Kalėjimuose rašymo dirbtuves vedanti Urtė Karalaitė: „Santykis turėtų būti, kad sienos bent emociškai mažėtų“
2024 spalio 17 d.
Aušra Kaziliūnaitė
Prasmės ir prasmingos veiklos paieškos žmogų gali atvesti ir į kalėjimą. Taip nutiko rašymo dirbtuvių „Neišgirsti balsai“, kurios Lietuvos įkalinimo įstaigose vyksta jau antrus metus, iniciatorei žurnalistei ir rašytojai Urtei Karalaitei. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis su Urte kalbamės, kaip gimė idėja organizuoti tokias rašymo dirbtuves, kaip jos žvilgsnį į miesto veidą pakeitė apsilankymas Vilniaus kalėjime ir kokios svajonės girdėti kalinių tekstuose.
Urtės manymu, didžioji dalis visuomenės per retai susiduria su nuteistaisiais. Paklausus, kaip gimė idėja organizuoti rašymo dirbtuves kalėjimuose, ji pripažįsta, kad pirmasis impulsas apsilankyti kalėjime kilo iš smalsumo, o apsilankymas paveikė taip stipriai, kad suprato tiesiog privalanti kažką su tuo daryti: „Pirmą kartą nuvykau ten su fondu „Look at the Stars“, kurie organizuoja kalėjimuose klasikinės muzikos koncertus. Labai stipri ir reikšminga patirtis. Iš karto supratau, kad domina ši aplinka ir šie žmonės. Vienas iš nuteistųjų po koncerto pasakė, kad tai jį skatina stotis ant kojų ir kažką daryti. Ir jo balse girdėjosi, kad šis koncertas jį išjudino ir įkvėpė. Mane tai sudomino, gavau jo kontaktus. Vėliau pradėjau važinėti po kalėjimus ir su LRT rengti radijo dokumentiką. Taip pat mąsčiau, ką dar galėčiau daryti. Kadangi pati nesu abejinga rašymui ir žinau, kad nemažai pasaulio šalių kalėjimuose yra organizuojamos rašymo dirbtuvės, kurios prisideda prie teigiamų pokyčių, nusprendžiau, kad tai būtų puikus būdas man būti naudingai. Šiame kontekste ypač svarbi savireflektyvaus rašymo patirtis. Tai svarbu bet kuriam žmogui, o nuteistajam, turinčiam mažiau įrankių saviraiškai ir savirefleksijai, ji gali dar labiau pagelbėti. Praėjusiais metais gavusi finansavimą pradėjau dirbtuves viena vesti dviejuose kalėjimuose – Panevėžio ir Pravieniškių. Šiais metais norėjau, kad projektas augtų, bet supratau: penkių kalėjimų pati viena neapvažiuosiu nei fiziškai, nei turėsiu tam tiek daug įkvėpimo, tad labai smagu, jog prie manęs prisijungė trys kolegės – dramaturgė, rašytoja Teklė Kavtaradzė, tekstų kūrėja, „LRT Opus“ tinklalaidės „Žaidžiam žmogų“ vedėja Tautė Bernotaitė bei psichologiją studijuojanti tekstų kūrėja Viktorija Štarevičiūtė. Visos labai skirtingos ir tuo pat metu labai stiprios savo veiklose. Taigi šiais metais dirbtuvės jau vyko penkių miestų – Šiaulių, Panevėžio, Pravieniškių, Alytaus ir Vilniaus – kalėjimuose. Pati važiuoju į du, o kolegės pasidalinę po vieną.“
Paklausta apie tai, ko tikėjosi ir ką gavo vykdydama šią veiklą, Urtė sako nesitikėjusi, kad dirbtuvės jai pačiai duos tiek daug: „Iš pradžių maniau, kaip atvažiuosiu, mokysiu, dalinsiuosi, bet per tuos daugybę susitikimų ir užsiėmimų pradėjau jausti, kaip pati išvažiuoju iš šių apsilankymų su naujomis mintimis ir idėjomis. Pažinusi kitokį matymo ir mąstymo būdą. Man tai irgi labai vertinga. Šie susitikimai praplečia suvokimą apie pačią visuomenę ir joje vykstančius procesus. Visuomenė yra labai įvairi, kaip ir įvairios yra nuteistųjų gretos. Kalėjime esantys žmonės yra visuomenės atspindys. Ir ten turiu galimybę susitikti ir šį tą kartu veikti su tais skirtingais žmonėmis. Taigi galiu pasakyti, kad vyksta kokybiški mainai.“
Teiraujuosi, kaip nuteistieji prisileido mokytoją, atvykusią vesti rašymo dirbtuvių, ir ar priėmė. Urtė pasakoja: „Į mane žiūrėjo kaip į žmogų iš išorės ne tik todėl, kad esu iš laisvės, bet ir todėl, kad nesu kalinčiųjų subkultūros dalis. Elgiuosi pagal kitas taisykles bei normas. Bet „žmogus iš išorės“ gali reikšti skirtingus dalykus ir su juo gali būti elgiamasi irgi skirtingai. Jis nebūtinai atstumiamas. Vietoj žodžio „atstūmimas“ turbūt reikėtų vartoti žodį „įtarumas“. Iš pradžių nesupratau, kad žurnalistai, jų akimis, yra tie, kurie juos juodina ir kelia į viešumą visas baisiausias istorijas, visus šiurpiausius dalykus, pramanytus ir nepramanytus. Taigi, galima sakyti, žurnalistai čia suvokiami kaip priešai ir niekas jų nemėgsta. Išskyrus tuos, kurie nori pasiskųsti tuo, kas susiję su kalėjimų sistema. Tad iš pradžių klydau prisistatinėdama kaip žurnalistė, bet pasimokiau ir visada stengiuosi pabrėžti, kad dirbu su kultūra ir esu kultūros žurnalistė, tarsi bandydama paaiškinti: supraskit, jokios jums grėsmės nekeliu. Reikia nepamiršti, kad saugumas ir pasitikėjimas kalėjime apskritai yra reliatyvios sąvokos. Kaip žmogus iš išorės, irgi turiu pereiti tam tikrus patikrinimus ir žvilgsnius. Tie patikrinimai nėra kokios nors provokacijos. Tačiau lėto patikrinimo ir kartais „patampymo už ūsų“ tikrai pasitaiko. turbūt tai labiausiai pasijuto pernai Panevėžio moterų kalėjime – jos labai atsargiai mane įsileido. Pats pirmas užsiėmimas buvo labai keistas ir jautėsi, kad jos manęs nepriima, tačiau tęsiantis ciklo užsiėmimams palengva mane įsileido. Galiausiai pasibaigus dirbtuvėms išdalinau diplomus, visos apsikabinome ir tada jautėsi, kad santykis jau yra pasikeitęs. Apibendrintai kalbant, tas santykis palengva keičiasi, tačiau palyginus mus su kolegėmis labai gerai priima ir įsileidžia. Esame kalbėjusios: jeigu nuteistieji jaučia, kad santykis šiltas ir pagarbus iš abiejų pusių, jie patys to nori ir stengiasi šį santykį puoselėti.“
Paklausta, kaip, jos manymu, turėtų būti panaudoti dirbtuvių proceso suformuoti įgūdžiai ir parašyti tekstai, Urtė atkreipia dėmesį, kad jai labai svarbu didinti matomumą ir skatinti savimonę: „Šis projektas ne veltui vadinasi „Neišgirsti balsai“. Pirmiausia norisi tuos balsus išgirsti. Projekto vardu pavadintose socialinių tinklų paskyrose publikuojame dirbtuvėse parašytus tekstus. Viena vertus, man norisi, kad žmonės, kurie niekada nėra susidūrę su nuteistaisiais, išgirstų, kaip ir apie ką jie mąsto, kas jiems aktualu, kita vertus, tai skirta patiems nuteistiesiems, kad jie geriau įsižiūrėtų į savo mintis, jausmus, pagalvotų apie ateitį. Jų žvilgsnis į rytojaus perspektyvas visai kitoks nei mūsų, gyvenančių laisvėje. Nors ir nežinome, kas nutiks kitą dieną, tačiau esame užsitikrinę daugybę saugiklių, o jie susiduria su visiška nežinomybe: dažnai nežino nei kada išeis į laisvę, nei kaip jiems ten seksis, nei kaip juos priims visuomenė. Todėl viena iš užduočių būna atpažinti, kokios baimės siejasi su ateitimi, pamąstyti, kokias klaidas baisu kartoti. Taip šiek tiek reflektuojant bandoma užbėgti už akių ir pasvarstyti, kaip būtų galima išvengti nepageidaujamų scenarijų. Yra ir kūrybiškų užduočių, stengiamės paklaidžioti po prisiminimus, sumanymus ar svajones. Pati savo dirbtuvėse bandau sukurti įvairovę, kad susipažintume su skirtingais būdais, kaip galima rašymo įrankį patirti ir panaudoti.“
O apie ką savo tekstuose svajoja Vilniaus kalėjimo nuteistieji? Urtė atskleidžia: „Tos svajonės laisvėje gyvenantiems gali pasirodyti labai paprastos. Mūsų svajonės dažnai yra neaprėpiamos: kuo toliau, tuo daugiau ir viskas tik didėja. Nukeliavus į Afriką, jau ir to negana, reikia nukeliauti dar toliau. O jų svajonės dažniausiai yra labai mažos. Svarbiausia svajonė yra grįžti į laisvę, pas artimuosius, nes didėlė nuteistųjų dalis turi šeimas, vaikus, mylinčias žmonas, su kuriomis palaiko ryšį net ir būdami kalėjime. Jie labai vertina šiuos santykius. Kai kurie vyrai kalėjime net užsirašo į kursus, kad taptų geresniais tėvais, stengiasi, kad ateityje galėtų suteikti daugiau, negu galėjo iki šiol. Dažnas kalba, kad norėtų apsaugoti savo vaikus nuo to paties kelio, kuriuo pats pasuko. Taip pat yra svajojančių, kad išėję iš kalėjimo leisis į kelionę aplink Žemę ir tiesiog kelyje uždarbiaus, keliaus ir atsisakys priklausomybės nuo materialaus pasaulio. Yra norinčių patirti gyvenimą taip, kaip iki šiol nepatyrė. Ir šios svajonės kyla iš stokos bei laisvės ilgesio. Taip pat yra su ambicijomis susijusių svajonių – svajojama apie legalų verslą. Nemažai teigia, kad tokios bausmės, kokią atlieka šiuo metu, ateityje jau nebegalėtų pakelti, nes beprasmybės jausmas kalėjime yra nežmoniškas ir nebesupranti, kodėl tau čia būti. Taigi sunkios mintys veda prie to, kad jie nori turėti tikslų, idėjų, ambicijų, kurti legalius verslus bei užsiėmimus. Ir dėl savęs pačių, ir tam, kad išlaikytų šeimas. Kai kurie nuteistieji ir mokosi, ir deda pastangas, kad galėtų išėję į laisvę visa tai įgyvendinti.“
Pasak Urtės, Vilniaus kalėjime kalinčiųjų tekstuose mažai geografinių nuorodų, tačiau beveik visuomet girdėti gamtos ilgesys: „Mums galbūt sunku tai suprasti, kai esame pripratę, kad Vilnius labai žalias miestas ir bet kurią akimirką panorėję galime išeiti į parką, tačiau tai, kas mums kiekvieną dieną lengvai pasiekiama, nuteistiesiems atrodo didelė svajonė. Vilniaus kalėjime kalinčius vaikinus nedažnai išleidžia, gal kokiai valandai. Kiemas, kuriame matau juos vaikštančius ir sportuojančius, yra 20 × 10 metrų, betoninis ir aptvertas milžiniškomis grotomis, jame tu gali fiziškai šiek tiek judėti, tačiau apie jokį atsipalaidavimą ir mėgavimąsi buvimu lauke nėra net kalbos. Turi jie šiokią tokią žalesnę erdvę, kurios nesu mačiusi, ir nežinau, kiek dažnai gali į ją išeiti. Pats Vilnius labai dažnai nefigūruoja jų tekstuose, tačiau fiziškai jie mato Vilnių pro savo langus. Kaip žinome, kalėjimas yra Rasose, prie didžiulės sankryžos, ir kai kurių žmonių langai yra į gatves. Ir jie tai mato kiekvieną dieną. Tvoros yra aukštos, bet iš kokio ketvirto aukšto jie turėtų matyti ir praeivius gatvėse.“
Urtė neslepia, kad apsilankiusi Vilniaus kalėjime ėmė kitomis akimis matyti ir patį Vilniaus miestą: „Dabar žiūriu į Rasas kitaip. Prieš apsilankymą nebuvau įsitikinusi, kad ten kalėjimas. Maniau, gal kokia nors jaunuolių kolonija. Mačiau, kad teritorija apsupta aukštų sienų, tačiau nebuvau iki galo įsitikinusi tuo, kas ten yra. Ši miesto dalis, prieš atsirandant kompleksui „Sodas 2123“, man buvo labai svetima. Apsilankymas Vilniaus kalėjime labai pakeitė mano tiek Vilniaus miesto, tiek apskritai miestų suvokimą. Kalėjimai dažnai yra įrengti miestų centruose. Pvz., Panevėžyje kalėjimas yra priešais vieną svarbiausių Lietuvos gimnazijų. Šiauliuose – prie pat pagrindinės miesto aikštės ir t. t. Taigi išties stipru suvokti, kad jie visada čia, tie žmonės pačiame miesto centre, šalia. Su visomis sienomis, grotomis, spygliuota viela ir nemalonia aplinka. Ir ta aplinka nereiškia vien prastesnės estetinės išvaizdos, ji pasižymi ir specifiniu kvapu: nemažai kalėjimų yra katinų, katinai šen bei ten nusišlapina, o tas kvapas – sumišęs su maisto, prakaito kvapais. Man, kaip atėjusiai iš išorės, tai nėra malonu, bet, tikiu, ir esantiems ten irgi nėra faina. Tačiau nuteistieji nesiskundžia. Tiesiog pripranti, kad smirda, kad dirbtuvės vyksta ten, kur aplūžę stalai. Vieną kartą dirbtuves teko vesti ir koridoriuje, nes nebuvo rastas bibliotekos raktas. Eidama ten žiūriu į viską kaip į ekstremalią situaciją ir esu pasiruošusi prisitaikyti prie bet ko. Ir po tokių potyrių žvelgdamas į miestą supranti, kad kalėjimas yra visiškai atskira respublika su daug niuansų, kurie mums nepažinūs ir nesuvokiami. Nesuvokiame, kas yra už tų didelių sienų. Manau, viena iš problemų, kad visuomenė neturi jokio santykio su kalėjimu. Tikrai nėra būtina, kad kiekvienas eitų į vidų ir leistų laiką, bet santykis turėtų būti, kad sienos bent emociškai mažėtų. Fiziškai šios erdvės turbūt ir nepasikeis, tačiau reikia, kad jos būtų suvokiamos kaip integrali miesto dalis, kurioje irgi gyvena žmonės. Tuos žmones anksčiau ar vėliau sutiksim ir, tikėtina, ne baisiausiomis aplinkybėmis. Galbūt to net nežinosime. Ir dabar nežinome, ką sutinkame gatvėse. Man atrodo, labai svarbu trinti ribą.“
Viso pokalbio „Santykis turėtų būti, kad sienos bent emociškai mažėtų“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis. Su rašymo dirbtuvių „Neišgirsti balsai“ sumanytoja, žurnaliste bei rašytoja Urte Karalaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.