Jurga Tumasonytė

Pas prozininkę Moniką Baltrušaitytę apsilankėme prieš Velykas – namuose cimpinėjo draugiškas bokseris Zigmas, akį traukė didelės, išpuoselėtos kambarinės gėlės, pašnekovė sakė šį pomėgį paveldėjusi iš močiutės. Viename iš kambarių pastebėjau ir pliušinę gyvatę, tą pačią, kuri lydi ją susitikimuose su mažaisiais skaitytojais. Monika – žurnalistė pagal profesiją, prieš aštuonerius metus debiutavusi novelių rinkiniu „Išėję prie upės“. Prieš keletą metų pasirodė jos romanas, vėliau – knyga vaikams, o netrukus turėtume sulaukti ir dar vieno apsakymų rinkinio. Tad koks pasaulis ir idėjos ją supa?

Pradėkime mūsų pokalbį nuo tavo vaikystės. Kokioje aplinkoje augai?

Augau aplinkoje, kurioje buvo knygų, nors tėvai su menu tiesiogiai nesusiję – šeimoje neturėjome nei menininkų, nei kūrėjų. Vis dėlto didelę įtaką man padarė senelis. Turėjo gausią biblioteką, daug skaitė, sekė kultūrinę spaudą, domėjosi literatūra. Sovietmečiu dirbo kultūros srityje, buvo atsakingas už kooperatyvų veiklą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę neteko darbo ir vėliau įsidarbino langų įmonėje. Senelis buvo labai ramus, apsiskaitęs žmogus – tarsi dirbtinis intelektas: ko paklausi, viską žino. Su juo praleisdavau daug laiko – kartu važiuodavome į sodą, leisdavome dienas gamtoje. Vakarais jis sėdėdavo palinkęs prie stalinės lempos ir skaitydavo, o aš irgi šalia. Manau, būtent per jį skaitymas ir literatūra natūraliai tapo mano kasdienybės dalimi.

Užsiminei, kad tavo seneliai gyveno Žvėryne, o kur gyvenai tu?

Žvėrynas man labai svarbus nuo vaikystės, seneliai gyveno Mickevičiaus gatvėje, todėl pas juos praleisdavau daug laiko – ta vieta man iki šiol labai artima. Tuo metu su tėvais gyvenome Kalvarijų gatvėje, ten prabėgo mano pradinės mokyklos metai. Baigusi keturias klases persikėliau į Žvėryną, į šį butą.

Kurį laiką čia gyvenome visi kartu, kol tėvai išsiskyrė. Net negalėčiau tiksliai pasakyti, kada tai įvyko, nes nebuvo jokio ryškaus lūžio – mama ir tėtis iki šiol bendrauja, susitinkame, būname kartu per šventes. Iš esmės jie liko draugai, todėl pats išsiskyrimas man nebuvo stipriai juntamas. Kiti sako, kad skyrybos vaikus traumuoja, bet man taip nenutiko.

Tada šiame bute gyvenau su mama, o vėliau nutiko tarsi atvirkščias dalykas nei įprastai – ne aš išėjau iš tėvų namų, o mama išėjo iš mano. Kai pradėjau studijuoti ir buvau pirmame teisės kurse, ji išsikraustė – gavo darbą Varšuvoje. Vėliau įsigijo kitą būstą ir galiausiai šie namai liko man vienai.

Vadinasi, buvai gera mokinė – mokeisi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, o paskui įstojai į teisę?

Į teisę įstojau, galima sakyti, dėl bandos instinkto. Iš tikrųjų visą laiką norėjau stoti į žurnalistiką – man atrodė, kad ši specialybė susijusi su rašymu.

Kodėl nesvarstei apie filologiją?

Svarsčiau, bet tuo metu įsivaizdavau, kad baigus filologiją iš esmės lieka vienas kelias – versti knygas, o tai man atrodė labai sudėtingas ir atsakingas darbas. Dabar manau, kad filologija būtų man tikusi, bet tada taip neatrodė, nes jau turėjau vertimo patirties. Tėtis ir močiutė dirbo kino teatre, tad ir mano pirmasis darbas buvo susijęs su kinu – iš pradžių pardavinėjau spragėsius, o vėliau pradėjau versti filmus.

Prisižiūrėdavai kino filmų?

Kino buvo labai daug – žiūrėdavau nuolat, kartais net pabėgdavau iš pamokų, jei vykdavo „Kino pavasaris“. Apskritai kiną laikau labai svarbia vaikystės dalimi. Net gimtadienius švęsdavau kine – tuomet dar neremontuotame „Vingio“ kino teatre, mažojoje salėje. Atsinešdavome stalą, tortą, vaišes, pasikviesdavau draugių, žiūrėdavome animacinius filmus – tai buvo sava erdvė.

Mano močiutė dar sovietmečiu vadovavo kino teatrui. Ji apskritai labai stipri asmenybė: iš pradžių dirbo per kelis darbus – ir darželyje, ir felčere, nes norėjo pati užsidirbti ir nepriklausyti nuo vyro. Vėliau įsidarbino kine ir ten praleido, rodos, apie dvidešimt metų. Po nepriklausomybės kino teatrą perėmė mano tėtis.

Iš pradžių buvo tik senasis „Vingio“ kino teatras, o po nepriklausomybės prasidėjo privatizacija, viskas ėmė keistis, plėstis, atsirado daugiau salių, ir pamažu susiformavo tas „Vingis“, kurį dabar pažįstame.

Ar tėtis buvo atsakingas ir už filmų programą?

Iš pradžių taip, bet vėliau atsirado atskirų žmonių, kurie tuo rūpinosi. Jie važinėdavo į kino industrijos renginius, pavyzdžiui, Las Vegase vykstančias parodas, kur pristatomi būsimi filmai. Vieną kartą ten lankiausi ir aš. Tai jau buvo kino teatrų plėtros laikotarpis – atsirado akcininkų, „Forum Cinemas“, tinklas ėmė augti, kino teatrai kūrėsi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje. Būtent tada ir prasidėjo tos tarptautinės kelionės.

Kokią įtaką tau darė filmai, ar jie vaikystėje buvo svarbūs?

Taip, labai. Kartais net neturėdavome ko veikti – tiesiog eidavome į kiną ir žiūrėdavome tą patį filmą po kelis kartus. Turėjau draugę, kuri su manimi draugavo dėl galimybės nueiti į kiną, – kartu leisdavome laiką kino teatre ir prisigalvodavome visokių išdaigų: įsliūkindavome į seansus, slėpdavomės salėje, o kartą net per filmo kulminaciją metėme į orą batus – vienas jų nuskriejo tiesiai į žiūrovus.

Vėliau tas ryšys su kinu peraugo į pirmą rimtesnį darbą – pradėjau versti filmus. Pats vertimas nebuvo sudėtingas, bet procesas vargino: filmai dar buvo iš ričių, kiekviena jų – atskiras dokumentas, reikėdavo tiksliai sužymėti kiekvieną sakinį, nurodyti kadrų pradžios ir pabaigos numerius. Tas techninis darbas greitai atsibodo.

Būtent tada ir atsikandau vertimo. Pagalvojau, kad, pasirinkus filologiją, greičiausiai tektų vien tuo užsiimti, ir ši mintis netraukė. Atrodė, kito aiškaus kelio po filologijos net nėra, todėl pradėjau svarstyti apie žurnalistiką.

Bet vis dėlto įstojai į teisę?

Taip, iš esmės nuėjau su banga. Dauguma klasės draugų rinkosi teisę, mediciną arba ekonomiką, atrodė, reikia rinktis perspektyvų kelią. Tačiau labai greitai supratau, kad tai ne mano sritis. Nenorėjau atmintinai mokytis civilinio kodekso komentarų, tad po metų perstojau į žurnalistiką.

Ten jau laukė stojamieji – reikėjo parašyti rašinį, o jei jis tinkamas, kviesdavo į pokalbį. Nelabai prisimenu, ką tiksliai rašiau ar kalbėjau, bet pats pokalbis vyko gana įtemptai. Tuo metu buvo įprasta kandidatus patestuoti – išmušti iš vėžių, pažiūrėti, kaip reaguoja į netikėtus klausimus. Panašiai kaip per darbo pokalbius, kai prašo parduoti tušinuką ar staiga ima klausinėti, kas tave gyvenime džiugina. Tokio pat pobūdžio klausimų sulaukiau ir per stojamąjį pokalbį.

Kokie žmonės mokėsi tavo kurse?

Mano kurse buvo nemažai įdomių žmonių. Pavyzdžiui, žurnalistas Mindaugas Aušra – dabar dirba LRT Tyrimų skyriuje. Taip pat Viktorija Pajarskė – ji šiuo metu nebedirba žurnalistikos srityje, bet būtent per ją pradėjau bendrauti su rašančių žmonių bendruomene.

Su Viktorija susidraugavome nuo pirmos kurso dienos. Per kurso prisistatymą ji atsistojo ir pradėjo deklamuoti eilėraštį – tada pamaniau, kad ji visiškai trenkta. Išėjusios po pirmos paskaitos iš karto susibendravome.

O kaip nusprendei rašyti prozą?

Rašiau nuo vaikystės – man tiesiog patiko. Net buvau pradėjusi romaną, įkvėptą melodramų ir meksikietiškų telenovelių. Rašymas visada buvo mano gyvenimo dalis. Mokykloje lietuvių kalbos mokytoja paskatino į tai žiūrėti rimčiau – siųsdavo į literatūrinius konkursus.

Vėliau, rinkdamasi studijas, svarsčiau, kas būtų arčiausiai rašymo, todėl pasirinkau žurnalistiką. Tačiau ten greitai supratau, kad dauguma kursiokų nori dirbti televizijoje – vesti laidas, skaityti žinias, būti eteryje, o aš savęs šiame lauke nelabai mačiau. Dėl to rinkausi spaudą. Praktikas atlikau Klaipėdoje, vėliau – „Lietuvos ryte“, „15 min“.

Koks sutiktas rašytojas tau anuomet padarė stipriausią įspūdį?

Didelį įspūdį per „Poetinį Druskininkų rudenį“ padarė Kęstutis Navakas. Jis atrodė tarsi iš kito laiko – galantiškas, tikras dendis: pasipuošęs, elegantiškas, bučiuojantis damoms rankas, nuolat lyg įsijautęs į vaidmenį. Tas įvaizdis labai įstrigo. Todėl vėliau, pamačius jį visai kitokį, jau gyvenimo pabaigoje, tas kontrastas buvo šokiruojantis.

2018 metais „Pirmosios knygos“ konkursą laimėjai kartu su Greta Ambrazaite. Kaip dėliojosi tavo pirmoji knyga, kiek laiko užtruko, kol ji įgavo galutinę formą, juk dar studijavai ir dirbai, ar ne?

Gyvenimas tuo metu tikrai buvo intensyvus. Studijavau magistrantūroje, dirbau žurnale „Valstybė“, ir tas darbas redakcijoje man iki šiol kelia labai gerus prisiminimus – smagus kolektyvas, daug laisvės rašyti taip, kaip noriu. Man visada buvo įdomios verslo temos, kadangi ten daug sluoksnių, daug netikėtų atradimų. Dabar rašau rečiau, daugiau apie visuomenę ir kultūrą, nes pats žurnalas išeina tik kelis kartus per metus.

Na, o pati knyga dėliojosi pamažu, iš anksčiau rašytų tekstų, kuriuos vėliau ėmiau matyti kaip visumą. Rašiau greta visų kitų veiklų – studijų, darbo, bet gal kaip tik tas intensyvumas padėjo išlaikyti tempą. Pirmoji knyga nebuvo įkvėpta vienos idėjos, sudėliojau ją iš turėtų tekstų.

Prieš keletą metų pasirodė ir tavo pirmasis romanas „10-01“.

Iš tikrųjų tai antras parašytas romanas, nes pirmąjį pradėjau rašyti dar išleidusi novelių rinkinį. Romanas gimė gana natūraliai, tekstus dėliojau lengvai, tačiau baigusi pajutau, kad jam kažko trūksta – atrodė per silpnas. Tada parašiau „10-01“ ir ankstesnio romano nusprendžiau nebeleisti.

Kokia tu produktyvi! Na, bet grįžkime prie „10-01“, kaip kilo mintis rašyti apie kolektyvinį sodą ir nusikaltimą? Iš kur atsirado šis romanas?

Negalėčiau teigti, kad romanas yra apie kolektyvinį sodą ir nusikaltimą, tai veikiau foniniai elementai. Romane yra autobiografiškumo – aprašytas mano tikras sodas, kuriame leidžiame vasaras. Ten ir tas keistos spalvos ežeras. Soduose apskritai viskas vyksta kitaip nei mieste: kaimynai arti, kalbiesi su jais per tvorą, vienas ravi, kitas ką nors sodina. Man tas bendravimas visada buvo artimesnis nei daugiabutyje. Pavyzdžiui, viena kaimynė buvo pasikvietusi į savo namus parodyti porcelianinių lėlių kolekcijos. Antrame aukšte, miegamajame, sienos iškaltos medinėmis lentelėmis, visas kambarys pilnas lėlių, ir ji su jomis miega. Prisižiūrėjus siaubo filmų, pasirodė gan šiurpu. Tam tikros kolektyvinio sodo nuotrupos nugulė ir mano knygoje, bet sodas joje – tik viena iš veiksmo vietų.

Tavo romane plėtojama mįslinga kriminalinė istorija, kurioje lieka neaišku – nužudymas tai ar savižudybė. Įdomiausia, kad knyga pasirodė tuo metu, kai Tomo Kovėros pavardė netikėtai vėl pasirodė viešumoje, minint jį kaip „Nemuno aušros“ kandidatą į aplinkos ministrus. Kodėl nusprendei atgaivinti tą kelių dešimčių senumo istoriją?

Ta nusižudžiusi ar nužudyta moteris buvo mano kaimynė Kalvarijų gatvėje – su jos sūnumi žaisdavome. Ji augino dar dvi jaunesnes dukras, bet artimiau bendravau būtent su sūnumi, mūsų mamos taip pat gerai sutarė. Ji dirbo stomatologe, eidavau pas ją taisytis dantų.

Paskui šeima išsikraustė, santuoka iširo, buvusi kaimynė užmezgė santykius su Kovėra. Nuo tada bendravimas nutrūko ir paskui įvyko toji tragedija. Mano ir draugės tėvai buvo kviečiami liudyti, duoti parodymus, kalbėta ir apie grasinimus. Buvo labai baisu – tokie dalykai vaikui palieka gilų įspūdį.

Kas atvėrė tą istoriją? Ar bandei palaikyti ryšį su jos sūnumi, ar, pavyzdžiui, sekei jį socialiniuose tinkluose?

Jo gyvenimo vėliau nebesekiau. Dažniau ta istorija mane pasiekdavo per žiniasklaidą – vis iškildavo naujų detalių. Atsimenu, buvau radusi straipsnį apie tą namą, kuriame įvyko žmogžudystė. Esą čekų restauratoriai iš jo pabėgo, nes ten vaidenosi: įsijungdavo šviesos, imdavo bėgti vanduo, girdėdavosi žingsniai.

Vėliau pasirodė ir kitų publikacijų – jau praėjus nemažai laiko po tragedijos rašyta, kad nužudytos moters galva vis dar saugoma Vokietijoje ir teismo medicinos ekspertai mėgina nustatyti, ar ji pati iššovė iš medžioklinio šautuvo, ar vis dėlto buvo nužudyta. Buvo praėję beveik dešimt metų, o klausimas vis dar liko neatsakytas.

Ta istorija nuolat grįždavo per straipsnius, nuotrupas, prisiminimus. Nėra vienos konkrečios akimirkos, kai nusprendžiau, kad ši istorija turi tapti mano romano atspirties tašku. Bet važinėjau ir į tas vietas – į Verkių regioninį parką, grįžau ir į Kalvarijų gatvės kiemus, norėjau dar kartą pamatyti tą erdvę.

Kaip šiandien matai savo vietą literatūroje, kur link judi?

Galiu reflektuoti per savo pačios pokytį. Pirmoji knyga buvo tarsi iš jau parašytų tekstų susidėliojęs rinkinys – turėjau medžiagos, reikėjo ją sutvarkyti. Pirmosiose knygose daug autobiografiškumo, o dabar nuo to vis labiau tolstu – nebenoriu taip tiesiogiai rašyti apie save ar savo aplinką.

Romano „10-01“ ėmiausi dar prieš pradėdama lauktis dvynių. Vėliau, išėjusi vaiko priežiūros atostogų, turėjau daugiau laiko – nors ir toliau dirbau pagal individualios veiklos pažymą, rašiau straipsnius „Valstybei“, bet mažesnėmis apimtimis. Kadangi vyras labai įsitraukė į tėvystę, per tuos porą metų pavyko romaną pamažu užbaigti.

Kai vaikai pradėjo lankyti darželį, įsidarbinau „Laisvės TV“, kur buvo kuriamas atskiras kanalas ekonomikos temoms – mano laukas. Dirbome trise: rašydavau scenarijus, pati vesdavau laidas, užsiimdavome ir postprodukcija, ir prodiusavimu, važiuodavome filmuoti.

Tas laikotarpis buvo labai intensyvus, visiškai „išsitaškiau“. Apie kūrybą net negalvojau, tiesiog nelikdavo tam laiko. Tiesa, romaną „10-01“ jau buvau parašiusi anksčiau, per ramesnį etapą, tad reikėjo tik paredaguoti.

Tačiau tuo intensyviu laikotarpiu sudėliojai ir apsakymų rinkinį?

Ne, tuo laiku parašiau tik vieną apsakymą. Išgirdau apie vieną įvykį buriuotojų bendruomenėje: vyras su patyrusių buriuotojų komanda plaukė iš Naujosios Zelandijos per Ramųjį vandenyną, pro Antarktidą, aplink Horno iškyšulį. Ten viena pavojingiausių vietų – milžiniškos, penkiaaukščio namo dydžio bangos, ledkalniai. Buriuotojams ją įveikti yra beveik tas pats, kas įkopti į Everestą.

Toje vietoje jis iškrito iš laivo, ir, nors tai beveik neįmanoma, jį pavyko išgelbėti. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi tokioje situacijoje. Tuomet pradėjau svarstyti – gal reikėtų paimti iš jo interviu, o gal parašyti apsakymą. Kai jau nebedirbau „Laisvės TV“, atsirado dar viena istorija. Rašiau apie savo buvusią klasiokę. Ji netikėtai susisiekė, ėmė pasakoti apie save, ir paklausiau, ar neįsižeistų, jei tai panaudočiau apsakyme. Ji sutiko. Galiausiai supratau, kad visas šias istorijas jungia žmogaus už borto tema – taip pamažu susidėliojo antroji novelių knyga.

Tavo pirmojoje knygoje yra apsakymas iš buriuotojų gyvenimo – ar dar tuo užsiimi? Kas dar, be rašymo ir kambarinių augalų, tave džiugina?

Taip, vis dar buriuoju, esu sportinės jachtos „Brillamar“ įgulos narė. Šitas laivas – iš Ispanijos, ir „Brillamar“ reiškia spindinčią jūrą. Sako, keisti laivo pavadinimą – tas pats kaip keisti vardą įvaikintam vaikui, tad palikome tokį, koks yra, nors daugiausia buriuojame ne jūroje, o Trakuose, Galvės ežere, kuris, tiesa, irgi kartais spindi, kai šviečia saulė.

Rašymas manęs nedžiugina. Negalėčiau šios veiklos vadinti hobiu, pabėgimu, net ir saviraiška. Veikiau tai būtinybė, kuriai – paradoksalu – negaliu skirti laiko kiekvieną dieną, todėl ši veikla tarsi virsta savotiška prabanga. Prabangia būtinybe prisėsti ir panirti į istorijos tėkmę.

Mane džiugina knygos ir atradimai. Vienas tokių – keramika. Šį būrelį radau prie pat namų, man tai lyg terapija. Taip pat džiugina slidinėjimas ir šuoliai į vandenį – dar vienas būrelis, į kurį užsirašiau, nes paniškai bijau aukščio.

Kaip vertini dirbtinio intelekto atsiradimą?

Apie DI daug galvoju. Jis man tikrai padeda darbe – ypač komunikacijos srityje, kuri šiandien yra mano pagrindinis uždarbis. Kuriant idėjas, užsikabinant už minties kartais praverčia DI. Taip pat pastebėjau, kad jis visai neblogai pakomentuoja mano kraujo tyrimų rezultatus. Kita vertus, stebint socialinius tinklus, išryškėja tam tikras vienodumas – net sakinių struktūrose. Pavyzdžiui, tas besikartojantis makaroninis brūkšnys ar net „LinkedIn“ įrašai anglų kalba – visada atpažinsi, kur tekstas generuotas.

Kol kas DI neparašys geresnio teksto už žmogų – jį vis tiek reikės stipriai redaguoti. Bet, akivaizdu, jis tobulėja ir toliau tobulės.

Ši tema man svarbi ir kūryboje. Esu pradėjusi rašyti kūrinį – fantastinį scenarijų, prie kurio grįžtu jau kelerius metus. Jame veiksmas vyksta netolimoje ateityje, kai DI yra dar labiau pažengęs, integruotas į žmones, kurių kalba, reakcijos, net humoras pradeda vienodėti, visi tampa šiek tiek panašūs į robotus. Tai viena iš krypčių, apie kurias galvoju: kas nutiktų, jei DI ir toliau vystytųsi tokiu tempu?

Neseniai išleidai knygą vaikams „Į pasaulį žiūri gyvatyčiai“. Ar prieš tai domėjaisi vaikų literatūra?

Kol neturėjau vaikų, tol ir šiuolaikine vaikų literatūra per daug nesidomėjau. Dabar pastebiu, kad vaikų literatūrai šiandien reikia moralo arba jautrių temų, reikia nenutolti nuo šiuolaikinio auklėjimo normų, reikia aiškinti, kas yra laimė, meilė ar kiti universalūs jausmai. O man svarbiausia įdomiai papasakota istorija. Mano vaikams – taip pat. Gal todėl jiems patinka klasika. Pavyzdžiui, jiems patiko Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, nors dabar šis personažas man atrodo gana keistas – ypač šiuolaikinio auklėjimo kontekste. Vidutinio amžiaus vyras atskrenda pas vaiką į kambarį ir gula į jo lovą – sunku įsivaizduoti, ar tokia knyga šiandien būtų išleista. Bet vaikai nemato nieko keisto ar dviprasmiško.

Ir aš vaikystėje nieko blogo nematydavau savo tėčio vaikystės knygoje „Danuko Dunduliuko nuotykiai“. Nes ji gerai parašyta. Kai su vyru buvome išvažiavę atostogauti, močiutė vaikams ją perskaitė. Esu skaičiusi atsiliepimą, kad šią knygą reikėtų uždrausti – net juokais siūloma ją vadinti „Danuko Dunduliuko ausimis“, nes ten Danukui už netinkamą elgesį ausys nusukamos kone kiekviename apsakyme. Vaikystėje net nepastebėdavau tokių dalykų. Po atostogų vaikai sakė, kad tos istorijos buvo labai juokingos ir smagios, prašė perskaityti darkart. Skaitėme sutrumpintą Danuko nuotykių versiją, pamenu, vaikystėje turėjau storą knygą su daugiau apsakymų, bet kažkur praganiau. Dėl visiško atsitiktinumo ta knyga vėl rado kelią į mūsų namus – vaikams prie knygų langelio ją įteikė kažkoks vyras. Sakė, gera knyga. Ir aš jam pritariu.

Tau svarbu įsilieti į vaikų rašytojų bendruomenę, bendrauti su kitais autoriais?

Neturiu tikslo įsitvirtinti kaip vaikų autorė. Knyga gimė gana netyčia ir lengvai – sūnūs prašydavo, kad pasakočiau istorijų, o ne skaityčiau, tad pradėjau jas užsirašinėti, kad nepamirščiau. Paskui su Juozu Žitkausku pasikalbėjome, kad gal galima teikti leidybai – tuo metu man su finansavimu sunkiai sekėsi, romanas ilgai negavo paramos, o čia viskas susiklostė greitai. Taip paprastai ta knyga ir išėjo.

Per pristatymus labai jaučiasi, kokie vaikai dabar drąsūs. Jei mano vaikystės laikais per knygos pristatymą pakeldavo ranką ir užduodavo klausimą tik patys drąsiausi, šiandieniniai vaikai nebijo. Nereikia ir jokio knygos pristatymo – gali tiesiog visą valandą atsakinėti į jų, regis, nesibaigiančius klausimus.

Esi sulaukusi keistų klausimų?

Būna visokių – pradžioje dar klausia apie knygą, bet greitai pereina prie visai nesusijusių dalykų. Pavyzdžiui: ar bijai gyvačių? Arba kas nors pakelia ranką ir tiesiog nori kažką papasakoti.

Esu dalyvavusi pristatyme, į kurį atvažiavo trys autobusai vaikų – apie šimtą. Net kėdes papildomai nešė, statė. Atsistojau su mikrofonu ir visiškai nebežinojau, apie ką kalbėti. Iki tol buvau rengusi kitokius susitikimus – kamerinius, kur gali su vaikais pasikalbėti. O ten šimto vaikų paklausi, ar matė žaltį, visi choru atsako „taip“, paklausi, ar bijo gyvačių, – „ne“. Tąkart padariau klaidą – atsinešiau pintinę su žaislinėmis gyvatėmis. Vaikai jas tiesiog užpuolė: griebė, tampė, draskė, mušėsi. Auklėtojos bandė suvaldyti, visi rėkė, o aš stovėjau prie mikrofono ir kartojau: „Ramiai, ramiai.“ Bet kai pasakiau, kad galima užduoti klausimų, iš karto pakilo rankų miškas!

Kaip jautiesi šiais nestabiliais laikais, kai, atrodo, pasaulio tvarka svyruoja ir ateitis nėra iki galo aiški?

Jaučiu nerimą, jis tapo kasdieniu palydovu. Tyliu, neįkyriu, bet nuolat kvėpuojančiu į sprandą. Suprantu, kad kai kurių dalykų nepakeisiu. Nepriversiu amerikiečių nuversti to oranžinio, neprognozuojamo, demenciniais kliedesiais išgarsėjusio vyruko ir senosios Amerikos jau nesugrąžinsiu. Taip pat ir botoksinio monstro iš Kremliaus nenuversiu nuo šachmatų lentos, niekaip nepatampysiu tų virvučių, ant kurių sukabinta šito pasaulio tvarka. Kita vertus, jaučiu ir viltį, kad viskas pasikeis. Tikiu pilietinės visuomenės jėga, tikiu, kad maži geri darbai sumuojasi ir sukuria didesnį gėrį, tikiu žmonėmis, kurie drįsta pasipriešinti neteisybei ir blogiui.

Lauros Vansevičienės nuotraukos.
Kalbos redaktorė Jurgita Radzevičiūtė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.