Viešint Kintuose nejučiomis sąmonėje vis vienaip ar kitaip suskamba giminingi (arba gentingi, o gal šeiminingi) žodžiai – „kinta“, „kintamumas“. Liepos 14 d. čia prasidėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojama jaunųjų filologų stovykla „Vasaros akademija“. Tonas reikalauja paminėti kelias detales ir tik po to imtis esmės. 

Čia, Kintuose, susibūrė septyniolika jaunuolių iš Marijampolės, Zarasų, Plungės, Subačiaus, Vilniaus, Mažeikių, Klaipėdos, Palangos, Židikų, Kėdainių, Ukmergės, Šeštokų ir Rudaminos. Perduoti mintį ir išmintį, parodyti, ką galima padaryti su pasauliu ir ką jis gali padaryti su mumis, pasiryžo kitas būrys veikėjų:

• Linas Daugėla – profesionalus vairavimo mėgėjas, poetas, fotografas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas;
• Dalia Michelevičiūtė – retorikos ir dikcijos virtuozė, aktorė, šviesamėgė asmenybė;
• Erikas ir Guoda Armaliai – sielų kedentojai, gongus prakalbinantys ir būvius virpinantys geriečiai;
• Andrius Sirtautas – neįtikėtinų ir įtikėtinų, nuostabių kūrinių kūrėjas, negražbyliaujantis, tačiau be galo gražiai veikiantis;
• Dainius Sobeckis – laimingai išsiskyręs su biurokratija buvęs biurokratas, istoriją ir tikybą dėstantis tiesos ieškotojas, poetas, eseistas;
• Lidija Kuklienė – kaligrafė, savo kūryboje įstabiai žongliruojanti grafikos, simbolikos ir pozityvios psichologijos kamuoliukais;
• Goda Characiejienė – kraštovaizdžio architektė, stebinanti gamtos ir civilizacijos kontekstų suopračiu ir gebėjimų įžvelgti istorijas kasdienybės smulkmenose;
• Ignė Zarambaitė – knygų vaikams ir paaugliams autorė, edukatorė, skaitymo skatintoja;
• Julija Karaliūnaitė – operos solistė, LMTA koncertmeisterė-iliustratorė, Muzikų sąjungos narė;
• Marius Povilas Elijas Martynenko – Užupio respublikos ambasadorius „Dievažin kur“, aktorius, rašytojas, komikas, klausinėtojas;
• Narius Kairys – keliauninkas, kinotyrininkas, rašytojas, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ bendradarbis;
• Ričardas Šileika – marginalinių žanrų atstovas ir vienaskaitos pirmasis asmuo.

Kintų kintuomenė labai svetingai priėmė visus atvykusius, – jie apsistojo Kintų meno rezidencijoje, kurios direktorė Audra Juodeškienė maloniai supažindino su gyvenviete ir įkurdino atnaujintoje senojoje mokykloje. Pirmąją dieną po pradinio susitikimo ir susipažinimo vakare visi atvykusieji patraukė krikštytis – simboliškai inicijuotis į „Vasaros akademiją“. Krikštynos vyko Eriko Armalio ir Guodos Armalienės kupole, kuriame visiems sugulus ant žemės pasigirdo dangiški ir žemiški garsai – šios krikštynos tapo maudynėmis, tik ne skysčiuose, o gongų ir kitų instrumentų garsuose.

Po valandėlės atsimerkę mauduoliai buvo ramūs ir atsipalaidavę. Saulei leidžiantis patraukė senosios mokyklos link. Pokalbiai sukosi apie įvairiausius dalykus – XVIII a. knygas, dialektiką, fonetiką ir tarmių žavesius, nuo ko reiktų pradėti revoliuciją (nuspręsta, kad kiekvienos revoliucijos pirmasis žingsnis – piktintis), psichologinę ir emocinę sveikatą, vertimo ypatumus. Iš šalies pažvelgus į akademikų būrį būtų galima pamanyti, kad Babelio bokšto nutikimas šįsyk pasireiškė ne sumaišytomis kalbomis, o sumaišytomis temomis. Įspūdžiai netilo ir sutemus – susirinkę į senąją mokyklą, atokiau nuo tų, kurie norėjo ilsėtis, dalyviai kultūringai naktinėjo ir tęsė diskusijas. 

Kitąryt pakirdus ir pasisotinus jaunuoliai su Dainiumi Sobeckiu priešakyje nagrinėjo bibliodramos žanrą, klausėsi paskaitos ir patys įkūnijo šį žanrą. Vėliau vyko ekskursija po Kintus, išgirsta apie Vydūno laiką, praleistą čia, išmatuota didžiulė ir beveik neaprėpiama tuopa, aplankytos marios. Akademijos dalyviai užsuko į dvi Kintų bažnyčias ir išgirdo, kaip katalikai ir liuteronai jas dalijosi ir kas su jomis vyko. 

Jei pirmąją dieną galėjo kilti įspūdis, kad kalbos netyla, nes nauji įspūdžiai ir naujos pažintys daro savo, antroji diena šį įspūdį išsklaidė, nes kalbos netilo toliau, įvairūs dirgikliai ir stimulai sukeldavo vis naują diskusijų verpetą. Svarbu paminėti, kad tai šen tai ten vis nuskardėdavo juokas. Itin svarbu tai paminėti – prašalaičiams ši grupė tikrai atrodė laiminga. 

Popiet Andrius Sirtautas atvyko ir parodė, kaip sukurti nedidelius namelius iš lazdelių, karštų klijų ir kitų priemonių. Gan paprastas metodas ir kruopštus darbas panardino visus į ilgą procesą – nuo namelių projektavimo iki jų realizavimo, kuriam pasibaigus nameliai tiesiog pribloškė. Ne vien dėl to, kad buvo gražūs. Kai kurie tikrai buvo. Bet kai kurių autoriai sugebėjo nameliais išreikšti egzistencializmo ar absurdo idėjas. Kiti nameliai jau iš projektavimo detalių atrodė… na… filologiškai suprojektuoti.

Po vakarienės Dalia Michelevičiūtė atkreipė dėmesį į raišką, balsą, žodžio ir jo perteikimo svarbą. Akademikai gavo naudingų ir pravarčių žinių, patarimų, atliko kelis pratimus, buvo supažindinti su teatro, kino ir scenos apskritai niuansais ir įvairenybėmis, išmokyti paprastų ir efektyvių technikų.

Tai viso labo dvi dienos. Dar daugiau jų laukia. Per tokį nedidelį laiką čia atsirado daug peno ir kūriniams, ir kūrėjams. Čia būnant regisi, kad tai savotiška atskira, anachronistinė (alaikiška) salelė. Pirmąją dieną nuėjus parduotuvėn prie durų galima pastebėti laikraščius. Vieno jų – „Šilo karčema“ – pirmame puslapyje – antraštė: „Brandos egzaminai varo į neviltį ir mokinius, ir pedagogus“. Ir šis vaizdas yra trumputis prisiminimas, kad egzistuoja ir pasaulis, kuriame egzistuoja „aktualijos“. Visiškai neaktualios aktualijos. Čia aktualu tai, kad diskusijos netyla, aidi juokas ir nestoja svarstymai bei kūryba.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Fotoakimirkos – Lino Daugėlos ir Ričardo Šileikos.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vasaros akademija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.