Atgal į sąrašą

Jurgai – 60. Skelbiamas J. Ivanauskaitės premijos konkursas

2021 15 lapkričio d.

Algimanto Reklio nuotrauka

Skelbiamas J. Ivanauskaitės premijos konkursas, skirtas autorės 60-io jubiliejui

Apie Jurgą ir jos kūrybą kalba visi premijos laureatai

Lapkričio 16-ą dieną rašytojai Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 60, tad šią dieną rašytojos kūrybą leidžianti leidykla „Tyto alba“ skelbia J. Ivanauskaitės premijos konkursą. Premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kūrinys turi būti išleistas 2020-2021 metais.

Kandidatus J. Ivanauskaitės premijai siūlyti gali fiziniai ir juridiniai asmenys iki sausio 20 d. adresu leidyklai „Tyto alba“ Vykinto g. 14, Vilnius. Laureatą išrinks ekspertų komisija. Išsamūs premijos nuostatai pateikiami teksto apačioje.

Skelbdama premijos konkursą leidykla „Tyto alba“ nusprendė J. Ivanauskaitę prisiminti su ankstesniais premijos laureatais. Nuo 2008 metų teikiamos premijos laureatų sąrašas solidus – tai trylika rašytojų, kurie šiandien formuoja Lietuvos literatūrinę panoramą.

J. Ivanauskaitės premijos laureatai

2009 metų laureatė Kristina Sabaliauskaitė

Esate pirmoji J. Ivanauskaitės premijos laureatė. Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?


Prie kūrybos pakartotinio skaitymo pastaraisiais metais nebuvau grįžusi, bet to ir nereikia – įspūdis yra likęs labai gilus, jos literatūra yra neatsiejama mano paauglystės ir brendimo dalis. Ne, su J. Ivanauskaite nesikalbu. Nebuvome pažįstamos, žinojau ją tik „iš matymo“ ir iš kūrybos, nors turėjome daug bendrų draugų, kurie vis rengėsi, bet taip ir nespėjo mūsų supažindinti. Su jais dažnai pasikalbame. Jie liudija, kaip Jurga giliai išgyveno Lietuvos literatų atmetimą, menkinimus, bandymus įgelti kiekviena proga – vien dėl to, kad buvo talentinga, ryški, įdomi, labiau skaitoma, pripažįstama užsienyje. Jurgos man suteikta gyvenimo pamoka turbūt yra ši: iš jos pavyzdžio mačiau, su kuo susiduria išskirtinė rašytoja, neatitinkanti Lietuvos literatūros pasaulėlio klišių, todėl ėmusis plunksnos nuo pat pradžių žinojau, kad negaliu leisti, jog man tai nors kiek gadintų gyvenimą. Pamenu, kai mano pirmos knygos rankraštis buvo spaustuvėje, mano vyras pasakė: „Na, jeigu knyga bus tikrai sėkminga, tai pasiruošk, kad dergs ant tavęs kaip ant Ivanauskaitės, tik pažadėk, kad niekada dėl to nesinervuosi.“ Skaudu, kad Jurga, pasak ją artimai pažinojusių, dėl to labai išgyveno; apmaudu ir gėdinga, kad jos talentą Lietuva pagerbė vien tik jau išmalda mirtinai ligai.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?


Manau, kad visiškai. Tiražai vis kartojami, jos knygos bibliotekose – suskaitytos į skutus. Ją atranda vis naujos kartos; ypač dabar, kai 9–10 dešimtmečiai yra labai „ant bangos“. Ji yra ir to laikotarpio balsas, ir kartu belaikė: tiesiog puikiai, su didele gyvastimi ir aistra, su jautrumu ir protu parašyta literatūra. Vienas jos laiko testą atlaikiusio literatūrinio triumfo įrodymų – kad kažkada ant jos purvus pylusieji dabar nuryja savo žodžius, rašo atsiprašymo odes ir patys straksi atsiimti jos vardo premijos. 

2010 metų laureatė Renata Šerelytė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Pati įsimintiniausia Jurgos knyga man – „Pakalnučių metai“. Prisimenu ją labai ryškiai. Mūsų miestelio bibliotekoje buvo naujų knygų priėmimas, tokia labai iškilminga proga, ir aš, smalsi paauglė, pataikiau ateiti kaip tik tuo metu, kai  jas inventorizavo. O kadangi sovietmečiu ir knygos buvo deficitas bei retenybė (ne taip, kaip dabar), tai mano akį Jurgos pirmoji knygelė iškart ir patraukė. Ir viršeliu, ir tematika, ir knygos pavadinimas magiškai skambėjo… Prarijau ją kaip saldainį, tokia buvo žavi, keista, spalvinga. Paskui buvo „Sapnų nublokšti“, „Agnijos magija“,  Jurgos kelionių užrašai, publicistika, jos eilėraščiai… Bet „Pakalnučių metų“ neužmirštu iki šiol. Ne veltui sakoma, kad pirmas įspūdis – stipriausias. Ir kai regiu močiučių gatvėje pardavinėjamas pakalnutes, prisimenu „Pakalnučių metus“. Ir jų svaiginantį aromatą.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Jurgos kūrybai egzamino laikyti nebereikia, ji užėmė savo vietą lietuvių literatūros istorijoje ir skaitytojų širdyse. Ir jų atmintyje. O tai, manau, ir yra svarbiausia.

2011 metų laureatas Rimvydas Stankevičius

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Na, „pasikalbėjimas“ gal ne pats tiksliausias žodis šiuo atveju, tačiau esu jau pasiekęs tą amžių (o gal tą tikėjimo, sąmonės lauką?), kai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų nebėra tokia jau ir ryški, kad griežtai dalintų pasaulį į šiapus ir anapus. Bendrystę ir bendrakryptiškumą jaučiu su daugeliu man svarbių rašytojų ir poetų, su kuriais kitados susitikta, bendrauta, tačiau fizinė galimybė susitiki su jais šiandien kaip ir neegzistuoja. Ypač ryškiai jaučiu mano gyvenime tebeveikiančius Juozą Aputį, Onę Baliukonę, Vytautą Bložę, Henriką Čigriejų, Sigitą Gedą, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Stasį Stacevičių, Valdą Gedgaudą…  

Kad Jurga Ivanauskaitė yra ir bus tarp jų, supratau praėjus porai dienų po jos vardo premijos man įteikimo, kai nusipirkęs dvi baltas rožes, nuvažiavau į Antakalnio kapines, norėdamas padėkoti Jurgai. Nedažnas aš ten svečias. Regimosios atminties neturiu, erdvėje orientuojuosi sunkiai, o kapinės didelės, klaidžios… Šiaip ne taip radau Menininkų kalnelį, o jis taip pat plačiai išdrikęs… Ėjau šen, ėjau ten, o Jurgos kapo nerandu, to akmeninio angelo tarp paminklų neįžvelgiu, nors tu ką. Tada sustojau ir garsiai sakau: „Jurga, pas Tave atėjau. Kur Tavo kapas?“, ir pats nepajutau, kaip kojos nunešė tiesiai prie jo, tarsi tas akmeninis angelas būtų pamojęs man ranka. Pagalvojau: „Jurga gyva būdama mėgo metafizinius žaidimus, tad kodėl dabar turėtų būti kitaip?“ ir nusišypsojau.

Dar pora mažų šviesių nutikimų. Dabar jau mažai kas žino, bet tarp pirmųjų J. Ivanauskaitės premijos laureatų egzistavo tokia tradicija – į bendrą kolekciją įnešti nuo savęs po suvenyrinę drambliuko skulptūrėlę. Pirmąją skulptūrėlę – nuo Jurgos – atnešė jos mama Ingrida Korsakaitė, ir kasmet tų metų laureatas prie jo pastatydavo savąjį drambliuką. Tačiau tų drambliukų vis daugėjant, Jurgos mama susimąstė, kas gi bus, kai drambliukų susidarys kelios dešimtys ir kur tą visą dramblyną reikės laikyti? Todėl sumetė visus jau esamus drambliukus į kaži kokią dėžutę ir liepė nežiūrint kiekvienam laureatui po vieną išsitraukti ir pasiimti atminimui. Visų pavydui ir mano dideliam džiaugsmui – man teko būtent Jurgos drambliukas, kuris dabar ir „gyvena“ pas mane ant mano knygų lentynos. Rašydamas ir ieškodamas akimis į ką atsiremti, retsykiais susitinku žvilgsniais su tuo drambliuku ir pajuntu tarsi kokį Jurgos palaikymą.

Antrasis nutikimas: man parašius Sibiro Madonos litaniją netikėtai gavau nuo Jurgos mamos laišką su dovanėle – J. Ivanauskaitės maldynėliu, kuriame prie kai kurių maldų – pastabos, įrašytos Jurgos ranka. Man, ypač turint omeny nuoširdžią, gilią ir aistringą Jurgos dievoiešką, tas Jurgos maldynėlis labai brangus.

Na, o su Jurgos kūryba – žinoma, kad pasikalbu. Turiu absoliučią daugumą jos knygų, štai ir dabar prieš kelias savaites išsitraukiau iš lentynos ir su malonumu dar kartą perskaičiau pirmąją Jurgos knygą – „Pakalnučių metai“. Skaitydamas ją, jau skaitau ne tik Jurgos apsakymus, bet ir tarp jų „užsiglaudusį“ anų laikų save – pirmą kartą šią knygą skaitantį moksleivį, maištaujantį, kūrybinių polėkių turintį paauglį, slapčia svajojantį tapti rašytoju. Tokiu kaip Jurga Ivanauskaitė. 

Už Tibeto laisvę, 1994 m. Foto iš asmeninių šeimos archyvų

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Jurgos kūrybiniam palikimui nėra reikiamybės laikyti nūdienos egzaminą ir vargu, ar kada tokia reikiamybė atsiras. Kertinės Jurgos kūrybos temos: jauno žmogaus savęs, savosios vietos paieškos abejingame, seklų, pragmatišką gyvenimo registrą pasirinkusiame pasaulyje, dievoieška, mėginimas atrasti harmoningą santykį su savimi, su mylimuoju ar mylimąja, su visuomene, mėginimai suprasti gelmiškąją moterystę, jos metafiziką ir slaptingąsias galias, nuolatinė gyvą sielą turinčio žmogaus kova dėl teisės egzistuoti su bedvasių minių bukumu, žiaurumu, egoizmu, noras įsvarbinti vidinį gyvenimą, noras nuolat ieškoti dieviškojo pėdsako buities užgožtoje žmogaus būtyje. Tai amžinos temos, kurios išlieka svarbios ir aktualios nepriklausomai nuo santvarkų ir epochų, literatūros krypčių, srovių ir madų, naujausių etikos, tolerancijos ar politkorektiškumo normų.

Manau, yra atvirkščiai: nūdienos literatūrai būtina laikyti Jurgos literatūrinio palikimo egzaminą, tai yra – nenuseklėti iki paviršinio pramoginio plepėjimo, skaitalo „laikui užmušti“, tiesiog smagių ir intriguojančių istorijų pasakojimo, neturinčio nei gilesnės potekstės, nei dvasinio pamušalo, nei tikslo pasakyti skaitančiam žmogui kai ką esmingo, padedančio gyventi ir bent šiek tiek keičiančio skaitantįjį, užkrečiančio jį noru gyventi giliau ir tikriau.

2012 metų laureatė Laura Sintija Černiauskaitė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Tiesą sakant, „pasikalbu“ su pačia Jurga. Nors gyvenime buvome susitikusios tik kartą, berods, Getebergo knygų mugėje, tada jau skundėsi mums, kad skauda koją. Mirtis kažkaip atveria galimybę laisviau kalbėtis net su tais, kurių čia žemėje nepažinojai… Per Vėlines nueiname su šeima pasivaikščioti po Antakalnio kapines, pasimeldžiame už mirusius pažįstamus. Visada labai jauku matyti, kiek daug žvakelių mirksi ant Jurgos kapo – lyg daug daug gyvų akių… Iš anapus. Štai tada ir pasikalbu su Jurga. Taip šviesiai, draugiškai, tarsi niekas neskirtų.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Dėl egzamino – nežinau… Galbūt tos žvakelės ant jos kapo ir yra atsakymas?

2013 metų laureatas Gintaras Bleizgys

2002 m. gruodį Mokslų akademijos pastate Gedimino prospekte vyko Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas. Buvo ankšta ir tvanku, nusprendžiau išeiti į lauką.

Tarpduryje sutikau Jurgą Ivanauskaitę.

– Norite pabėgti? – paklausė.

– Ne, – atsakiau, – kai šitiek daug rašytojų, man užeina toks nervinis gerklės kutenimas. Einu į lauką išsikosėti.

– O man alergija nuo knygų, tiksliau nuo jose prisikaupusių dulkių, – šypsojosi ji, – aš irgi noriu išsikosėti… Gal einam kartu?

Ilgokai vaikščiojome Gedimino prospektu, paskui užsukome į kavinę. Užsisakę arbatos sėdėjome prie stalo. Šiltoje patalpoje nepaliaujamai rasojo mano akiniai, tai juos nusiėmiau ir trumparegiškomis akimis vargiai apčiuopdamas aplinką įsistebeilijau į arčiausiai manęs esantį objektą – rašytoją Jurgą Ivanauskaitę.

Matyt, žiūrėjau keistai ir atkakliai, nes greit pasijutome lyg šimtą metų pažįstami, lyg susitikę svetimam, šiek tiek net mistiniam mieste, gal kurorte, gal ne mūsų laike.

Žiūrėjau tiesiai jai į akis. Ilgai. Net, kai vėl užsidėjau akinius, žvilgsnio jau nebegalėjau nukreipti niekur kitur.

Per savo gyvenimą taip ilgai ir keistai nesu žiūrėjęs į akis nė vienai moteriai. Ir į manąsias nė viena taip ilgai nežiūrėjo.

Galbūt todėl vis prisimenu tą vakarą. Atrodo, kad visa buvo ką tik. Yra. Ką toks žiūrėjimas reiškia? Ką mačiau? Ką matė ji? Kas žmogaus gyvenime yra nutylima, nutylėta? Kodėl? Norėčiau paklausti jos pačios dabar, subrendęs, senstelėjęs, ragavęs visokio gyvenimo patirties… Toks ir yra bendravimas. Užduodamas sudėtingus ir neatsakomus klausimus dažnai prisimenu J. Ivanauskaitę. Ar tai galima vadinti mūsų pasikalbėjimu? Pavyzdžiui, dabar, kai rašau ir ją prisimenu. Kai lyja už lango ir tuščia, o ji tokia pat gyva, kaip mano atmintyje įsirėžę vaizdiniai.

Mirė tokių metų, kaip dabar esu aš. Pamenu, skaičiau jos viešą, internetu platinamą atsisveikinimo laišką. Sukrėtė.

Pastaraisiais mėnesiais Jurgą dažnai prisimenu dėl politinių realijų: kai Kinija Lietuvai skelbia diplomatinį karą dėl bandymo mūsų šalyje atidaryti Taivano atstovybę, o šimtai Pekino lėktuvų „marširuoja“ aplink Taivano oro erdvę ir pietrytiniame Azijos regione neslūgsta įtampa, andainykštė rašytojos veikla dėl Tibeto laisvės įgauna naujų atspalvių ir reikšmių.

Nei Jurga, nei jos kūryba šiandienos egzamino laikyti, matyt, neprivalo. Gali būti, kad yra atvirkščiai: egzaminą laiko šiandiena, patvirtindama, jog dėl daugelio dalykų rašytoja buvo ne tik įžvalgi, bet ir teisi.

2014 metų laureatė Agnė Žagrakalytė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Tikrai tikrai visai neseniai su ja „pasikalbėjau“ kaip reikiant stipriai. Pernai metų žiemą buvau situacijoje, kai jau vaikščiojau be ramentų, bet gana smarkiai šlubavau: galvojau net įsitaisyti kokią elegantišką antikvarinę lazdelę su dailiu bumbulu, o gal net su lazdelės viduje paslėpta rapyra, bent durkliuku, bent tokio aštrumo, kokio užtektų popierinių laiškų vokams atplėšinėti. Kaip ir visą pasaulį, mūsų namus sėmė karantininės nuotaikos, tad keturi mokslo žmonės mažuose namuose vis pakildavo nuo savo rašomųjų stalų ir eidavo šio bei to virtuvėn, o ten papaikęs iš džiaugsmo, kad tiek liaudies namuose ir ta liaudis vis ką nors kramto bei niekur neišeina, visiems aplink kojas makalavosi šeimos šuo Tetris. Eilinį kartą vos neparvirtus, bandydama neužminti šuns, ir piktai, ir meiliai vienu metu sudejavau: „kačiušyte, tu, kačiušyte“. Prilipo. Šuo Tetris imtas vadinti Kačiušyte, Kačiušiuku, Kačiušinsku. Beje, kaip ir į kitus meilumo konotacijas įgijusius švelnius vardus, į kačiušytės vardą vyrui šaukiant ėmiau atsiliepinėti ir aš pati.

Ruošiantis šiam interviu, žiūrinėdama J. Ivanauskaitės pokalbius, perskaičiau 2006 metų jos „Laišką iš kovos ir tylos lauko“ – tą, kuris turėjo būti apie euroromaną, bet nebuvo. Ten pasakojama apie priklydusį kačiuką, kuriam Jurga davė Kačiušytės vardą. Vos nuo kėdės nenusiverčiau. Buvau įsitikinusi, kad šuo kačiušytė yra visiškas mano „išradimas“. Ir dabar nežinau, ar pati tai sugalvojau, ar kadaise tikrai skaitytas šis laiškas su visa kačiušyte ir liūdesį nutrinančiu snukučiu tiesiog į mane įsigėrė, nusėdo, buvo užmaršties užpustytas, o laiko vėjams pasikeitus, išniro į paviršių mano virtuvėje šalia elegantiško raudonio ramentų. Ir apie lazdelę tame laiške pasakojama. Tik vietoj rapyros Jurgos lazdelės versijoje slapta spyruoklė išsviedžia mažą gertuvėlę – tas pats durkliukas, kačiušinis.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Neseniai dar kartą bandžiau skaityti „Pakalnučių metus“ – ta knyga man buvo svarbi augant. „Belaukiant Godo“ novelės įspūdis beveik nepakito – tinka ir po daugybės metų, gal dar labiau, nes gyvenu netoli namų, kuriuose kūrė novelėje minimas Magritte’as. O štai pankės ir psichoanalitiko novelėje labai liūdnai linksmino pankės portretas: tie aprašomajam laikui įspūdingi, „nepasiekiamus užsienius“ iliustruojantys žaliai lakuoti nagai, violetinės plaukų sruogelės… Na, dabar taip gali pasipuošti paprasta lietuvių kalbos mokytoja, ir niekas nė dėmesio neatkreips.

Apie „Miegančių drugelių tvirtovę“ pagalvoju beveik kasdien, nes beveik kas vakarą į treniruotes tenka važiuoti pro klientų laukiančias paties įvairiausio amžiaus ir tūrių moteris. Kuriu joms trumpas biografijas, galvoju, ar jos turi nuo sutenerio slepiamą meškutį, kimštą geresnio gyvenimo viltim? Bet labiausiai noriu dar kartą perskaityti „Sapnų nublokštus“, tad labai gerai, kad ta knyga perleidžiama, norai pildosi, liūdesiai skaidrėja.

2015 metų laureatė Giedrė Kazlauskaitė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Tiesioginių dialogų mintyse nerezgu, bet karantino metu vis praeidavau pro jos kapą. Tiesiog pasitaikydavo pro ten eiti. Vėliau, mirus Jūratei Baranovai, galvojau ir per monografijos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ prizmę. Kiekvienais metais skiriama premija neleidžia užsimiršti – seku, domiuosi nominantų kūryba. Prie pačių J. Ivanauskaitės tekstų grįžtu retokai – gyvenimas toks, nesu akademikė. Bet matau daugybę jų „avatarų“: pradedant Algimanto Puipos filmais ir baigiant sekėjų, nors gal jos ir nesuvokia palaikančios J. Ivanauskaitės prozos tradiciją, knygomis. Tai įdomu.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Sakyčiau, ji yra padariusi didelę įtaką rašytojos-moters formacijai. Keliauti, rizikuoti, peržengti ribas, eiti į didelio nesaugumo zoną, palaikyti aktyvizmą, galų gale, komunikuoti kaip viešam asmeniui – visa tai neatsiejamai sumišę ir su kūryba, neįmanoma to atskirti. Kaip jos palikimas veikia žanrų vystymąsi, atsakyti sunkiau – tik spėju, kad romano „sprogimas“ lietuvių literatūroje ir įvyko su „Ragana ir lietumi“ bei kitais tą dešimtmetį pasirodžiusiais kūriniais. Gaila, apsakymai ir novelės, kuriuos J. Ivanauskaitė rašė tikrai originaliai, liko ne tokiu leidėjų puoselėjamu žanru.

2016 metų laureatė Aušra Kaziliūnaitė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba? Kaip J. Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

J. Ivanauskaitė tiek savo kūryba, tiek gyvenimu užima išskirtinę ir svarbią vietą Lietuvos kultūros lauke. Rašytojos J. Ivanauskaitės fenomeną lydi nuo jos neatskiriamas emancipuotos ir savo bei kitų laisvę mylinčios kūrėjos mitologijos šleifas. J. Ivanauskaitės pavyzdys mus moko drąsos būti savimi, kurti tai, ką nori ir kaip nori. Labai džiaugiuosi gavusi būtent šios kūrėjos premiją, man tai svarbu, nes žaviuosi tomis vertybėmis, kurias ir simbolizuoja šis įvairiapusiais talentais apdovanotas ryškus žmogus – nekonformistiška laikysena, meile laisvei, kūrybai, žmogui.

2017 metų laureatas Rimantas Kmita


Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Turbūt dažniau pasikalbu su pačia Jurga, su kuria nesu kalbėjęs. Kartais pagalvoju, kad drąsi ta jos antraštė „tik neintelektualams“. Bet drąsesnė ir atviresnė ji pati – visam gyvenimui. Už jos tekstų jaučiu intensyvų gyvenimą, rūpestį kitais, meilę, aistrą ar baimę, nerimą. Už teksto yra tikri dalykai, rūpestis kalbėti apie svarbias temas, o ne vien noras parašyti bestselerį. Tokio gyvenimo aš, sulindęs į popierius ir knygas, jai nuoširdžiai pavydžiu. Ar ne keista, būnant gyvam pavydėti gyvenimo mirusiai?  

Kaip J. Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Man sunku pasakyti. Atrodo, kad J. Ivanauskaitės knygos perleidžiamos, jaunimas skaito, atrodo, viskas gerai – išlaiko. J. Ivanauskaitė savo kūryba mažų mažiausiai sukūrė savo laikmečio archyvą, kuriame galime rasti to meto populiarios kultūros vardus, artefaktus ir aistras, jaudinusias atskirus žmones ir jų grupes, t. y., tai, ką vadiname visuomene. Jeigu ne jos rezonansinės knygos, pagal ką mes galėtume dabar suvokti, kas taip erzino, džiugino, jaudino žmones prieš trisdešimt metų? 

Aišku ir tai, kad su laiku jos, kaip rašytojos, fenomenas tik įgaus daugiau svorio. Moterų ir lygių galimybių istorija be jos figūros neapsieis. Manau, kad išlaikyti J. Ivanauskaitės egzaminą būtų rimtas iššūkis ne vienam, nebūtinai jaunam rašytojui.

2018 metų laureatė Gabija Grušaitė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Geros knygos man dažnai išlipa iš dvimatės erdvės ir vis pasirodo nauju pavidalu kasdieniame gyvenime. Paskutinį kartą daug refleksijų sukėlusi MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ priminė Jurgos kūrybą, kaip jautriai ji fiksavo to laikotarpio priešingybes, vidinius konfliktus, fantazijas ir viltis.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Šiandiena nėra neutralus momentas, o tam tikras pasirinkimas žiūrėti į ateitį ir praeitį projektuojant į juos dabarties lūkesčius. Nemanau, kad Jurgos kūrybai reikia kelti kokius nors egzaminus – ji tiesiog yra. Savita ir savalaikė, bėgant laikui atsiskleidžianti vis iš naujo. Turbūt svarbiausias matas menininko palikimui yra autentiškumas, kurio Jurgai niekada netrūko. Jis leidžia kūriniams senti gražiai, po truputį bręstant. 

2019 metų laureatas Mindaugas Nastaravičius

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba? Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

J. Ivanauskaitę prisimenu skaitydamas diskusijas, kas yra „elitinė“ ir „populiarioji“ literatūra. Ją prisimenu girdėdamas pokalbius apie gyvenimo ir rašymo intensyvumą. „Kaip gyveni, taip ir rašai“, – kartoja vidinis balsas, vis papriekaištaujantis dėl kasdienybės nuobodulio, monotonijoje stringančio mąstymo. Prisimenu, kaip paauglystėje per televizorių pamatyta J. Ivanauskaitė kalbėjo apie vienatvę: gali atsiskirti, išvažiuoti, pabėgti nuo pramogų ir tauškalų, bet tavo liūdesys vis vien keliaus su tavimi. Tuomet man tai skambėjo kaip reikšminga gyvenimo išmintis. Paauglystės metais galbūt to ir tereikia – artimųjų, knygų, kitų žmonių, kurie pasakytų elementarią tiesą. J. Ivanauskaitę prisimenu kaip asmenybę, kurioje tarsi derėjo visos mūsų prieštaros, mūsų pastangos atskirti ir suskirstyti. Jos „Placebą“ ir šiandien matau kaip pokalbį su „Vilniaus pokeriu“, jos „Raganą ir lietų“ – ne kaip skandalingą, o kaip sudėtingą knygą, kurią daugelis turbūt perskaitome paskutiniais mokyklos metais, išgirdę, kad tai kūrinys „apie seksą“, nors šiandien, atsivertęs ir paskaitęs šį romaną iš naujo, norėčiau jį rekomenduoti ne paaugliams, ne vien paaugliams. Intymumas, net ir radikalesnės jo formos, mūsų literatūroje seniai nebekelia erzulio ar pasipiktinimo, girdžiu diskusijų, kad daugelis J. Ivanauskaitės temų yra išnykusios, išsisprendusios, nebeaktualios, tačiau tema kasdienybėje ir tema literatūroje nėra tapatu. Literatūra nėra tik tema, apskritai knygas reikėtų skaityti ne kaip temas, o kaip visumas. J. Ivanauskaitė tą visumą sugebėjo sukurti, todėl ją skaitome ir šiandien.

2020 metų laureatė Jurga Tumasonytė


Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Taip, J. Ivanauskaitės kūryba, kuria persismelkiau dar paauglystėje, fragmentiškai mintyse vis išnyra – man mieliausios jos pirmosios knygos ir ta ypatinga atmosfera, kurią ji taip meistriškai mokėjo kurti.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Jurgos knygos iš naujo perleidžiamos, atrandamos jaunosios kartos. Jos vardo premija sulaukia nemažo susidomėjimo tiek iš žiniasklaidos, tiek iš skaitytojų – tai puikus įrodymas, kad literatūriniame lauke autorės kultūrinis kapitalas tebėra svarbus. 

Kalačakros iniciacija, Mundgodas, 1995 m. Foto iš asmeninių šeimos archyvų

2021 metų laureatė Lina Simutytė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

J. Ivanauskaitės vardo premija – ne tik svarbus literatūrinis įvertinimas, bet ir paskatinimas rašyti būtent taip, kaip pirmiausia norisi pačiai: stengiantis atsiriboti nuo visų išankstinių nuostatų, skaitytojų atsiliepimų, komentarų ar net palankių kritikų recenzijų „Miesto šventei“. Manau, kad čia prisidėjo ir apdovanojimo kriterijai – premija skiriama už knygą, kurios turinys atitinka formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Paradoksalu, kad rašydama apdovanojimą pelniusios knygos apsakymus apie drąsą nesusimąstydavau – neretai kurdavau personažus, kurie tarsi pridengdavo mano išgyventas patirtis, todėl priklausydavo jiems, o ne man. Daugiau drąsos dabar reikalauja rašymas iš pirmojo asmens perspektyvos: nors tai tebėra fikcija, ji vis tik nėra atsiejama nuo tam tikrų autobiografinių detalių. Mintimis su Jurga pasikalbu tada, kai drąsos ir ryžto pristinga. Prisimenu kai kuriuos fragmentus iš interviu su ja, dar kartą žiūrėjau dokumentiką „Šokis dykumoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), dovanų iš draugės gavau Jurgos „Mėnulio vaikus“, taip pat tėvų bibliotekoje susiradau ir namo parsivežiau „Pragaro sodus“, „Pakalnučių metus“, o vartydama „Odę džiaugsmui“ prisiminiau, kad paauglystėje daugybę kartų skaičiau jos eilėraštį „Vasara“.

Ir vis dėlto didžiausia dovana buvo ryšio atnaujinimas. Atnaujinusi jį su Jurga, sutvirtinau ryšį ir su tam tikra savo dalimi – ta niūria, metalo muzikos nuolat klausiusia paaugle, svajojusia susprogdinti provinciją su visais jos naftos kaminais ir pasprukti. Nors prieš tai galvojau, kad iš gimtųjų Mažeikių tuometinė Lina visada norėjo ištrūkti, dabar suprantu, kad iš tikrųjų ji labiausiai norėjo išsilaisvinti iš įvairių ribojančių įsitikinimų. Jurgos asmenybė ir šiandien kviečia suabejoti primestomis gyvenimo „tiesomis“ – jas nuolat permąstyti, interpretuoti ir drąsiai keistis.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Atsakyčiau dvejopai. Viena vertus – gera literatūra jokių egzaminų neturi laikyti. Tikiu, kad to paties paklausta Jurga atsakytų panašiai – nemanau, kad rašydama ji galvojo apie kokius nors egzaminuotojus, kad ir kas jie būtų: laikas, skaitytojai, kritikai ar pan. Kita vertus, toji šiandiena yra neįtikėtinai greit kintanti, skubanti ir neišvengiamai paveikianti žmonių skaitymo įpročius. Pati dažnai girdžiu, kad šiuolaikinis skaitytojas nori trumpų sakinių, kad jį erzina metaforos ar apskritai literatūra, kurią kurdamas rašytojas pirmiausiai galvoja apie kalbą, ne specialiuosius efektus ar „gerai sukaltus siužetus“. Jurgos sakiniai – taip pat neretai barokiški ir puošnūs, bet jos barokas nėra tik dekoracija. Už kiekvienos dekoracijos atsiveria psichologinė plotmė. Perfrazavusi šį klausimą, mieliau kviesčiau pasvarstyti, ne kaip J. Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą, o ar mes – šiandieniniai skaitytojai – galime išlaikyti lėtojo, atidžiojo skaitymo keliamus iššūkius. Nes Jurgos tekstai niekur nedingo ir nedings – jos kūrybą visada atras tie, kuriems jos reikės.

***

Jurgos Ivanauskaitės literatūros premijos nuostatos

Jurgos Ivanauskaitės vardo premija įsteigta ir teikiama nuo 2008 metų. Nuo 2020 m. premiją steigia ir teikia leidykla „Tyto alba“.

Premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.

Kūrinys turėtų būti išleistas 2020-2021 metais.

Kandidatus Premijai gauti gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys iki sausio 20 d. leidyklai „Tyto alba“ (Vykinto g. 14, Vilnius). Pateikiami 2 (du) knygos egzemplioriai ir rekomendacinis raštas (iki 2 psl.).

Laureatą renka speciali ekspertų komisija.

Premija teikiama per Vilniaus knygų mugę. Laureatui įteikiamas diplomas, keraminis drambliukas ir piniginė premija. (Premijos dydis 1000 eurų, neatskaičius mokesčių). 

Tam pačiam autoriui Premija antrą kartą neskiriama. Premija gali būti skirta ir po autoriaus mirties.