Laurynas Katkus: „Tikiu geranoriška kritika“
Jurga Tumasonytė
Pas rašytoją Lauryną Katkų atvykome anksti ryte, prieš tai, savaitgalį, jis dalyvavo karinėse pratybose, o interviu dieną su žmona, literatūrologe Jurga Katkuviene turėjo išvykti į rašytojų ir vertėjų namus pajūryje, dar po savaitės – į humanitarinę misiją Ukrainoje. Taigi įsiprašėme į svečius pačiame darbų įkarštyje.
Įsitaisėme erdviame valgomajame, Laurynas išvirė mums kavos. Pajuokavo, kad turi ramius kaimynus, mat pro miegamojo langą matėsi kapinės: „Ant kelių kapų žvakės dega kiaurus metus, na, o per Vėlines šviečia visas kalnas. Seniau kiekvieną pavasarį išgirsdavome iš kapinių pokštelėjimą. Namo senbuviai pasakojo, kad devyniasdešimtinių pradžioje žuvo vienas gaujos narys ir jo bendražygiai per mirties metines draugo garbei visuomet iššauna į orą salvę.“
Ar šiame bute ir yra tas garsusis sklepas, kuriame rašai?
Taip, ten stovi mano darbastalis.
Truputį keista, kad rašyti pasirinkai tokią vietą.
Kai atsirado vaikai, gyvenome dviejų kambarių bute su pereinama virtuve, vonia ir panašiai, taigi niekur negalėjau rasti ramios vietelės. Bet tas prieškarinis Žvėryno namas turėjo juodąją laiptinę. Mūsų butas buvo paskutiniame, aukšte, tad nutiesiau į laiptinę laidą, susikaliau stalą, pasistačiau radiatorių, užkamšiau palaikį langą. Taip prasidėjo mano darbinė veikla neaiškiuose užkaboriuose…
Dabar jūsų vaikai jau paaugliai, ar jiems paaugus keičiasi rašymo įpročiai?
Smarkų skirtumą pajutau vaikams gimus. Nes tada, jei tik turi laisvo laiko, privalai sėsti ir rašyti. Tą vertinu teigiamai, tėvystė mane mobilizavo, pasikeitė dienos ritmas. O kai vaikai auga, nesakyčiau, kad kas nors kardinaliai keičiasi; šiek tiek palengvėja buitis. Nebereikia jų nurenginėti ar aprenginėti, nes anksčiau išėjimas iš namų būdavo lyg išėjimas į karą.
Sūnus jau studijuoja, išsikėlė iš namų, taigi atsirado truputį daugiau vietos, tačiau dukros nori gyventi atskiruose kambariuose ir sau darbo kabineto turėti vis tiek nepavyksta.
Beje, esu girdėjęs, kad tarybiniais laikais Regimantas Adomaitis vaidmenis repetuodavo rūsyje. O Leonardas Gutauskas, rodos, „Vilko dantų karolius“ parašė užsidaręs tualete. Pas mus, kai buvau vaikas ir gyvenome Dzeržinskynėje, tupykla taip pat buvo tapusi savotiška skaitykla.
Iš tavo patirčių daugiabutyje, tuometinėje Dzeržinskio gatvėje, atsirado puikus tekstas „Makro ir mikro: matininkas K. gauna darbą“. Pati, kaip vaikas, pusę vaikystės praleidęs nuosavame name, tokios daugiabučių vaikų kasdienybės pavydėdavau. Gyvenimas nuosavame name man siejosi su vienišumu.
Turbūt kiekvienas trokšta to, ko neturi. Mano pavydo objektas buvo tetos šeima Garliavoje, kuri turėjo nuosavą namą. Bet nuolatinis trynimasis tarp panašaus amžiaus vaikų paliko savo pėdsaką. Nors nesu visiškas kolektyvo žmogus, man reikia vienatvės, tačiau, matyt, iš kiemo atsinešiau poreikį turėti kompaniją, veikti kartu su draugais.
Prieš aštuonerius metus, kai Rusija okupavo Krymą, išėjai į savanorius. Štai ir savaitgalį buvai pratybose, gal gali daugiau papasakoti apie savanorystę?
Kartą ar du per mėnesį vyksta pratybos, kartais jos būna didelės, su kitais daliniais, su NATO sąjungininkais. Būna specialių kursų, kuriuose mokaisi visko: nuo ekipuotės susidėjimo iki šaudymo. Beje, šaudymo pratybos – taikymasis, viso kūno pajutimas ir susikaupimas man labai patinka, tai savotiška meditacija. Kadangi mūsų kuopa ypatinga, susijusi su komunikacija ir viešaisiais ryšiais, turime ir tokių pratybų, kai bendradarbiaujame su civiliais, vykdome įvairias informacines operacijas.
Ką mąstei prieš įstodamas, ar įsivaizdavai, kad tarnausi ten tiek metų?
Didelių ateities planų nekūriau, svarbu buvo nueiti, išbandyti save ir pažiūrėti, kaip ten viskas yra.
Kokia buvo pradžia?
Laukė nelengvas trijų savaičių kursas. Nebuvau jauniklis, buvau pratęs prie kitokio bendravimo ir dienos ritmo, bet kursą baigiau.
Jeigu tik mane laikys, tęsiu savanorystę. Mat esama visokių kriterijų, turi ir fiziškai tam tikrus reikalavimus atitikti.
Tavo apysakų knygos pristatymas vyko Knygų mugėje tuo metu, kai Ukrainoje prasidėjo plataus masto invazija. Ar buvai kovinės parengties? Ką tuo metu mąstei?
Sieloje buvo didžiulė sumaištis. Techniškai žiūrint, jeigu rusai dislokavo savo kariuomenę Ukrainoje, prie mūsų sienų jų nėra, tad kariuomenėje panikos nesijautė. O šiaip elgiausi panašiai kaip daugelis – pirmaisiais mėnesiais sėdėdavau prilipęs prie kompiuterio ir laukdavau naujienų, ar jau nugalėjo, ar dar ne. Tokios emocinės sūpuoklės. Paskui supratau, kad nebus nei greitos pergalės, nei greito pralaimėjimo, ir gyvenimas iš dalies grįžo į savo vėžes. Rudenį su Mariumi Buroku ir Donatu Petrošiumi sumanėme per Lietuvos rašytojų sąjungą nugabenti į Ukrainą paramos, kurią suaukojo žmonės. Tokia veikla sumažina bejėgiškumo pojūtį.
Patyrei Ukrainoje pavojų?
Stebint iš išorės, viskas atrodo baisiau nei iš vidaus. Mat naujienos ateina iš visos šalies. Žinoma, ten vyksta labai baisūs dalykai, bet būdamas Ukrainoje pamatai, kokia didelė ta šalis. Su keliasdešimčia raketų rusai gali pridaryti žalos, aišku, ir pridaro, bet ne tokiais mastais. Ukrainiečių priešraketinė gynyba veikia puikiai, numuša du trečdalius raketų. Be abejo, nereikia bravūros, reikia elgtis protingai. Tarkime, ėjau gatve ir paskelbė oro pavojų, tad įlindau į artimiausią slėptuvę po poliklinika. Drauge su pagyvenusiais žmonėmis pasėdėjome ten porą valandų. Kitus kartus oro pavojų paskelbė, kai buvau bute, tada laikiausi dviejų sienų taisyklės.
Ar buvo kokių nors nustebinusių dalykų, kuriuos vienaip įsivaizdavai, o kitaip patyrei savo kailiu?
Labai konkrečiai neįsivaizdavau. Na, maniau, kad Lvive ar Kyjive atmosfera atrodys grėsmingesnė. Ten daug karių su uniformomis, kai kuriuose keliuose dar yra blokpostų, voliojasi sudaužyta rusų technika, tačiau žmonės bent mieste neatrodo nervingi, irzlūs. Slėptuvėje senjorai buvo ramūs lyg koncerte, tik skundėsi, kad per tą oro pavojų turbūt nebespės patekti pas gydytoją. Veikia restoranai, žmonės sėdi, kalbasi, juokiasi. Matai, ateina žmogus be kojos, su ramentais, supranti, kad grįžęs iš fronto.
Kokia ten dabar knygų leidybos situacija?
Man atrodo, knygų leidyba nėra sustojusi. Viena iš mūsų aplankytų vietų, kuriai atidavėme paramą, buvo didžiausia iš leidyklų „Stary Lev“, susitikome su jos vyriausiąja redaktore. Lankėmės buvusiame alaus bravore, kur dabar yra kultūros erdvė, ten vyko knygų mugė, žmonių nedaug, bet nepasakytum, kad tuščia. Taip pat tebeveikia simpatiški knygynai. Pats gyvenau netoli knygyno, kuris priklauso „Stary Lev“, ten kaip tik buvo artimiausia slėptuvė.
Kokios pasirodė vietinių rašytojų nuotaikos?
Dauguma įsitraukę į savanorystę, turi nemažą patirtį dar nuo Donbaso karo. Tai jiems teikia psichologinį atsparumą. Nors, aišku, iki tam tikros ribos: mus į Bučą lydėjusi poetė Kateryna apie tai parašė eilėraštį. Sakė nežinanti, ar jis geras, bet tiesiog negalėjo neparašyti.
Kokie paties įspūdžiai iš apsilankymo Bučoje?
Sunkūs… Nelabai norisi apie tai kalbėti.
Gerai, tada pakalbėkime apie rašytojus. Ar pameni pirmą, įspūdį padariusį rašytoją, kurį sutikai? Turbūt tėvų namuose jie būdavo dažni svečiai?
Taip, apie pirmąjį mano sutiktą rašytoją reikėtų klausti mano tėvų. Pats pamenu Marcelijų Martinaitį. Kartais važiuodavome pas juos į Vanaginės sodus, jo žmona Gražina, kurią vadinom Marceliene, bendravo su mano mama, taigi buvo draugystė šeimomis.
Gerai atsimenu Druskininkus, kur Kompozitorių sąjunga turėjo poilsio namus. Važiuodavome į juos žiemą, nes vasaromis visos vietos dažniausiai būdavo užimtos. Susitikdavome su Vytautu P. Blože ir Nijole Miliauskaite, apsilankydavome daugiabuty Druskininkų pakraštyje, kur jie gyveno. Prisimenu, V. P. Bložės darbo kambaryje buvo įstatytos lauko durys, apmuštos dermantinu. Dar prisijungdavo Kornelijus Platelis, ir vykdavo nepaprastai įdomūs pokalbiai. Bložės vaišindavo egzotiškomis arbatomis, nes domėjosi Rytais ir jų iš kažkur tais laikais gaudavo. Kai įsikarščiavęs V. P. Bložė pradėdavo kelti balsą, tai net mano tėvą perrėkdavo, o tai šiaip jau nelengva.
Kitas įsimintinas pokalbis Druskininkuose vyko, kai buvau gal 14-os. Užėjome pas K. Platelį, pas jį tuo metu viešėjo Edmondas Kelmickas, ir jie trise su tėvu tokią diskusiją užkūrė, kad gaudžiau kiekvieną žodį. Tokioms diskusijoms jaučiu ilgesį, nes dabartiniais devyndarbystės ir burbulų laikais tai labai retai pasitaiko.
Ilgiesi bohemos?
Pats smarkiai bohemiškas niekada nebuvau. Nesu abstinentas, patinka pakilnoti bokalą, pašokti, pakvailioti ir panašiai, bet bohema yra kai kas daugiau, tai tam tikra ideologija. O aš niekada nepajėgiau patikėti, kad, slankiojant su bohemiška chebra iš vienos vietos į kitą, niekinant buržujus ir t. t., būtent iš to rasis geras menas, gera literatūra. Nors negaliu sakyti, kad nemėginau.
Bet rimtų ginčų toje aplinkoje nelabai pamenu…
Jau dešimtmetį esi laisvas rašytojas ir vertėjas, kaip sekasi?
Šis darbas kaip žonglieriaus – išmeti vieną kamuoliuką ir žinai, kad netrukus kito kamuoliuko eilė. Turi taip susidėlioti dienotvarkę, kad neatsirastų periodo, kai staiga nebeliks darbų ir pajamų. Kol kas visai neblogai sekasi suderinti skirtingus užsiėmimus. Nors, tiesą sakant, jau kelerius metus nebesu visai laisvas – Kaune organizuojame „Kauno literatūros savaitę“, esu festivalio meno vadovas, tad šiokio tokio pastovumo yra.
Kodėl sugalvojai organizuoti literatūrinį festivalį būtent Kaune?
Sena svajonė. Kalbėjausi su žmonėmis Vilniuje – dar prieš atsirandant dabartiniams festivaliams – kitose vietose, bet jie nesusidomėjo, tęsinio nebuvo. O kai apie tai papasakojau Rūtai Eidukevičienei iš VDU, ji iš karto atsiliepė, pradėjom generuoti idėjas, ir ratas įsisuko. Labai džiaugiuosi, kad festivalis vyksta Kaune – galima sakyti, tai tokia genetinė mistika, nes mano tėvas yra kaunietis, iš Žaliakalnio. Kaip pasakojau, lankydavomės pas garliaviškius gimines. Taigi miestas nebuvo man svetimas, o per pastaruosius metus su Kaunu susiėjome tikrai glaudžiai.
Kai prieš 10 metų grįžau pagyventi į Kauną, man trūko literatų bendruomenės. Pats prieš gerą dešimtmetį ten vedei kūrybinio rašymo seminarus, ar pastebėjai pokyčių?
Manau, reikalai keičiasi į gerąją pusę. Tikiuosi, kad literatūra besidominčių žmonių skaičius augs, jie spiesis ir klijuosis vienas prie kito.
Svarbiausia bėda, ją rodo ir tavo pavyzdys, kad Kaune gimę ir augę jaunesni rašytojai jame nelieka. O kadangi nieko nėra, tai visi išvažiuoja, o kadangi visi išvažiuoja, nieko ir nėra. Užburtas ratas. Suprantu, Vilniuje yra dauguma leidyklų ir redakcijų, ten gyvena daug kultūros žmonių. Bet man atrodo, kad visados reikia alternatyvos, kad sveika konkurencija išeina į gera.
Mūsų idėja: Kaunui reikia tarptautinio festivalio, kad žmonės jaustų, jog literatūrinis gyvenimas nėra vien vienišas knygų skaitymas namie. Literatūros tokia specifika; skirtingai nuo muzikos ar teatro gerbėjų, tik tam tikra skaitytojų dalis vaikšto į renginius ir nori pamatyti rašytoją gyvai. Taigi nereikia svaigti, kad į skaitymus ateis tiek, kiek į koncertą ar į spektaklį. Kita vertus, kai nėra tradicijos, nėra įdomių renginių, tai ir prarandi susidomėjimą, atpranti kur nors eiti, dalyvauti.
Bet apskritai literatūrinis gyvenimas Kaune nemiręs. Skaitymus rengia bibliotekos, Maironio muziejus, taip pat jau kelinti metai vyksta slemai. Jie subūrė visų pirma jauniausią kartą, kuriai svarbus tiesioginis ryšys su publika. Šio sezono naujiena – literatūros savaitės klubas, kurį rengiame kartu su Maironio muziejumi.
Kokius praėjusių metų literatūros įvykius išskirtum?
Man regis, ateina supratimas apie literatūrą kaip apie visumą. Nešnekama vien apie genijus kūrėjus, aprėpiama daug lygmenų – festivaliai, leidyklos, rezidencijos, kritika, literatūrinė spauda… Prie knygos dirba daug skirtingų žmonių, tai suvokiama jau ir instituciniu lygmeniu. Neseniai Lietuvos leidėjų asociacija organizavo „Knygos apdovanojimus“, puikus daiktas. Taip parodoma knygynų, redaktorių svarba ir t. t.
Ar atradai kokį įdomų jauną rašytoją?
Iš naujausių knygų man patiko Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ – pašėlusi knyga, be to, susisieja su tuo, ką pats rašau. Mano knygoje yra panaši groteskiška alegorija.
O kaip metų nusivylimai, buvo jų?
Susidaro įspūdis, kad jaunesnei už mane kartai ar daliai jos svarbiausia yra psichologinis komfortas, o ne diskusijos, ne tiesos ieškojimas. Jeigu susiduria nuomonės, jie tiesiog išjungia kitaip manantį ir lieka savo burbule.
Turi konkrečių pavyzdžių?
Taip. Bet tada nereikia stebėtis, kad daugelis inteligentiškų skaitytojų neranda ryšio su lietuvių literatūra – ji atrodo arba senamadiška, arba paviršutiniška, šiaip ar taip, be aktualių problemų, be minties įtampos.
Kaip pavyzdį pateiksiu politikos komentatorių Mažvydą Jastramskį, kurį skaitau ir vertinu. Neseniai feisbuke jis pasidalino per metus perskaitytų grožinių knygų krūva, ji atrodo išties įspūdingai. Iš jų lietuvių autorių – tik dvi. Kitas pavyzdys: Danijos oro uosto knygyne mačiau bestselerių sąrašą, kuriame maždaug tris ketvirtadalius sudarė danų autorių kūriniai.
Be abejo, dėl to atsakingi ir mes, rašytojai, kritikai, literatai; per daug pas mus susimenkinimo. Bet egzistuoja ir išankstinis skaitytojų įsivaizdavimas, kad lietuvių literatūra vien apie gamtą ir patriotizmą. Kaip jį išsklaidyti? Bet kartu kaip neužsisklęsti tik savo rūtų darželyje?
Kažkuriuo metu supratau, kad lietuvių literatūra įdomesnė, nei teigia vyraujanti nuomonė. Tarkime, kadaise Vaižgantas įamžino daug dalykų, kurie mums, lietuviams, iki šiol galioja. Ir jei perskaitysi tik kokį Milaną Kunderą, bet ignoruosi Vaižgantą, tiesiog nepažinsi savęs. O jei esi rašytojas ar, tarkim, kino kūrėjas – savo menuose išradinėsi dviratį. Sakyčiau, ir Lietuvos visuomenės, ir politikos problemas nagrinėjantis komentatorius, neskaitęs Vaižganto, rizikuoja prašauti pro šalį.
Apskritai šitas karas Ukrainoje parodė, kad internetinės medijos, socialiniai tinklai negeba parodyti giliųjų priežasčių, lemiančių tautų likimus. Jos negali nuodugniai atskleisti, ką žmonės patiria, kokie jų tipai, charakteriai, neduoda rimto paaiškinimo, kaip atsiranda būtent toks visuomenės mentalitetas. Tą gali padaryti tik literatūros ir kitų menų kūriniai.
Ar rašydamas turi kokių nors tabu?
Įmanoma perteikti bet kokias, net pačias intymiausias patirtis, bet reikia rasti tinkamą kampą. Atviravimo adeptai visą laiką gundo susieti tai su konkrečiais asmenimis ir įvykiais, sukelti smalsumą. Ir iš skaitytojų pusės laukiama, kad būtų atskleista kažkas skandalingo, atseit laužančio tabu. Panašu, dabar didesnę paklausą turi ne seksualiniai reikalai, o traumos. Prieš tiek ir tiek metų sirgau depresija arba vartojau narkotikus, dabar jau ne, bet papasakosiu. Iš paties impulso nesišaipau, nes žmonės patiria sunkių išgyvenimų ir juos nori išsakyti, tik bėda, kad apie tai kalbama vienodu, lėkštu būdu.
O šiaip rašymo tabu neturiu, gal tik turiu tokį įprotį su draugais ir pažįstamais nekalbėti apie savo kūrybą.
Kodėl?
Ne dėl prietaringumo. Nesinori pernelyg susireikšminti – maždaug štai aš, poetas, pranešu jums apie savo kūrybinius polėkius. Taip pat, matyt, turėjo įtakos studentiškų laikų kompanija, kurios interesai buvo labiau intelektualiniai, o ne literatūriniai, tad nenorėdavau lįsti į eterį su savo reikalais. Tikriausiai tai nelabai gerai, nes gali gauti paspirties ir šiaip draugai turi žinoti, kuo užsiimi laisvu nuo bendravimo su jais laiku.
Tau lengva bendrauti su žmogumi, kurio kūryba nepatinka?
Na, visi juk nori bendrauti su tais, kurių kūryba jiems artima, imponuoja. Aš – ne išimtis, bet metams bėgant tapau atlaidesnis. Be to, vienas rašytojas atrodo labai ryškus, bet paskui nieko įdomaus nebesukuria, kitas, regis, rašo blankiai, o tada ima ir iškyla į viršų. Tad vertinimas persikelia nuo atskirų kūrinių link platesnės perspektyvos.
O bičiuliams pasakyti savo nuomonę apie knygas paprasta?
Jau kuris laikas stengiuosi tą daryti. Man atrodo, tai vienas iš prasmingiausių rašytojiškos draugystės momentų. Be abejo, nereikia aiškinti, kad dauguma pastabas priima jautriai. Bet nutylėti – ne išeitis, nes tuomet užsisuka tokia jautrumo spiralė, kad bet koks krepštelėjimas ima kelti neadekvačius jausmus. Be to, atgarsio nebuvimas yra blogiau nei kritika.
Tikiu geranoriška kritika. Man atrodo svarbu paminėti, kas gerai, kas blogai, nes gyvenam tokioje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta ir susitinka. Nes būna taip, kad koks nors kolega nesako, tyli, garas kaupiasi, o tada prasiveržia ir prasideda plūdimaisi.
Ar tau, miesto vaikui, reikia gamtos?
Vaikystėje gyvenau tarp miesto ir miško, nes ilgų atostogų mėnesius su motinos gimine praleisdavome Labanoro girioje. Nuo tada jaučiu poreikį laikinai pabėgti iš miesto. Daugybę metų leidžiame vasaras tėvų vasarnamyje prie Aukštadvario. Vietos labai gražios, man patinka pakeisti gyvenamąją vietą ir šiltu metų laiku ten pagyventi.
Galėtum su visam ar bent porai metų persikraustyti į provinciją?
Vargu, nors, turint mašiną, visi atstumai sutrumpėja.
Mes klaidingai įsivaizduojame kaimo gyvenimą – neva jie ten atsiskyrę miškų glūdumoj gyveno, į žvaigždes žiūrėjo ir kalendorines dainas dainavo. Valstietiškas gyvenimas buvo panašus į dabartinio daugiabučio. Žmonės gyveno dideliais kaimais, šeimomis, giminėmis ir didžiumą laiko makaluodavosi vieni su kitais. Visai kaip Antakalnyje – nereikia niekur kraustytis.
Koks tavo ryšys su buitiniais darbais? Ar jauti norą sukišti rankas į žemę, užsiimti sodininkyste?
Kadaise prie Šiaurės jūros skyniau obuolius ir slyvas, todėl svajoju apie sodą – būtent sodą, ne daržą. Ta svajonė kolei kas tokia ir lieka, bet vilties dar nepraradau. Šiaip šeimoje darbus pasiskirstome tradiciškai: jei reikia sutaisyti techniką ar ką nors sukalti, tą darau aš.
O kaip to išmokai?
Esu savamokslis, nes tėvas šita sritimi visiškai neužsiėmė, o aš jaučiau postūmį tapti jo pamaina. Savo gabumus, tiesa, vertinu kukliai. Paprastesnius darbus atlikti galiu, kitus suprantu teoriškai, bet trūksta įgūdžių. Sodyboje esu pagrindinis darbininkas ir prižiūrėtojas, bet dažniausiai taisymas vyksta taip: iš pradžių visai sugadinu, tada keikiuosi, paskui iš antro ar trečio karto pataisau ir suprantu, kaip iš tikrųjų reikėjo elgtis. Bet praeina metai ar keli, ir kai tas prietaisas vėl sugenda, viską būnu užmiršęs, ir dainelė prasideda per nauja. Taip ir eina gyvenimas.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.