Liepos 17-21 dienomis Anykščiuose vyko Lietuvos rašytojų sąjungos nuo 2004 m. kasmet įvairiose Lietuvos vietose organizuojamos jaunųjų filologų kūrybinės dirbtuvės „Vasaros akademija“. Į jas atkeliauja rašantys, literatūra besidomintys vyresniųjų klasių moksleiviai. Trečius metus iš eilės „Vasaros akademija“ įsikūrė Anykščiuose. „Nykščio namai“ šiemet svetingai priėmė kūrybingus moksleivius iš Ukmergės, Semeliškių, Kelmės, Kražių, Plungės, Marijampolės, Kretingos, Vilniaus, Vilkaviškio, Prienų, Jurbarko, Alytaus, Zarasų, Kybartų bei iš pačių Anykščių.

Intensyvi programa su paskaitas skaitančiais Vasaros akademijos lektoriais – Gintare Adomaityte, Irena Aleksaite, Artūru Valioniu, Alvydu Šlepiku, Sonata Žalneravičiūte, Antanu Šimkumi, Ramute Kalnėnaite, dirbtuvių vadovu Ričardu Šileika ir projekto vadove Birute Jonuškaite – buvo papildoma ir pažintinėmis išvykomis po Anykščius. Rašytojas Rimantas Vanagas su jaunaisiais kūrėjais keliavo po miestą ir pasakojo čia gyvenusių žydų istoriją bei kitų, žymių savo knygų herojų, Anykščiuose gyvenusių ir čia pėdsakus palikusių, o Tautvydas Kontrimavičius  savo paskaitai vietą pasirinko prie A. Baranausko klėtelės. Akademijos veiklą savo fotoaparatu kruopščiai fiksavo rašytojas ir fotografas Ričardas Šileika.

Ketvirtadienio vakaras prie Šventosios tilto buvo ypatingas – dirbtuvių dalyviai parengė ir parodė performansą “Kaip grįžti namo?” Tai buvo jausmingas etiudas su dramatiška pabaiga. Buvo įdomu pasiklausyti, ką dabar mąsto ir kaip rašo XXI a. pradžios jaunimas, iš kurio būrio išaugs ir būsimieji literatūros klasikai.

Vasaros akademijos dalyvių įspūdžiai

Agnė Skrupskelytė:

Nuo pat mano kelionės pradžios į 2022 metų nuotykį žinojau ir tikėjau, kad bus gera. Gera visomis prasmėmis. Su jauduliu ir nekantrumu laukiau, kada pagaliau gi susipažinsiu su savo naujaisiais šios „Vasaros akademijos“ pakeleiviais ir žengsiu pėda pėdon į kūrybinių minčių sūkurį, lydimą daugybės jausmų ir emocijų. Tiesą sakant, niekad nemaniau, jog per tokį trumpą laikotarpį įmanoma patirti jų tiek daug.

Ilga ir varginanti kelionė kone per visą Lietuvą atvedė mane ten, kur, regis, ir buvo mano vieta. Čia iškart pajutau šio nedidelio, bet spalvingo miesto Anykščių ramybės dvelkimą, tuo pačiu ritmu mane atvedusį į laikinuosius namus – „Nykščio namus“, kuriuose kartu su „antrąja šeima“ praleidome penkias dienas. Pusryčiavome, pietavome, vakarieniavome, dalyvavome paskaitose, o po jų ilsėjomės. Buvo nuostabu. Daugiau nei nuostabu… Išgirdome daugybę neįkainojamų patarimų, įžvalgų ir nuomonių iš autoritetingų lektorių, papildžiusių mūsų žinių kraitį vis skirtingomis idėjomis, galėjome diskutuoti bei dalintis savo mintimis ne tik paskaitų metu, bet ir už jų ribų, pažinome miestą ekskursijų ir savarankiškų tyrinėjimų iki vėlumos dėka.

O dabar… Dabar net skruzdėlytės nubėga per kūną, kai susimąstau, jog vis dar yra jaunimo, kuriam rūpi, kuris kuria ir bando gyvenimui suteikti daugiau spalvų, kelia tikslus, palaiko vieni kitus, išklauso ir pataria. Tada toks neišpasakytas tyrumas, laisvė ir lengvumas lyg tropinis lietus užlieja kūną ir sielą. Jaučiu ypatingą dėkingumą už galimybę pažinti būtent tokius jaunus žmones „Vasaros akademijoje“.

Akvilė Platakytė:

DĖMESIO! Prieš vartojimą prašome pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Įspėjame apie galimą sentimentalumą ir banalumą. Galimi šalutiniai poveikiai: užplūdusi nostalgija ir padidėjusi ašarų sekrecija (jeigu dalyvavote ,,Vasaros akademijoje 2022”), noras sudalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamame projekte ,,Vasaros akademija” ir pakilęs ūpas.

Yra žmonių kaip kalnų ar miškų, kurių dydį gali suvokti tik atitolęs nuo jų.

Gyvūnai turi tik buveines, prieglobsčius, o žmonės gali turėti namus – tą oazę, tą gabalėlį savo dažnai nejaukiame ir absurdiškame pasaulyje. Odisėjui namai buvo ten, kur jo mylimoji Penelopė, kur gimė gražiausi jo prisiminimai, tačiau kas yra namai kiekvienam iš mūsų? Pamenu, paklausus ,,Kas yra namai?”, pasidalinome į dvi stovyklas: į manančiuosius, jog namai yra emocinė, egzistencinė būsena, ir į tuos, kuriems tai yra aiškiai apibrėžta materiali vieta. Vis dėlto nepaisant mūsų atsakymų, paskutinę dieną pajutome, kaip nenoriai mes kraunamės daiktus ir ruošiamės patraukti gimtųjų kaimų, miestelių ir miestų link. Kaip grįžti namo? Kaip palikti savo brolius ir seseris ir išsibarstyti atgal po visą Lietuvą? Kaip palikti šiuos namus, kuriuos susikūrėme ,,Vasaros akademijos” metu?

Mes kartu daug dalinomės. Viskuo. Istorijomis, kūryba, juoku, ašaromis, kritika, pagyrimais ir apsikabinimais. Mes kartu buvome. Gyvenome. Niekad nemaniau, kad naujų žmonių būryje jausiuosi tokia laisva. Nors visi buvome skirtingi, tačiau tuo pat metu kuom nors panašūs ir nepaprastai artimi.

Kiekvienas lektorius priminė vis naują šviežio oro gūsį, norėdavosi jų žodžius semti saujomis, susipilti į dėžes ir parsigabenti su savimi į gimtuosius Janaučius. Simboliškai išvažiuodami dovanų gavome smėlio iš Ričardo Šileikos kolekcijos. Jau pagaunu save pradedant pasinaudoti lektorių patarimais ne tik kūryboje, bet ir kasdienėse gyvenimo situacijose.

,,Vasaros akademija” – tai jauni poetai ir prozininkai, o laisvalaikiu (ypač trečią valandą ryto) ir filosofai, bet užvis svarbiausia – žmonės. Žmonės, besiglaudžiantys vienas prie kito. Žmonės savo ryšiu su kitais, savo kūryba siekiantys daugiau. Jaučiuosi nepaprastai dėkinga už tas šešias dienas, kurias turėjau galimybę praleisti nuostabių lektorių bei bendraminčių būry, už visas patirtis, privertusias pajusti kraujo tekėjimą gyslomis ir už nenorą padėti taško, nes žinau, kad kelionė su šiais puikiais žmonėmis dar tikrai nesibaigė.

P. S. Kaip rimtas, dalykiškas žmogus pridedu trumpą veiklos ,,Vasaros akademijoje” ataskaitą:

• naujas pažintis užmezgėme
• išsikalbėjome ir išsiplepėjome
• apie poeziją ir prozą padiskutavome
• vieni kitus ir lektorius rašyti pamokėme
• politines aktualijas aptarėme
• net ne vieną ir ne kitą ašarą bendrai išliejome
• ,,Nykščio namų” baseine nelegaliai išsimaudėme
• performansą ,,Naminė prostitutė ir – kaip grįžti namo” sukūrėme
• su kolegomis, žodžio neštais ir pamestais, poetišku trenktumu tautosakininkes užkrėtėme
• savo kūrybinius ir biologinius limitus pramušėme
• su Anykščių istorija susipažinome
• žinias apie lietuvių literatūros klasikus pasitikrinome ir pagilinome
• iki nukritimo prisikvatojome
• anykštėnų ramybę sudrumstėme

Dominykas Miežetis:

Šių metų liepos 17-22 dienomis turėjau nuostabią galimybę dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamoje stovykloje „Vasaros akademija“, kurioje buvo sukviesti rašyti norintys moksleiviai. Tačiau patekti į šią stovyklą yra pakankamai sudėtinga, nes yra nedaug vietų. Taigi, su jumis, skaitytojai, pasidalinsiu savo patirtimi iš šios stovyklos ir papasakosiu plačiau apie ją.

Žiniomis dalijosi žinomi žmonės.

Nuo 2004 metų Rašytojų sąjunga organizuoja stovyklą „Vasaros akademija“. Įprasta, kad vasaros stovyklose dažniausiai moksleiviai ilsisi, atsipalaiduoja nuo mokyklos darbų. Ši stovykla kiek kitokia, joje vyksta savo, kaip asmenybės ir rašytojo, ugdymasis. Kiekvienas stovyklos dalyvis turi savo balsą, kiekvienas iš jų yra apsoliučiai lygus tiek su stovyklos vadovais, tiek su stovyklautojais. Patekimas į šią stovyklą iš tiesų gana sudėtingas, kartais net netikėtas. Kad patektum į stovyklą yra du būdai – būti pastebėtam kokiame nors konkurse ir būti asmeniškai pakviestam (kaip ir įvyko man) arba savo noru parašyti sklandų laišką, kodėl turėtų jus pasirinkti į šią stovyklą, atsižvelgdami į jūsų pateiktą kūrybą. Rašytojų sąjunga viską įvertinusi ir apsvarsčiusi sudaro dalyvių sąrašus. Į šių metų stovyklą buvo pakviesti dalyvauti 15 talentingų, jaunų poetų, prozininkų, tautosakininkų, publicistų. Juos ugdė ir mokė per visą stovyklos laikotarpį įvairiausi savo sričių žinovai. Savo žinių lobyną dosniai atvėrė, įsitikinimais ir žiniomis dalijosi, subjektyvias kultūros ir meno politikos žinias atidavė net dvylika vadovų, tarp kurių – Birutė Jonuškaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, prozininkė, šio sambūrio sumanytoja, Alvydas Šlepikas, rašytojas, aktorius, režisierius, scenaristas, Ričardas Šileika, rašytojas ir fotografas, Valdas Papievis, rašytojas, prozininkas, vertėjas, taip pat kitų įdomių žmonių.

Diena stovykloje

Pirmąją stovyklos dieną mes gavome bendrą užduotį – sukurti performansą. Temą ir siužetą turėjome susigalvoti patys. Tai skatino savo kūrybos dalijimąsi, bendravimą tarpusavyje bei dalyvių asmenybių atsiskleidimą. Šią užduotį nusprendėme įveikti sujungdami visų stilių kūrinius į bendrą etiudą. Aišku, galėjome tiesiog visi sustoti į eilutę ir perskaityti savo tekstus, kuriuos jau buvome iš ankščiau parašę, bet nusprendėme, kad bus geriau, jeigu mūsų kūriniai būtų sukurti šitam performansui. Taigi poetai sudarė temos vienetinių veikėjų paveikslus. Prozininkai ir publicistai kūrė tris poilgius kūrinius, iš kurių vienas buvo vieno iš veikėjų vidinis monologas, o kiti du – apie namų prasmę (iš skirtingų perspektyvų). Tekstus kūrė kiekvienas asmuo atskirai, todėl reikėjo jungiančiojo žmogaus, kuris sustatytų ir apjungtų visus tekstus į bendrą vaizdinį. Man teko prisiimti režisieriaus vaidmenį. Savo performansą pavadinome “Kaip grįžti namo?” Sujungus kiekvieno kūrybą bei suredagavus tekstus, išėjo jausmingas etiudas su dramatiška pabaiga. Šį savo etiudą mes atlikome Anykščių mieste, Šventosios upės slėnyje, kone po Vyskupo Antano Baranausko tiltu. Po pasirodymo mus visus nudžiugino malonus publikos plojimas. Kiekvienas iš dalyvių galėjo parodyti savo stiprybę per savo kūrinį, per savo mintis. Dienos metu visi buvome „išbandomi“ per kūrybiškas paskaitas, mokomi „perlaužti“ savo kūrybos limitus ir išlaisvinti vaizduotę. Vakarais savanoriškai susirinkdavome į konferencijų salę ir diskutuodavome įvairiomis temomis – kartais net iki trečios valandos nakties. Kai kurie pokalbiai prasitęsdavo prie pusryčių ar pietų stalo.

Apibendrinant…

Buvau sužavėtas visais dėstytojais, jų požiūriu į pasaulį, į meną ir žmogų – kaip mūsų istorijos dalį. Jie iš mūsų „traukė“ laisvos vaizduotės menininką. Ypač įsiminė žaidimas „Staigus rašytojas“. Šio žaidimo metu prie stalo sėdintis vienas iš dalyvių tampa rašytoju, o tuo metu kiti tampa tos istorijos, kurią rašys, veikėjai. Tada rašytojas garsiai pradeda rašyti istoriją, ir visi ją vaidina. Dar vienas iš kūrybos žaidimų – tai vieno žodžio istorija su abėcėle. Dar kas mane nustebino – tai laisvas, betarpiškas ,„nefiltruotas“, neformalus vadovų bendravimas su mumis. Jie viską sakė taip, kaip galvojo, ir vieno dalyko mane asmeniškai išmokė, kad nereikia siekti tobulumo, bet reikia siekti didesnio tikslo. Stovykloje parašiau daug eilėraščių ir vieną pasaką, nes pasaka buvo viena iš užduočių. Čia nėra vertinimo balais, čia nėra minties, kad tu nemoki; šioje stovykloje yra tik kodėl taip parašei, kodėl čia yra taip. Niekas tavęs nevertina, visi tavo parašytą tekstą nori suvokti, o ne nubraukti, ir nesako – čia neteisingai. Be to, sužavėjo mano kolegų, jaunųjų rašytojų kūriniai, iš ko jie semiasi kūrybinių “sulčių”. Vieni iš gyvenimo patirčių, kiti iš aplinkos, treti iš pasisakymų. Stovykloje mes tapome viena didele meniška šeima. Lengvai galėjome diskutuoti įvairiausiomis temomis – tiek politinėmis pažiūromis, tiek meno ir gyvenimo temomis. Visiems buvo liūdna ir sunku vėl išsiskirstyti po visą Lietuvą, bet mes vieni kitiems pažadėjome kiekvienais metais vis susitikti ir pasidalinti savo kūryba. Potyriai, žinios, istorijos, kurias parsivežiau, bus tikrai neišsemiamos, jų ilgai nepamiršiu. O tarp grupės narių mes turime dar vieną didelį ateities planą.

Laurynas Grikštas:

Kas prisimenama – gyvuoja.

Aš trumpai. Nes trumpai stovykloje ir tebuvau. Labai vertinu visas patirtis, o šių Anykščiuose aš tikrai apturėjau. Trys pusiau bemiegės naktys, minčių cunamis, idėjų gimimas ir žlugimas, daugybė abejonių… galbūt netgi vilčių neišsipildymas. Bet viskas susidėliojo į savas vietas, kitaip ir būti negalėjo. Stovykla pateisino ir išteisino save – juk iki dabar vis pagalvoju apie akimirkas iš jos. O kas prisimenama – gyvuoja. Marina Abramovič, atsakydama į mano užduotą klausimą, yra pasakiusi, jog „kiekviename gyvenimo momente yra svarbu tai, kokie mes į jį atėjome ir kokie iš jo išėjome“. Atvykau aš išalkęs, o išvykau aš sotus. Ar tai būtų ta tiesiogine žodžio prasme, ar tai būtų dvasine prasme. Na, ir be abejo – ištariau „dar susitiksim kažkur kelyje“ su ryškiai juodais paakiais.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vasaros akademija 2022“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.