KATERYNA MICHALICYNA
*
anksčiau atverdavau tau langą
tarsi delnu semčiau paukščių balsus
ir jais tave prausčiau.
stiklas buvo visai neaštrus.
nedvelkė baime.
tik dangaus platybe.

tada atvėriau tau lubas.
užverstas didžiuliu pilku sviediniu,
visai nepanašiu į paukštį.
mūsų buvo daug – ten, po lubomis.
ir aš žinojau – turiu išeiti,
nes tu manęs lauki.

kiek pamenu,
nuolat ką nors atverdavau – širdį, duris, atlapodavau drabužį, chirurgo žirklėmis žaizdą
atverdavau, pilną žemių…
ir tik žemės tau, girdi,
neatversiu.
neleisiu tavęs į ją.
laikysiu, pririšusi už lopšinės sūnui,
už pirmos nakties kartu,
už skaitytos ant grindų knygos –
bendrabutyje, ukrainietiškai, pirmąkart –
už geltonų tulpių…

neatversiu tau žemės –
iš giliausios duobės ištrauksiu,
iš atokiausios griovos parsivesiu
už plauko, kaip už paukščio balso už lango
danguje, apie kurį galvojome,
kad jis – taikus.

bet ir dangaus tau neatversiu, girdi?
nes tu reikalingas man čia.
gyvas.

**
(pranešimas)
nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išssprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
tu miegi ir nieko negali man atsakyti.

mūsų vaikams paklota koridoriuje
po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis
naktinės lempelės.
ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo.
glostau jo sprandą
ir prisipažįstu, kad
bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus,
nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa.
karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės –
mylimą Oriono žvaigždyną.
o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų,
iškėtotomis rankomis,
nenoriu nė galvoti.

nuo sienų nuimti paveikslai.
dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio.
jaučiu kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų,
sakau: būkite narsios.
o jos priekaištauja; neužklijavai langų,
tik išplovei ryte
ir ištrynei skruostus laikraščiu,
kaip darydavo tavo mama ir močiutė.

!!!Voluinės sritis! Pavojus!
skaitau Telegrame.
išgriebiu žodį ir apmirštu.

!! Rivnės sritis! Pavojus!
ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai.
kapai, į kuriuos…
nagi, nutilk!

!!Ternopilio sritis! Pavojus!
!!Žytomyro sritis! Pavojus!
!! Vinycios sritis! Pavojus!
vos spėju pagalvoti apie Inką bičiulę
savo kovingą zylutę…
tylėk, sakau!

!!Lubnai! Pavojus!
!!DĖMESIO! – taip, didžiosiomis raidėmis – Kyjive paskelbtas oro pavojus! Air raid sirens in Kyiv! Please, proceed to the shelters!
baigiu skaityti eilėraštį angliškai tiesioginiame etery.
ne, ne apie sirenas.
apie vowels and consonants,
kurie lemia vardų esmę ir jų kaitą –
kartoju paskui Robertą Pinsky
ir jo paties klausiu:
o tyla? ką su tyla daryti?
kai praleidusi dvi dienas be sirenų
vis tiek kiekvieną jauti –
Mariupolyje, Lozovoje, Kramatorske –
viduriniąja ausim ir stebiesi,
o kurgi tavoji, ne fantominė,
kam kaukia ji?
ir kas užlopys skylę
tarp vowels and consonants,
kai ten – visiškai nieko?

nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
All you have is a voice – atsakai man
Audeno žodžiais,
atsibudęs jau atšauku spavojų
ir prašai tą balsą mylėti.

**
aš – taikinys.
porcelianinis, baltas.
šįryt nuprausta iki smulkiausio kūno kampelio.
šįryt apsirengusi šventiškai:
mėgstami kedai, suknia su gėlytėm, spalvinga.
plonas paltukas ant neseniai paaštrėjusių pečių.
aš – taikinys.
aš – taikinys.
man tinka gražūs dalykai.
kairėje kišenėje – pasas, dešinėje – šeimos nuotrauka.
kvepalai pasibaigę, mėta kvėpinsiu
nužilusius plaukus, išsausėjusią pavasario odą.
aš – taikinys,
o taikiniai neverkia,
ir neviltimi nesiskundžia.
jie, tiesą sakant, niekuo nesiskundžia.
ir nieko nekaltina.
net tada, kai sėdi rūsy.
net tada, kai jiems atlekia.
aš – taikinys.
kai dangus liepsnoja ir blykšta,
aš – taikinys.
ir stoju į eilę
mirties
arba duonos.

**
**
„kaip tu?“ – klausi. dabar tai slaptažodis mūsų.
mūsų leidimas „toliau“, trapus ir trumpalaikis.
bet sąmoningas, bet visuomeniškas. vaidmuo
šio slaptažodžio – dar arčiau suolus sustumti,
ir taip jau stovinčius tankiai, ir taip jau tvirtus.
ten, už to „kaip tu?“, slepias vaikai, kaip pelės
ar šikšnosparniai rūsio tamsoj. gūdus
„gradų“ amsėjimas ir tyla, šimtą kartų gūdesnė,
beveik kurčia. ji remias tamsa ir baime prarasti
savuosius – gilesne, nei neišgyventi.
svyruoja namai. šnypščia dūmai pakampėm.
obuolys. taurė. siuvinys-angeliukas. gėlės
dar prieškarinės. knygos ir dainų rinkiniai,
suknelė, sandalai ir viskas, kam raidžių pakanka.
ten, už to „kaip tu?“, jau rytas, o gal ir diena,
dar viena, kad galėtum stovėti ir vėjo klausytis.

DARINA GLADUN

karas neprasidės rytoj

visų laidotuvių vainikų ir plastiko juostelių vardu

vardu lakuotų karstų ir lakuotų mirusiųjų batų nepatogių nepranešiotų netinkamų šokti tvistą

/taip šokti tvistą

/taip šokti tvistą

kažkodėl įsivaizduoju mirusius jie šoka tvistą

laikydami rankose lakuotus batelius per mažus jų ištinusioms kojoms

jų vardais vadiname gatves skverus ir parkus

jiems statome paminklus centrinėse akštėse

dabar tai paminklų aikštės pro paminklus neprasibrausi

kai ateis taika vaikai ten žais slėpynių bet ne dabar –

gal po dvejų penkerių gal po keturiasdešimties metų

žinoma jei paminklų aikštė atminties aikštė išliks per šį karą

nujausdami kaip frontas artėja iš šiaurės artėja iš pietų ir iš rytų

pervadiname ir pervadiname

kabiname naujas lenteles ant namų ant mokyklų vaikų darželių

bet nespėjame

pakeisti visų gatvių pavadinimų

pastatyti visiems paminklų

pervadiname mirusiųjų garbei tai ką susikrovėme į pabėgimo lagaminą

žibintuvėlis dabar ne žibintuvėlis o Kokurinas Serhijus Viktorovičius

radijas – ne radijas – Andriukas Jevgenas Oleksandrovičius

vaistinėlė – Horbenko Sviatoslavas Serhijovičius

---

pasiimame atmintį apie mūsų mirusiuosius į evakuaciją

paliekame knygas užrašų knygeles sovietmečio nuotraukų albumus

sviedinių ir marodierių malonei

/kaip jie šoks tvistą

/taip jie šoks tvistą

/taip jie šoks tvistą

/skambant senoms plokštelėms iš bobulės fonotekos

rusų kareivio mirčiai

1
narovlios mieste prekiauja mirtimi nuo pat ryto perka parduoda mūsų ašaras žaizdas ir mirtį
perka parduoda vaikų drabužius batus ir žaisliukus
o taip pat kilimus baldus buitinę techniką jungiklius rozetes unitazus
vibratorius ir analinius kaiščius iš okupuotų ukrainos provincijų
kad narovlioje žinotų apie šlovingąją rusų armiją ir kiek daug gali pavogti vienas karys

2
iš mozyriaus miesto siunčia karą namo rusijos kariškiai pakuoja į kartoną ir polietileno plėvelę mūsų ašaras žaizdas ir mirtį
siunčia savo artimiesiems vaikų drabužius batukus ir žaislus
o taip pat kilimus baldus puodus keptuves virykles kavavires trintuvus nešiojamus kompiuterius
skystųjų kristalų televizorius jungiklius rozetes šiltus vilnonius paltus šilkinius šalius nešiotus kedus vibratorius analinius kaiščius ir auksinius auskarus iš okupuotų ukrainos provincijų

3
važiuoja į rusiją karas autobusais ir ešelonais
grąžina tėvams tvarkingai sudėtus į cinko karstus rusų kareivius
dovanoja už tai jiems mūsų ašaras žaizdas ir mirtį
o taip pat kilimus baldus puodus keptuves virykles kavavires trintuvus nešiojamus kompiuterius
skystųjų kristalų televizorius jungiklius rozetes šiltus vilnonius paltus šilkinius šalius nešiotus kedus vibratorius analinius kaiščius ir auksinius auskarus iš okupuotų ukrainos provincijų

4
prie kario kapo atsistos sena motina
ir pasakys
/per/mažai/skambino/šitas/velnio vaikas/pastaruoju/metu/nei/ gėdos/nei/sąžinės/o/galėjo/iš/kokių/vietinių/pavogti/mobilų/ir/paskambint/
ir ims kareivio motina graudžiai raudoti

prie kareivio kapo atsistos draugai ir vienas iš jų pagaliau pasakys
sėdėjome/viename/suole/toks/šviesus/buvo/vaikinas/toks/geras/
ir ims kareivio draugas graudžiai raudoti

prie kareivio kapo tykiai atsistos kareivio žmona
ir tylės-tylės-tylės
ir verks-verks-verks

tik jų ašaros – ne mūsų ašaros
ir jų sielvartas – ne mūsų sielvartas

5
kiekviename mirusio rusų kareivio namo kampe – karas

svetimais drabužiais batais ir žaisliukais jo našlaičių spintoje karas
kilimu ant svetainės grindų karas
kavavire trintuve ir virykle virtuvėje
puodais ir keptuve ant viryklės
televizoriumi ant sienos
stalu našlės kambaryje
kompiuteriu ant stalo našlės kambaryje
auksiniais auskarais našlės ausyse
našlės spintoje vilnoniu paltu šilkiniu šaliu nešiotais kedais

ir kur bepažvelgsi – visur mūsų sielvartas

keturiasdešimt aštuntoji naktis

1
baigiu dėvėti svetimų žmonių šalį miestą butą lovą pagalvę ir apklotą
galimybė vaikščioti po parką nežiūrint po kojomis nesidairant per petį
tačiau Lenkija nėra saugi
Lietuva nėra saugi
Vokietija nėra saugi

2
atsibundu nuo garsių kalbų už sienos nuo bruzdėjimo grumdymosi nuo dunksinčių durų
galvoju
///jau ir čia karas///
apsiverčiu ant šono ir stengiuosi vėl užmigti žinodama
kad Moldavija nėra saugi
Rumunija nėra saugi
Estija nėra saugi

3
kasnakt dabar sapnuoju tą patį
kaip ryte einu į darbą
kaip plaunu indus skalbiu drabužius ruošiu vakarienę skaitau knygas ir gulu į savo lovą
bet ir tame sapne
Latvija nėra saugi
Gruzija nėra saugi
Suomija nėra saugi

4
kad užmigčiau atlieku keletą paprastų dalykų
1) įsivaizduoju tarp savęs ir lango dvi patikimas sienas
2) įsivaizduoju save už sunkių metalinių durų kurios užstumtos ąžuoline komoda
3) patikrinu maisto ir geriamo vandens atsargas ar viską susidėjau į lagaminą pabėgimui
nes Slovakija nėra saugi
Prancūzija nėra saugi
Italija nėra saugi

5
neradusi žemėlapyje saugomų teritorijų

perlaukiu karą

praeityje

Oksana Gadžij

**
niekas man nesakė, kaip tai ištverti
kaip jausti
kaip su tuo gyventi

glostyti šunį
prieš atiduodant į prieglaudą
ir dar ilgai neplauti rankų

uždaryti šinšilo narvelį
pasiklausyti dagilio čiulbesio
įberti jiems maisto žinant
kad neišgyvens

sumokėti eilinę įmoką
už butą su trimis balkonais
kurių stiklai galbūt pažirs ant kilimo

apkabinant
sunerti rankas ant tavo nugaros
tu taip paskui segsiesi neperšaunamą
liemenę

išmokyk mane reaguoti
žodžiais „karo nėra“

kai sesuo praneša, kad rūsį užsėmė
ir jie miega skersai lovos už sienos
kai draugų vaikas verkia
nes nenori eiti į slėptuvę

išmokyk mane jausti pasididžiavimą žudikais
netikėti savo akimis
nekęsti savo šalies
tokios švelnios kad norisi savo kūnu uždengti kiekvieną pastatą
kiekvieną Primačenko paveikslą
kiekvieną išvytą iš savų namų

kaip išmokti
su tuo gyventi

Ija Kiva

**
aštuonerius metus kartojau: mano namuose karas
kad pagaliau pripažinčiau: mano namai – tai karas
jo lėtu traukiniu iš rytų į vakarus
mirtis gabena gyvenimą
.
naktis nusileidžia į žemę nuvytusių gėlių traukuliais
įsitaiso burnoje išpuvusiais tylos dantimis
mūsų kalba dabar – savanorių-pabėgėlių čatas
kuriame sirenos gieda giesmes Odisėjui
.
mūsų atmintis dabar – purvini siuvinėti
laisvės marškiniai
ilga jos eisena iš širdies į širdį

LESYK PANASIUK

NAMO

Vieną rytą prabudau
bomba
Ir skriejau strimgalviais namo

PROMETĖJAS

Vakar mačiau nuotrauką žuvusio rusų kareivio su dviem pavogtais vibratoriais rankose
jis laikė juos kaip dvi estafetės lazdeles nors ne kaip du olimpinius deglus
vietoj ugnies juose smilko malonumas kurio jis nesugebėjo nunešti net iki sienos
neįsiplieskė jis skaisčiai kur nors vorkutoje ar murmanske
nepajuto jo tėvynainiai
nesulaukė žygdarbio

Bet rusų prometėjų visada pakakdavo
tik anksčiau jie vogdavo ukrainos istoriją ukrainos meną ir taip toliau pagal sąrašą
jūs ir patys viską žinote
štai priėjo ir prie ukrainietiško malonumo

Ar pajuto kareivėlis savo žygdarbio didybę
ar tikėjosi kad jam pastatys paminklą
kad jo vardu pavadins saldainius ar dar vieną rusų raketų sistemą

Du vibratoriai
štai dėl ko verta kariauti
štai dėl ko verta mirti
taip tikriausiai jis sau galvojo

IŠBLAŠKYTI VEIDAI

I
Rusų kareiviai leidžiasi mūsų veidų parašiutais
laikosi už lūpų kampučių

Dabar mūsų veidai ne veidai
o ištaršyti parašiutai
dabar sunkiau vienas kitą atpažįstame

O jie vis leidžiasi ir leidžiasi
mūsų veidai sutinę ir murzini
išdraskyti tįso ant žemės nusėtos mūsų gyvenimų lūženomis

II
Rusų kareiviai stato tanką mūsų kieme
užeina į butus
skaito mūsų knygas ir nieko nesupranta ukrainietiškai angliškai lenkiškai
baltarusiškai čekiškai latviškai lietuviškai rumuniškai švediškai vokiškai
prancūziškai sakartvelų kalba kraotiškai turkiškai ispaniškai
ir netgi rusiškai

Prašo paaiškinti ką nors mūsų kaimynų kol daužo juos iki mirties
prašo paaiškinti mūsų kaimynių kol prievartauja jas vis iš naujo
prašo paaiškinti ką nors vaikų kuriuos marina badu rūsiuose

Mums sakė kad mes daugiausiai skaitanti pasaulyje tauta
bet aš nė velnio nesuprantu šaukia kareivis nė velnio nesuprantu

Mūsų veidai virpa
lyg blaškomi vėjo

III
Rusų kareiviai verdasi valgį kurio prisigrobė iš mūsų kamarų ir šaldytuvų
ant mūsų knygų laužo

Degina pirmuosius dutūkstančiaidvidešimtųjų ukrainiečių leidinius
tada dutūkstančiaidešimtųjų, dutūkstantųjų devyniasdešimtųjų aštuoniasdešimtųjų
septyniasdešimtųjų šešiasdešimtųjų
ir taip kol baigiasi ukrainiečių literatūra
degina verstas knygas
degina originalus
degina klasiką ir šiuolaikinę

Liepsnoja visi autoriai darę mums įtaką
liepsnoja viskas ko nebaigėm skaityti
viskas ką perskaitėm ir ketinom skaityt
dega mūsų eilėraščiai
spausdinti
nespausdinti
neparašyti

Ir šis eilėraštis apie mūsų veidus dega tame lauže
kad rusų kariai pagaliau prisivalgytų

IV
Rusijos kariai nusprendžia pasismaginti
ir pavartyti mūsų vaikiškų nuotraukų albumus

O žėk į šitą su kiškučio kostiumu koks idiotiškas kostiumas
aš tai turėjau tankisto kostiumą
o aš desantininko
aš buvau jūreivis
kiškučiai ot juokinga liaudis
o šitas žaislinį šunį apsikabinęs kaip kokia mergaitė
aš tai turėjau kardą
o aš pistoletą
o aš su automatu laksčiau
o jie šuniukus apsikabinę juokingos nuotraukos
tegul ir ugnis pasijuokia

Dega mūsų vaikystės ir mokykliniai metai
jų apanglėjusios skiautės kyla į viršų ir leidžias ant mūsų išblaškytų po žemę veidų

V
Rusų kareiviai kaip kirmėlės lenda iš juodos savo rusijos
kad mirtų ukrainiečių ašarų klanuose

Skrenda čia lėktuvais ir sraigtasparniais
leidžiasi čia mūsų veidų parašiutais
plaukia čia savo karo laivais
važiuoja čia karine technika mūsų gyvenimų linijomis

Ir miršta danguj
miršta žemėj
miršta vandenyje
miršta ir miršta

Bet nieks nesišypso
mūsų veidai iki šiol išblaškyti po žemę

Nestoja

Ką gali liežuvis
kalbėti kalbėti kalbėti apie karą
iš ryto dieną vakare ir naktį
vis prakeikti ir prakeikti priešą
žodžiu laižytis žaizdas
pasakoti pasaką kiekvienąkart kitą bet visada apie karą
kad ir apie rusų lokį šleivį kuris čia braunasi
girtą laukinį dvokiantį purviną šlykštų negailestingą
nes čia tiek ukrainietiško medaus
ankštoje slėptuvėje kaip pirštinėj klausomės kaip būbsi
tik šitos pirštinės niekas nepametė
mes patys ją pasiuvome iš drabužių paskutinių skiautelių
kas kas pirštinėje gyvena
Viktoras iš Mariupolio kuris gatvėse renka mirusius ir laidoja juos broliškuose kapuose
Tetjana iš Černihivo kuri nebeturi namų tik šitą šaltą pirštinę
mergaitė Kateryna iš Kyjivo ji gimė čia slėptuvėje
Andrijus iš Chersono Olha iš Sumų Jurijus iš Charkivo Liudmila iš Mykolajivo Oleksandras iš Bučios
Daryna Serhijus Olena Adamas Julija Olehas Jaroslava
kada nors mes išeisime iš šios pirštinės liūdni bet laimingi kaip niekad

O kol kas būbsi ir būbsi
nes ką gali širdis
mušti mušti mušti mušti priešą nesustodama iki kraujo iki negalėjimo iki mirties

Laikas sustojo
karas kas rytą prasidėjo vakar
jau savaitė kaip prasidėjo vakar
mėnuo du trys kaip prasidėjo vakar
o kažkam taip jau aštuonerius metus
sustojo laikas bet širdis nestoja

Siarhejus Pryluckis
Сяргей Прылуцкі

**
čia užfrontėje yra šviesa ir šiluma
ir negirdėti sprogstant raketų
bet viduje vis sudrebu nuo sprogimų
kaltės o gal ir palengvėjimo
kad sveikas
kad išgyvenau netyčia

o ten okupacijoje
vis dar naujas tavo draugas Andrejus
rūsio gyventojas
apeina griuvėsius
kūrena laužą vaikų aikštelėje
ir rėkia į naktį telždamas po krūmu
kažkokį seną prieškarinį hitą
sako: nėra ateities rūkalų nėra ir nėr alkoholio
sako: niekada neverkiau
ir verkia

ten gretimoje laiptinėj
gyveno marodierius Mikola
nebėra jo
svetainėj tuščioj
liko spausdintuvas vogtas
bus kuo artimiesiems atsispausdinti
žinią apie mirtį

o ten mes gaudėme žuvį –
dabar maskoliai gaudo žmones
lavonai savaitėmis guli pakiemiuos
pavasariu dvelkia ir svylančia mėsa
gamta atgyja kaip moka

tarp namų klydinėja senė pamišusi
prašo kiekvieno:
numiriau vakar –
pakaskit mane kaip žmogų

OLGA BRAGINA

*
mums sakė, tegul niekada daugiau nebūna karo,
šventiniuose koncertuose dainavo apie šventę su ašaromis akyse,
mes manėme, kad karas liko praeityje,
kaip nespalvota kino kronika ar sovietinių filmų rinkinys,
manėme – karas neturi su mumis nieko bendra, džiaugėmės saliutais,
kurie dabar atšaukti, mes nebeskaičiuojame salvių,
suprantame, karas nesibaigia niekada,
kaip filosofija vadovėlyje po Hobbso pavardės,
suprantame, kad karas yra, o pergalės nėra, tie, kas matė karą,
nenori apie tai kalbėti, bet vaikai žaidžia karą
(taip buvo mūsų vaikystėje, turėjau du pistoletus –
vieną vandens, kitą – su plastmasinėmis kulkomis,
dar meistravomės šeivamedžio vamzdelius, vėliau atsirado
konsolės Dendy)
karas yra, o pergalės nėra ir nebus,
niekam ji neatiteks, žiūrėk į veidrodį ir žinok, pasaulis – tai karas
mums sakė, niekada nebus taikos šioje žemėje,
pasaulis paskendęs blogyje, reikia ieškoti kito, išbandyti įvairius variantus,
mes vaikščiodavome į šventinius koncertus po Tautų draugystės arka,
manėme, kad istorija jau baigėsi, bet tai tebuvo prologas,
istorija priklauso tau, kol skaitai,
o vėliau nebepriklauso nė vienai iš pusių

JULIA MUSAKOVSKA

*
Kas sakė, kad žodžiai nebeturi galios?
Mūsų žodžiai, rašomi ore
įkaitusia kvėpavimo geležimi,
kraujo krešuliais ant blyškių lūpų,
jie įsiėda į dirvą po kojomis,
sugriautų namų dulkėmis
nusėda ant drabužių ir batų.

Mūsų žodžiai
siekia artimųjų – visų, išblaškytų
po sušaudytą šalies žemėlapį, jie
tiesiasi tvirtais laidais į širdį,
jie suveržia tampriais lynais.
Kaip stipriai galime kartu mylėti.
Kaip stipriai galime nekęsti.

Žodžiai, kuriuos paskutinę akimirką
sumetame prieš išeidami į kuprinę.
Žodžiai, kurių įsikimbame,
kad išlaikytume pusiausvyrą,
kai žemę išmuša iš po kojų,
kaip suklypusią taburetę.
Žodžiai, kuriais užspaudžiame atvirą
žaizdą, perplėštą švelnų saugaus
gyvenimo pilvą, jie dar paaugliai.

Mūsų žodžiai, kieti ir išsipūtę nuo įsiūčio,
pajuodę nuo sielvarto,
kaip betoninės senos slėptuvės perdangos.
Nėra nieko už juos ištvermingesnio,
nieko amžinesnio.

**
Spoksojo
į nuogą, išniekintą mano tėvynės kūną.
Filmavo, skelbė itin aukštos skiriamosios gebos
nuotraukas ir vaizdo įrašus.

Baisėjosi, smerkė, reiškė
susirūpinimą, caksėjo liežuviais.

Garsiai pergyveno, drąsino,
stebėjosi, kad dar gyva.
Žavėjosi ištverme ir narsa.

Siūlė valgyti ir gerti,
drėgnų servetėlių,
vietą nakvynei,
leidimą dirbti –
ir viską už dyką.

Kol pasiutęs šuo
plėšė iš kūno raudonus mėsos gabalus
jau visai arti miego arterijos.

Susirinko minia
visiškai apsiginklavusių žmonių,
bet niekas nenuspaudė gaiduko,

kad jų staiga neužgautų
atatranka.

**
tokie nejaukūs, tokie baisūs eilėraščiai,
pilni įniršio,
tokie nepolitkorektiški,

jokio juose grožio,
jokios estetikos

metaforos sudžiūvo ir nubyrėjo
nė nepražydusios

metaforas užkasė
vaikų žaidimų aikštelėse
po paskubomis sukaltais
kryžiais

jos guli prie namų durų
nenatūraliomis pozomis
sustingusios
griuvėsių dulkėmis apibirusios

jos virėsi maistą ant atviros ugnies –
norėjo likti gyvos

bet žuvo nuo troškulio
nuolaužomis užverstos

sušaudytos automobilyje
su balta paklodės vėliava

su ryškiomis kuprinytėmis ant pečių
guli kniūbsčios
ant asfalto
greta augintinių

atleiskite, bet tokie eilėraščiai –
tai viskas, ko turiu jums šiandieną
gerbiami ponai ir ponios

karo teatro
žiūrovai

ANTONAS POLUNINAS

**
sako chanel parduotuvėse
neaptarnauja maskolių
normalus cancelingas
bet aš nesu pusėtinų priemonių
gerbėjas
jau geriau prie įėjimo kai parodys pasą
iškart šauti į koją
o jau po to galima klausti kieno krymas
ir kaip ten tas pilietinis karas ukrainoj
kad žinotum
ar kviesti greitąją
ar dar kartą pykštelti
šiandien apsikirpau
atrodau taip pat šūdinai
tik su mažiau plaukų
nusipirkau bilietą
į kyjivo traukinį
ten dabar regis ramu
bet gal atsirastų nors vienas
liepsnosvaidis
tiek man
tiek ir
ukrainos kultūrai plėtoti
dar platonas rašė
kad ukrainos kultūra
turi būti su liepsnosvaidžiu
ir kad filosofija iš esmės
yra mirtis ir merdėjimas
na ir gerai
kol filosofuojame su kacapais
platono darbas tęsiasi
nepraradęs nei aktualumo
nei mokslinio šviežumo

DMYTRO LAZUTKINAS

PAVASARIS IRPENĖJE

įvažiavo tanku į kiemą
pasakė
nevaikščiok čia
nušausim

taip ir sėdėjau rūsy
su senute mama
valgėm, kas konsevuota –
raugintus agurkus
marinuotus pipirus

prie sprogimų greit pripratau
pagal garsą nustatydavau
kam iš kaimynų nepasisekė

dvi savaites šalau
dvi savaites bijojau

šaltas pavasaris
kvėpavo į šonkaulius
lyg stengdamasis
pasiekti širdį

kad tik senoji nemirtų
galvojo jis
kad tik ištvertų

debesys šliauždavo iš slėptuvės
lyg kas pūstų dūmus
iš prarūkytų plaučių

svetimi balsai
šį kartą buvo svetimi kaip niekad

ir viskas tiesiog viskas –
vešėjo ir kerojo
o aplinkui tiek įstabaus –
net akys raibsta:

štai kapas miesto sode
štai kapas priemiškyje
štai dar vienas kapas – vidury lysvės
kur dirva ypač puri

tiek maža mums visiems žemės
tiek daug mūsų šiai žemei

vieną dieną jie išvažiavo
nugriautą tvorą žadėjo sutaisyti
taip ir tebeguli

MOKYKLA

subombarduota mokykla –
rusų ginkluotės triumfas

gerai kad mokinius išvežė
dar prieš prasidedant apšaudymams
nes kitaip niekas
nebūtų išgyvenęs

geografijos kabinete
kabo skvytais
sudraskytas pasaulio žemėlapis

vadovėliai išmėtyti
ant grindų kaip papuolė:

antikinė literatūra apsvilusiais viršeliais
naujausiųjų laikų istorija išplėštais viduriais