Ramūnas Čičelis

Dar prieš kelis dešimtmečius, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, mūsų šalies istorikų dauguma sutarė, kad esminis ir pagrindinis mūsų tautą vienijantis dėmuo buvo ir tebėra etnolingvistinis. Lietuviais vadinome ir vadiname tuos žmones, kurie savo mintis reiškia lietuvių kalba. Tik vėliau ir iš esmės dabar vyksta mąstymo poslinkiai, leidžiantys į mūsų kultūrinę ir tapatybinę atmintį įtraukti litvakų, karaimų, lenkų kalba bendraujančias etnines grupes, kurios išsaugo savo atskirumą, bet drauge yra vertinami kaip politinės lietuvių tautos dalis. Suprantama, kad nacijai, kuriai svarbiausia yra kalba, o ne bendra vaizduotė, gyvenamoji teritorija ar kiti aspektai, grožinė literatūra atlieka esminį vaidmenį. Šiandien lietuvių poezija, proza, dramaturgija, eseistika ir įvairūs tarpiniai žanrai Lietuvoje tampa vis labiau fragmentuoti, vis didėja kuriamos literatūros įvairovė, tačiau lietuvių kalba vis tiek nepraranda didžiulės įtakos mūsų pasaulėvaizdžiui ir pasaulėjautai. Kritiškesnis skaitytojas galėtų prieštarauti, kad grožinė literatūra netenka svorio dėl vaizdo kultūros ir medijų milžiniškos plėtros ir dominavimo. Atsakymas būtų paprastas: vaizdinys beveik niekada neturi tautinį identitetą formuojančių, palaikančių ir auginančių funkcijų. Vaizdinys su nacionalumu susijęs tik retais atvejais – vaizdo kultūra tautybės dažniausiai nereiškia. Kad vaizdinys taptų nacionalumo pagrindu, turi praeiti daug ilgesnis laikas nei trys dešimtmečiai.

Žinoma, kad pagal svarbą esminė lietuvių literatūros raidai yra Vilniuje gimstanti ir leidžiama kūryba. Vyksta nestebinantys raidos procesai: vyriausieji pamažu traukiasi iš masinio dėmesio centro, dalis jų kanonizuojami kaip klasikai, brandieji pasiekia savąsias kūrybingumo viršūnes, jaunesnieji periodiškai nustebina įdomiais literatūros tekstais. Sostinės lietuvių literatūra didesnių sukrėtimų ar maišto būsenų beveik nepatiria. Vilniuje išleistos knygos vis dažniau verčiamos į užsienio kalbas. Rašytojai, poetai, dramaturgai, eseistai komunikuoja savotiškose grupėse, kurias jungia knygų leidyba įvairiose leidyklose, panašus amžius, estetika, stilistika ir kiti bruožai. Humanitarinių mokslų, ypač filosofijos, žinių turintiems skaitytojams akivaizdu, kad tikroji Vilniaus lietuvių grožinės literatūros esmė ir savybės išryškėja jas su kuo nors lyginant.

Dar prieš dešimtmetį sostinėje buvo įprasta, kad recenzentas, gavęs į rankas knygą, išleistą ne Vilniuje, beveik jos neskaitęs galėjo savo recenzijoje formuluoti griežtai neigiamą vertinimą. Mūsų dienomis padėtis kiek pasikeitusi – ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir net Šiauliuose, ir Utenoje per metus išleidžiamos kelios aukštos literatūrinės prabos knygos, dažniau eilėraščių rinkiniai. Vadinti visą ne Vilniuje leidžiamą literatūrą grafomanija šiandien beveik neįmanoma. Pagaliau ir pačios grafomanijos vertinimas tapo gerokai švelnesnis: kas gi gali uždrausti mažesniame mieste gyvenančiam žmogui rašyti, skelbti savo kūrybą ir tikėtis skaitytojų bei kritikų dėmesio? Literatūros laukas gerokai liberalesnis ir įvairesnis, nei galėjo atrodyti XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Grafomanija, skirtingai nei labai individualių estetinių sprendimų literatūra, ateityje bus labai geras antropologinių studijų šaltinis, leisiantis giliau ir nuodugniau spręsti apie masines lietuvių tautos būsenas šio šimtmečio pradžioje ir kiek vėliau. Svarbiausias klausimas, kurį dera formuluoti jau dabar, skambėtų taip: ar ne Vilniuje leidžiama literatūra kuo nors iš esmės skiriasi nuo sostinės rašytojų kūrybos? Nuolat stebint mažesnių Lietuvos miestų literatūrą, darytina prielaida, kad skirtumų tikrai yra. Atokiau leidžiamų knygų autoriai truputį mažiau skiriasi tarpusavyje, kalba lyg ir vieningesniu balsu, jų kūryba mažiau fragmentuota. Didmiestyje kuriantys poetai, prozininkai ir kiti autoriai dėl paties gyvenimo būdo mažiau linkę vieni nuo kitų priklausyti, silpnesnis yra ir bendrystės poreikis. Mažo miesto literatūros kūrėjai rečiau sulaukia viešo vertinimo spaudoje. Vis dėlto būtina pasakyti, kad beveik kiekviena knyga visgi turi savo skaitytojus. Ir ne tiek svarbu, ar jie institutų moksliniai darbuotojai, ar gyvena už kilometro esančioje sodyboje. Aišku, simbolinis kapitalas ir galia, prieiga prie finansinių ir kitokių išteklių gerokai atskiria vilniečius nuo likusios literatūrinės Lietuvos, bet pačiu giliuoju atžvilgiu juk svarbiau, kas skaito knygas, o ne ką autorius už savo kūrybą gauna – premijas ir kitokius viešus kredencialus.

Paradoksalu, bet literatūrinių Lietuvų yra daugiau nei dvi – dar esama gana gausios lietuvių išeivijos rašytojų kūrybos. Vos atgavus Nepriklausomybę ir plūstelėjus emigracijos bangai, egzodo literatūra buvo kupina svetimumo užsienyje ir tėvynės nostalgijos būsenų. Rašytojai, net kurdami pasakojimus apie labai gražias ir daugelio norimas aplankyti vietoves, vis tiek prisimindavo Lietuvą ir paliktus namus. Per pastaruosius penkerius metus ši tendencija beveik išnyko, nes dabar emigruojančių kūrėjų nėra tiek gausu, o išvykusieji anksčiau pereina į vadinamąjį hibridinį statusą (taip jį įvardija literatūrologė Laura Laurušaitė) – jau vienu metu save imama suvokti ir kaip lietuvį, ir kaip visai neblogai užsienyje įsitvirtinusį žmogų. Suprantama, dabar dažniau nei anksčiau įkvėpimo kurti ir poeziją, ir prozą atsiranda jau ne iš paliktos Lietuvos realijų ar reminiscencijų. Pagaliau netgi imama suprasti: kai esi išvykęs iš tėvynės, tavo namai yra ne konkreti geografinė vieta, o labiau intelektualinė ir kultūrinė erdvė, savo paties formuojama skaitant knygas, žiūrint kiną ar kaupiant kitokią kūrybinę patirtį. Ar lietuvių migrantų literatūra vis dar priklauso Lietuvai? Atsakymas skatina grįžti į šio teksto pradžią ir pasakyti, kad tol, kol išvykusieji lietuviai kurs gimtąja kalba, jie bus Lietuvos savasties dalis, nors gyvenančiųjų mūsų šalyje santykis su migrantais balansuoja tarp dviejų kraštutinumų: nuotolinių ir neretai gana atsainių pokalbių su Lietuvoje likusiais draugais, giminaičiais ir valdžios įstaigų pabrėžtinai rodomo dėmesio lietuvių migrantams, kurie tampa įvairiausių vyriausybinių programų dalyviais. Abi šios tendencijos beveik neveikia grožinės literatūros, tačiau žodinė kūryba lietuvių kalba kaip tik atrodo esanti kelias, vedantis tiesiai į Lietuvos skaitytojų galvas ir širdis, o ne į ministerijų koridorius ir parodomąjį dėmesį.

Tik trejopa literatūrinė Lietuva, be griežtų sienų tarp, pavyzdžiui, Utenos, Vilniaus ir Londono, būdama labai įvairi, yra verta vadinti gyva ir jungiančia mūsų žmones, kurių kitais pagrindais, neprasilenkiančiais su sveiku protu, suvokti kaip esančių drauge, besidalijančių ta pačia tikrove ir pakenčiančių vieni kitus darosi beveik neįmanoma. Vilnius, nuo įkūrimo daugiakultūris ir skirtumus pakenčiantis miestas, iniciatyvomis, panašiomis į Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą, gali dažniau ir giliau kreipti dėmesį į lietuvių literatūrą, kuri driekiasi į visas keturias pasaulio puses nepaisydama ir tolimų, ir gana artimų geografinių atstumų.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Profesionalioji literatūros kritika“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.