Kovo 11 d. 14 val. Klaipėdos pilies muziejaus konferencijų salėje įvyko popietė „KAIP MES PRALEIDOME ŽIEMĄ?” (G. Grajausko eilėraščio fragmentas).

Šiame renginyje dalyvavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Gintaras Grajauskas ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas literatūrologas Marijus Šidlauskas, muziejaus direktorius Jonas Genys. Susitikimą vedė muziejininkė rašytoja Sondra Simana.

Renginio pradžioje muziejaus direktorius Jonas Genys pasveikino susirinkusius su mūsų Laisvės diena Kovo 11-ąja, papasakojo apie dvi istorines vėliavas, kurios šventės proga buvo atneštos iš saugyklų ir eksponuotos Konferencijų salėje, – tai Lietuvos valstybės trispalvė, Klaipėdoje iškelta pirmą kartą 1988 m., ir Klaipėdos miesto vėliava, kurią 1992 m. sukūrė dizaineris Kęstutis Mickevičius ir kuri yra tapusi svarbiu Klaipėdos miesto tapatybės ženklu.

Po istorinių įžvalgų popietė pasuko link poezijos.

„…ir vieną dieną stovėjau denyje

žiūrėjau į namelius šcheruose

ir galvojau apie tą vaiką

apie tai, kad užaugau

ir kad perplaukiau jūrą” (G. Grajauskas)

Kai galvojame apie tautą, daugiausiai galvojame apie žmones, gyvenusius ir gyvenančius. Apie tuos, kurie perplaukė jūras, tai yra įveikė pasipriešinimą ir paliko po savęs pasaulį gražesnį, įdomesnį, atviresnį, spalvingesnį nei jis buvo iki jų. 

Marijus yra kultūros plačiąja tautine prasme žmogus, pilietiškas mokslininkas, puikus oratorius, gebantis rašyti kritinius straipsnius jam būdinga kairiarankio kentauro kalba. Jam svarbiausios yra egzistencinės ir pilietinės atramos, į kurias patogiai atsirėmęs Marijus juokauja, žaidžia, provokuoja, nepasiduoda akademinio rašymo nuoboduliui, nors tik jis vienas žino, kiek valandų praleidžia prie rašomojo stalo, kol idėja, prasmė ir kalbos lengvumas įgauna sakinio, pastraipos, straipsnio, knygos formas.

Rašytoją Gintarą Grajauską įdomu pristatyti kritiko M. Šidlausko žodžiais, nors reiktų pastebėti, kad Marijus ne itin daug yra parašęs apie Gintaro kūrybą, nors minėjęs daugelyje įvairių kontekstų, pvz., norėdamas paaiškinti, ką reiškia terminas “naujasis socialumas”, siūlė skaityti Grajauską kaip vieną ryškiausių „naujojo socialumo“  balsų. Grajausko socialinė laikysena, kurią Marijus pavadino programine, regis, nėra pasikeitusi –  nepasiduoti paviršiaus banalybei ir atsiriboti nuo gelmės mistifikavimo. 

Popietės metu M. Šidlauskas pasidalino įžvalgomis apie naujausią G. Grajausko poezijos knygą „Vandens skonis“ (Baziliskas, 2025), įvardindamas ją kaip dar vieną Grajausko kūrybos viršukalnę, prilygstančią šio poeto gerokai anksčiau pasirodžiusiai knygai  „Kaulinė dūdelė: eilėraščiai“ (Vaga, 1999).

Popietės metu G. Grajauskas perskaitė nemažą pluoštą eilėraščių iš savo naujausios knygos. Poetas taip virtuoziškai skaito savo tekstus, kad niekam nelieka minčių apsimesti, kad kažko nesuprato.

Ir tokiu atveju kritiko vaidmuo tampa sudėtingu, nebent atsitinka taip, kad kritikas irgi pereina prie savojo kūrybinio potencialo. Ir nesvarbu, kad jo rašytam eilėraščiui jau koks 50 metų, bet jis puikiai atliepia šiandien Grajausko skaitomo eilėraščio nuotaiką.

Šidlauskas iš atminties padeklamavo eilėraštį, kuriame svarbus pamestos pirštinės motyvas. Kaip ir Grajausko eilėraštyje, pasakojančiame apie berniuko ir mamos ryšį.

Gintaras Grajauskas

Pamestos pirštinės

vaikystėje mama man 

prie pirštinių prisiūdavo 

gumytę, kad nepamesčiau

labai teisingai darė

nes paskui, kai jau nebebuvo 

kam prisiūti gumyčių, 

jas nuolat pamesdavau

mano gyvenimo kelias

nuklotas pamestomis 

vienišomis pirštinėmis

dabar pasenau, ir jau 

daugiau beveik niekad 

nebepametu pirštinės

gal tai ir yra 

viso gyvenimo 

prasmė ir esmė

išmokt nepamesti

nepririšto

Kadangi Grajauskui ir Šidlauskui būdingas subtilus humoro jausmas, Marijus pajuokavo, kad būtų galima įkurti Pametusiųjų pirštines draugiją. O stojančiųjų į draugiją tikrai netrūktų.

Renginio organizatoriai tikisi, kad poetinės popietės dalyviai išsinešė „Vandens skonį“, kurį dar ilgai jaus po Kovo 11-osios.

Sondra Simana

Nuotr. autorė Asta Grušelionienė