Pasibaigus 2025 m. liepos 14–17 d. Kintų meno rezidencijoje vykusioms „Vasaros akademijos“ kūrybinėms dirbtuvėms, toliau skelbiame moksleivių refleksijas apie Kintuose praleistą laiką drauge su įvairių sričių meno ir humanitarinių mokslų atstovais, jų vestas paskaitas ir kitus Lietuvos rašytojų sąjungos organizuotus užsiėmimus.

Kūrybinėse dirbtuvėse iš viso dalyvavo septyniolika jaunuolių iš Marijampolės, Zarasų, Plungės, Subačiaus, Vilniaus, Mažeikių, Klaipėdos, Palangos, Židikų, Kėdainių, Ukmergės, Šeštokų ir Rudaminos.

Faustas Mačiūnas:

Platonas apie 387 m. pr. Kr. Akademo girioje įkūrė savo filosofinę mokyklą – Akademiją, pirmąją aukštojo mokslo įstaigą Vakarų pasaulyje. Tada nejučia praskriejo 2411 metų. Ir šiemet Kintuose liepos 19 d. pasibaigė Rašytojų sąjungos organizuota „Vasaros akademija“.

Kas „akademijoje“ nutiko per beveik savaitę? Akademikai pilstė ir sėmėsi žinių. Šiame tekste „akademikais“ vadinsime bendrai visus, kurie joje dalyvavo – ir pilstytojus, ir sėmėjus, paprasčiau – ir kalbėtojus, ir klausytojus. Veikėjus ir veikiamuosius. Kaip kūrinys yra autoriaus ir adresato susitikimo vieta, taip ir akademijoje visi veiksmai yra dvikrypčiai: mokytojai mokosi mokydami, o mokiniai moko mokydamiesi. Ir atvirkščiai.

Akademikai pažino Vydūną, kurio gyvavaizdį savo pasakojimais atgaivino Vydūno kultūros centro gidė Reda Cirtautienė. Akademikams ji pasakojo ir apie vėtrunges, didžiąją tują, raudonųjų ąžuolų alėją ir kitas Kintų grožybes. Vydūnas rašė: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.“ Šiuos žodžius savu (ir svetimu) kailiu patyrė visi akademikai – akademijoje ir tyla buvo kūrybos išraiška. Akademo girioje augo senoviniai ąžuolai ir alyvmedžiai, laikyti šventais. Vieta buvo taiki, skirta pasivaikščiojimams, pokalbiams ir mąstymui. Kintuose žingsniai tarp raudonųjų ąžuolų ir bridimas į marias susidėstė į veiksminę poeziją. „Vasaros akademijoje“ Kintuose taip pat vyko pokalbiai, mąstymai, pasivaikščiojimai. Tarsi 2411 metų nė nebūtų prabėgę – čia buvo filosofiškai ir poetiškai žvelgiama į gyvybę ir jos laikinumą, būtį ir buitį, chaosą ir harmoniją.

Senovės graikų kalboje žodis poiēsis (ποίησις) reiškia „kūrimą“, „gamybą“ arba „sukūrimą“. Jis kilęs iš veiksmažodžio poiein (ποιεῖν), kuris reiškia „daryti“, „kurti“, „gaminti“. Tai kūrybinis veikimas, kurio metu kažkas, ko anksčiau nebuvo, yra sukurta. Visi akademikai savo būviais nušvietė vieni kitus – vaizdais, garsais, žodžiais ir tylomis.

Goda Characiejienė parodė, kaip įžvelgti poeziją kraštovaizdyje, kiekvienoje detalėje, supančioje mus kasdienybės kontekstuose: grindiniai, želmenys, erdvės, didžioji ir mažoji architektūra, augmenija, augalija, erdvių ir jų elementų dermės – visa tai buvo atskleista kaip posmai ir eilutės, kaip žodžiai su prasmėmis ir tarpai tarp žodžių, tapačiai prasmingi. Kito susitikimo metu buvo klausomasi – muzikos ir to, ką ji padaro su mumis bei ką mes padarome su ja. Atidžiai klausytis, įnirti į muzikos kūrinius ir kurti klausantis – toks veiksmas ir vyksmas ištiko akademikus, ir jo rezonansas dar aidi.

Kino kritikas Narius Kairys pristatė du filmus – Irano režisieriaus Abbaso Kiarostami „Vyšnių skonis“ (طعم گیلاس) ir meksikiečio Alfonso Cuaróno „Žmonių vaikai“ (Children of Men). Esti teigiančių, kad filosofijoje svarbiausia ne atsakymai, o klausimai, ir čia dera pripažinti Nariaus, kaip profesionalaus klausimų kėlėjo, filosofijos katalizatoriaus, meistriškumą. Po pirmojo filmo jis elegantiškai uždavė klausimus apie meno ir tikrovės pusiausvyrą ir takoskyrą, apie gyvenimo, mirties ir fikcijos santykį, pačias menkiausias ir tuo menkumu reikšmingiausias gyvenimo detales. Po antrojo filmo buvo kalbėta apie etikos, estetikos ir vaizduojamojo meno vingrybes, herojaus vaizdinį ir krikščioniškųjų mitų gajumą šiandienos kontekste.

Akademinių veiklų visumą gražiai vainikavo Ričardas Šileika ir Linas Daugėla – jiedu, žaismingai kalbėdami apie kūrybą, įplieskė žavią kibirkštį. Atskleistas marginalinių žanrų žavesys. Laki vaizduotė buvo puikiai išversta į lakią asmenybę – parodyta, kad tapatybė neatsiejama nuo tapsmo. Asmenvardžiai, kuriais išsilinksniuojam, titulai, kuriuos sau priskiriame, – į visa tai pažvelgta naujaip ir kitaip. Ričardas paskleidė ant stalų nuotraukas, akademikai išsirinko iš jų vieną, traukusią akį, ir sujungė vaizdą su tekstu – pabrėžtinai neiliustratyviai. Įstabiai susijungė tekstai ir vaizdai – per asociacijas ir simbolius.

Derėtų tarti žodį apie „akademijos“ pabaigą, nes pradžioje minėjome, kad ji baigėsi. Tačiau nesinori – dėl tikėjimo įpliekstų kibirkščių kaitros tąsa. Pirmosios akademijos atgarsiai girdimi praėjus beveik dviem su puse tūkstantmečių – šiandien. Norisi tikėtis, kad šiandienė „akademija“ irgi tęsis ateitin. Bet sakykime, kad besibaigiant akademikų viešnagei Kintuose, jaunųjų akademikų (jaunuolių) surengtas pasirodymas buvo nuostabus ir įsimintinas košmaras su katarsio inkliuzais. Košmaras gerąja prasme, nes nusivedė žiūrovus į Kintų meno rezidencijos rūsius, kur jaunieji kūrėjai surengė siaubo ir estetikos žanro kūrybos pristatymą. Iš rūsių, tartum iš Hado karalystės, visi persikėlė aukštyn, į akademikų sukurtą Parnasą, spręsdami kūrybines mįsles, tarsi mitinio Sfinkso akivaizdoje. Ir visa tai baigėsi kolektyvinės kūrybos akimirkomis – susivienijimu per kūrybą. Vydūnas buvo teisus – „akademikai“ buvo gražūs, buvo grožiu.

Lai garsai ir atgarsiai aidi dar tūkstantmečius – apie mažus, didingus, absurdiškai prasmingus įvykius, veiksmus ir vyksmus. Apie poeziją – būtą ir nebūtą.

Kotryna Marija Drabavičiūtė:

„Vasaros akademija“ man buvo daug daugiau nei paprastas mokymosi laikas. Galiu sakyti, kad tai buvo erdvė, kurioje sustojo įprastas gyvenimo ritmas ir atsirado galimybė tikrai įsiklausyti į save ir kitus. Čia sutikau žmones, kuriems rūpi ne tik žinios, bet ir žmogus kaip asmenybė, jo patirtys, jausmai, mintys.

Labiausiai įsiminė bendrystės jausmas. Kiekvienas galėjo atvirai dalintis savo įžvalgomis, abejonėmis ir svajonėmis, o tai ne tik praturtino mano pačios patirtį, bet ir padrąsino žvelgti giliau, nebijoti klausti ir atrasti atsakymus savyje. Neformali atmosfera, šilti vakariniai pokalbiai ir galimybė į viską žiūrėti ne tik pro akademinius akinius mane žavi iki šiol.

Taip pat man labai patiko, kad „Vasaros akademijoje“ nebuvo vien tik sauso teorijos perteikimo. Kiekvienas užsiėmimas skatino mąstyti, jausti, veikti, išbandyti. Tai suteikė tikro gyvumo ir prasmės, leidžiančios įgytas žinias nešti į savo kasdienį gyvenimą ir keisti požiūrį į jį.

Po viso to jaučiuosi pripildyta naujų idėjų, stipresnė viduje ir motyvuota siekti savo tikslų su daugiau pasitikėjimo ir drąsos. Manau, kad būdama stovykloje visai kitaip pradėjau žvelgti į kūrybą, ją labiau suprasti ir domėtis. O iš viso to kilo, atsirado, užgimė eilėraštis:

Kinta(i)

čia viskas laikina
bet tikra

kinta oras
iš tylaus marių ošimo
į jausmus pilantį lietų
kinta šviesa
pritraukianti uodus
kinta veidai
iš nepažįstamų
į apkabinimus

čia kinta žodis
tyla groja būgnais

o laikas
pamažu nustoja bėgęs
pradedi klausytis

mes patys kintam

kinta klausimai
tik atsakymai
nebūtini
juos pats akis užmerkęs
surandi.

Esu dėkinga visiems akademininkams, lektoriams, organizatoriams. Jūs esate mažos kibirkštėlės, sukūrusios jaukią, įkvepiančią ir tikrą liepsną. Ačiū už žodžius, kurie įstrigo, už įžvalgas, stumiančias, spiriančias pirmyn. Taip pat dėkinga ir už naują priklausomybę – nuogirdas. Dabar, bendraudama su žmonėmis ar klausydamasi pokalbių, visada atkreipiu dėmesį į išsakomas mintis, o jei jos pasirodo įdomios ir savotiškai keistos – užsirašau.

Esu nuoširdžiai nustebinta tokios patirties ir drąsiai sakau – sugrįžčiau į Kintus dar kartą.

Austėja Plonytė:

Ši stovykla buvo tarsi įrodymas, jog pasaulyje yra tiek daug grožio ir kūrybos. Jau pirmą dieną pamačiau, jog nesijaučiu kitokia šitoje aplinkoje, kaip tik pajaučiau, kokie mes visi esame panašūs.

Labai patiko lektorių sukurta aplinka. Išmokau į visus kreiptis ,,tu“ (nors kartais visko pasitaikydavo). Širdį glostė ne tik suteikta milžiniška laisvė, bet ir pasitikėjimas mumis visais. Paskaitos buvo be galo praturtinančios ir jau jaučiu, kaip ilgai jos užsiliks pasąmonėje.

Vienas iš vertingiausių pajutimų, kurį išsivežu, yra poezijos išjautimas. Būdama čia ir skaitydama, klausydama kitų stovyklos dalyvių poezijos, pirmą kartą taip giliai pajaučiau nenumaldomą žodžių begalybę. Tuomet dar nesupratau, kaip žmogus gali turėti tiek daug drąsos ir, neparodydamas baimės, atverti save tarsi skrynią ir leisti visiems joje kapstytis. Besiklausydama kitų kūrybos, savaitę tarsi amą praradus sėdėjau, nes jaučiau, kaip daugiau kaupiu patirtis ir mintis, nei kalbu. Kiekvieno mąstymas parodė, koks žmogus iš tiesų yra begalinis.

Esu be galo dėkinga už šią patirtį, tačiau suprantu, jog mano žodžiai, deja, sumenkina realybę. Tad perskaitę visa, ką parašiau, padauginkit mintyse iš šimto – ir tuomet gausit kažką panašaus į tai, ką man teko patirti. Buvo labai skanu!

Moksleivių atsiliepimų kalba netaisyta, korektorė Greta Ambrazaitė
Fotoakimirkos – Ričardo Šileikos

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vasaros akademija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.