Š. m. liepos 12-18 dienomis Kintuose įvyko jaunųjų filologų „Vasaros akademija“. Joje dalyvavo septyniolika moksleivių iš Vilniaus, Palangos, Kėdainių, Širvintų, Alytaus, Gargždų, Panevėžio, Šilalės, Klaipėdos, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos. Jauniesiems paskaitas ir užsiėmimus vedė rašytoja ir vertėja Kazimiera Kazijevaitė Astratovienė, rašytojas ir dailininkas Gvidas Latakas, poetas ir fotografas Dainius Dirgėla, teatro ir kino aktorė Valda Bičkutė, rašytoja Sondra Simana, poetas Aidas Marčėnas, rašytoja Birutė Jonuškaitė, poetas Mindaugas Valiukas, kino istorijos tyrėja Sonata Žalneravičiūtė, marginalinių žanrų atstovas Ričardas Šileika.

„Vasaros akademijos“ dalyviai pasidalijo savo įspūdžiais. Kviečiame skaityti!

Austėja Dudaitė: „Ko tik nebuvo „Vasaros akademijoje“… Būta juoko, dalijimosi mintimis ir paslaptimis, pasivaikščiojimų (o gal reikėtų sakyti – pasibėgiojimų, ištaikius laisvą minutę) po Kintus, visokių pyragėlių bei pieno šampano ragavimo… Tiesa, dar paskaitų buvo. Žinoma, ir rašymo, juk tai rašymo stovykla.

O dabar apie viską nuo pradžių. Pirmą dieną įsikūrėme jaukiuose senosios Kiminių sodybos nameliuose ir išmokome įvairių nulipimo stačiomis kopėtėlėmis nuo jų antro aukšto technikų. Susipažinome su virtuvės šefu ir dviem šunimis, besisukiojančiais aplink virtuvę. Sudalyvavome pirmajame užsiėmime, kurį vedė poetas ir fotografas R. Šileika. Sužinojome, kad jis taip pat yra avirlaiškininkas, čiabuvis, kartais būna vartotojas, vizgintojas. Bandėme ir sau susigalvoti įvairių titulų, žaidėme žaidimus, rašėme tekstus pagal nuotraukas. Vakare dauguma dar spėjo nulėkti pasigrožėti mariomis, kai kurie net išsiaiškino, kad jose esančios žuvytės mėgsta kandžiotis. Na, gerai, gal ne kandžiotis, o maloniai kutenti kojas.

Antra diena prasidėjo nuo diskusijos apie dirbtinį intelektą ir rašytojų ateitį su M. Valiuku. Vėliau laukė A. Marčėno paskaita. Jums turbūt įdomu, apie ką mes su tokiu žinomu poetu kalbėjomės. Ogi apie poeziją. Taip pat apie filosofiją, sapnus, vaikystės prisiminimus ir dar daug ką. Bet tegul visos detalės lieka mūsų, vasaros akademikų, paslaptimi. Po pietų skubėjome į aktorės V. Bičkutės užsiėmimą, kur mokėmės scenos meno subtilybių, vėliau su R. Šileika rašėme atvirlaiškius. Žinoma, juos ir išsiuntėme. Tikiu, kad mūsų atvirlaiškius gavusieji labai nustebo ir apsidžiaugė.

Trečią dieną nuveikėme tikrai nemažai. Su poetu, dailininku G. Lataku mėginome perkurti eilėraščių originalus – pasiskolinę tam tikrus motyvus iš kokio nors žinomo poeto kūrinio, sukurti savo eilėraštį. Nors ši užduotis buvo nelengva, man ji pasirodė pati įdomiausia. Rašytojos S. Simanos užsiėmimuose nagrinėjome ištraukas iš prancūzų rašytojo F. Pessoa kūrinio „Nerimo knyga“ ir poeto R. Čičelio eilėraščius. Kurdami tekstus bandėme pažvelgti į savo vidų. Po pietų laukė ne toks rimtas užsiėmimas – iš molio lipdėme kuo keisčiau atrodančius veikėjus, o paskui kūrėme jų dialogus. Skaitydami savo kūrinius nemažai prisijuokėme.

Ketvirtą dieną rašytojų sąjungos pirmininkė B. Jonuškaitė supažindino su Č. Milošo biografija, vėliau su poetu D. Dirgėla fotografavome aplinką ir kūrėme prie nuotraukų derančius haiku. Man šis užsiėmimas buvo labai svarbus, nes anksčiau esu rašiusi haiku, tačiau buvau nustojusi juos kurti. Džiaugiuosi prisiminusi, kokią galią gali turėti trys eilutės. Vakare S. Žalneravičiūtė rodė filmą „Pilis“, iš visų stovykloje matytų filmų man labiausiai įsiminė šis. Buvo įdomu su po peržiūros atvykusia režisiere L. Lužyte padiskutuoti apie kai kurias jo vietas.

Penktą dieną mūsų laukė užsiėmimas su vertėja K. Kazijevaite-Astratoviene. Sužinojome įdomių dalykų apie tekstų vertimą, vertėjo darbą. Netgi pabandėme patys išversti vieną ištrauką iš anglų kalbos. Atlikę užduotį padarėme įvairių išvadų, nuo „tai, pasirodo, labai įdomu“ iki „niekada nebūsiu vertėjas“. Taip pat dalyvavome keramikos dirbtuvėse, kurios leido atsipalaiduoti ir pailsėti. Vakare stebėjome muzikinį poetinį performansą.

Šeštą dieną lankėmės Vydūno muziejuje, susipažinome su jo biografija, pabuvome dar keliose paskaitose. O geriausia šios dienos dalis buvo pasirodymas, kurį surengėme vakare. Kai kurie rodė nuotaikingus filmukus iš stovyklos gyvenimo, kiti rinkosi pagroti ar paskaityti savo kūrybos. Pabaigoje stovyklos lektoriams davėme užduotį – kiekvienam išrinkome po vaidmenį, vietą, situaciją, o jiems teko vaidinti. Sakyčiau, lektoriai puikiai su tuo susitvarkė. Tiesa, vienas išsisuko ir užuot vaidinęs paskaitė eilėraštį. Mes, aišku, dėl to nepykome, buvo tik dar linksmiau.

Ši stovykla – vienas įdomiausių ir geriausių dalykų, kurie man kada nors yra nutikę. Jaučiuosi dėkinga, kad gavau galimybę joje sudalyvauti. O dabar, kad protingai atrodyčiau, turbūt reikėtų užbaigti kokiu nors lotynišku posakiu. Taigi, visiems „Vasaros akademijos“ dalyviams linkiu ir toliau tobulėti, ir toliau ad meliorem vertamur. Tikiu, kad kada nors mes dar susitiksime.“

Danielė Domeikytė: „Ši stovykla buvo viena geriausių patirčių, kurią galėtų išgyventi kuriantis žmogus. Stovyklos lektoriai – įvairių meno sričių profesionalai – paskatino susipažinti su vertėjo, poeto, prozininko, fotografo, dramaturgo, aktoriaus ir kitomis profesijomis, o tai paliko širdį virpinantį įspūdį, nes visi šie žmonės myli tai, ką daro, ir, svarbiausia, noriai bei žmogiškai apie tai kalba su jaunimu. Iš jų išgirdau daugybę naudingų patarimų, rašant tekstus, susipažinau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais pavyko užmegzti gražias draugystes. Pasirinkta stovyklos vieta taip pat mane labai sužavėjo, Kintai – labai gražus miestelis, vedantis prie Kuršių marių, yra pagarsėjęs kaip šventa vieta, kurioje Vydūnas išsigydė džiovą. Tai lyg rojaus kampelis, apsuptas gamtos, gyvūnų, padedantis pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių ir pajausti kūrybišką dvasią. Visos sukurtos pažintys tiek su lektoriais, tiek su stovyklos dalyviais, mane dar labiau sumotyvavo siekti savų tikslų, nekreipti dėmesio, ką apie tai mano kiti, drąsiai kurti bei dalintis sava kūryba, o tai didžiausia dovana, kurią parsivežiau iš šios stovyklos.“

Joris Sobeckis: „Jaunųjų filologų vasaros akademija vyko įvairiapusiškai nuostabiame pamario miestelyje, Kintuose. Šioje vietoje gyvenome, kūrėme, dalijomės kūryba.

Kintai tai nuostabus miestelis stovyklai. Čia tvyro ramybė ir marios šalia. Pabuvus čia tik savaitę užsinorėjau čia apsigyventi. Sodyba, kurioje gyvenome, buvo puiki. Maistas sotus, paruoštas su meile linksmojo šefo. Mus apgyvendino palapinėse ir vasarnamiuose. Mane nustebino tai, kad palapinėje buvo labai daug patogumų: lovos, sofa, foteliai, prailgintuvai, pakabos ir netgi radiatorius. Viskas atrodė net per daug gerai.

Man patiko, kad akademijos metu buvo įvairių paskaitų, tik jų kartais rodėsi yra per daug. Norėjosi truputėlį daugiau laisvo laiko. Tačiau paskaitos buvo įdomios. Puiku, kad lektoriai buvo įvairių sričių. Čia Kintuose susijungė literatūra, vaidyba, keramika, kinas, fotografija, dailė. Lektoriai mielai dalijosi savo patirtimi.

Aptarsiu kelis užsiėmimus, kurie buvo įdomesni. Su Sondra Simana mes jungėme molį su tekstais. Išėję į lauką ir išieškoję ant žemės, ir prisirinkę nuorūkų, akmenukų, pagaliukų, kankorėžių, juos apjungėme su moliu ir sukūrėme daug veikėjų. Apie juos vėliau parašėme istorijų. Ši užduotis tikrai įsiminė. Dar man labai patiko Ričardo Šileikos žaidimai: teksto kūrimas fotografijai, o labiausiai atvirlaiškių darymas. Toliau buvo ir Dainius Dirgėla, su kuriuo kūrėme fotohaiku. Ypatingai įstrigo klasikų tėvas Aidas Marčėnas ir jo filosofijos, taip pat Mindaugo Valiuko scenarijai, parašyti žaismingiems filmukams. Labai smagu, kad Sonata Žalneravičiūtė mus supažindino su filmais, kurių šiaip paprastai nerastum internete.

Buvo taip pat ir dar daugiau nuostabių lektorių, kuriuos būtina paminėti: Birutė Jonuškaitė, Gvidas Latakas, Kazimiera Kazijevaitė, Vaida Bičkutė.

Labai įsidėmėtinas buvo baigiamasis vakaras, kuriame parodėme ką sukūrėme per visą stovyklos laikotarpį. Kas turėjo tekstų – paskaitė, kiti pagrojo, ir visi su lektoriais sudainavome lietuvių liaudies dainą.

Man ši „Vasaros akademija“ paliko gilų antspaudą atmintyje. Čia suradau daugybė bendraminčių, kūrybiškų asmenybių. Žmonės stovykloje mane paskatino kurti ir gyventi šiame momente, čia ir dabar. Vasaros akademija Kintuose prabėgo labai greitai ir pasirodė trumpa, o tai reiškia, kad čia buvo nuostabus laikas.“

Tautvydas Jonaitis: „Sakoma, kad knygose yra viskas, tačiau kai kurių dalykų iš knygų negausi. Kai kurių dalykų negausi niekur, bet gali juos susapnuoti kituose. O gal mūsų sapnai – tai tikrovė?

Apie intrigingą šios „Vasaros akademijos“ su Lietuvos rašytojų sąjunga turinį man bandė išpranašauti kita mano pasąmonės pusė. O ir ne be reikalo. Gerą energiją čia kūrė ne tik nuostabi Kintų aplinka, bet ir motyvuoti, pozityviai nusiteikę žmonės. Smagiausia buvo tai, jog visiškai gali būti savimi, jokių piktų kritikų dėl tavo stiliaus, elgesio, įpročių, laisvė nevaržyti savęs ir plėstis.

„Vasaros akademijos“ turinys turi be galo didelę vertę. Vadovai noriai dalijosi sėkmingos kūrybos paslaptimis, savo asmenine patirtimi. Davė daugybę patarimų, skaitė, dalijosi savo ir kitų kūryba, analizavome ją, rašėme savo tekstus, skaitėme juos. Visa akademija slėpė daugybę metaforų, interpretacijų, improvizacijų, diskusijų, minčių tarp eilučių bei gyvenimo prasmių. Galima sakyti, visą laiką mokėmės analizuoti protą, suprasti, kas dedasi tolimiausiuose mūsų kampeliuose.

 Mintis, jog iš bet ko galima padaryti tekstą, nebuvo visiems svetima, tačiau praktiškai tai daryti bandę ne visi. Mintis – tekstas, žodis – tekstas, vaizdas – tekstas. Būtent rašymas ir braižymas yra bet kokios augančios kūrybos pradžių pradžia – viskas prasideda nuo prisilietimo.

Aidas Marčėnas sakė, jog tikrą poeziją gali rašyti tik vaikas. Iš dalies, mes visi savyje turime savotiško vaikiškumo, iš kurio gimsta kūryba. Fantazija ir atmintis yra kūrybos motina, bet tai tik viena iš teorijų. Minčių ir būdų į vieną dalyką yra be galo daug. Visi patarimai yra autobiografiniai, todėl pavojinga tikėti žmogumi, kuris viską žino aiškiai, intelektualus protas turi abejoti.

Klausimas: kada tampama rašytoju? – sunkiai atsakomas. Geriau rašyti negu uždavinėti tokius klausimus, sako poetas A. Marčėnas. Talentas ir sėkmė – du skirtingo dalykai.

Tai buvo vieta, kurioje visada buvau čia ir dabar. Šią valandą, šią minutę, šią sekundę. Trumpiau tariant – visą laiką buvau čiabuvis. Čia esąs, čia būnantis. Visa savaitė Kintuose pralėkė akimirksniu. Aišku, geriau yra tai patirti, negu skaityti, ką apie tai parašė ten buvę žmonės. Vien tekstu neįmanoma nusakyti. Tai buvo vieta, į kurią tikrai dar kartą norėčiau sugrįžti ir patirti tą patį. Man buvo garbė pažinti kiekvieną ten esantį, bendrauti, semtis idėjų, dalintis savosiomis, tiesiog, ten būti ir galvoti, jog pasaulyje tikrai gali egzistuoti vieta, kurioje kiekvienas bus suprastas ir priimtas.

Ačiū tiems, kas leido tai patirti!“

Teresė Katkutė: „Atvykau antrą stovyklos dieną. Kelionėje mašinoje miegojau. Kai atsibudau, mes jau buvome Kintuose, ir aplinkui baisiausiai lijo. Sustojome prie pastato, kuris vėliau man tapo be galo brangus, kai kas rytą, šešias dienas, apsimiegoję, ten lakdavome kavą iš didžiulio metalinio indo, laukdavome eilėje pietų, pagamintų mylimo Zen šefuko, aptardavome dienos turinį, dėstytojų mintis ar įdomias pasakytas frazes prie vakarienės daržinėje.

Lijo, tad, išskleidus skėtį, su striuke, kurios vėliau nė karto nereikėjo, nes lietus beveik visada ateidavo tobuliausiu laiku vakarais, kai galėjai į jį žiūrėti iš tolo, iš medinių trobelių, bandžiau perbėgti trumpą atkarpą.

Dauguma baiginėjo valgyti ir skirstėsi. Pasiėmiau maisto. Už stalo sėdėjo Aidas Marčėnas, kuris vėliau neleido nematyti gyvenimo komplikuotai ir mistiškai, bet skaldė geriausius juokelius, Ričardas Šileika, kuris virto geranoriška stovyklos dvasia, Dainius Dirgėla, daugumai pirmą kartą suteikęs jėgų imtis haiku, Mindaugas Valiukas ir Valda Bičkutė, drąsi pora, priminusi, kad tekstas nėra tiktai žodžiai ir raštas, bet taip pat poza, kalbėjimas ir vaidinimas.

Prisėdome su Birute Jonuškaite, kuri, vėliau sužinojau, viską matė ir atrodė pažinojo visus, net Milosz‘ą, ir Sonata Žalneravičiūte, kuri mums tris vakarus rodė įstabius filmus ir kvietė diskutuoti, nes su jomis aš atvykau iš Vilniaus. Vėliau susipažinau su daug daugiau menininkų, pateikusių savo kūrybos receptūras, su daug daugiau jaunuolių su įvairiausiais talentais, su pieno šampanu, keramika, mariomis, Kintais, „Smagurine“ ir drąsa kurti.“

Jorio Sobeckio, Tautvydo Jonaičio ir Ričardo Šileikos nuotraukos.

Daugiau apie projektą skaitykite jo aprašyme.

Projekto partneris Meno rezidencija „Kintai Arts“.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vasaros akademija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.