/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Jurga Tumasonytė: „Kritika nėra tokia gąsdinanti kaip tyla“

2023 gegužės 20 d.

Šį kartą Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ viešėjo Jurga Tumasonytė. Tinklalaidės viešnia – aktyvi literatūrinio lauko dalyvė: rašo knygų recenzijas ir apžvalgas, rengia interviu su rašytojais, vertėjais, menininkais, kultūros veikėjais, organizuoja kultūrinius renginius ir dirba leidykloje „Hubris“, ten yra atsakinga už komunikaciją. Taip pat J. Tumasonytė – produktyvi, talentinga prozininkė. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis jos apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į Metų knygos rinkimų penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija. Skaitytojų neliko nepastebėtas ir realistiniu stiliumi parašytas, istoriškai dokumentuotas J. Tumasonytės romanas „Remontas“ (2020), o šiemet pasirodė ketvirtoji knyga – apsakymų romanas „Naujagimiai“. Jos tekstai išversti į anglų, estų, latvių, vokiečių, rusų, kroatų kalbas. Greta gausių kūrybinių veiklų J. Tumasonytė taip pat augina du vaikus. Apie tai, kaip pavyksta suderinti rašymą ir motinystę, kūrybos užkulisius ir įkvepiančias knygas, viešnia kalbėjosi su laidos vedėja rašytoja, filosofe, humanitarinių mokslų daktare Aušra Kaziliūnaite.

Ar motinystė ir rašymas – suderinamos veiklos?

Motinystė J. Tumasonytei padėjo susikurti rutiną, kuri prisidėjo prie produktyvaus rašymo: „Iki tapdama mama aštuonerius metus bandžiau parašyti romaną ir niekaip nepavyko. Kažko vis trūkdavo, neturėjau rašymo rutinos. Bet prieš gimstant pirmagimiui susidėliojo apsakymų knyga „Undinės“. Pagimdžiusi labai nustebau, kad buvimas mama – toks sunkus dalykas. Įsivaizdavau, jog mamos vaikšto su vežimėliais ir linksmai leidžia laiką, geria kavą, eina į muziejus, parodas. Taip visai nebuvo. Bet tada labai susikoncentravau į tai, ką per tas kelias valandas, kol vaikas miega, noriu nuveikti. Pradėjau nuosekliai rašyti. Galima sakyti, romaną „Remontas“ pradėjau rašyti iš naujo ir pati nustebau supratusi, jog rašau paskutinį lapą. Nebemaniau, kad man pavyks. Galvojau, būsiu vienos knygos autorė, kuri tarsi turėjo ambicijų, bet nieko neišėjo. Supratau atradusi raktą, kaip man rašyti. Būtina kiekvieną dieną ar bent jau penkias dienas per savaitę skirti vieną, dvi ar tris valandas rašyti.“

Atsakydama į A. Kaziliūnaitės klausimą, kuo skiriasi romano ir trumpųjų prozos žanrų rašymo technika, metodai J. Tumasonytė teigia, kad romano rašymas daug sudėtingesnis procesas, reikalaujantis susikaupimo, nuoseklumo ir griežtos drausmės. „Rašymui patarčiau skirti bent 4–5 dienas per savaitę. Rašyti, jei įmanoma, reikėtų atsipalaidavus ir susitelkus. Tai pasiekti sudėtinga. Man pasisekė – auginau mažus vaikus. Pirmą kartą buvo motinystės atostogos, kitą kartą dirbau iš lovos. Dabar rašyti jau būtų sunkiau. Turiu minčių, bet tiek daug kitų veiklų, susitikimų, kad rasti laiko rašyti darosi sunku. Žiemą buvau pasinėrusi į galimos būsimos knygos apmatus, bet tai net ir dirbant kelias valandas per dieną reikalauja labai daug energijos ir nukenčia kiti darbai. Rašyti ilgą kūrinį – prabanga. Turi arba pasiimti atostogas, arba tuo metu nedirbti daug koncentracijos reikalaujančių darbų. Tikrai nemanau, kad visoms ar visiems tinka vaiko auginimo atostogos, nes dažniausiai būni nemiegojęs, kartais vaikas serga, na, ir šiaip nežinau, ar tai tikrai geras receptas. Man jis tiko, bet laikas nebuvo lengvas“, – pasakoja J. Tumasonytė.

Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Novelių romanas „Naujagimiai“ – apie pradžias ir pabaigas

Naujausia rašytojos knyga, pristatyta 2023 m. Vilniaus knygų mugėje – „Naujagimiai“. Rašydama antrą romano „Naujagimiai“ novelę J. Tumasonytė suprato, kad tekstas bus ilgesnis. Pirmoji romano novelė „Vargšas Jacekas“ buvo skirta Jurgio Kunčino literatūriniam konkursui. Tekstas alsuoja magiškuoju realizmu, jame gausu nuorodų į pokario Vilnių. Vėliau rašytoja sukūrė istoriją apie XIX a. pab.–XX a. pr. veikėją, su savo dukrele klajojančią po pasaulį ir apvaisinančią moteris, trokštančias susilaukti vaikų be vyro įsikišimo. J. Tumasonytei kilo noras novelių istorijas sujungti – vargšą Jaceką supažindinti su laume ragana. „Nors iš pradžių atrodė sunku, bet įsišėlus fantazijai viskas stojo į savo vietas“, – pasakoja tinklalaidės viešnia.

Paklausta, kaip kilo novelių pavadinimo „Naujagimiai“ pavadinimo idėja, J. Tumasonytė sako: „Knygos istorijos sukasi ne tik apie gimimą, bet ir apie mirtį, apie pradžias ir pabaigas. Bandžiau pratęsti mirties, kaip pabaigos, mintį, kad su mirtimi viskas gal ir nesibaigia, o jei baigiasi, kaip? Norėjau perteikti skirtingas veikėjų patirtis susidūrus su galima pabaiga arba galima pradžia, nes gimimas knygoje taip pat susiklosto įvairiai. Ne tik kūdikių, bet ir naujų idėjų gimimas susivedė į daugiau temų. Taip pat, manau, stiprią įtaką turėjo tai, kad gimdydama antrą vaiką vos nemiriau. Supratau, kad prieš šimtą metų būčiau tikrai mirusi. Tada pradėjau galvoti, kiek žmogus gali kištis į tikrovę, ją pagerinti ir kokios istorijos iš to gimsta.“

Viršelio autorė Lina Sasnauskaitė.

J. Tumasonytės kūrybos užkulisiai

„Didelės apimties teksto rašymas reikalauja tam tikro nusiteikimo, susikaupimo. Kai esu susitelkusi ties vienu dalyku, tada save riboju. Neskaitau daug knygų, nesiblaškau. Skaitydamas kitų literatūrą pamatai naujų rašymo strategijų, pasisemi naujų idėjų, ir tai blaško. Rašydama skaitau tik tiek, kiek reikia istorijai papildyti. Labai padeda skaityti paviešintus dienoraščius, gilinantis į istorinius dalykus. Gink Dieve, nenoriu vaizduoti istorinės tiesos, nesu istorikė, bet man visai patinka maišyti istorinio žanro nuotrupas, realistinius, siurrealistinius motyvus, praplėsti vaizduotės, realybės ribas, atrasti naujų pasaulių“, – teigia viešnia.

J. Tumasonytė tvirtina, kad kitų autorių tekstai jai pasitarnauja ieškant informacijos apie tam tikrą laikotarpį, aprangos, buities detales, atmosferą. Rašydama „Naujagimius“ rašytoja skaitė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės istorinius dienoraščius, rašytus Pirmojo pasaulinio karo metais. „Buvo įdomu, kaip atrodė karo pradžia, kaip tais laikais žmonės sužinodavo naujienas. Rašant apsakymą, kurio istorinis laikas – Pirmasis pasaulinis karas, reikėjo panagrinėti XX a. istoriją. Skaičiau grafaitės Gabrielės Giunterytės – Puzinienės Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštį, kuriame buvo nupasakota vakarėlių kultūra, aprangos detalės.“ Rašytoją sužavėjo pasakojimas apie seną grafienę, kuri, ištikdavus nesėkmei, susinervindavo ir suvertusi kaltę dieviškoms jėgoms liepdavo tarnams visus šventųjų paveikslus išnešti lauk. Šis motyvas atsikartoja ir viename J. Tumasonytės romano „Naujagimiai“ apsakyme: grafas, pralaimėjęs arklių lenktynes, liepia tarnams išnešti šventųjų paveikslus.

Aušra Kaziliūnaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Rašytojos kūryba iš skaitytojų perspektyvos

A. Kaziliūnaitė svarsto, ar rašytojai svarbu, ką apie jos kūrinius mano skaitytojai. „Kai knyga pasirodo, labai baisu, kokia bus reakcija. Kritika nėra tokia gąsdinanti kaip tyla, – teigia J. Tumasonytė. – Manau, reikia nepainioti, kiek skiriasi mano ir kūrybą vertinančio žmogaus prieiga prie literatūros, kiek skiriasi asmenybės. Vieniems svarbūs tie dalykai, kurie nesvarbūs man, ir atvirkščiai. Bet konstruktyvus vertinimas, ypač jei pasakomas geranoriškai, o ne piktdžiugiškai, yra kiekvieno autoriaus trokštamas dalykas. Galbūt apie tai susimąstysi rašydamas kitą tekstą. Man tai atrodo labai svarbu. Šiais laikais autoriai dejuoja, kad trūksta kritikos, atsiliepimų. Kiekvienas atsiliepimas yra aukso vertės. Susiduriame su bėda, kad Lietuvos literatūros laukas yra gana siauras, tad niekas nenori pyktis ar įžeisti, kadangi visi vieni kitus pažįsta. Tad iškyla problema. Žinoma, galima pasirašyti slapyvardžiu.“

J. Tumasonytės kūriniai „Undinės“, „Remontas“ ir „Naujagimiai“ pasirodė per ganėtinai trumpą laiką. Reflektuodama laidos vedėjos klausimą, ar trumpa laiko perspektyva nesumažino kūrinių žinomumo, rašytoja sako, kad visi trys kūriniai yra gana skirtingi, todėl neturėtų vienas kito užgožti. „Žinoma, kai knygos pasirodo tokiais trumpais laiko intervalais, kyla pavojus pradėti kartotis. Nenorėčiau, kad taip būtų, bet kol kas nemanau, jog kartojuosi, nes liečiu skirtingas temas. Tiesą sakant, nežinau, kiek ilgai galioja knygos. Viena knyga gali atvesti skaitytoją prie kitos. Smagu, kai rašytojas produktyviai rašo, bet plėtoja skirtingus žanrus. Su rašymu taip jau yra: negaliu pasakyti, ką kaip rašytoja veiksiu po penkerių metų. Kol verda idėjos, jas reikia įveiklinti tekste ir žiūrėti, kas iš to išeina. Kitaip mintys tiesiog pasimeta juodraščiuose.“

Jurga Tumasonytė. Monikos Penkutės nuotrauka.

Kūrybiniai J. Tumasonytės ateities planai

Svajodama apie ateities perspektyvas rašytoja išduoda, kad kada nors norėtų sukurti gerą pjesę. „Tai jau prieš dešimtmetį buvo mano svajonė. Parašyti pjesę teatrui, kurią suvaidintų aktoriai ir režisuotų geras, man patinkantis režisierius. Ir gautų labai daug apdovanojimų“, – juokiasi J. Tumasonytė, bet kartu svarsto, kad parašyti pjesę dar sudėtingiau nei romaną, nes ją sudaro daugiau detalių. Rašytoja nėra iki galo nėra perpratusi dramos rašymo principų ir vadina tai įdomia kūrybine laboratorija. Prieš trejus metus, prisimena viešnia, su ja susisiekė režisierius Algimantas Puipa ir pranešė, kad su žmona Janina Lapinskaite labai susidomėjo „Undinėmis“ ir norėtų pagal šią knygą pastatyti filmą. Galiausiai J. Tumasonytė kartu su J. Lapinskaite kartu rašė scenarijų pagal mažiausiai keturias J. Tumasonytės noveles. Iš pradžių rašytojai pasirodė keista, kad režisieriai panoro suderinti skirtingus jos apsakymus viename kūrinyje, bet, kaip pastebi A. Kaziliūnaitė, juk ir „Naujagimiai“ sudėti iš skirtingų apsakymų, susijungiančių į vieną romaną.

Artimiausi J. Tumasonytės kūrybiniai planai – toliau rašyti. „Turiu rašymo formos minčių, bet dar nesu sugalvojusi, kaip geriausiai būtų rašyti. Sunku surasti raktą, kad sektųsi rašyti vėliau. Pradžioje pagautas įkvėpimo gali rašyti savaitę, bet paskui – viskas. Jei matai, kad nebeišeina toliau rašyti, kaip man ir buvo tuos aštuonerius metus, kai nepavyko rasti tinkamos formos, tuomet stringi. Vienas esminių dalykų – rasti formą, sugalvoti rašymo strategiją, žaidimo taisykles. Be jų istorijos nepapasakosi. Tada prisideda stiliaus paieškos. Pavyzdžiui, „Naujagimiuose“ teko ieškoti specifinių žodžių, replikuojančių XIX a. (bričkos, aptėkoriai ir kt.)“, – pasakoja J. Tumasonytė.

Jurga Tumasonytė. Monikos Penkutės nuotrauka.

Darbo knygyne „Eureka!“ patirtys

Prieš išeidama vaiko auginimo atostogų J. Tumasonytė dirbo Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame knygyne „Eureka!“. A. Kaziliūnaitės nuomone, šis kone kultinis knygynas puikiai žinomas ir mėgstamas tarp Lietuvos literatų. Jame verda tikras literatūrinis gyvenimas: knygyno svečiai bendrauja, keičiasi idėjomis, diskutuoja apie knygas. Dirbdama J. Tumasonytė fiksuodavo pokalbių nuogirdas ir skelbdavo jas knygyno paskyrose socialiniuose tinkluose. Vėliau iš to gimė, kaip pati rašytoja vadina, knygelė „Knygyno istorijos“ – smagių nutikimų iš knygyno kasdienybės pasakojimai.

J. Tumasonytei dirbant knygyne į atmintį įsirėžė, kad, deja, lietuvių autoriai buvo perkami gerokai mažiau nei užsienio. „Lankė nusivylimas, kad lietuvių literatūra ne tokia populiari. Buvo požiūris, kad pasaulinę literatūrą reikia sekti, o lietuvių autoriai ne tokie mėgstami. Dar tai, kad skaitytojai, ypač jauni, mieliau rinkdavosi angliškus tekstus nei lietuviškus vertimus. Truputį pikta, nes kūrinius vertė puikūs vertėjai, tad kodėl angliškas vertimas turėtų būti geresnis? Tiesa, paskutiniai darbo metai buvo pandemijos laikotarpiu, kai žmonės labai daug skaitė. Buvo pakylėjimo laikotarpis. Nespėdavai pakuoti ir siųsti.“

Pamatinės J. Tumasonytės gyvenimo knygos

Vaikystėje svarbiausia autorė J. Tumasonytei buvo Astrida Lindgren. „Būdama 9–10 metų „Mūsų visų Madikę“ perskaičiau gal 12 ar 13 kartų. Baigdavau skaityti, praeidavo savaitė ir vėl skaitydavau. Nežinau, kodėl mane taip pakerėjo ši knyga. Taip pat labai patiko „Ronja, plėšiko duktė“. Tik pernai ar užpernai perskaičiau „Brolius Liūtaširdžius“. O dabar savo vaikui skaitau „Pepę Ilgakojinę“ ir laukiu, kada galėsiu perskaityti kitus Astridos Lindgren kūrinius“, – pasakoja tinklalaidės viešnia.

„Paauglystėje daug ką skaičiau todėl, kad atrodyčiau kieta. „Stepių vilką“ skaičiau ir atrodė labai kieta, kad perskaičiau, nors nepasakyčiau, jog knyga padarė man didelę įtaką. Na, gerai, Franzas Kafka gal ir padarė. „Procesas“, „Metamorfozės“ buvo labai svarbūs kūriniai. Vienu etapu svarbi viena, kitu – kita knyga. Tarkim, dabar, kai pamąstau, George’o Sanderso knyga „Linkolnas bardo“ tikrai padarė stiprią įtaką. Perskaičiau ją maždaug prieš ketverius metus, pasirodžius lietuviškam vertimui. Iki šiol išlikęs stiprus įspūdis“, – tvirtina rašytoja.

J. Tumasonytę taip pat žavi amerikiečių autorės, eseistės Joan Didion kūryba. „7–8 dešimtmečio eseistika. Viena įstrigusi esė, kaip autorė lankosi įrašų studijoje, kur repetuoja „The Doors“, stebi jauną Jimą Morissoną. Meistriškai geba sulieti autobiografiškumą su nutinkančiais įvykiais ir iš to išeina geras kūrinys. Taip nesugebėčiau, – sako J. Tumasonytė. – Taip pat didelį įspūdį padarė Tove’s Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Sudėtinga išlaviruoti: sukurti gerą literatūrą, o ne tik išpažintį. Vien išpažinties atlikimas nieko nereiškia, kad ir kokia įspūdinga ji būtų. Svarbu, kaip papasakosi savo istoriją, kaip išliksi teisingas sau ir kitiems, kaip nepavaizduosi savęs tarsi pagyrūno ar teisuolio. Aprašyti save ir išlaikyti santykį su savimi tikrai sunku.“

Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

J. Tumasonytės rekomendacijos

Tinklalaidės viešnia atvirauja, kad pastaruoju metu tapo prasta skaitytoja. „Vakare būnu tokia pavargusi, kad iš karto užmiegu. Turiu prisikrovusi bokštą knygų, apėjusį dulkėmis“, – šmaikštauja J. Tumasonytė. Visgi netrukus pažeria šūsnį neseniai skaitytų ir įspūdį palikusių knygų. Ji žavisi Danutės Kalinauskaitės puikiu stiliumi parašytu romanu „Baltieji prieš juoduosius“ ir pastebi, kad šios knygos tematika šiek tiek sutampa su jos romano „Naujagimiai“. „Šeimos istorija, XIX a. „Remontas“ pasirodė tuo metu, kai 10 dešimtmečio tema buvo ant bangos. Tais metais pasirodė net trys ar penkios šios temos knygos. Galvojau, kad „Naujagimiams“ taip nenutiks. Nieko nepadarysi. Matyt, ore sklando kažkokios vibracijos, kurias pagauni“, – juokiasi viešnia.

Taip pat šiuo metu skaito Akvilinos Cicėnaitės romaną „Anglų kalbos žodynas“ apie moters ir vyro kelionę per Australiją ir vidinius atradimus. „Tą Australiją tarsi gali pajusti. Žaviuosi jos stiliumi“, – sako J. Tumasonytė. Įspūdį tinklalaidės viešniai paliko ir nobelistės Annie Ernaux romanas „Įvykis“: „Perskaičiusi „Įvykį“ sapnavau baisius sapnus, puode verdamus naujagimius. Magiškojo realizmo sapnai. Knyga labai įtraukė, perskaičiau vienu prisėdimu.“ O A. Kaziliūnaitė pastebi, kad 2021 m. pagal šią knygą pastatytas labai stiprus prancūzų režisierės Audrey Diwan filmas.

Pradedantiems kūrybinį kelią autoriams J. Tumasonytė patartų daug skaityti. „Daug skaitant pamatai, kokie tekstai tave veikia. Rekomenduoju skaityti ir blogą literatūrą. Kuo daugiau skaitysi, tuo labiau plėsis akiratis.“

Tekstą pagal tinklalaidės „Rašytnamis“ įrašą parengė Miglė Apyvalaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba