2021-ųjų metų birželio 28 – liepos 4 dienomis

 

Eglė Ambrožaitė, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

Dovydas Baltrimavičius, Kauno Juozo Gruodžio konservatorija

Justina Bansevičiūtė, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Augustina Binkytė, Biržų Saulės gimnazija

Anika Deikovaitė, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija

Matas Jeremičius, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija

Emilija Lanevskaja, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija

Meida Murauskaitė, Kalvarijos gimnazija

Indrė Musteikytė, Panevėžio Raguvos gimnazija

Aistė Nadolskytė, Anykščių Jono Biliūno gimnazija

Simas Narušis, Molėtų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Eglė Pipiraitė, Anykščių Jono Biliūno gimnazija

Deivydas Stankevičius, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija

Vilnė Simanaitytė, Klaipėdos Ąžuolyno gimnazija

Rugilė Šataitė, Biržų Saulės gimnazija

Ugnė Taurelytė, Anykščių Jono Biliūno gimnazija

 

dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos „Vasaros akademijoje“ Anykščiuose. Per tas dienas skanaudami išragavo „Nykščio namų“ restorano patiekalus. Klausėsi, ką išgirdo, išvydo, ką žiūrėjo. Darniai ir samplaikiškai veiksmažodžiavo ir daiktavardžiavo. Derino tekstą ir vaizdą, lavino kino kalbą, ėjo bažnyčion ir aplink ją. Kiek jėgdami apipėdavo ir apsėdėjo svarbias miesto vietas. Tikėte patikėjo anykštėniškos praeities istorijomis. Elgėsi pernelyg padoriai, dorai, širdingai ir nuoširdžiai.

Jiems visiems dosnų dėmesį rodė, užduotimis ir pratimais išbandė, paslaptimis dalijosi, įvairiažanres meno ir literatūros kortas atskleidė:

 

Birutė Jonuškaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, prozininkė, šio sambūrio sumanytoja

Vilimas Norkūnas, vargoninkas, dirigentas

Ilona Ežerinytė, rašytoja, edukatorė

Gintarė Adomaitytė, rašytoja, kultūros projektų vadovė

Rimantas Vanagas, rašytojas

Imelda Vedrickaitė, literatūros tyrėja

Narius Kairys, rašytojas, kino kritikas

Birutė Mar, aktorė, rašytoja

Tautvydas Kontrimavičius, kraštotyrininkas

Ričardas Šileika, poetas ir fotografas

Indrė Musteikytė

 

Savaitė kūrybos,

mielos beprotybės,

tirštų braukymų

ir priešsrovinių plaukymų.

Savaitė norų,

ryškių meteorų,

aštrių ambicijų

ir dailių kompozicijų.

Savaitė pušų,

šviežių paryčių,

išnaudotų šansų,

žavu… Renesansas.

 

Vienas ryškiausių prisiminimų iš Akademijos – tai pirmieji pietūs. Skamba keistai, bet būtent pietūs – ne susipažinimas, skaitymai, kokia nors paskaita, o pietūs buvo mūsų pirmasis užsiėmimas kartu, kurio emocijas prisimenu puikiai. Visi stengėmės nemandagiai neįsispoksoti vieni kitiems į akis, kad ir kaip buvo smalsu. Aplink stalą sklandė nuovargio po kelionės iki šio stalo, nedidelio jaudulio ir nežinios aura. Pati skaičiavau grikius savo lėkštėje ir ieškojau juose žodžių, kaip čia užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiu, nors, pažindintis pilna burna salotų – ne pats geriausias sprendimas. Kodėl tiek daug pasakoju apie pirmuosius pietus? Nes jų nepalyginsi su paskutiniaisiais pietumis šeštadienį. Tada jau visi mes, akademininkai, su meile, bendruomeniškumu spoksojome vienas kitam į akis. Aplink stalą sklandė nuovargio po išdalyvautų paskaitų ir išvaikščiotų ekskursijų pilnų dienų bei bemiegių kūrybos ir žvaigdžių skaičiavimo naktų, nedidelio jaudulio ir nežinios prieš vakare laukiantį bendrą pasirodymą aura. Tada jau ir pilnomis burnomis salotų kalbėjomės, džiaugsmais ir vargais svaidėmės, vienas kito sriubas baiginėjome ir maloniai duona dalinomės. Būtent už nuostabiai artimą ryšį, užmegztas draugystes su bendrų pomėgių ir svajonių žmonėmis, kurios, tikiu, nenustos gyvuoti, Akademijai esu labai dėkinga.

Tokį pat dėkingumą jaučiu ir už turiningas kūrybines dirbtuves. Labiausiai čia mane sužavėjo įvairovė. Atrodo, kad lektoriai atvyko iš skirtingų planetų – visi nešė skirtingas žinutes, savita išmintimi dalinosi savomis kalbomis, skyrė visiškai skirtingas užduotis, mūvėjo skirtingas kojines ir vis kitaip šypsojosi… Paskaitų žavesys slypėjo ne tik įvairovėje, tačiau ir tame, kad turėjome didžiulę laisvę kurti, būti atvirais, keistais, džiaugsmingais, nuvargusiais, imliais, iniciatyviais… Nebuvo paskaitos, po kurios galvoje supurtytas neūžtų minčių avilys. Na ir, žinoma, pasivaikščiojimai po Anykščius. Džiugu, kad mums buvo aprodyti ne tik konkretūs žymūs objektai, bet ir itin plačiai atskleista jų ir paties miesto dvasia, nupasakotos priešistorės ir istorijos. Nors kraštas buvo pažįstamas iš anksčiau, po ekskursijų likau supratusi, kad dar labai jau menkai aš jį pažįstu.

Savo asmeninę patirtį Akademijoje galėčiau prilyginti iššokimui iš lėktuvo su parašiutu. Prieš iššokant beprotiškai jaudinausi – nežinojau, ką konkrečiai veiksiu, kaip seksis bendrauti su ilgėliau ar kitaip rašančiais bendraamžiais, daug karšto ir šalto mačiusiais lektoriais ir ar pateisinsiu jų lūkesčius, galų gale, ar gėdos neprisidarysiu. Pačiomis pirmosiomis dienomis taip ir kapanojausi ore ieškodama, už ko nusigriebti ir rėkiau viduje – išgąsdino paskaitos, neleidžiančios ramiai sėdėti (ypač išgąsdino suvokimas, kiek klišių turime į galvas prisikimšę), spontaniškos kūrybinės užduotys, kurioms išpsręsti konkrečių formulių nebuvo. Tačiau savaitei bėgėjantis, smarkiai ištalžiusi galiausi išskleidžiau parašiutą: įveikiau kūrybines užduotis, susikukavau su puikiais žmonėmis, naujomis akimis pažvelgiau į rašymą, muziką, fotografiją, kiną, žmogų ir jo pasaulį… Na, o galiausiai po šio skrydžio ant žemės nusileidau pilna adrenalino, džiugesio, malonaus nuovargio ir nuoširdžiai stipraus noro visa tai pakartoti…

Aistė Nadolskytė

„Vasaros akademija“ yra laiko anomalija. Jaučiuosi lyg namuose nebuvau mėnesį, bet stovykloje praleidau tik porą dienų. Laikas taip greitai prabėgo, o tiek daug visko nuveikėm. Jau pačią pirmą dieną visi vos susipažinom ir, štai, mes klausomės paskaitos apie klavesinus ir klavikordus. (Žirafinis fortepijonas mano asmeninis favoritas.) O jau tos rašymo užduotys! Buvo taip baisu garsiai prieš bendraamžius ir tokius didžius žmones, kaip mūsų lektoriai, skaityti savo suregztas eilutes, bet tik perskaičius užlieja tokia palaikymo banga, kad lieki nublokštas į kuklaus pasitenkinimo jūrą. Visi dalyviai, ir maži, ir dideli, buvo tokie neabejingi šioms mūsų veikloms. Ar žiūrime filmą, ar keliaujame po Anykščius, visi dalyvauja su noru kažką sužinoti, kažką naujo išmokti. Retai kada gali pasijausti toks suprastas tarp žmonių, kuriuos pažįsti mažiau nei savaitę. Kelionės po Anykščius ir jų istoriją buvo akis praveriančios, juk visada vertinga žinoti praeitį, kad suprastum dabartį.

Ši savaitė leido geriau suprasti save ir pasiklausyti būsimų Lietuvos rašytojų kūrybos. Tai nepakartojama patirtis, iš kurios dar ilgai semsiuosi įkvėpimo.

Dovydas Baltrimavičius

Nešinas savaitei supakuota drabužių manta, braunuos tarp sausakimšo mikriuko sėdynių. Pačiam gale įsispraudžiu į vidurinę sėdynę tarp apkūnaus vyriškio, mandagiai pasiūliusio pasikeisti su juo vietomis, mažu ne taip toli važiuosiu ir patogiau išlipt būsią, ir jaunos (bent jau man taip pasirodė) motinos, su 3-4 metų (deja, ne 9-10 metų) berniuku ant kelių. Anykščiuose išlipa visi į ten pirkę bilietą, įskaitant ir mane arba paprasčiausiai pavargę sėdėti vasariniu prakaitu tvoskiančiame autobusiuke. „Vyrukas, gal į stovyklą atvažiavai?“ – suvalkietišku akcentu į mane kreipėsi jaunuolis išlipęs iš to paties autobusiuko. „Mažu, einam kartu link viešbučio? Smagiau būsią.“ Rašančiųjų uoslė kaip šunų. Iš tolo kits kitą užuodžia. Vedini google maps’o ieškojom Nykščio namų ir toliau, atsargiai, kaip savo teritoriją saugantys šunys uostinėjomės, kalbėdamiesi apie vienas kito literatūrinius bei kūrybinius polėkius.

II.

Viešbučio lobby tvyrojo tyla. Kuklumą arba snobišką rimto romantiško vakarų rašytojo įvaizdį besirenkančių jaunų pisorių veiduose kartkartėmis nutraukdavo nesuvaldyta šypsena klausantis pernelyg charizmatiško viešbučio personalo darbuotojo pokalbių telefonu su klientais. Pirmieji pietūs apvertė kortą kita puse, ir mes savo pačių iniciatyva pietauti susėdome prie Vieno stalo. Jaučiu pareigą čia įbrukti nuvalkiotą dvylikos apaštalų, sėdinčių prie vieno stalo palyginimą, bet dėkui Die negaliu, nes mūsų būta šešiolikos. Šis Vieno, bendro stalo simbolis buvo ir visos stovyklos glaudaus bendradarbiavimo tarp dalyvių leitmotyvo pirmasis pasirodymas.

III.

Nežinau, ar tai buvo ankstyvas rytas ar gūdi naktis, bet valydamasis dantis ir ruošdamasis miegui pro langą jau stebėjau saulėtekį. Neseniai buvom sugrįžę iš šilo. Vilko valandą, nors, gal kiek ir vėliau, išsmukom pro paradines viešbučio duris ir nušutinom pas Biliūną. Nors, ką jau ten nušutinom. Nusivilkom. Galvojau, pasižvalgysim, paklausysim naktinių/rytinių paukščių ir vilksimės atgal, į lovą, į baltą, purų, skalbikliu kvepiantį patalą. Nieko panašaus. Reikia, gi, ir į Laimės žiburį užlipti. Ir dar pagal taisykles — šiukštu neatsisukt atgal! Antraip, svajonė neišsipildys. O šito aš negalėjau sau leisti. Buvo likusios kelios valandos iki pusryčių, bet tų poros valandų miego nė už ką nebūčiau atsisakęs. Taigi, užlipu, atgal nepažvelgęs nė akies krašteliu. Nu tai ką, šaunam selfie? Bet pala, ar padoru? Kapas visgi… Atsižvelgę į tai pykštelim kelias santūrias nuotraukas (ir kelias nevisai). Kad sau prisėdom šalia postamento, darom skaitymų vakarą ar tai rytą, kaip jau sakiau, nebuvom tikri. Nežinau, ar Biliūnui tai patiko. Bet esu tikras, kad man patiko. Baigiu valytis dantis, guluos ir susisuku į minkštą miško garsų prisunktą sapnų voratinklį. Na, ir kam tokia saldi pabaiga?