Birželio 29–liepos 5 dieną Panemunės pilyje vyko Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamos kūrybinės dirbtuvės rašančiam jaunimui „Vasaros akademija“. Šiais metais į jas susirinko 9–12 klasių moksleiviai iš Ukmergės, Kėdainių, Vilniaus, Kauno, Kybartų, Alytaus, Vilkaviškio, Zarasų ir Jurbarko. Dalijamės moksleivių įspūdžiais iš šių dirbtuvių.

Estrėja: Šią vasarą turėjau nuostabią galimybę sudalyvauti „Vasaros akademijoje“. Jeigu reikėtų potyrį apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau – NEPAKARTOJAMA. Stovyklos metu mane lydėjo nepakartojami įspūdžiai, emocijos, nepakartojami lektoriai ir jų paskaitos, požiūris į gyvenimą, pamokymai, rūpinimasis mumis. Lydėjo ir nepakartojami stovyklautojai, su kuriais nebuvo nuobodu sėdėti iki paryčių ir kurti, generuoti idėjas ar kalbėti apie gyvenimą, meną, kūrybą. Visi mes buvome labai skirtingi, unikalios asmenybės, tačiau atradome vieni su kitais ryšį. Žinau, kad visų labai pasiilgsiu. <3

Na, o kalbant apie išorinius dalykus, tai labai patiko vieta, kur buvome apsistoję. Paskaitos vyko Panemunės pilyje, o jos aplinka tiesiog unikali. Gyvendama bendrai su visais, buvusio vienuolyno patalpose, vis tiek turėjau galimybę pabūti su savimi. Vaikščiodavau šalia pilies esančiame parke, kur atrasdavau vis kažką naujo, nepamatyto, paslėpto tarp medžių ir krūmynų. Stovyklos metu mus maitino pilies restoranas „Kuknia“. Kiekvieną dieną buvome sočiai ir skaniai pamaitinti.

Apibendrinant – nesigailiu nė vienos akimirkos, praleistos „Vasaros akademijoje“. Iš čia  parsivežiau be galo daug įspūdžių, minčių, jausmų ir be galo daug juoko, kuris mane nuoširdžiai lydėjo visos stovyklos metu. Ačiū visiems organizatoriams, lektoriams, pilies personalui ir žmogeliukams, su kuriais praleidau nepamirštamą laiką.

Jurgis: Atvažiavau labai skeptiškas, kiek klausiau, daugelis kitų dalyvavusių irgi ilgai svarstė, ar tikrai jiems šiemet važiuoti. Matyt įsivaizdavau, kad:

a) lektorių paskaitos bus nuobodžios ir paauglių neįtrauks;

b) ten bus kažkokia keista užsidarėlių bohema, kurioje daugelis neįstengsime pramušti ledus ir vienas kitam atsiverti;

c) net jeigu ir būtų kažkiek įdomios paskaitos, o bendražygiai – šilti ir pasiryžę bendrauti, pats niekaip nepritapčiau, nes tiesiog sudėtinga per savaitę užmegzti normalius santykius.

Bet oi kaip klydau. Lektorių paskaitos buvo puikios, jos buvo sykiu ir naudingos, ir rūpestingai surengtos, ir akis atveriančios (žinau, kad pakeitė mano požiūrį į gyvenima daug daugiau nei vien literatūroje arba mene). Kai kurie lektoriai net bendravo su mumis kaip su senais pažįstamais, juokavo, diskutavo ir net nesijautė didelis amžiaus ir statuso skirtumas – lektoriai nebuvo šiaip sau mokytojai, o tikri pedagogai, be kurių ši savaitė tokia pati nebūtų. 

Toliau pasakysiu, kad kiekvienas vaikas, nuo tyliausio iki triukšmingiausio, nuo droviausio iki atviriausio, natūraliai ir gražiai įsiliejo, padėjo mums sudaryti vienos didelės ir vientisos draugų grupės jausmą. O gal net ne jausmą, o tikrą tarytum apčiuopiamą dvasinę bendrystę – kad ir kaip tai dramatiškai ir nepaprastai skambėtų, nežinau, kaip kitaip įvardyti tokį sėkmingą mūsų susibendravimą. Nors visi buvome tikrai skirtingi, sakyčiau – unikalūs, tai būtent ir buvo mūsų visų skirtumai, mūsų kardinaliai išsiskiriančios gyvenimo patirtys, kurios papraščiausiai padėjo mums nuoširdžiai papildyti vienas kitą ir suteikti daug daug magiškų jausmų.

Galiausiai – apie buitiniu dalykus, nes ir šie savaip yra svarbūs. Dėl maisto tikrai atvažiuodamas bijojau, nes išties toli nuo bet kokio miesto galima jaustis kaip dykumoj. Bet ir čia buvo maloniai nustebintas – maisto buvo tiek daug, kad dažniausiai jo viso net nesugebėdavome suvalgyti, o toks skanus, kad galėčiau jį kasdien valgyti – nė kiek nesigrauždamas. Vienuolyne, kuriame mes gyvenome, buvo švaru, turėjome viską, kas tik reikalinga, ypatingai dėkingas esu Ritai, kuri mumis rūpinosi be galo, be krašto, absoliučiai neįkyrėdama.

O galiausiai galiausiai negaliu susilaikyti, privalau bent trumpai pranešti apie kai kuriuos žmones, kurie buvo vyšnios ant skanaus skanaus „Vasaros akademijos“ torto, net jei visi iki vieno prisidėjo prie vienos puikiausių mano gyvenimo savaičių (o gal ir geriausios?).

Didelis didelis ačiū lektoriui Eimantui, kuris skatino mus vienus kitais pasitikėti, būti savimi, turėti drąsos ir rodyti begalinę pagarbą visiems, ką tik sutinkame.

Manau ir arkliui aišku, kad lektorius Ričardas yra ypatingas žmogus. Nesu lyg šiol savo apytrumpiame gyvenime sutikęs tokio nepriekaištingai gero ir dvasiškai kerinčio žmogaus. Grįžtant į Vilnių važiavome kartu su juo Eimanto mašinoje ir, nors Šileika pratarė vos saujelę žodžių, vis tiek buvo kiečiausias pašnekovas, tokia galinga jo širdis. Kolektyviai praminėme jį pranašu.

Lektorius Dominykas, kuris nors ir nusimanantis tiek daug apie savo sritį, elgėsi su mumis kaip visiškai lygiais ir buvo vadovėlinis pedagogas, tiek paskaitose, tiek už po jų.

Ir dabar jau iš tikrųjų galiausiai norėčiau jums pagirti kitą Dominyką (Kručkauską). Nors su juo ne daugiausiai ir ne artimiausiai bendravau, jis amžinai rūpinosi mumis visais, neapleido nė vieno bendražygio, ne pagal metus išmintingas ir turi neabejotiną talentą rašyti. Mano kuklia nuomone, jam priklauso didelis ačiū nuo mūsų visų.

Gerai, dabar manau, kad išsipasakojau, nors ir ilgai ir gremėzdiškai, bet pakankamai.

Vėl tariu jums ačiū, manau, kad dar kada nors pasimatysim.

Viltė: „Vasaros akademija“ – tai erdvė, kur kiekvienas jautėsi saugus, būdamas pačia pačiausia savo versija, su visais keistumais, išskirtiniais pomėgiais ir įpročiais. Atvykome čia žinodami, kad mūsų laukia bendraminčiai, todėl kaukes palikome namie ir pagaliau galėjome nustoti vaidinti. Man prireikė daugybės metų, kad galėčiau be baimės garsiai sakyti: literatūra – mano pašaukimas. Daug laiko praleidau slėpdama svarbiausią savo gyvenimo dalį nuo žmonių, kurie, regisi, teis, nesupras, nepriims. Šiuolaikinė visuomenė skuba per gyvenimą, nejausdama malonumo. Laimė matuojama sukauptu turtu – pinigais, pasiekimais, pripažinimu, galia. Kai visą tai atmeti, išgrynini, lieka tik tai, ką patyrėme šioje stovykloje. Lieka kėlimasis drauge su giedančiais gaidžiais, lėtos, saulės išbučiuotos dienos, kūrybos sklidinos upės, prie kurių, niekur neskubėdamas, prisėdi su kolega ir kalbiesi apie tai, ką supranta tik tokį gyvenimo kelią pasirinkęs žmogus. Čia neturi apsimesti, kad iš gyvenimo trokšti to, kas paprasta ir priimtina. Čia šeštą nakties ant trečio laiptelio pripažįsti giliausiai užkastas paslaptis. Čia kalbiesi apie, it didžiausią dovaną ir sunkiausią kryžių nešamą, pašaukimą kurti. Ir nereikia šaukti, kad būtum išgirstas, ar skelbti, kas esi, kuo žadi tapti… Čia galima šnabždėti. Šalia esanti siela tave išgirs iš pusės žodžio. Juk tai mus čia ir subūrė – žodžiai, kurie yra viso ko pradžia ir pabaiga.

Noriu padėkoti komandai, kuri mus pakvietė, apgyvendino, pamaitino ir augino, mokydami visko, ką žino patys.

Noriu padėkoti žmonėms, kuriuos čia sutikau. Dar nežinojau, koks jausmas turėti bendruomenę, kuri tavimi tiki. Kuri nori, kad tau pasisektų, ir daro viską, kad padėti. Kuri tavęs ilgisi, kai tavo balso nebelieka šalia.

Tai vasara, kurios niekada nepamiršiu. Kad ir kur gyvenimas mus nuves, dalelė mūsų visada vaidensis Panemunės pilyje.

Dominykas:

netyčia 

kartais tu eini žvyrkeliu paskui debesis ir kelkraštyje sužiba centas
kartais eini toliau 
kartais atsargiai pakeli ir jei niekas nemato įsidedi 
tada eini su tuo centu ir jis virpa kišenėje 
bando iššokti lyg bijodamas tavo kelionės tikslo
išsigąsti ir paklausi savęs
kodėl einu paskui audros debesis 
išdrįsti sustoti
išdrįsti išskleisti sparnus

pakyli virš audros 
centas trumpam užmiega
bent kol prisimeni plakti sparnais
centu užlopai smegenų vingį
kad net užsimiršęs į jį nebeįkristum

„Vasaros akademija“ man buvo kaip tas centas, kuris labai netikėtai pasirodė pakeliui ir kilstelėjo aukštyn: priminė drąsos, laisvės ir domėjimosi pasauliu svarbą. 

Džiugas: Aš nesitikėjau, kad kada nors dalyvausiu tokiame renginyje kaip „Vasaros akademija“. Tai, ką patyriau, galima vadinti transcendentine kelione. Iš buitinių dalykų – maistas buvo pasakiškas, lovos minkštos, o aplinka dieviškai estetiška. Paskaitos buvo be galo įdomios. Jos aprėpė daug įvairių meno sričių, daugiausia literatūrą. Lektoriai patys nori bendrauti su tavimi. Jie visi turi nuostabią patirtį ir man suteikė neapsakomai daug įkvėpimo kurti ir rašyti. Buvau patekęs į aklavietę, iš kurios, laimei, per tą vieną savaitę išlipau.
Bet geriausia viso šito dalis buvo nauji draugai. Šie jaunuoliai iš kitų miestų buvo tiesiog kažkas „wow“. Atrodo, paprasti paaugliai kaip tu, bet pokalbiai tarp mūsų, trukę per visą naktį, parodė neįtikėtiną išprusimo, pažinimo ir brandos lygį. Išties visa tai pakeitė mano požiūrį tiek į gyvenimą, tiek į kūrybą.
Kas gaus galimybę tai patirti – rekomenduoju neatsisakyti.
Ačiū, kad ir aš galėjau tai patirti.

Feliksas: Bendrai apie „Vasaros akademiją“ galiu atsiliepti tik teigiamai, nes ryškių neigiamų aspektų nebuvo. Žinoma, visada yra kur tobulėti, tačiau dabartinis organizavimo lygis buvo tikrai aukštas.

Maistas buvo labai geras: skanus, įvairus, porcijos pakankamai didelės (gal kartais net per didelės). Vis dėlto norėjosi šiek tiek daugiau lengvesnių patiekalų, vaisių ir daržovių, ypač pusryčiams, nes tris kartus per dieną valgyti mėsą ilgainiui darosi sunkoka. Tačiau visi patiekalai buvo kokybiški ir skanūs.

Apgyvendinimas taip pat buvo geras. Kambariai kuklūs, tačiau tvarkingi. Labai patiko, kad buvo virtuvėlė ir turėjome galimybę išsivirti arbatos, naudotis šaldytuvu ir kitais patogumais. Prižiūrėtoja buvo labai maloni ir svetinga.

Tvarkaraštis buvo kiek per intensyvus. Kadangi nebuvo aiškiai numatytų pertraukų tarp paskaitų, ne vieną dieną tekdavo dalyvauti net keturių valandų trukmės užsiėmimų bloke. Norėtųsi, kad tarp paskaitų būtų numatytos bent 10 minučių pertraukos. Vis dėlto lektoriai buvo įdomūs, atsinešė savitą požiūrį, o temos buvo įvairios ir plačios. Labai patiko, kad buvo paliestos ir sritys, kuriomis įprastai netenka domėtis, pavyzdžiui, fotografija ar muzika. Taip pat norėjosi šiek tiek daugiau laiko poilsiui, nes dėl intensyvaus grafiko bendrauti tarpusavyje dažniausiai galėdavome tik naktimis.

Kiekvieno lektoriaus atskirai neaptarsiu, tačiau visi, išskyrus vieną, paliko labai stiprų teigiamą įspūdį. Jie buvo įsitraukę į savo sritį, buvo akivaizdu, kad jiems ji nuoširdžiai rūpi, ir stengėsi užmegzti ryšį su auditorija. Nors vieno lektoriaus paskaita paliko įspūdį, kad jis labiau kalba sau ir apie save, tai tikrai nesugadino bendros atmosferos. Priešingai – po paskaitos turėjome dar daugiau progų suartėti tarpusavyje aptardami jos metu kilusias emocijas.

Stiprių neigiamų įžvalgų neturiu. Buvo puiki patirtis, labai džiaugiuosi turėjęs galimybę joje dalyvauti.

Ugnė: „Vasaros akademijos“ stovykla – ideali vieta saviraiškai. Apgyvendinimas buvo savotiškai patogus. Galbūt mes patys susikūrėme komfortišką atmosferą. Visi nuo vieno, ir lektoriai, ir dalyviai, buvo draugiški, kupini energijos kurti, išreikšti savo mintis. 

Kalbant apie lektorius, buvo labai įdomus potyris susipažinti su tokiomis skirtingomis asmenybėmis. Kiekvieno žmogaus nuomonė išsiskyrė, atskleidė būtent jo asmeninę filosofiją. Niekados nejautė neapykantos mums, nuoširdžiai kartais išsakydavo saikingai kritiką. Saikinga kritika mus išmokė daugiau gudrybių, leido susiprasti, kur darome klaidas.

Labai patiko paskaitų įvairovė. Nuo spektaklio, muzikos grožio, fotografijos įdomybių iki gyvenimo išminties, kalbų vertimo iš vienos į kitą ir poezijos analizės. Taip pat būtų nuodėmė nepaminėti „Nepatogaus kino“ vakarų su lektore Eva. Buvo gaivus patyrimas naujienų, nematytų filmų gausos, o kur dar jų analizė.

Maistas irgi buvo idealus. Nė vieno nusiskundimo neturiu, nebent asmeninis – porcijos per didelės. Bet turbūt tik man iškilo tokia problema, kadangi esu mažai valgantis žmogus. Padavėjos itin malonios, atmosfera jauki ir maloni.

Kaip vienas iš lektorių pasakė: „gera kritika turės du komplimentus ir vieną blogybę“. Šiuo atveju paminėsiu tvarkaraščio nestabilumą ir netikslumą. Nors ir paskaita turėtų tęstis tam tikrą duotą laiką, kartais lektorius užtęsia ir „pavogia“ iš mūsų pertraukas. Kartais pertraukų išvis nebūdavo. Keturių valandų sėdėjimas vienoje vietoje… Košmaras. Pirmąsias dienas pavyko tai išgyventi. Paskui darėsi vis sunkiau ir sunkiau… Pabaigoje vis mažiau mūsų rinkosi į paskaitas, aukodami vieną iš jų, norėdami pertraukos sau. Tai būtų didžiausias minusas. Tekdavo aukoti miegą, kad pasibendrautume kartu, nes dieną nebūdavo kada.

Tikrai paliko didelį įspūdį ši stovykla ir, manau, per amžius liks mano atmintyje kaip geriausi prisiminimai. Ačiū už tokią nuostabią progą sudalyvauti joje:)

Deimantė: Patirtis nepakartojama, todėl išsinešu brangius prisiminimus. Prasmingi pokalbiai su žmonėmis ne dažnai atsitinka.

Prieš atvykdama įsivaizdavau, jog stovykloje bus keliami aukšti reikalavimai, tačiau iš tiesų paskaitos buvo ir žaismingos; kiekvienas galėjo būti savimi – juk meno esmė ir yra tyrinėti žmogišką prigimtį bei ją supančią aplinką.

Paskaitų metu tarpusavy laužėme ledus – įsijausdavome į draugo vaidmenį, kūrėme detektyvus ar užsimerkę leisdavome kitam už rankos vesti per kambarį… Dėl to nors ir išorėje atrodome skirtingi, čia tapome bendraminčiais.

Aš asmeniškai stovykloje per pokalbius susigrąžinau prarastą kūrybinę viziją, mat dėl įtemptos mokyklinės veiklos buvau kurį laiką metusi visus hobius. Iš čia išeinu pasisėmusi drąsos ir vilties. Ir sakydama „vilties“ – saldžiai neperdedu.

Taigi, darau išvadą, jog, nepaisant nerimo, patirto prieš atvykstant į Panemunės pilį, atsidūriau gyvenime ten, kur ir turėjau atsidurti. Kaip ir visur kitur – svarbiausia neabejoti.

P.S. Linkėjimai lektoriams ir bendraminčiams iš stovyklos. Taip pat komplimentai nuo mūsų visų pilies restorano šefui. Ir didelis Ačiū Aidai už prižiūrėtą tvarką.

Giedrė: Saldi nuoskauda – štai kaip dabar jaučiuosi, praėjus vos kelioms dienoms po stovyklos. Kiekvieną dieną vis atsiverčiu nuotraukas ir iš naujo išgyvenu šlykščiai saldžius prisiminimus, nuo kurių iki šiol svaigsta galva. Kiek bemiegių naktų, juoko ašarų, transcendentiškų gyvenimo pasakojimų ir istorijų… Kiek unikalių žmonių ir jų gyvenimų.

Pilys turi atmintį. Žmonės – užrašinės. Visą savaitę bandėme išsiaiškinti, kuri iš jų talpesnė. Bandysiu viską aprašyti trumpai – taip, kaip dabar mėgsta vartotojiška visuomenė: greitai, aiškiai ir čia bei dabar.

Nuo birželio 29-os iki liepos 5-os dalyvavau stovykloje „Vasaros akademija“, kuri vyko Panemunės pilyje. Čia turėjau progą susipažinti su įvairiausių profesijų žmonėmis, išbandyti jų veiklas, pasisemti įkvėpimo ir, žinoma, susidraugauti su nuostabiais žmonėmis.

Viskas prasidėjo nuo poetės ir aktorės Birutės Mar. Jos paskaitoje kalbėjome apie Šatrijos Raganos gyvenimą, o vėliau turėjome progą išvysti spektaklį „Neparašytas laiškas“. Su šio sambūrio sumanytoja Birute Jonuškaite aptarėme Česlovo Milošo kūrybą, o netrukus Panemunės pilies direktorius Marius Darškevičius atskleidė šios įspūdingos vietos istoriją ir paslaptis. Tai buvo išties įsimintina.

Poetė, redaktorė ir leidėja Greta Ambrazaitė surengė savotišką eilėraščių „Euroviziją“, kurioje galėjome išsakyti savo nuomonę apie įvairių autorių kūrybą. Altininkas ir fotografas Kęstutis Pleita pakvietė mus į visai kitokį pasaulį – tokį, kuriame muzika ir fotografija nuneša kažkur toliau. O „Nepatogaus kino“ mylėtoja Eva Sincaitė tą pasaulį atvėrė per kiną.

Su Ričardu Šileika turėjome progą pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos ir suprasti, kad kiekvienas jį matome savaip. Rašytojas Saulius Vasiliauskas kartu su poete ir literatūros kritike Egle Ambrožaite papasakojo, kuo gyvena šiuolaikinė lietuvių literatūra, bei mokė atpažinti gerą literatūros kritiką ir recenzijas. Vėliau apsilankėme Vinco Grybo muziejuje, kur galėjome iš arti susipažinti su jo kūryba.

Su poetu Artūru Valioniu kalbėjomės apie šiuolaikinį meną, kūrybą ir jų ypatumus. Rašytoja ir edukatorė Ilona Ežerinytė pakvietė mus kurti detektyvus ir patiems juos narplioti – tai buvo nepaprastai įdomi patirtis. Aktorius Eimantas Pakalka per vaidybą ir įvairius žaidimus mokė labiau pasitikėti savimi bei vieni kitais. Galiausiai poetas ir vertėjas Dominykas Norkūnas supažindino mus su poezijos vertimo subtilybėmis.

Taip ir praskriejo mūsų stovykla – kupina juoko, bemiegių naktų, kūrybos, naujų pažinčių ir nepamirštamų emocijų. Iš čia išsivežu drąsą kurti, dalintis savo kūryba su kitais ir tikėjimą, kad menas suartina žmones. Ačiū visiems, kurie prisidėjo prie šios nepakartojamos savaitės. Ji dar ilgai išliks mano atmintyje. Ir vis dėlto supratau, kad net pilies atmintis nublanksta prieš žmonių kūrybą, unikalumą ir istorijas, kurias jie palieka kituose.

Ignas:

Vasaros akademija

Nežinau, ką pasakyti.
Realiai daug galvojau.
Naktimis nemiegojau.
Supratau, kaip klydau.
Ir kiekvienas rytas buvo kitoks.

Pokalbiai skirtingi šeštą ryto,
Prie puodelio kavos,
Verčia susimąstyti.
Gyvenimas toks gražus.

Džiugas – teatro aktorius nuostabus.
Faustas atrodė toks ramus,
Bet jis žmogus įdomus.

Aš trumpam pamiršau namus.
Man patiko, kad kiekvienas atsiskleisti sugebėjo.
Visi kupini idėjų.
Pasisėmiau aš iš jų patirties gyvenimo.

Šitam nežinomam kely
Klajojau vienas.
Galvojau, nerasiu panašių žmonių.
Galvojau, nesuprasiu, kas esu.

Kybartai – tandemas idealus.
Jos abi vienas žmogus.
Jurgis prie prikolo.
Žodžiu, išsipildė per savaitę visi mano norai.

Tito iškalba keista.
Liko man ji nesuprasta.
Iš viso šito gimė poema
Apie gyvenimą ir žmones,
Kurie pakeitė mano požiūrį.

Aš maniau, esu toks vienas,
Nesuprastas kaip dauguma.
Bet supratęs, kad kitokiu būti gerai,
Išvykau pakelta galva.

Supratau, kad gyvenime dažnai būna šalta,
Bet svarbu nesušalti, spėti į traukinį laiku
Ir suprasti, kas esu.

Deimantė tokia rami,
Bet labai kūrybiška ir turi savyje kažką, ko neturi kiti.
Dovydas iš Zarasų – matematika jo prigimtis.
Lygtis ir kažkur nuskendusi mintis giliai.

Dominykas buvo mūsų aklas vedlys.
Paklausk jo, kurio poeto šitas sakinys,
Ir jis tau atsakys.

Feliksas – tobulas režisierius.
Suplanavo visą šou.
Jam gavosi neblogai.
Visiems patiko labai.

Rimtė irgi įdomi.
Vardas negirdėtas,
Bet mintis lengvai dėsto,
Tarp sakinių nesimėto.

Pranašas Šileika davė viltį vėl tikėti,
Tikėti pačiu savimi
Ir pamiršti skausmą,
Prarastą ir giliai kažkur palaidotą jausmą.

Viltė tarsi šmėkla mums visiems vaidensis sapnuose,
Ir ateitis neaiški man tapo labiau suprantama.

Kaip ir matematika labiau suprantama.
Estrėja buvo mums visiems kaip mama.
Ji yra tikra dama.

O ką turiu pasakyti apie save?

Aš nesu Vasia,
Bet nesu ir Ignas.
Aš esu…

Aš esu laisvas žmogus,
Neatradęs kelio savo,
Bet mintys mano laisvos,
Ir jos man padeda išreikšti
Tai, ko negaliu kitiems pasakyti.

Tai, ką norėjau padaryti,
Bet nepadariau,
Ir galbūt nebus progos padaryti,
Bet aš nenuleisiu rankų ir bandysiu.

Kiekvienam sakinyje metafora apie karą.
Gyvenimas yra karas.
Karas su savimi pačiu
Ir kitais, kurie nesupranta tavo minčių.

Aš jaučiu, išvykau pasikeitęs,
Pasisėmęs daug idėjų ir minčių,
Ir linkiu pats sau ir visiems
Neprarasti to, kas jus išskiria iš kitų.

Rašytojo profesija vieniša,
Bet rašymas suvienija.
Tekstai gali pasakyti labai daug,
Daugiau nei žodžiai.

Manau, ši stovykla
Mums visiems tai įrodė.
Net negalima to, kas čia įvyko,
Pavadinti stovykla,
Nes man tai buvo gyvenimo pamoka.

Ričardo Šileikos nuotraukos.

Veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.