Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus

„Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė? Iš kokių sudėtinių dalių ta siela „padaryta“? Meilė, sąžinė, pasąmonė, nuojautos, kraujo atmintis, estetinė pajauta, kūrybiškumas?.. Kam priklauso tie balsai, nuolat vis ataidintys manyje, tavyje, kiekviename mūsų?

Šioje knygoje mėginu rasti savitą, poetinį atsakymą į šiuos klausimus. Vartus į ją netikėtai atrakino pokalbis telefonu su poetu Donaldu Kajoku, tiksliau – jo frazė, pasakyta mudviem besišnekučiuojant apie gyvenimą: „Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių… “

Štai taip – rankiodamas iš savęs visa, kas ne iš žmogaus (ne tik iš medžių ir paukščių, bet ir iš kaži kokių – niekada neskaitytų, bet vis tiek šnabždančių mums knygų, kaži kokių – niekieno dar nenutapytų, bet jau tarsi regėtų paveikslų, nesukurtos, neatliktos, bet vis tiek skambančios muzikos) nejučia parašiau šią knygą, kurią laikau taip pat ir vienu svarbiausių kūrinių viso mano kūrybinio kelio kontekste“, – Rimvydas Stankevičius.

John le Carré. Nepatogi tiesa (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė)

Gibraltaro Didžiosios Britanijos karūnos kolonijoje vykdoma itin slapta antiteroristinė operacija, kodiniu pavadinimu „Laukinė gamta“. Tikslas: sugauti ir pagrobti įtakingą džihadistų ginklų pirkėją. Operacijos sumanytojai: ambicingas Užsienio reikalų ministras ir jo artimas bičiulis, atstovaujantis paslaptingai, su CŽA siejamai privačiai gynybos įmonei iš JAV.

Operacijos baigtis, regis, sėkminga, vienas jos vykdytojų kyla karjeros laiptais… Tačiau kaip viskas vyko iš tiesų? Kas dangstoma po šios operacijos, apie kurią visi duomenys ir toliau skrupulingai slepiami, šydu?

John le Carré (Džonas le Karė, tikr. David Cornwell, gim. 1931 m.) – buvęs žvalgybininkas, darbą Didžiosios Britanijos saugumo struktūrose kadaise išmainęs į rašytojo plunksną ir tapęs neginčijamu vadinamojo „šnipų romano“ žanro klasiku. Parašė per dvidešimt romanų, kurių nemaža dalis buvo ekranizuoti. „Nepatogi tiesa“ Johno le Carré gerbėjų bene vienbalsiai priskiriama šio rašytojo aukso fondui.

Nikolaj Frobenius. Kongo užrašai (iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė)

Kino prodiuseris įkalba rašytoją leistis į Kongo Demokratinę Respubliką, į N’dolo kalėjimą – vieną žiauriausių įkalinimo įstaigų pasaulyje. Čia jis susitiks su dviem belaisviais: norvegais, buvusiais kariais, nuteistais mirties bausme už žmogžudystę. Vyriškiai atsiveria tautiečiui, papasakoja, į kokių brutalių įvykių sūkurį jie pateko Kongo džiunglėse, kai jų vairuotojas buvo nušautas. Tik ar rašytojas gali jais tikėti? Ar šiedu buvę kariai tikrai sako tiesą? O gal vis dėlto jų pasakojimas tik pridengia šį tą kur kas svarbesnio ir netgi dar kraupesnio?

„Kongo užrašai“ – tai tikrais įvykiais paremtas romanas apie krizės ištiktą šalį. Bet kartu tai ir įtraukiantis pasakojimas apie tiesos paieškas ir pasitikėjimą. Pagrindiniam kūrinio veikėjui mėginant išnarplioti, kas gi čia vyko iš tiesų, prieš akis jam atsiskleidžia gerokai šiurpesnė realybė, nei buvo galima tikėtis. Ji paliečia ir jo paties gyvenimą, netgi priverčia permąstyti prisiimtą vaidmenį, kurį jis turi atlikti kaip rašytojas šioje miglotoje teritorijoje tarp pramano ir abejotinų tiesų.

Nikolaj Frobenius (g. 1965) – į daugybę užsienio kalbų verčiamas, ne vieną prestižinį apdovanojimą pasaulyje pelnęs populiarus norvegų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas, garsėjantis talentu meistriškai pinti praeities ir dabarties įvykius, faktinę medžiagą ir išmonę.

Olga Tokarczuk. Dienos namai, nakties namai (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis)

Šioje knygoje glūdi ne viena, o šimtai istorijų. Jos tarytum pakibusios tarp tikrovės ir mito, tarp praeities ir dabarties, tarp dienos darbų ir nakties kerų. Pietvakarių Lenkijos provincijoje, Valbžycho apylinkėse, galima rasti viską: senutę perukų meistrę, pakaruoklį, netašytą kaimyną, viduramžių šventąją barzdotu Kristaus veidu, vienuolį, troškusį būti moterimi, aiškiaregį miestelio keistuolį, istorijos mokytoją vilkolakį, sapnus iš interneto arba netikėtą mintį, kad kiekvieną akimirką pusė pasaulio miega.

Pasak Olgos Tokarczuk, mūsų prieštaringame pasauly svarbiausia eiti savo keliu, o einant neprarasti artumo kitiems jausmo ir neieškoti laimės bet kuria kaina. Juk laimė – čia pat, kasdienybėje: mažytėse kelionėse į gretimą miestelį apsipirkti, atsitiktinai perskaitytame turistiniame lankstinuke ar netgi tame paslaptingame balse, kurį sapnuose girdi niekuo neišsiskirianti banko darbuotoja.

Olga Tokarczuk – Nobelio literatūros premijos laureatė, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti lenkų rašytoja.

Indrė Valantinaitė. Apsisiautusios saule

„Indrė Valantinaitė – viena ryškiausių mūsų jaunesniosios kartos poečių, ko, tiesą sakant, mažai kas tikėjosi. Labai jau kitokia, labai jau „apsisiautusi saule“. Tačiau poetė savo didžiulį talentą labai greitai įrodė. Trys pirmosios knygos, kolegų knygų pristatymai žurnaluose ir televizijose, visa tai vadinama gyvenimu literatūroje, kuri ir tapo antraisiais poetės namais.

Ketvirtoji Indrės Valantinaitės knyga „Apsisiautusios saule“ nustebino tekstų švarumu. Ši autorė savo tekstais visada kurdavo savotišką lėlių namelį, tad, jei kas nori, tegu tam jo ir pakanka. Tik viskas gerokai kitaip, neva lėliškame autorės tekstų pasaulyje daugybė poteksčių ir savaime atsitikusių kodų. Bet tai, kas poezijoje atsitinka savaime, ir yra vertingiausia. Ką puikiai įrodo ši knyga.

Yra kam autorės poezija irgi buvo malonus nustebimas. Tai liudija vertimai į užsienio kalbas ir dalyvavimas daugybėje festivalių. Panašu, kad „apsisiausti saule“ pravartu visiems“, –  Kęstutis Navakas.

„Naujuose Indrės Valantinaitės eilėraščiuose gausu vaiko ir išminčiaus fantazijos bei meilės; kasdienybė puikiai susišneka su amžinybe, konkretybė su neaprėpiamybe, tačiau nė viena nevaidina viršesnės. Dabar, ko gero, ji rašo brandžiausius, paprasčiausius ir gelmiškiausius savo eilėraščius.

Taigi norėjau pasakyti daug, bet pasakysiu tik tiek: perskaičiau rankraštį ir supratau, kad, jam virtus knyga, būtinai ją įsigysiu.

Noriu tokią turėti“, –  Donaldas Kajokas.

Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka

Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą.

Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti?  To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę.

Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?

Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.

Daniel M. Davis. Nuostabusis vaistas (iš anglų k. vertė Austėja Banytė)

Aurelija Arlauskienė. Operos legenda Irena Milkevičiūtė

Operos solistei Irenai Milkevičiūtei klausytojai plojo didžiausiose pasaulio koncertų ir teatrų salėse, o jos atlikti vaidmenys tapo ištisos operos epochos Lietuvoje simboliu. Ji iki šiol garsėja gebėjimu virtuoziškai valdyti balsą. Kai kas mėgina atspėti, kokia šio kerinčio talento paslaptis. Pati solistė sako, kad viskas paprasta, – ji tiesiog girdinti keturis taktus į priekį, esanti nenumaldomai godi žinioms, be galo kantri, valinga, mokanti įsikūnyti į muziką ir personažą.

Irena Milkevičiūtė įsitikinusi, kad balsas – ne vien stygos ir jų virpėjimas. Tai būsena, kurioje labai svarbią vietą užima meilė žmogui. Jei einama į jį su šviesa, ta šviesa grįžta. Kaip tik šią I. Milkevičiūtės šviesą jaučia visi, kam lemta trumpiau ar ilgiau eiti kartu, – scenos partneriai, studentai, muzikologai, režisieriai, koncertmeisteriai, išsakę savo mintis šioje knygoje.

Aurelija Arlauskienė – žurnalistė, knygų autorė, apdovanota dr. V. Kudirkos, J. Vileišio, S. Rapolionio premijomis.

Sekite leidyklos naujienas www.rsleidykla.lt