Jurga Tumasonytė

Su rašytoju ir žurnalistu Marijumi Gailiumi susitikome jo sodyboje Valkininkuose – praleidome ten kone visą dieną. Fone lakstė vaikai ir šuo, čiurleno Merkys, aplink namus krapštėsi suaugusieji, ant laužo burbuliavo troškinys. Į mūsų pokalbį kartais įsiterpdavo Marijaus žmona, sūnūs ar užsukęs geriausias draugas, kuris taip pat yra naujausio romano „Augustė Gilytė“ dailininkas. Apsupti viso to pavasariško triukšmo kalbėjomės apie žolės pjovimą, moraliai susitepusius rašytojus, kūrybines įtakas, draugystes, skaitytojus, literatūrinius penketukus ir darbą Seime. Pokalbis vis nukrypdavo į buitį ir visus laukiančius darbus, padėsiančius patogiai įsikurti sodyboje.

Papasakok apie Valkininkus, kodėl čia?

Prieš karantiną ilgokai ieškojome tinkamos vietos, bet pati idėja kilo dar tada, kai su žmona gyvenome Žvėryne. Tuo metu ant palangių pradėjome auginti augalus, ir pamažu atsirado natūralus žemės poreikis – tai buvo prieš dešimt metų. Nors didžiąją gyvenimo dalį gyvenu Vilniuje, nesijaučiu tikru vilniečiu. Ir turbūt niekada juo nebūsiu, čia daug pramogų, daug patogumų, bet vis tiek traukia arčiau gamtos.

Kažkas sakė, kad gyventi daugiaaukštyje reiškia būti tarsi pakibusiam virš žemės. O čia, kai apeinu savo sklypą, jaučiu, kad stoviu ant žemės. Nesakau, kad tai kokia nors ypatinga nirvana, bet pats pojūtis – labai tikras. Turiu savotišką ritualą: kai baigiu darbus ir ruošiuosi į Vilnių, visada apeinu savo žemę, tarsi atsisveikinu. Jei to nepadarau, atrodo, kažką pamiršau, kažkas liko ne taip. Žmona dar labiau prisirišusi prie žemės – ji turi daržą ir žemės darbus dirba plikomis rankomis.

Kokioje aplinkoje augai? Tu juk kilęs iš Palangos, tiesa?

Taip, Palangoje gyvenome daugiabutyje. Tėvai daug dirbo, tad mes su broliu dažnai leisdavom laiką lauke – eidavom į parką, prie jūros. Gal dėl to, kad nelabai buvo ko veikti, bet mums tas laikas buvo puikus.

O vasaromis ar dirbdavai?

Taip, verslininku tapau dar būdamas dvylikos – pardavinėjau laikraščius. Buvau darbštus, na, toks tipiškas lietuvis. Gal dabar ir pagražinu, bet tuo metu man atrodė, kad esu antras pagal sėkmingumą po Jono Šarkaus (dabar – „Solo ansamblio“ lyderio). Jis turėjo tašką Palangos šiaurėje, o aš – pietuose. Jo teritorija apėmė poilsio namus „Pušynas“, mano – kempingą. Toks tarsi mūsų verslo zonų pasidalijimas.

Koks buvo tavo pirmas sutiktas, įspūdį palikęs rašytojas?

Mano mokytoja buvo Elena Karnauskaitė. Ji mane auklėjo, formavo, žinojau, kad ji poetė, ir tai taip pat imponavo. Jau penktoje klasėje pradėjau rašyti rašinius, kurie vos tilpdavo į sąsiuvinį. Tada ji pastebėjo, kad rašau ne šiaip, nes reikia, o rimtai. Įvyko svarbus lūžis. Atsimenu jos žodžius: „Marijus galbūt kada nors bus rašytojas.“ O iš kitų susitikimų su rašytojais… Turėjau „rankinį“ rašytoją, kuris kasdien šalia. Tai buvo Mindaugas Nastaravičius, mano bendramokslis studijuojant žurnalistiką. Jis dabar sakytų, kad rašytoju tapau pats, bet visada kartoju: tapau rašytoju per jį. Jis padarė didžiulę įtaką man ir kitiems. Tarkime, per pertraukas gerdavome kavą, o jis cituodavo Aidą Marčėną. Tai stipriai veikė.

Kas paskatino stoti į žurnalistiką?

Pirmiausia teksto rašymo įprotis, poreikis ir noras lavinti įgūdį. Bet buvau ir labai aktyvus – žurnalisto profesija leido tą aktyvumą realizuoti, studijos pasiteisino. Nuo pat pradžių dėstytojai ir draugai vadindavo mane neblogu žurnalistu, turėjau daug energijos. Esu parašęs ir gana įžūlių straipsnių. Vėliau ta ambicija pamažu pakrypo prozos link – ėmė vis labiau dominti literatūra.

Kodėl tavo dėmesys vis dėlto pakrypo į prozą?

Labai svarbų vaidmenį čia atliko svarbūs susitikimai ir gyvenimiški pavyzdžiai. Vienas jų – M. Nastaravičius. Atsimenu, sėdėjom prie Vilniaus dailės akademijos, jis ką tik buvo išleidęs savo pirmąją knygą „Dėmėtų akių“, žiauriai dėl jo džiaugiausi. O jis man tiesiai šviesiai pasakė: „Ir tu gali parašyti knygą. Tau nėr ko veikt su tuo – tikrai gali.“ Didelis paskatinimas. Jei jau taip sako Mindaugas…

Drauge su jumis studijavo ir Tomas Vaiseta, ar jis irgi darė įtaką?

Tomas man darė įspūdį iš kitos – intelekto – pusės. Vadinu jį vieninteliu savo pažįstamu genijumi. Į prozą jis atėjo vėliau, bet apsiskaitęs buvo labiau už bet kurį iš mūsų.

Prisidėjo ir jūsų, jaunųjų rašytojų aplinka, – įkvėpdavom vieni kitus, pakritikuodavom. Vis dėlto pirmą sąmoningą tekstą pirmajai knygai parašiau 2011-ųjų pavasarį Monparnaso kapinėse. Oras buvo panašus kaip dabar. Tai buvo nebe rašyk.lt lygio tekstas, o jau toks, kai supratau, kaip noriu rašyti ir kodėl tą darau.

Po apsakymų rinkinio gana greitai perėjai prie romano. Ar skyrėsi „Oro“ rašymo procesas nuo „Augustės Gilytės“?

„Oro“ rašiau visiškai sau – maniau, nersiu kiek įmanoma giliau į pasąmonę, į kalbą, tyrinėsiu save. O rašydamas „Augustę Gilytę“ mąsčiau daug plačiau: apie skaitytoją, apie tai, kas galėtų jį sudominti. Pasirinkau kitą kalbos registrą. „Oro“ tiesiog stebėjau, kaip įjungta sąmonė kuria kalbą, kaip ji veikia, ir pagal tai konstravau tekstą. O „Augustėje Gilytėje“ vyko jau gerokai racionalesnis darbas – galvojau, kaip jungiasi sakiniai, kaip viskas limpa. Paprastai tariant, „Oro“ struktūra labai griežta, bet pats užrašymas gana neracionalus, o „Augustės Gilytės“ – labiau apgalvotas.

Ar pasikeitė romano rašymo procesas prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje?

Mes visi gyvename informaciniame lauke, jauti, kas vyksta šalia, ir persisunki tuo, tad pradėjau kurti fantastinį siužetą – kas būtų, jeigu būtų. Tačiau prasidėjęs karas stipriai paveikė, mąsčiau: kam aš čia rašau, kam fantazuoju apie dalykus, kurie atrodo nemalonūs, nejaukūs, baisūs, jei dabar visa tai jau yra tikrovėje? Įsijungi žinias ir matai: tai, ką kūrei kaip fikciją, tampa realybe. Ir ta realybė baisi.

Tavo romane intymus gyvenimas griežtai reguliuojamas nuo pat paauglystės – veikėjai jau nuo dvylikos metų mokosi kurti socialinę šeimą. Kokias žaidimo taisykles buvai sau nustatęs rašydamas?

Kai bandau racionalizuoti, suprantu, kad labai stiprią įtaką padarė Margaret Atwood romanas „Tarnaitės pasakojimas“ – tai literatūrinis šaltinis. O politiniu požiūriu daug sėmiausi iš Kinijos politikos ir diktatūrų istorijos. Politinis fonas, kurį vaizduoju, yra tarsi hipertrofuota, iškreipta kinų sistemos versija. Pavyzdžiui, vieno vaiko politika – ją savo tekste apverčiu aukštyn kojom.

Apgalvojau, ko dar nebuvo padarę sovietai. Jie kišosi į vertybes, kontroliavo karjerą, darbo vietą, priklausomybę, bet nesikišo į romantinius santykius – partnerį vis dar galėjai pasirinkti pats. Toks buvo mano literatūrinis žaidimas – pažiūrėti, kas būtų, jei valstybė kontroliuotų absoliučiai viską, net meilę.

Valstybė kišasi ir į kalbą – tarkime, uždraudžiami visi prieveiksmiai arba spalvų pavadinimai…

Šiame romane tarsi kritikuoju kalbos politiką, kuri buvo formuojama po nepriklausomybės. Mes visi užaugome veikiami tos politikos – su tam tikra kalbos norminimo indoktrinacija. Ir šitai romane panaudoju, nes tik visai neseniai pradėjome iš jos išsiveržti.

Iš pradžių kalbos redaktorė, taisydama tekstą, pridėdavo prieveiksmių – tekdavo priminti, kad specialiai rašiau be jų. Kadaise buvau perskaitęs kūrybinio rašymo patarimų, kad su prieveiksmiais reikia elgtis labai atsargiai. Ir pagalvojau: o kas, jeigu jų iš viso nebūtų? Taip ir padariau. Kalba tarsi išsisterilizavo, tapo griežtesnė, lakoniškesnė, ir man tas efektas labai patiko.

Rašydamas jau žinojai, kaip baigsi pasakojimą?

Gana anksti žinojau paskutinį romano žodį. Pabaigoje tardytojas sako: „Jūs laisva.“ O veikėja suabejoja: „Laisva?“

Kodėl pasirinkai rašyti iš moters perspektyvos?

Norėjau pasisunkinti sąlygas. Kai ėmiau kurti alternatyvios istorijos pasakojimą, natūraliai atsirado noras viską sukeistinti – apversti, permodeliuoti. Pasakojimas iš kitos lyties perspektyvos tapo dar viena priemone keistinti – tikėjausi, kad padės išgryninti iškreiptos realybės jausmą.

Rašai kritiškas recenzijas. Ar paskui nėra tekę patirti konfrontacijų su autoriais?

Pozityvios recenzijos dažnai lieka nepastebėtos. Manau, esu parašęs jų netgi daugiau nei kritiškų, bet įsimena būtent pastarosios.

Neseniai nutiko banali istorija. Išleista visų giriama knyga, nudžiugau ir tikrai nuoširdžiai tikėjausi gero teksto, bet kai atsiverčiau, tiesiog negalėjau skaityti. Gal lūkesčiai buvo per dideli, gal kažkas tiesiog nesusijungė. Recenzijoje mėginau paaiškinti, kodėl tai patyriau – įrodyti, kodėl knyga „neveikia“ taip, kaip galėtų. Ir tada vienas kolega paklausė: „Kaip gali taip rašyti? Tu supranti, kad pakenksi savo socialiniam kapitalui tokia recenzija?“ Mintyse jį pasiunčiau ir pagalvojau – bent jau esu sąžiningas sau ir tekstui.

O kaip reaguoji į kritiką apie savo paties kūrybą? Seki ją?

Taip, skaitau ir dažniausiai reaguoju teigiamai. Pavyzdžiui, Dainius Vanagas parašė itin kritišką recenziją apie mano pirmąją knygą, bet ji labai patiko, nes buvo argumentuota. Kartais pasitaiko atvejų, kai tiesiog nesuprantu argumento. Tačiau man lengviau priimti kritiką, nes esu atėjęs iš žurnalistikos. O tai labai kritiškas diskursas. Ten išmoksti kritikuoti politikus pagal tam tikras žaidimo taisykles. Tą patį modelį perkeliu ir į literatūrą. Esu politiškas šia prasme – man svarbu nebijoti pasakyti tai, ką galvoju. Dabar dirbu su politine kritika, nuolat galvoju apie argumentaciją: ar tai, ką sakome, nėra šališka, kaip kritikuoti dabartinę valdžią. Supranti, kad turi kritikuoti, tokia politinio vyksmo dalis.

Kokius darbus esi dirbęs? Pradėjai nuo sėkmingo laikraščių pardavėjo, buvai net mokytojas…

Taip, patirčių buvo visokių. Dirbau mokykloje pagal projektą. Su vyresniais mokiniais sekdavosi lengviau, su jaunesniais – sudėtingiau.

Ar norėtum grįžti į mokytojauti?

Nemanau. Atrodo, neturiu to vadinamo pašaukimo. Nors buvo ir labai sėkmingų momentų – dirbdavome kūrybiškai. Atsimenu, su mokiniais ant didžiulio lapo piešėme Nastaravičiaus eilėraštį, buvo stipru.

Esi dirbęs ir fotografu Paryžiuje?

Ta fotografija buvo labiau amatininkiška – fotografuodavome konvejeriu, darydavome montažus, ir viskas. Nors dabar, kai peržiūriu kai kurias senas nuotraukas, matau, kad visai pavykdavo.

Dabar nebefotografuoji?

Buvau pasistatęs fotoaparatą ir fiksavau, kaip ardome senąjį namo pamatą – vis prieidavau, nuspausdavau mygtuką. Paskui pradėjo lyti ir pamiršau jį įnešti vidun – sugedo. Vis dar nesutaisiau. Bet jaučiu, kad reikia grįžti – fotografija telefonu man atrodo kaip vizualinis brukalas. Tikras fotoaparatas leidžia sustoti, paieškoti kompozicijos, pagauti kadrą.

Dabar dirbi politikos konsultantu – skamba solidžiai.

Gal labiau tiktų frazė „politikos ideologas“. Pavyzdžiui, pirmasis Remigijaus Žemaitaičio pasmerkimas iš Seimo tribūnos – mano parašytas tekstas. Jis paskelbtas persona non grata praėjusioje Seimo kadencijoje. Tada, kai pagalvoji, toks darbas turi prasmę.

Atrodo atsakinga ir sudėtinga.

Man kaip tik atrodo, kad tai gana paprastas darbas. Rašyti teatro, literatūros kritiką ar prozą tikrai sunkiau. O politinė komunikacija – dienos ritmu einantis darbas. Nebūtinai tenka tik rašyti – mes su kolegomis, pavyzdžiui, neseniai pradėjome įrašinėti politinių aktualijų laidą. Pateikiamas tos dienos kontekstas. Reikia jį išmanyti, bet kai jau esi viduje, natūraliai pradedi orientuotis.

Žiūriu Seimo posėdžius – jie nuobodūs, bet man patinka tas nuobodumas. Mano darbo diena dažnai prasideda būtent nuo to: įsijungiu ir žiūriu posėdį. Daug posėdžių esu peržiūrėjęs ir iš šios vietos, kur dabar sėdime, ant lieptelio, prie Merkio. Kai kartais dirbu nuotoliniu būdu, rašau čia, prie upės. Pastebėjau, kad dėl gamtos viskas vyksta lėčiau, bet tekstai – gilesni.

Mėgsti dirbti kavinėse?

Taip, juokauju, kad mano recenzijos galėtų būti pažymėtos „Caffeine“ emblema.

Nors ir mėgsti darbą kavinėse bei miesto malonumus, planuoji su šeima įsikurti Valkininkuose?

Vilnius išlieka svarbiu miestu su pagrindiniais darbais, kultūrine ir ekonomine veikla, bet, taip, turiu vilčių čia įsikurti.

Moki tuos visus sodybos remonto darbus?

Esu visiškas atgrubnagis. Štai bandėme daryti augalų stogą – absoliučiai blogai padaryta, reikės viską pradėti iš naujo. Daug ko imamės neracionaliai.

Bet man patinka daryti tai, kas susiję su gamta: pjauti žolę, prižiūrėti medžius. Ypač patinka žolės pjovimo procesas. Kai dvi valandas karštą dieną vaikštai su žoliapjove, galva išsivalo. Pradžioje darbas rodosi monotoniškas, nuobodus, bet po kurio laiko viskas išsijungia – galvoje net ima suktis pamirštos „Mango“ dainos. Tą monotoniją labai sieju su kūrybiniu rašymu. Abu procesai reikalauja specifinės, ramios, monotoniškos sąmonės būsenos. Ilgai mano rašymo principas buvo toks: daryti ką nors monotoniška, kad galva išsivalytų, ir tada galiu rašyti. Skaitau Karlą Ove Knausgårdą, kuris, padavęs savo vaikui valgyti, kol tas valgo, parašo vieną sakinį – atrodo neįtikėtina, kad taip įmanoma. Man rašymas yra susitelkimo būsena, kurią reikia pasiekti lėtai, pamažu.

Norėtum būti tik rašytoju?

Nenorėčiau. Nežinau, ar prigalvočiau siužetų – gal ir galėčiau, bet nesu to rimtai bandęs.

O dabar vėl ką nors rašai?

Ką tik atidaviau magistro darbą ir iš karto užplūdo beprasmybės jausmas. Nemoku džiaugtis pasiekimais – vos tik ką nors baigiu, iš karto atsiranda vidinė tuštuma, kurią reikia kuo nors užpildyti.

Kaip jautiesi, kai atsiimi iš leidyklos ką tik išleistą savo knygą? Tau svarbu skaitomumas, tiražai, o gal vis dėlto labiau įvertinimai – dvyliktukai, penketukai, premijos?

Pačią pirmą akimirką iš širdies pasidžiaugiau tiesiog palytėjęs knygą kaip daiktą. Norėčiau, kad jaunasis skaitytojas susidomėtų šia knyga. Toks, kuris nėra patyręs sovietmečio. Tada tekstas įgytų ir pedagoginę funkciją – padėtų suprasti tą laiką, bet kartu ir būtų smagus skaityti.

O penketukais ir dvyliktukais nelabai tikiu. Esu dalyvavęs keliuose dvyliktuko posėdžiuose dar tais laikais, kai dirbau LLTI, ir mačiau, kaip komisija renka knygas. Dabar, dirbdamas Seime, jau numanau, kaip gaminami įstatymai. Tik dar nežinau, kaip dešros gaminamos.

Pavyzdžiui, kodėl „Oro“ buvo pastebėta? Tarkime, todėl, kad komisijai knyga pasirodė verta dėmesio. Vis dėlto lemiamu faktoriumi laikau tai, kad penketuko komisijoje tuo metu buvo žmogus, kuris suprato fantastiką, – a. a. Neringa Dangvydė. Kitokią specializaciją turintys literatūros žinovai turbūt būtų išskyrę kitas knygas. Kitaip sakant, premijų sąrašai priklauso ne nuo tekstų, o nuo žmonių.

Tau patinka bendrauti su savo skaitytojais?

Norėčiau užsidaryti Valkininkuose ir neturėti nieko bendro su skaitytojais. Tiesą sakant, slapta žavi J. D. Salingerio pasirinktas kelias – kai jis parašė garsiausią knygą, tiesiog dingo. Tokia perspektyva man atrodo patraukli. Bet, aišku, čia utopija, taip nepavyks. Šiaip smagiausia bendrauti su tokiais skaitytojais kaip tu – profesionalais, kurie ateina jau susipažinę su tekstu, turintys ką pasakyti.

Ar vis tiek gali žavėtis kūryba, jei jos autorius – nemalonus žmogus?

Manau, kiekvienu atveju reikėtų žiūrėti individualiai. Daug apie tai mąstau skaitydamas K. O. Knausgårdą. Jis, kaip asmenybė, man nepatinka, yra padaręs niekšiškų dalykų, bet jo savinaracinį pasakojimą skaityti vis tiek reikšminga.

Kitas pavyzdys – Knutas Hamsunas. Jis palaikė nacius, parašė liūdnai pagarsėjusį nekrologą Hitleriui. Vis dėlto neturėdamas stipraus emocinio santykio su jo politinėmis pažiūromis, galiu vertinti tekstus – ir jie man patinka.

O lietuviški pavyzdžiai – Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas ir kiti?

Su Kubilinsku neturiu stipraus emocinio santykio – iš vaikystės prisimenu vieną kitą jo eilėraštuką, todėl nedramatizuoju. Jis buvo niekšas, ir tiek.

Nebe tie laikai, kai autorius labai aukštintume ar kategoriškai smerktume. Žiūriu į tai gana neutraliai. Tačiau kai tik viešumoje palieti Justiną Marcinkevičių ar Salomėją Nėrį, iškart prasideda kultūriniai karai. Nelabai juos suprantu, nors mėginu gilintis. Esu rašęs publicistinį straipsnį apie Just. Marcinkevičių – analizavau nemažai šaltinių. Neturiu tvirtų atsakymų, tik keliu klausimus.

Pavyzdžiui, Jonas Mekas, dar baigdamas mokyklą, rašė antibolševikinius eilėraščius laikraščiui, kuris pirmame puslapyje spausdindavo Hitlerio „Mein Kampf“. Mekas tapo tokia svarbia figūra avangardui, todėl apie šitai niekas nekalba. Tarsi nekorektiška, neliečiama tema. Kažkoks jaunas amerikiečių istorikas vis dėlto paklausė, koks buvo Meko santykis su nacių režimu. Ir už tą klausimą jis buvo pasmerktas. Ne pats Mekas, o tas, kuris paklausė.

Įdomu skaityti istorikų liudijimus – panašu, Mekas pagražino savo biografiją. Ir man atrodo, kad laisvai galime kelti klausimą: kiek jis buvo sąžiningas dėl savo praeities? Iškelti klausimai netrukdo skaityto jo eilėraščių ar dienoraščių. Bet suveikia kultūrinė cenzūra – nelieskime. Na, o Marcinkevičių, prašom, galima minkyti iš visų pusių.

Tokių skirtingų vertinimų atsiranda todėl, kad skiriasi vienų ar kitų vertintojų emocinis santykis su atitinkama literatūrine figūra.

Ar vaikų turėjimas ir buvimas tėvu keičia tave, kaip rašytoją?

Atsimenu, pirmą pusmetį po kūdikio gimimo kildavo didžiulių energijos pliūpsnių ir parašiau daug romano „Oro“ gabalų.

Tapus tėvu pasidarė svarbus darbo planavimo klausimas. Kai rašau, turiu susikurti sau erdvės. Visi mano tekstai parašyti dėmesio vaikams sąskaita, todėl gerai, kad tada gali pagelbėti žmona.

O jeigu kalbam apie turinį, prasmę – visur jaučiu mažiau hedonizmo. Rašymas ir skaitiniai tapo kitokie. Pavyzdžiui, kadaise neperskaičiau Charleso Bukowskio, bet dabar suprantu, kad ir nebeskaitysiu – man tai tiesiog nebeaktualu. Hedonistinė literatūra nebeįdomi, ir tai aiškiai susiję su tėvyste.

Atsakomybė, kurią jaučiu už vaikus, tam tikra prasme persikelia ir į mano tekstus – ypač į romaną. Beveik viskas, kas „Augustėje Gilytėje“ nutiko, yra paimta iš mano vaikystės kartu įsivaizduojant, kokia būtų mano paties vaikų vaikystė nelaisvėje. Paskui veikėjai patys ima priimti sprendimus ir čia nėra jokios mistifikacijos – tai tiesiog vyksta.

Suprantu tave, nes mano kuriami veikėjai dažnai irgi keičia sugalvotą siužetą.

Čia ir yra smagiausia rašymo dalis. Susidaro keli sluoksniai: viena vertus – nieko nėra išgalvota, kita vertus – viskas sudėta į fantastinį siužetą. Bet kai skaitai, vis tiek turi jausti, kad tai tikra, ir skaitydamas turi patirti tekstą kaip tikrovę.

Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.