/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

2017 metų Vasaros akademija. Vandens kolonėlė, peštynės ir jaunos kūrybos ypatybės

2017 liepos 26 d.

Mūza Olimpija Svetickaitė 

Nida pasitiko atšiauriai. Aštrūs vėjai vos atvažiavusius mus lenkė prie žemės kaip pušis. Tik ar būsime ir mes tokie stiprūs ir lankstūs? – klausėme savęs, stoviniuodami prie mūsų būsimos dislokacijos vietos ir tildydami savo gurgiančius pilvus. Nemažai mūsų Nidoje svečiavosi pirmąkart, tad pietų laukėme ne vien tam, kad pasisotintume, bet ir kad aplankytume Nidą, tiksliau, jos kiemus. Pirmoji pažintis su miesteliu buvo puiki – mūsų vadas Ričardas Šileika paaiškino, kad vanduo iš čiaupo Nidoje negeriamas, o kurorte yra vienintelė vandens kolonėlė.

Laiminantis R. Šileika

Diduma akademininkų išsigando. Mat vieni to vandens jau buvo paragavę, o kitus išgąsdino tai, kad visą savaitę reikės gyventi kaimietiškai ir necivilizuotai. Panašu, kad bičiulė Nida mus jau kaip reikiant pakraupino. Tačiau praktikuojant vandens įsipilimo procedūrą paaiškėjo, kad ir kolonėlė ne tokia draugiška. Reikėjo kelių dienų, kad pramoktume su ja susitarti, o kiti taip ir nerado bendros kalbos su vandens pilstymo aparatu.
Per pirmuosius pietus R. Šileika kirto dar vieną bauginantį smūgį – yra buvę tokių Vasaros akademijų, kurių metu akademininkams net nepavykdavo ištaikyti laisvos minutės nueiti prie jūros. O šiemet laisvo laiko irgi nebus. Tad mūsų pačių bėda, kada ir kur nueiti. Tačiau popiet visgi turėjome laisvą valandą, kuri mus šiek tiek užliūliavo.
Nežinau, ar yra kokių sąsajų, paslaptingų burtų ar šiųmetės akademijos predestinacijos tame, kad mūsų dislokacijos vieta buvo vadinama Žaidimų sale. Ne mes patys ją taip praminėme. Salę tokią radom, tačiau vargu, ar tokią ir palikom. Pirmoji įvadinės paskaitos užduotis ir buvo sutvarkyti erdvę taip, kad ji mums būtų miela. Sutvarkyti sutvarkėm, tačiau gąsdino langų, durų, baldų skleidžiami garsai. Vėliau, prisidėjus magiškam per rankas leidžiamo ir savo asmeninį mitą pamažu įgaunančio popieriaus garsui, tai tapo savotiška muzika.

darbas saleje

Susipažinimas ir pirmieji tekstų paskaitymai turėjo vykti prie švyturio. Turėjo. Bet Nida nesiteikė iki vakaro nurimti ir prisileisti mūsų ir mūsų bandymų magiškai užkalbėti realybę prie vos mirksinčios savo akies. Tad susipažinimą baikščiai žaidėme Žaidimų salėje.
Ir taip išaušo mūsų pirmasis rytas Nidoje. Įdėmiai ėmėme į savo galvas moksliškas ir detalias Kornelijaus Platelio paskaitas apie poezijos kilmę, istoriją, raidą, eilėdaros formas. Kaip stropūs studentai iliustratyviai fiksavome gautą informaciją savo nesibaigiančiuose popieriaus lapuose ir užrašų knygelėse. Įdėmiai žvilgčiodami pro langus rašėme fotografiškus haiku pagal visas rašytas ir nerašytas taisykles.
Mindaugo Valiuko paskaitos buvo puikus kontrastas, leidęs mums šiek tiek pailsėti ir suartėti tarpusavyje, tačiau neleidęs užsidaryti mažoje savo ar salės kertėje ir snausti. Pasirodo, žodį žvirblis galima ištarti daugybe skirtingų būdų. Na, o žodis karvė – kas tik į jį netelpa… Kūrėme trumpus eilėraščius ir inscenizacijas. Ieškojome scenai tinkančio eilėraščio bruožų. Susipažinome su scenaristikos taisyklėmis, net kūrėme idėją filmui.
Vėliau klausėmės įdomių Eugenijaus Ališankos paskaitų apie poeziją, eilėraščių atsiradimą ir žaidybiškumą, poezijos ir eseistikos panašumus ir skirtumus, keliones, nuotykius ir kelionių geną. Pasirodo, toks genas iš tikrųjų gyvuoja, o mes klausėmės tokį geną turinčių žmonių savybių ir patys to nesuprasdami atlikome pasąmoninius tyrimus, turėjusius parodyti, ar ir mes esame apsigimę keliauninkai. Norėdami išryškinti asmeninį eilėraščio atsiradimo būdą ir sugauti čia ir dabar, pusvalandžiui išsisklaidėme po mūsų okupuotų svečių namų „Plunksna“ teritoriją. Supratome, kokie esame skirtingi – vieni su eilėraščiu žaisti pasiliko Žaidimų salėje, kiti vorele patraukė į lauką ir žodžius dėliojo besišnekučiuodami, treti ieškojo poezijos mažame kamputyje. O tekstų – pačių įvairiausių: nuo trieilio japoniško tikrovės nutraukimo, iki ilgų filosofinių dabartinės vietos ir laiko apmąstymų.
Daivos Molytės-Lukauskienės paskaitos leido į eilėraštį pažvelgti iš grafinės pusės. Savo tekstus išreiškėme grafiškai. Įdomu ir naudinga buvo matyti, kaip tekstus galima įvilkti į kūną, kartu suteikiant jiems naujų prasmių, konkretumo, išryškinti svarbesnius fragmentus, o mažiau svarbius nukelti į antrą planą. Darbavomės, piešėme, rašėme sau patinkančius tekstus, naudojome mėgstamus simbolius, net prakaitas varvėjo. Žengėme į mums mažiau pažįstamą ir klampesnę – vaizdo – kalbą. Mums, labiau įpratusiems rašyti, o ne piešti, tai buvo gera proga išeiti iš komforto zonos ir pratintis mokti kurti asociatyvius vaizdinius.
Ričardo Šileikos paskaitų metu mokėmės įsiklausyti ir išgirsti, meditavome. Tiesiog gyvenome, pamiršę viską, klausydami aplinkinių garsų. Leidome mintims plaukti laisvai, plaukti ir praplaukti, o ne užkliūti ir likti užsikabinus už to ilgai. Analizavome meno reikalingumo priežastis, prisirišimą prie vietos, žmonių, įpročių, kultūros etc. Žiūrėjome, vertinome ir skaitėme nuotraukas, kodavome jas pagal savo asmenines patirtis. Ir visi fotografijas supratome teisingai. Nes nesvarbu, ką menininkas norėjo pasakyti, svarbu, kaip vartotojas tai supranta. O visi supranta skirtingai, bet visada teisingai. Rašėme pagal fotografijas tekstus, neatpasakodami vaizdo siužeto, o aprašydami sau nuotraukos sukeltas asociacijas, emocijas, įvykius. Et, kokie mes nepatiklūs, ir vis tiek netikėjome, po visos Akademijos netikėjome, kad kiekvieną dieną vėjas vis kitas, kaip ir mūsų atvaizdas veidrodyje, kad viskas nuolat keičiasi ir nesikartoja…
Ritos Latvėnaitės-Kairienės paskaitose daug sužinojome apie Hemingvėjų, Remarką, Po, Hugo… Prisiminėme jų žymiausius kūrinius, skyrėme kūrybos stilius, žymėjomės asmeninio gyvenimo detales, galėjusias paveikti jų kūrinius. Įsikūnijome į kopas, jūrą, kūrėme tekstus iš jų perspektyvos. Žvelgėme į praeitį, dabartį, ateitį… Ir ko tik neprikūrėme: nuo romantiškų kopų, vėjo ir jūros simbiozių aprašymų, iki niūrių ateities prognozių.
Per Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės paskaitas atsijungėme nuo realybės ir nardėme kaligrafijos ežeruose. Sužinojome pagrindines kaligrafijos taisykles, darbuose ieškojome ritmo, harmonijos, pasikartojimų. Susipažinome su daugybe grafikos ir kaligrafijos priemonių, vieną po kito jas bandėme ir rinkomės sau patogiausias. Prikūrėme daugybę darbų, atlikome ritmo pratimus. Rinkome ritmiškiausius ir kaligrafiškiausius darbus. Džiaugėmės gerųjų sąrašuose pamatę savo kaligramas ir kaligrafijas.
Antano A. Jonyno paskaitose ieškojome skirtumų tarp literatūros ir meno, poezijos rašymą lyginome su kelione. Dėjomės omenin, kad norint rimtai rašyti tiesiog būtina siekti profesionalumo, meistriškumo. O tam būtina skaityti daug įvairios, geros poezijos, versti, domėtis klasika… Lyginome eilėraštį su taburete – tam, kad jis būtų geras, turi būti labai tvirtas eilėraščio karkasas, jis turi būti sukaltas iki galo ir tiksliai. Tačiau visas tas vargas ir sukalimo vingrybės neturi matytis. Žadėjome sau, kad tikrai mankštinsimės sprausdami savo eilėraščius į poetines formas, nevesime jų į dar didesnę degradaciją, nebeakcentuosime savo eilėraščiuose jausmų, o ryškinsime patirtis… Ko tik sau neprisižadėjome.
Kartu su kino apžvalgininke Sonata Žalneravičiūte braidėme kine. Leidomės į trumpametražių Jono Meko filmų pasaulį. Pasinėrėme į jo kiną ir leidomės hipnotizuojami, vedami už rankutės į egzotiškus pasaulius. Mirguliuojančios erdvės, naratyvo nebuvimas ir priešprieša Holivudui mums kaip reikiant sumaišė mintis. Analizavome lietuvių dokumentiką. Žiūrėjome Roberto Verbos 1969 metais sukurtą filmą „Šimtamečių godos“, gliaudėme jo detales. Aiškinomės filmo aktualumo šiandien priežastis. Klausėme savęs, kodėl buvo taip sunku žiūrėti Audriaus Stonio filmą „Neregių žemė“. Įsiklausėme į kiekvieną garselį, supratome jo svarbą filme ir iš naujo pažvelgėme į neregių pasaulį. Žiūrėjome Rimanto Oičenkos filmą „Holivudas pasiūlė per mažai“ apie Voldemarą Isodą, žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė kinui. Pasinėrėme į Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“, lukštenome jo neregimas prasmes. Nepraleidome pro akis nė vienos detalytės, supratome smulkmenų svarbą J. Jarmuscho kine.
Nidos kultūros, turizmo ir informacijos centre „Agila“ surengėme kūrybos vakarą. Visos Akademijos metu mums sukosi galvoje šis renginys, turėjome daugybę idėjų… Jos lakstė ir keitėsi greičiau, nei mes pajėgėme prie jų prisitaikyti. Tačiau paskutinę minutę šovė puiki (bent mums taip tąkart atrodė) mintis. Nekūrėme scenarijaus, nesirepetavome. Modifikavome vaikystėje žaistą žaidimą „Muzikinės kėdės“, strykčiojome grojant muzikai, o kas dainoms nutilus nespėdavo atsisėsti, gaudavo kelias minutes šlovės ir scenoje galėdavo veikti ką tik nori. Tačiau ir taip aišku, ką veikė diduma mūsų, poetų ir prozininkų… Nusiskundimų renginiu lyg ir nesulaukėme, o kaip buvo iš tiesų – nežinome…
Prieš renginį sukomės prie Ričardo Šileikos knygų vežimėlio. Neringos V. Miliūno viešoji biblioteka atidavė visą vežimėlį knygų, kurias visi šiandienos proga galėjo pasidovanoti sau. O kaip mums tų knygų reikėjo! Niekada negalvojome, kad knygos gali būti tokios populiarios ir kad žmonėms gali taip jų reikėti. Ir ko mes tik nedarėme, kad gautume savo norimą knygą! Teko net susipešti (tikrąja žodžio prasme) dėl vienos Širvio knygos…
Kartu su Vitalija Jonušiene apžiūrėjome Tomo Mano namelį. Lankėmės dailininko Eduardo Antano Jonušo namuose-muziejuje, apžiūrinėjome jo darbus. Aplankėme Nidos menininkų koloniją, stebėjome ten reziduojančius studentus ir menininkus. Senosiose Nidos kapinėse apžiūrėjome E. A. Jonušo atkurtus krikštus, stebėjomės jų išskirtinumu.
Ir tai dar ne viskas, ką mes padarėme per savaitę Nidoje. Ištaikę laisvą minutę lakstėme su kūrybos segtuvais pas lektorius, siūlėme jiems paskaityti savo kūrinius. O jie nuoširdžiai skaitė, kritikavo, rodė mums klaidas, netikslumus, aiškino, ką ir kodėl darytų kitaip… O mes inirtingai visa tai konspektavome, linkčiojome galvomis, braukėme, keitėme, redagavome… Įsiminėme savo daromas klaidas, žadėjome jas prisiminti ir visados vengti.
Ir visa tai – Nidoje, birželio 13-18 dienomis, saugiai gyvenant svečių kūrybos ir poilsio namuose „Plunksna“, mintant restorane „Kuršis“, kasdien kursuojant Urbo kalnu aukštyn ir žemyn, šviečiant saulei, lyjant lietui, temstant, švintant, neskaičiuojant valandų, dirbant, rašant, klausant, žiūrint, muzikuojant… Ar nepavargome? Pavargome. Ar važiuotume čia dar kartą? Žinoma, važiuotume. Ir sutiktume dar labiau pavargti, prirašyti jau ne pusę, o visą užrašinę. Ir visgi verta patikėti, kad kiekvieną dieną pučia vis kitas vėjas, kad kiekvienąkart atsistojus prieš veidrodį matome vis kitą atvaizdą… Juk iš Nidos grįžome su visai kitokia minčių architektūra, nei prieš tai.