliuzijų, liudijančių, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas panašus į rašomą scenarijų, nuolat koreguojamą ir keičiamą. Banalios situacijos persipina su egzistencinėmis būsenomis, sapnai persipynę su tikrove, neretai keistesne už sapną. Tai liudija veikėjų dialogai, lyg paimti iš dar nenušlifuoto kino scenarijaus. Knygos kalba kuria tikrumo, autentiškumo įspūdį, o riba tarp tikrovės ir filmo imituojamos tikrovės, tarp pagrindinio veikėjo ir filmo veikėjo – itin trapi… o gal jos apskritai nėra“, – knygos redaktorė, rašytoja Renata Šerelytė. Leidyklos skelbtame „Pirmosios knygos“ konkurse 2019 m. Vladas Rožėnas laimėjo pirmąją vietą prozos kategorijoje.

Viktorija Prėskienytė-Diawara. Džiaugsmo ašaros

Naujoji rašytojos knyga – daugelį metų brandintos istorijos. Prieš išvykdama į Afriką, V. Prėskienytė-Diawara kaip žurnalistė daug keliavo po Lietuvą. Iš susitikimų su įvairiais žmonėmis gimė ne vienas šios knygos veikėjas. Tarkime, apsakymas „Motinos kerštas“ atsirado, kai Vilniuje pasklido žinia, kad vieno kagėbisto sūnus nusišovė tėvo šautuvu. Tačiau rinkti medžiagą apie valdžios žmones tuomet buvo uždrausta. Į šią knygą sudėti geliantį autentiškumą išlaikę pasakojimai apie sovietmečio žmones, jų meilę ir buitį, sužlugdytą gyvenimą ir kapanojimąsi ant brukamo „rojaus“ bedugnės krašto.

Kaip teigia autorė: „Visas tas istorijas turėjau užgniaužti smegenų stalčiukuose. Nebuvau iš tų rašytojų, kurie sovietmečiu rašė ir slėpė savo kūrybą. Spausdinau tik tuos apsakymus, kurių turinys pereidavo cenzūrą. O išvažiavusi į Malį rašyti nebegalėjau – mano personažai pasislėpė kažkur giliai ir atgijo tik man grįžus į Lietuvą. Sakoma, kad yra rašytojų, kurie gali kurti tik savo šalyje. Matyt, aš viena iš jų.“

Ernestas Noreika. Apollo

„Trečioje poezijos knygoje Ernestui Noreikai pavyksta pavojingas ir sykiu retas jaunajam poetui skrydis – atsiplėšti nuo ankstesniųjų eilėraščių vaizdinijos bei akustikos ir katapultuotis į mūsų raštijoje dar niekieno nelankytas teritorijas ir nepažintas žemes.

It Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ jo poetinė raketa „Apollo“ atsiduria vis naujuose „mėnuliuose“, įtraukdama skaitytoją svaigion eilėraščio orbiton, eilėraščio, kuris dažnai atrodo kaip maištas prieš save patį. Keliauti pačiu eilėraščiu kaip „žydinčių minų lauku“ – štai uždavinys! Kartais išmanesnio skaitytojo akiratyje gali sušmėžuoti Alleno Ginsbergo ar Bruno K. Öijerio figūros – nežinia, ar dar šmėklos, ar jau vėlės. Kartais – pasigirsti akordai iš skęstančio „Titaniko“, trumpam nuaidėti Islandijos fiordų ambientas. Tik trumpam – nes raketa jau skrieja nauja, niekieno neįspėta kryptimi!“ – Rolandas Rastauskas.

 

Sekite leidyklos naujienas www.rsleidykla.lt