Aušra Kaziliūnaitė

Vos išleidusi debiutinę knygą „Šaltienos bistro“ Ieva Dumbrytė sulaukė didelio tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų dėmesio bei pripažinimo. Rašytoja teigia iki šiol gerai nesuprantanti, kaip nutiko, kad vos per kelias dienas iš beveik niekam nežinomos autorės, kurios rankraščių niekas nenori spausdinti, ji staiga tapo viena ryškiausių pastarųjų metų literatūrinės sėkmės istorijų. Nors ji pati sako, kad tokia sėkmė negali pasikartoti vienam žmogui du kartus iš eilės ir yra pasiruošusi ką tik išleistos knygos „Negrįžtantys“ („Kitos knygos“, 2024) krachui, tačiau, panašu, naujausias kūrinys nuo pirmųjų pasirodymo dienų sparčiai skinasi kelią į skaitytojų lentynas ir širdis. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ apie kūrybos stimulą, „horizontalias“ ir „vertikalias“ knygas, literatūrinę sėkmę ir ką tik pasirodžiusį romaną kalbuosi su rašytoja I. Dumbryte.

Ieva sako iki šiol gerai nesuprantanti, kodėl jos literatūrinis debiutas sulaukė tiek dėmesio: „Parašiau vieną knygą – ją atmetė, parašiau kitą knygą – ją atmetė. Tada parašiau „Šaltienos bistro“ ir ji buvo išleista. Dėl ankstesnių patirčių man atrodė, kad jau pats knygos pasirodymo faktas yra ypatingas ir svarbus įvykis. O kai dar pasipylė įvairios premijos, net nežinojau, kaip į tai reaguoti. Negaliu pasakyti, kad iš tikrųjų iki šiol suvokiu, kas nutiko. Matyt, tinkamu laiku tas „Šaltienos bistro“ pataikė. Gal jei būtų pasirodžiusi kitu metu, reakcija būtų buvusi visai kita. Tai tikrai keistas ir mano neperprastas fenomenas. Knyga yra horizontali ir neina į gylį. Netgi, sakyčiau, paviršutiniška. Dėl šios priežasties ypač kelia nuostabą, kad ji taip palankiai buvo priimta lietuvių literatūros lauke. Jaučiu nuostabą, bet nuostaba – geras jausmas, nes supranti, kaip lengvai gali subliūkšti tavo paties turimi stereotipai. Gali būti visaip. Vieni gali sakyti, kad „jie čia vieni kitus finansuoja, vieni kitiems ploja“. Tačiau ateini iš niekur – nei iš literatūros, nei iš teatro – ir matai, kad būna visaip, tavo knygą gali išleisti, ji gali net pelnyti premijas, tave kviečia į interviu, tau skiria finansavimą rašyti toliau ir pan. Man patinka trūkiai matricoje. O šiaip sunku patikėti, kad tai nutiko man. Atrodo, viskas vyksta kitam žmogui. Tikėtis to paties antrą kartą turbūt būtų beprotiška. Manau, taip likimas neveikia ir antrą kartą pasisekti negali. Ir tai labai vertinu.“

Klausiu Ievos, ar ji turinti tokį nusiteikimą, kad su antrąja knyga „Negrįžtantys“ taip nepasiseks, kaip su literatūriniu debiutu „Šaltienos bistro“. Ieva pripažįsta: „Žiūriu į gyvenimą kaip į labai įvairų dalyką ir pagal visus dėsnius tikiu, kad jeigu pasiseka su pirmąja knyga, tai su antrąja lyg ir turėtų nepasisekti. Ir man šitai vis dėl to patinka. Patinka bangos, nenuspėjamumas, pakilimai, nusileidimai. Gal juokingai nuskambės, bet esu pasiruošusi krachui. Kas bus, tas bus. Esu laiminga, kad knyga išeina. Bet kokiu atveju vertinsiu ją gerai. Jeigu „Šaltiena“ buvo horizontali knyga, tai, man atrodo, „Negrįžtantys“ yra vertikali knyga.“

Rašytoja pasakoja, ką jai reiškia horizontali ir vertikali knyga. „Čia gal labiau mano terminologija. Sako žmonės, kad dažnai pamirštu žodžius ir prisigalvoju naujų, tai turbūt panašiai yra ir su terminais. Horizontalus – tai einantis paviršiumi, tarsi nieko gilaus nenori tuo pasakyti, tiesiog laviruoti ir ką nors išdėstyti, o vertikalus, kai nori išties kažką pasakyti ir kartais tą darydamas nueini į tokias gilumas, kad jau, atrodo, net pats visko nebesupranti. Čia gal labai arogantiškai nuskambėjo. Bet sakydama gilumas, turiu omenyje, kad rašydamas labiau kapstaisi ne tik po savo sąmonę, bet ir po pasąmonę. Ir nuolat keli klausimą, ką kai kurie dalykai galėtų reikšti. Taigi, galima sakyti, mano, kaip rašytojos, siekis su antrąja knyga yra visai kitoks negu su pirmąja. Manau, abiejose knygose esu visiškai kitokia. Išleidus „Šaltienos bistro“, man buvo keista girdėti, kad skaitytojams knyga atrodo juokinga. Kai vienas pasako, galvoji, gerai, gal žmogui tiesiog kažkas pasirodė. Tada ir kitas tą pasako. Ir jau dešimtas. Ir dvidešimtas. Man tai neįtikėtina. Rašydama mąsčiau, kad knyga bus ironiška, tačiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad juokinga. Nes man ji tikrai nejuokinga. Tad dabar ir sakau, jog „Negrįžtantys“ labai vertikali, labai gili knyga, o kai pasirodė ištraukos, sulaukiau net kelių žinučių, kad skaitydami tiesiog kvatojosi. Tai ir galvoju, kad nuo manęs dabar jau niekas nebepriklauso. Ir jau nieko nebežinau. Bet stebint visas tas gyvenimo peripetijas ir metodikas, tikrai turėtų būti krachas. Ir jeigu taip atsitiktų, tai irgi labai įvertinčiau.“

Ieva atvirai kalba apie savo kūrybos stimulą: „Yra rašytojų, kurie sako, jog negalvoja apie skaitytoją. Nesu tokia. Labai daug galvoju apie skaitytoją. Viskas sukoncentruota į jį. Mano kūrybos tikslas yra stebuklo siekis. Rašydama ištransliuoju viena, skaitytojas skaitydamas supranta visai kita ir mes ten viršuje vis tiek susitinkate kuriame nors taške. Taip gimsta nauja skrajojanti idėja. Ta iš vaiduoklių molekulių susidedanti idėja man ir yra stebuklas. Mintis, kad galime kontaktuoti toje neapsakytoje erdvėje yra tikrų tikriausia magija. Suaugusiems magiją labai sunku patirti, nes jau žinom, kaip viskas veikia. Žinom, kad paleistas daiktas nukris, nes veikia gravitacija. Tačiau yra žinojimas, kad šis minties stebuklas egzistuoja ir kad gali jį sukurti rašydamas, bet tau tam būtinai reikia skaitytojo. Tų stebuklų kartais gali būti tik keli. Bet tau to pakanka. Pavyzdžiui, naujausią mano knygą paskaitė mama ir jai labai patiko. Gal ta skrajojanti jos ir mano minčių susitikimo idėja ir yra stimulas rašyti. Antras stebuklas, kad mano knygą apskritai išleido.“

Pirmoji Ievos knyga man asocijuojasi su miestu, antroji – su kaimu. Teiraujuosi, kaip skirtį tarp šių dviejų plotmių regi ji pati. „Kaimas pasirinktas kaip erdvė, kurioje galėčiau susisiekti su savo protėviais, – prisipažįsta Ieva. – Kad maždaug jie žino, kas yra „bliūdas“, aš žinau, kas yra „bliūdas“. Pasirinkau tą erdvę, kad joje galėtume komunikuoti. Kad istoriją, kurią norėjau papasakoti, suprastų ir mano proseneliai, ir mano metų žmonės. Dar viena priežastis, kodėl pasirinkau kaimą, ta, kad, mano manymu, jis gerai atskleidžia žmogaus natūralumą bei prigimtį. Kaip ir virtuvė „Šaltienos bistro“, kur labai daug fiziškumo ir vyksta įvairios situacijos, taip ir kaimas priverčia pajausti tam tikrus dalykus. Bet turbūt svarbiausia tema – ryšio ieškojimas su protėviais.“

Ieva anksčiau yra pasakojusi, jog jai kartais atrodo, kad per ją kalbą jos prosenelė. Klausiu, kaip tai susiję su šios knygos kontekstu. Ieva sako: „Man šitas ryšys yra labai svarbus. Paauglystėje ir vaikystėje linksminusios istorijos buvo apie giminę, apie senelius. Ir apie visokius pakvaišusius gimines bei jų keistus įpročius. Jie tokie personažiški ir įdomūs. Neseniai viena draugė priminė, kaip mano senelis Gudžiūnų kaime, Kėdainių rajone, susirinko visų kaimynų keptuves, nes buvo sumanęs jas išvalyti, tačiau, valant su amonio tirpalu ar kažin kuo kitu, iškrito jų visų dugnai. Tokių istorijų koks tūkstantis ir visos jos mano tapatybės dalis. O kad per mane kalba prosenelė… Kas antras žmogus turi tokią istoriją. Mama irgi yra sakiusi: „Kai aš tavęs laukiausi, mirė tavo bobutė.“ O ta mano prosenelė arba, kaip giminėj sako, Ustukių bobutė į mane panaši. Tai ir sako pas mus: „Ieva tikrai bus tos bobutės reinkarnacija, nes ir vaikšto taip, ir atrodo taip, taip pat juokauja, ir kai alaus putą paliečia, lūpas laižosi, ir šokoladą labai mėgsta, viskas – Ieva kaip Ustukių bobutė.“ Tas nuolatinis kartojimas įsiskverbė į mane. Ir dabar jaučiu tokią degančią vidinę ugnį kalbėti apie savo šeimą, apie savo giminės liniją.“

Viso pokalbio „Esu pasiruošusi krachui“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.

Su rašytoja Ieva Dumbryte kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Projekto partneris:

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.