Atgal į sąrašą

Karolis Baublys: „Iš mūsų abiejų gimė fiktyvi asmenybė, kuri ir parašė šią knygą“

2024 birželio 21 d.

Aušra Kaziliūnaitė

Neseniai išleista Karolio Baublio ir a. a. Neringos Dangvydės drauge rašyta poezijos knyga „Sirenos ir vienaragiai“. Neringa paliko šį pasaulį prieš ketverius metus, praėjus mėnesiui po to, kai išsiuntė galutinį knygos rankraštį. Jos paskutinis laiškas Karoliui buvo vienas žodis – sutvarkyta. Neringa išgarsėjo kaip knygos „Gintarinė širdis“, kuri 2013 m. buvo išimta iš prekybos, autorė. Tai padaryta motyvuojant homofobišku nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymu. Strasbūro teismas pripažino, kad tokiais veiksmais šiurkščiai pažeistos žmogaus teisės. Deja, šio nuosprendžio Neringa jau nebesulaukė. Apie ilgametę juos abu keitusią sielų bendrystę, visuomeninę ir asmeninę kovą už žmogaus teises, graikų mitologiją, intelektualius pokalbius bei drauge su Neringa parašytą knygą kalbėjausi su Prancūzijoje doktorantūros studijas baigusiu ir ten gyvenančiu poetu Karoliu Baubliu.

Poezijos knygos „Sirenos ir vienaragiai“ autorystę galėtume pavadinti hibridine. Ne tik todėl, kad ant viršelio dviejų autorių pavardės, bet ir todėl, kad knygos autoriai, ją kurdami, sąmoningai siekė mėtyti pėdas. Verčiant knygos puslapius nėra aišku, kurie tekstai kurio autoriaus rašyti. Pasiteiravau Karolio, kaip ir kodėl dabartiniame egocentriškumo amžiuje dviem poetams kilo idėja drauge kurti knygą. Jo teigimu, knygos koncepcijos esmė yra draugystė: „Ši knyga gimė iš mudviejų su Neringa draugystės. Bendravome labai ilgai, 18 metų. Kai įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą 2001 m., susipažinau su Neringa. Tuo metu dar buvo sniego, gili žiema. Jau tada pajutau, kad su Neringa yra apie ką pasikalbėti. Kad jaučiam bendrumą, mūsų interesų sritys panašios: kultūra, literatūra. Iš pradžių mūsų draugystė buvo gana fragmentiška, bet kuo toliau, tuo dažniau susitikdavom, pasikalbėdavom. Eidavom kartu išgerti kavos, padiskutuodavom. Ir atsekti, kada tiksliai gimė šios knygos idėja, iš tiesų sunku, nes ji atsirado tiesiog iš mūsų pokalbių. O kalbėdavomės apie daug ką. Apie filosofiją, nes Neringa porą metų studijavo filosofiją. Apie autorius, tiek užsienio, tiek lietuvių. Ir abu kartkartėmis rašydavom.

Karolis Baublys šalia Erechtėjono. Atėnai, 2024 m. birželis. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Iš tiesų aš, kaip poetas, susiformavau gana vėlai. Pirmiausia reiškiausi kultūros sferoje kaip literatūros kritikas, nes patiko mąstyti apie kitų autorių kūrybą. O Neringą traukė tai, ką galėtume pavadinti kūrybos psichologija. Tai, kas skatina tam tikrą rašytoją rašyti, tam tikrą dailininką tapyti. Kas yra iki kūrybos. Kokie veiksniai nulemia norą save išreikšti per tam tikrą kūrybinę sferą. Eilėraščius pradėjau rašyti tuo pat metu, kai pats „Literatūroje ir mene“ buvau atsakingas už literatūros kritiką. Pirmieji eilėraščiai buvo kreivi, šleivi. Atsimenu, daviau juos perskaityti Neringai ir ji sakė: „Neblogi, bet tikėjausi geriau.“ Neringa irgi kartais parašydavo vieną kitą eilėraštį ir duodavo man perskaityti. Šitaip vienas kitą pakritikuodavom. Ir taip augo mūsų draugystė.“

Karolis šalia Poseidono šventyklos griuvėsių Graikijoje. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Nors kurdami „Sirenas ir vienaragius“ Neringa ir Karolis sąmoningai pasirinko žaisti su išankstinėmis skaitytojų nuostatomis, ir atskirti, kuriame tekste labiau justi Karolio, o kuriame – Neringos balsas, neįmanoma, tačiau Karolis pripažįsta, kad kertinio knygos eilėraščio autorystė visgi atskleista: „Mąstant, kur yra tas pirminis taškas mudviejų knygos atsiradimui, tai turbūt jį būtų galima sieti su Neringos eilėraščiu „Mito perrašymai Euridikei“. „Sirenų ir vienaragių“ įžangoje miniu šį eilėraštį – kai jį skaičiau, kilo jausmas, tarsi pats būčiau jį parašęs. Tai buvo pirmas impulsas pagalvoti, kad autorystė labai sąlygiškas dalykas. Manau, tu, Aušra, irgi esi patyrusi tokį jausmą, kai skaitai kito autoriaus eilėraštį ar tiesiog pastraipą romano ir junti, kad irgi galėjai taip parašyti, nes tam tikru kampu tavo patirtis ar vidinė percepcija susiliečia su tuo fragmentu. Šį jausmą išgyvenau, kai skaičiau minėtą Neringos eilėraštį.“
Pasak Karolio, viena svarbiausių jųdviejų su Neringa knygos temų yra Antikos mitai: „Susitikę su Neringa ėmėme vis daugiau bendrauti apie eilėraštį „Mito perrašymai Euridikei“, diskutuoti apie jį ir apskritai apie Antikos mitus, nes tiek Neringa, tiek aš abu domėjomės senovės Graikijos bei Romos mitais. Net nepajutome, kaip pamažu abu ėmėme rašyti eilėraščius mitų tema. Ir viename pokalbyje ėmėme svarstyti, kad sudėjus mūsų abiejų tekstus išeitų knyga.“

Karolis atkreipia dėmesį, kad hibridinės autorystės idėja jį pasiekė ne per lietuvių literatūrą, o veikiau per kino studijas: „Lietuvoje hibridinė autorystė turbūt tikrai atrodo keistas reiškinys, nes mūsų literatūroje, ypač poezijoje, kūrėjai nelinkę dalintis autoryste. Iš tiesų nebuvo noro savintis kurių nors Neringos tekstų, lygiai taip pat ir Neringai nesinorėjo savintis mano tekstų. Bet, manau, netiesiogiai man padarė įtaką kino menas. Labai natūralu kurti filmą su kūrybine komanda. Neįmanoma filmo sukurti vienam asmeniui, nebent kalbėtume labiau apie eksperimentinius žanrus, ir tai veikiausiai galėtume laikyti išimtimi. Net tą patį scenarijų dažnai rašo trys žmonės, ir jiems įprasta vienas kito parašytą tekstą koreguoti arba perrašyti, taisyti pagal režisieriaus ar kieno nors kito pastabas bei pageidavimus.“

Karolis ir Poseidonas. Nacionalinis archeologinis muziejus Atėnuose. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Poetas teigia, kad už pavienių kūrinių savinimąsi jam daug svarbesnė knygos meninė kokybė: „Neturiu nieko prieš tokį kūrybos būdą (kai prie vieno kūrinio dirba visa kūrybinė komanda ar keli žmonės, – aut. past.). Manau, jis kaip tik gali padėti iš teksto išgauti geresnę kokybę. Tekstas taip gali pereiti keletą instancijų, keletą žmonių, keletą perrašymų. Šitaip su Neringa ir taisėme vienas kito tekstus. Kadangi žinau, kuris kurio teksto autorius, galiu pasakyti, kad dauguma tekstų parašyti tik mano arba tik Neringos ranka. Tik nedidelė jų dalis dalyvaujant mums abiem evoliucionavo ir įgijo visiškai naujų bruožų. Bet esmė ta, kad ilgainiui, kadangi tikrai daug bendravome ir vis dažniau kalbėdavome apie „Sirenas ir vienaragius“, tapome tarsi vienas kitu. Neringa įgavo mano bruožų, aš įgijau jos bruožų ir iš mūsų abiejų gimė tarsi tam tikra fiktyvi autoriaus asmenybė.“

Karolio ir Neringos Dangvydės susitikimas Paryžiuje 2017 m. vasario 4 d. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Tarp Karolio ir Neringos labai daug bendro. Abu intelektualūs, literatūros kritikai, abiejų kūrybinis procesas labai skiriasi nuo romantinio poeto įvaizdžio. Visoje knygoje daug dėmesio skiriama Antikai, daugybė įvairiausių kultūrinių nuorodų, intertekstualumo, kita bendra linija, jungianti knygos tekstus, – homoerotiškumas. Kiek man žinoma, Neringos, kovotojos už žmogaus teises, įvaizdis taip pat yra glaudžiai susijęs su jos literatūrine veikla. Tad teiraujuosi Karolio, koks buvo Neringos kelias, atvedęs ją į kovą už žmogaus teises ir žodžio laisvę. O Karolis dar kartą pabrėžia jų draugystės svarbą: „Su Neringa vienas kitam padarėme labai didelę įtaką. Mūsų draugystė ir bendravimas mus abu labai paveikė. Tarsi perėmiau jos tapatybės dalį, o ji – dalį manosios. Jei kas nors prieš 20 metų būtų pasakęs, kad gyvensiu Prancūzijoje – būčiau nepatikėjęs, nes paauglystėje nekalbėjau prancūziškai ir prancūzų kultūra nebuvo tokia pažįstama. Ir dabar manau, kad veikiausiai Neringa padėjo gimti impulsui, vėliau atvedusiam prie tikėjimo, kad Prancūzija – mano šalis. Būtent Neringa man daug kalbėjo apie prancūzų filosofus ir mane labai sudomino jų idėjos. O štai Neringos tvirtybė ginti tam tikras homoerotines tendencijas literatūroje, pasisakyti už žmogaus teises, ginti moters meilę moteriai, vyro meilę vyrui netiesiogiai buvo paskatinta tam tikrų mano idėjų, nes daug apie tai kalbėjomės ir tiesiog jutau, kad ir Neringai tai jautru, artima. Kuo toliau, tuo labiau ji atsivėrė. Vis atviriau apie tai kalbėjo. Prisimintinas ir skandalas, kilęs, kai ji 2012 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbė jau kanoniniu tapusį tekstą „Aš esu lesbietė, kolegos, ir tuo didžiuojuosi“. Iš tiesų ji, atsispyrusi nuo vienos pjesės, rašė apie teatrą. Ši frazė pirmiausia ir buvo sietina su menine kūryba, bet toks buvo pirmasis jos žingsnis atvirumo link. Vėliau gimė pasakų idėja.“

Viso pokalbio „Iš mūsų abiejų gimė fiktyvi asmenybė, kuri ir parašė šią knygą“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poetu Karoliu Baubliu kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Aušra Kaziliūnaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka.

Projekto partneris www.15min.lt.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.