Lietuvos rašytojų sąjungos organizuotų „Vasaros akademijos“ kūrybinių dirbtuvių atgarsius užbaigia moksleivių Smiltė Uščinaitės, Guodos Skukauskaitės ir Lino Daukšo tekstai. Džiaugdamiesi visais septyniolika dalyvių, kurie 2025 m. liepos 14–17 d. dalyvavo Kintų meno rezidencijoje, linkime jiems sėkmės ir atsisveikiname iki kito ne mažiau turiningo „Vasaros akademijos“ sezono.

Smiltė Uščinaitė:

Liepsnojančių širdžių susibūrimas – taip apibūdinčiau „Vasaros akademijos“ stovyklautojus. Tik atvažiavus dar kiek nedrąsiai žvelgiau į aplinkinius žmones. Šiek tiek atslūgus emocijoms, galiu drąsiai tarti, jog ši stovykla pravėrė akis gyvenimui.

Iš čia išsivežiau praturtintą minčių bagažą: nuoširdžius pokalbius, meilę, bendrystę. Nuo pat pirmos dienos stebino užsiėmimai, o ypač įsiminė vadinamosios krikštynos. Garsų terapija – buvom užliūliuoti įvairiausių instrumentų, gulėjom ir pajutom garso galią bei poveikį žmogaus kūnui. Po to mus pasitiko žavus saulėlydis. Aplinka teikė vidinę ramybę. Stovykloje buvo gera nubusti su mintimi, jog lauks nuostabaus skonio maistas, o pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti nebus nuobodu, nes prie kiekvieno stalelio virs bent keliolika diskusijų apie literatūros kūrinius, įdomias lektorių gyvenimo istorijas, poeziją.

Iš stovyklos išsivežiau buntą linksmų nuogirdų. Viena iš jų: „Reikia gerti kiekvieną dieną“, o šioje stovykloje, rodos, išgėriau viską iki paskutinių lašų. Kiekvienos dienos paskaitos leido nugrimzti į kūrybos klodus, semti kiekvieną lektorių mintį, o vakarais, susibūrus prie mūsų jaukių namelių, klausytis žiogų grojimo, uosti netoliese žydinčias gėles ir šypsotis nuo visos dienos įspūdžių.

Paskutinė stovyklos diena – bene įsimintiniausia. Su bendraminčiais veikėme išvien, skirtingais būdais kiekvienas prisidėjome prie vakaro stebuklo. Vieni buvo dizaineriai, kiti rankomis su akvareliniais dažais tapšnojo lapus, dar kiti skaitė eiles, kurios pasirodymo metu nuskambėjo įtaigiai bei emocingai. Visas šis procesas patvirtino faktą, jog dirbti komandoje yra jėga. Po šio įvykio sulaukėme lektorių komentaro, kuris tikrai paglostė ir suvirpino širdis. Atsisveikinimo vakarą kiekvienas dalinomės įspūdžiais, kuo „Vasaros akademija“ įdomi, autentiška ir ką iš jos išsivešime. Tikiu, jog kiekvienas stovyklautojas grįžo namo su dideliu įkvėpimu – ne tik kūrybai, tačiau ir gyvenimui. Pabūti tarp tokių išmintingų žmonių – ne tik palaima, bet ir būdas paskatinti save tobulėti.

Kai grįžau į savo mylimą Tirkšlių miestelį atgijusia siela, toptelėjo viena girdėta citata: „Eik su tais, kurie tiesos ieško, ir bėk nuo tų, kurie tikina ją radę.“ Ši mintis puikiai apibūdina mano dabartinę emociją – stovykloje ieškojau įkvėpimo, savęs, informacijos, kuri leido pasijusti pakylėtai. Momentais neieškojau, o leidau sau visu būviu patirti ir išgyventi momentą bei akimirką. Supratau, kad tiesa gali slypėti žvilgsniuose, šypsenose, tylėjime, smėlyje, dainose ar Kintų kraštą skalaujančiose mariose.

Guoda Skukauskaitė:

„Vasaros akademija“ Kintuose buvo viena iš geriausių patirčių mano gyvenime. Iš pradžių bijojau. Skaičiavau dienas iki „tremties“, o galvoje sukosi klausimai: „Kas ten bus?“, „Ar pritapsiu?“.

Ir tada – bum. Atvykus viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ten mūsų laukė ne kažkokie griežti mokytojai, o tikri šviesuliai – lektoriai, kurie labiau priminė draugus nei pamokslininkus. Jie nemokė iš aukšto – jie ėjo kartu, ranka rankon, šypsodamiesi ir spinduliuodami nuoširdų atsidavimą.

Paskaitos buvo savotiški nuotykiai. Vieną minutę juokiesi iki ašarų, kitą – susimąstai apie pasaulį, save, gyvenimą. Atmosfera buvo tokia jauki, kad net mano viešo kalbėjimo baimė tyliai susikrovė lagaminą ir išvažiavo namo. Vaidinimai, pokalbiai, kūryba – viskas tekėjo taip natūraliai, kad net pasąmonė pamiršo varžyti mane.

O maistas? Tiesiog wow!

Galiausiai, kai reikėjo išvykti, supratau, kad dalelė manęs pasiliko ten – tarp medžių ošimo, juoko aido ir vėjo, šnarėjusio pro langą paskaitų salėje. Tačiau dar didesnę dalį – gerų prisiminimų, patirčių ir emocijų – išsivežiau su savimi.

Ačiū visiems, kurie šią vasaros savaitę pavertė ypatinga – nuo įkvepiančių lektorių iki nepakartojamų akademininkų. Kartu sukūrėme tai, ką drąsiai galiu vadinti mažučiu stebuklu vardu „Vasaros akademija“.

Linas Daukšas:

Ir man teko sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ,,Vasaros akademija“. Kadangi žinojau, kad ten susirinks taip pat kuriantys bendraamžiai, nusprendžiau pasinaudoti proga ir prasiblaškyti po chaotiškos dvyliktos klasės ir egzaminų bei kitokių formalumų virtinės. Stovykla vyko Kintuose, tad tikėjausi pasižvejoti peno savo kūrybai, tik šįkart ne jūros bangose, o nuo marių kylančiame rūke… Ir tikrai visą savaitę nė sekundei neteko gailėtis ar svajoti apie savo namų fotelį.

Įspūdžių, žinoma, parsivežiau iš stovyklos daug ir pabandysiu šią patirtį trumpai apibendrinti, nors veikiausiai ne viską galėsiu sutalpinti ir suspausdinti šiame tekstuke, o ir nereikia, nes nemaža dalis pačių brangiausių ir spalvingiausių prisiminimų praranda skonį, paversti keliais juodais kringeliais ant išblyškusio, kone kažko nusigandusio, popieriaus.

Pradėsiu nuo to, kas šią ,,Vasaros akademiją“ padarė ne šiaip linksmu, bet ir naudingu pasibuvimu. Kasdien su mumis savo žiniomis ir patirtimi dalinosi ne tik rašytojai, bet ir kitų sričių menininkai – kino ir teatro aktorė Dalia Michelevičiūtė, menininkas Andrius Sirtautas, rašytoja ir edukatorė Ignė Zarambaitė, dailininkė, dizainerė, kaligrafė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, poetas, filologijos daktaras Dainius Sobeckis, operos solistė Julija Karaliūnaitė, rašytojas ir kino kritikas Narius Kairys, poetas, recenzentas Linas Daugėla, kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė, rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko ir menininkas, poetas, arenofilas ir nuostabus ,,Vasaros akademijos“ vadovas Ričardas Šileika.

Manau, kad visos paskaitos man davė vienokios ar kitokios naudos. Vienos reikalavo daugiau dėmesio ir susikaupimo, kitos žaismingo nusiteikimo ir atsipalaidavimo, gebėjimo išsakyti tai, ką kartais norisi paslėpti kažkur giliai liežuvio pavėsyje. Ar paskaitos buvo sunkios?

Turiningos, bet nesunkios, nes tai, kas įdomu, neslegia prie žemės, o kaip tik – pakelia smegenis ir nupurto nuo jų dulkes. Tačiau naktinėjimas paskutinėmis dienomis, žinoma, padarė savo, ir dalyje užsiėmimų akys ėmė nejučia trūkčioti, ašaroti ir merktis, įleisdamos siurrealistinių sapnų vaizdinius į paskaitų programas, ir kai jau rodės, kad bet kurią akimirką galiu kaip reikiant smigti ant grindų ir laimingai sau ar kokiam kitam smigusiam imti pūsti į akį, visus išbudino Mariaus Povilo Elijo Martynenko pašėlusiai įdomios gyvenimo patirtys ir filosofinės įžvalgos. Taigi ,,Vasaros akademijos“ paskaitos išties apšvietė ir praturtino mano ir kitų dalyvių žinias apie meną, gyvenimą ir humorą.

Kalbant apie kūrybinių dirbtuvių atmosferą, jaučiausi beveik kaip namie, tik namie nebūna tiek rašančių bendraamžių, marių ir „tujintis“ pratinančių autoritetų. Man labai patiko tai, kad nesijautė jokio perdėto susireikšminimo ar atstumties iš lektorių pusės. Tai man keletą kartų mokykloje ir kitose oficialumo reikalaujančiose vietose išdresuotas liežuvis vertėsi sakyti bereikalingai atstumiantį ir bejausmį ,,jūs“ kalbant su atvirą ir paprastą bendravimo manierą skatinusiais mokytojais. Nuostabu, kad pavyko greitai susibendrauti su „akademijos“ dalyviais, kurių dalį jau pažinojau iš olimpiadų ir konkursų, ir paskaitų vedėjais, su kuriais galiausiai teko ne tik paskaitų metu pabendrauti, bet ir atvirai persimesti vienu kitu žodžiu prie pietų stalo ar vakarais dalinantis kūryba, žaidžiant ar tiesiog narpliojant vieną ar kitą filosofinę, komišką ar kasdienę temą.

Nors atsipalaidavus pilstyti laiką pro pirštus, mėgaujantis šalutiniais patogumais, laiko daug ir nebuvo, derėtų paminėti ir tai, kad aptarnavimas buvo tikrai aukštos kokybės. Maistas išties nustebino, nes, jei atvirai, iš stovyklos meniu esu patirties išmokintas nieko nesitikėti, tad dar važiuodamas link Kintų susižinojau, kur yra kokios parduotuvės ir kepyklėlės, o vietoje supratau, kad maistas tikrai skanus ir joks niekniekis iš parduotuvės manęs nuvilioti neturi šansų. Taip pat stovyklai savitos nuotaikos suteikė ir tai, kad teko gyventi dviese specialiai įrengtoje erdvioje palapinėje, apsuptoje sodo floros ir faunos.

Įspūdį taip pat paliko ir pats Kintų miestelis bei jį supanti gamta. Nors Kintuose buvau ne pirmą kartą, gera buvo kvėpuoti grynu oru, išsmukti naktimis (arba sugaudžius laisvą minutę nuo paskaitų, pokalbių ar kūrybinės veiklos) pasivaikščioti ir net nusimaudyti mariose. Taip pat miestelio pastatai ir jauki kaimiška atmosfera tik dar labiau praturtino gerai praleistą laiką ir įkvėpė kurti.

Taigi ,,Vasaros akademijoje“ ne tik prisižvejojau marių įkvėpimo, bet ir prisirinkau įspūdžių, nuotaikingų patirčių, praplėčiau savo žinias, susiradau naujų draugų ir sustiprinau savo norą kurti.

Moksleivių atsiliepimų kalba netaisyta, korektorė Greta Ambrazaitė
Fotoakimirkos – Ričardo Šileikos

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vasaros akademija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.