2025 metais Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamos kasmetinės kūrybinės dirbtuvės jaunimui „Vasaros akademija“ vyko liepos 14–17 dienomis Kintuose, „Kintai Arts“ meno rezidencijoje. Čia viešėjo septyniolika jaunuolių iš Marijampolės, Zarasų, Plungės, Subačiaus, Vilniaus, Mažeikių, Klaipėdos, Palangos, Židikų, Kėdainių, Ukmergės, Šeštokų ir Rudaminos. Paskaitas, seminarus, kūrybinius, praktinius užsiėmimus jiems vedė būrys įvairių meno sričių lektorių.

Pasibaigus dirbtuvėms, moksleivių įspūdžiai nenuslūgsta. Skelbiame pirmuosius dalyvavusių mokinių atsiliepimus apie šiųmetę „Vasaros akademiją“. 

Akvilė Lauraitytė, „Režisierė“:

2025 m. liepos 14–19 dienomis man teko garbė pirmą kartą dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamoje „Vasaros akademijoje“ Kintuose. Iš pradžių itin bijojau dalyvauti – kilo minčių atsisakyti, jaučiausi neverta šios galimybės. Tačiau dar kartą apmąsčiusi kvietimą supratau, jog būti silpniausiai tarp stipriausių yra privilegija, kurios atsisakyti nederėtų. Sutikau dalyvauti, o stovyklai pasibaigus drąsiai galiu teigti, jog tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

Maždaug savaitę prieš stovyklos atidarymą sulaukiau lektorių sąrašo. Puoliau ieškoti informacijos apie negirdėtas asmenybes, tačiau nustebino tai, jog rikiuotėje radau ir žinomų žmonių, tokių kaip operos dainininkė Julija Karaliūnaitė ar teatro ir kino aktorė Dalia Michelevičiūtė. Taip pat be galo apsidžiaugiau sužinojusi, jog paskaitas ves ir mano mylimiausio eilėraščio „Mi Re Do“ autorius Dainius Sobeckis. Iš viso dėstytojų komandą sudarė vienuolika įkvepiančių ir motyvuotų asmenybių: dailininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, rašytoja, edukatorė Ignė Zarambaitė, kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė, rašytojas ir kino kritikas Narius Kairys, dailininkas Andrius Sirtautas, rašytojas ir filologijos daktaras Dainius Sobeckis, rašytojas ir lengvų egzistencinių krizių sukėlėjas Marius Povilas Elijas Martynenko, poetas, recenzentas Linas Daugėla, minėtosios Julija Karaliūnaitė ir Dalia Michelevičiūtė bei nuostabiausias stovyklos lyderis, kokį tik galima įsivaizduoti – Ričardas Šileika. Šios komandos vestos paskaitos, pamokos, praktiniai patarimai, filosofiniai pašnekesiai prie pietų stalo ir naktimis iškeltos egzistencinės dilemos yra neįkainojamos. Sakau tai labai nuoširdžiai: per šią savaitę išmokau daugiau, nei per visus mokslo metus. Visgi labiausiai įsiminė šios paskaitos: Dainiaus Sobeckio bibliodrama, kurios metu pažvelgiau į religiją, tikėjimą ir Šventąjį Raštą visai kitu kampu, Lino Daugėlos praktiniai patarimai, kaip ir kur pradėti publikuoti savo kūrybą (taip pat esu dėkinga Linui už pagalbą koreguojant savo eilėraščius – ačiū!), Andriaus Sirtauto praktinė užduotis statant potvyningoms vietovėms pritaikytus namelius, Godos Characiejienės muzikos perklausos bei Mariaus Povilo Elijaus Martynenko gyvenimo istorija, stand-up’o nuotrupos ir sukelta (naudinga!) egzistencinė krizė.

Savaitę laiko buvau apsupta ne tik nuostabios lektorių komandos, bet ir įkvepiančių bendraamžių. Per gana trumpą laiko tarpą mes atradome ypatingą ryšį; buvome komanda atstumtųjų, todėl nė vienas iš mūsų neliko atstumtas. Nesiliausiu kartojusi, jog per „Vasaros akademiją“ labai daug išmokau. Tačiau likau nustebinta, jog didelė dalis šių žinių kilo ne iš lektorių, bet iš bendraamžių. Nors paskaitos buvo nuostabios, stovyklai įsibėgėjus jos ėmė varginti – tai visiškai normalu. Tačiau dienai pasibaigus nesinorėjo bėgti į lovas. Priešingai; sėdėjome kartu iki ketvirtos valandos ryto, juokėmės, kūrėme, vėliau dalinomės ta kūryba. Niekada neteko sėdėti tokių žmonių apsuptyje, jaustis tokiai normaliai ir suprastai, tačiau kartu – visiškai išskirtinai. Kaip pasakė viena iš stovyklos narių – čia aš atradau savo antrą šeimą. Esu be galo dėkinga už pasitikėjimą, šilumą ir meilę, kurių sulaukiau iš šios nuostabios komandos. Besiruošiant baigiamajam darbui man buvo patikėta režisierės pozicija ir vienas iš pagrindinių vaidmenų. Tačiau kas iš to režisieriaus be nuostabios komandos?

Apibendrindama noriu paminėti, jog ši patirtis labai keičia žmogų. Pakito mano mąstymas, požiūris į gyvenimą, į kūrybą. Esminis pokytis – nebebijau sakyti, jog esu rašytoja. Didžiuojuosi tuo! Pažintys ir draugystės, kurias užmezgėme per šią savaitę, yra neįkainojamos. Atgimė ir mano kūryba; po daugiau nei tris mėnesius trukusios kūrybinės krizės, per savaitę parašiau virš dvidešimt eilėraščių. Dar nesu pakankamai savimi užtikrinta, kad galėčiau vadinti juos gerais, tačiau jie man patinka. Manau, jog tai ir yra svarbiausia. Pasidalinsiu savo mėgstamiausia savinuogirda: per šią savaitę išsigydžiau visas ligas… tačiau paradoksaliai užsikrėčiau visai nauja – nuogirdų kolekcionavimu! Tikiuosi, jog nuogirdininkai Ričardas Šileika ir Linas Daugėla ras vietos trečiam asmeniui savo puikioje komandoje. Mano oficialia paraiška šioms pareigoms tapo iš stovykloje surinktų nuogirdų suklijuotas eilėraštis, kurį supranta tik mūsų nuostabioji komanda.

„Vasaros akademija“ – tai nereali patirtis, kurios linkiu kiekvienam jaunajam kūrėjui. Ačiū šio sambūrio sumanytojai Birutei Jonuškaitei, lyderiui Ričardui Šileikai, nuostabiajai lektorių komandai ir mylimiems bendraamžiams, kad buvote šios neįkainojamos patirties dalimi!

kol lenkijoj mergaitėms breketus klijavo
donelaitis perspjovė homerą ir suvalgė brolį
jėzus deklamavo, kankinos leisgyvės musytės
katinai okupavo konteinerius, pavogė kristaus mėsą
uodai aneksavo lubas
tikintieji feministai režisierę akmenim užmėtė
kol deklaravo pajamas – spaudimas šimts septym (170)
nameliai pievose užtvino, išplaukė link marių
gal kada miškininkas juos grąžins prie tujos
gal nugalės kvailybė, būsime laimingi
žuvys mūs nepagrobs, linai ras savo brūkšnį
prostitutės prisikels…
bet tą vasarą vaikai paspringo nuogirdom, pamėlynavo pirštai
pabėgo žvirblių kojos iš kintų
ties prancūzija baigėsi kelionė
ir geras šis eilėraštis, bet mes jo nespausdinsim
ir niekas šio eilėraščio nerašė, tik jį gyvenom

mes. mums. mūsų.

Austėja Adomavičiūtė:

„Vasaros akademija“ – tai tokia keista vieta, kur žmonės (ne)savanoriškai keliasi aštuntą ryto, kad klausytų paskaitų ir skaitytų vienas kitam tekstus apie gyvenimo prasmę, vaikystę, mirtį, meilę ir tai, kaip skauda ten, kur žodžiai dažnai netelpa.

Mažame pamario miestelyje, Kintuose, praleidau savaitę, kuri perėjo per mane – ne tik per bazinius žmogaus pojūčius, bet per visą būtį. Gal todėl ir pasidarė šiek tiek keista būti savimi (iki kol supratau, kad visi čia truputį keisti, o kaip tik dėl to – labai savi). Tikėjausi kūrybinės stovyklos, o gavau miniatiūrinę bendraminčių visatą, kurioje, džiaugiuosi, nesutikau hipokritų „genijų“. Sutikau tylius, bet beprotiškai įdomius, autentiškus žmones, kurie rašo taip, lyg būtų išmokę versti širdį per mašinraštį. Paskaitos virto nuoširdžiais pokalbiais ne tik apie literatūrą, tačiau ir aplinkos suvokimą, muziką, religiją, atsakomybę, kalbą, žaizdas, ir visa kita, kas apčiuopia gyvenimą.

Smagu pripažinti, jog mane nustebino įdomių lektorių gausa. Man jie visi pasirodė kaip žmonės, kurie netiki vertinimais dešimtbalėje sistemoje, bet tiki žmogumi. Jų dėka erdvė buvo ne tik kūrybinė, bet ir saugi: be cenzūros, be ironijos, be „tu dar per jauna suprasti“. Tikra dovana – patirti dėmesį, kuris ne smerkia, o yra dirva augti. Važiavau į Kintus galvodama, kad noriu išmokti rašyti „geriau“, tačiau grįžau supratusi kai ką rimtesnio: rašymas yra bendrystė, o poetas – tai ne kokia nors transcendentinė būtybė, nusileidusi iš dangaus, o tik paprastas žmogus su skarpute ir rašalu suteptomis rankomis, kai pasaulis tampa per platus. Ir taip – Dantė, romantikai kūrė savo dieviškąjį poetų rojų, tačiau man artimesni tie, kurie ant žemės ir nesistengia poezija skelbti visuotinio „tiesos“ žodžio. Manau, jei poetas kuria, tai ne pasaulį, o akimirką bendrystės.

Mano didžiausias patarimas keliausiantiems į „Vasaros akademiją“ kitais metais – griebkite iš kelionės viską, ką tik galite. Bendraukite, išbraidykit visas upes, ežerus, jūras, marias, išjuokite ašaras, išverkite laimę. Važiuokite į stovyklą su daug daug porų kojinių ir atvira širdimi.

P. S. Labai galimas daiktas, kad išvažiuosite šiek tiek labiau savimi, nei atvykot.

Adomas Papečkys:

„Vasaros akademijos“ patirtį aprašiau linksmomis XVIII a. stiliaus eilėmis, pašiepdamas Bualo.

Yra rašytojų, kurie svaja drąsia
Žūtbūt užsimeta rast vietą Parnase;
Bet palikau dūduot aš Febą dosnų,
Jį didžiai įžeisdams, išvykau Kintuosna:
Suvokiu ašai nūn: dieviška aukštybė,
Geidžiama poetų, kaip slypėjus, slypi
Čia – visai žemai.

Ričardo Šileikos 2025 m. „Vasaros akademijos“ fotoakimirkos
Moksleivių tekstų korektorė Greta Ambrazaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vasaros akademija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.