Jurga Tumasonytė

Su poete ir iliustruotoja Indre Pliuškyte-Zalieckiene susitikome jos erdviuose, jaukiuose namuose vėlyvą rudenį. Interviu būna įvairių: kartais su pašnekovu šokinėjame per temas ir visko paliečiame po truputį, kartais prie vieno klausimo apsistojame ilgiau. Šis pokalbis išsyk ėmė vyniotis apie ilgą ir ne visada lengvą rašytojos kelią, dažnai iš šono atrodantį tarsi gryna sėkmė. Kalbėjome ir apie norų išsipildymo galią, ir apie optimistišką žvilgsnį į mūsų šalies ateitį, kuri šiandien neretai atrodo niūri.

Po mūsų pokalbio Laurai paraginus skubėti fotografuotis, kad suspėtume į tą dieną vykusį protestą, paaiškėjo, kad nesuveikė diktofonas. Iš pradžių man pasirodė, kad nebepavyks atkurti užfiksuotos nuotaikos, laimei, pašnekovė buvo miela ir supratinga. O grįžus prie tų pačių temų antrą kartą, esminiai momentai tarsi dar labiau išsikristalizavo. Tad kviečiame skaityti.

Kokia buvo tavo vaikystė?

Vaikystės namuose Klaipėdoje buvo ir tebėra daug knygų – ir vaikams, ir ne vaikams. Labiausiai atsimenu save, skaitančią knygas iš serijos „Pasaulio tautų pasakos“, – pasiimdavau šokoladinį saldainį ir pasinerdavau į pasakojimus, būdavo didžiausias malonumas. Įdomu, kad dabar, kai vėl atsiverčiu tas knygas, stebiuosi, kaip jos man taip patiko: šiandien jos atrodo visai kitokios – ir kalba, ir smulkus šriftas, ir popieriaus kokybė dabartinėmis akimis nebeatrodo taip patraukliai. Bet tuo metu jos, matyt, turėjo savo užduotį – tas pasakų ritmas, kai kas nors turi nepasisekti du kartus, o pasisekti trečią, mane ramino, grūdino ir teikė vilties, kad gėris visada nugali.

Pats vaikystės pasaulis labiausiai siejasi su Subačiumi Kupiškio rajone, kur gyveno mano seneliai. Ten su broliu leisdavome visas atostogas ir visada labai laukdavome, kada vėl galėsime nuvažiuoti. Ten buvo daug gamtos, laisvės ir ramybės. Vaikystės vasaromis perskaičiau kone visas Subačiaus miestelio bibliotekos knygas.

Močiutės ir senelio jau nebėra, jų namuose gyvena kiti, man nebepažįstami žmonės. Pamenu, apėmė kone fizinis skausmas, kai supratau, kad niekada nebegalėsiu sūnui parodyti savo vaikystės namų, kuriuose buvo taip gera. Tik vėliau, skaitydama Akvilinos Cicėnaitės knygą „Anglų kalbos žodynas“, radau šiam jausmui tinkamą žodį „solastalgija“ – ilgesys namų, kurių nebėra. Nes nors senelių butas fiziškai tebeegzistuoja, jis turbūt jau visai kitoks – tad niekada nebegalėsiu grįžti į namus, kuriuos prisimenu.

Tačiau tebeturiu kelias relikvijas iš tų namų – porą kėdučių ir vieną masyvią medinę taburetę. Buvau sumaniusi taburetę vaduoti nuo daugybės dažų sluoksnių, tačiau po močiutės mirties pajutau, kad kiekvienas dažų sluoksnis – tai istorija. Žiūrėjau į juos ir galvojau: o kaži kuris kelintais metais buvo uždažytas, kas tuo metu vyko senelių gyvenime? Turiu ir daugiau klausimų, kurie dar nerūpėjo tada, kai seneliai buvo gyvi. O dabar rūpi, bet paklausti nebėra ko.

O kaip tau sekėsi mokykloje?

Mokykloje sekėsi visi dalykai – buvau pavyzdinga mokinė. Patiko ir rašymas, ir dailė, bet sekėsi ir matematika. Todėl kai pirmais metais po mokyklos baigimo neįstojau į žurnalistiką, kitais stryktelėjau į ekonomiką, tiesa, prieš tai palankiusi parengiamuosius kursus į grafinį dizainą ir metusi juos po pirmos nesėkmės piešiant viena ant kitos sustatytų spintelių kompoziciją iš natūros. Vėliau visgi grįžau prie grafinio dizaino, ir jau gyvendama Vilniuje, turėdama bakalauro ir magistro laipsnius bei kelerių metų darbo patirtį, įstojau į grafinį dizainą Vilniaus statybų ir dizaino kolegijoje ir studijavau su 10 metų už save jaunesniais jaunuoliais. Tačiau kantrybės derinti darbą ir studijas pakako tik vienam kursui.

Bet praėjo dar 10 metų ir vis tiek grįžau į šią sritį – baigiau grafinio dizaino programų kursus ir nuo tada jas naudoju beveik kasdien. Tuomet jau buvo nebesvarbu, ar yra geresnių už mane, tenorėjau galų gale bet kažkiek išmokti šio amato.

O kai buvau visai maža, kai dar nelankiau mokyklos, į klausimą, kuo norėčiau būti užaugusi, kartą atsakiau: jaunąja ir visus gerokai prajuokinau. Vėliau, maždaug penktoje klasėje, panorau tapti lietuvių kalbos mokytoja. Noras buvo natūralus – mėgau skaityti knygas ir rašyti rašinėlius, bet lygiai taip pat viliojo galimybė turėti teisę raudonu rašikliu taisyti vaikų sąsiuvinius. Mat prisimenu epizodą pradinėse klasėse: paėmiau suolo draugo lietuvių kalbos sąsiuvinį, ištaisiau jame klaidas raudonu rašikliu ir su dideliu pasididžiavimu nunešiau mokytojai parodyti. Tačiau sulaukiau ne pagyrimo, o perspėjimo daugiau taip nedaryti.

Nei vaikystėje, nei jaunystėje noro tapti rašytoja nesu įvardijusi. Daugių daugiausia sau leidau norėti „parašyti eilėraščių knygą vaikams“. Galbūt nemačiau tos veiklos kaip profesijos, nes man eilėraščių rašymas buvo tiesiog smagus malonus vaikystės laisvalaikio užsiėmimas, o argi tai rimto darbo požymiai? Juk buvome įpratę, kad tikruose darbuose darai ne tai, ką nori, o tai, ką reikia!

Po mokyklos žurnalistikos studijos buvo vienintelis planas, neturėjau jokio plano B. Neįstojusi pradėjau dirbti dienraščio „Klaipėda“ redakcijoje: rašiau straipsnius, interviu, reportažus. Antrais metais į žurnalistiką nebenorėjau, grafinio dizaino kursus mečiau ir visai nebežinojau, ko noriu, tad nusprendžiau tiesiog stoti ten, kur buvo didžiausias konkursas.

Įstojau į keturias prestižines specialybes Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose, tačiau nė viena nebeatrodė kaip svajonė. Pasirinkau saugiausią variantą likti pas mamą Klaipėdoje. Tuo pat metu gavau ir „Klaipėdos“ dienraščio redaktoriaus Antano Stanevičiaus pasiūlymą redaguoti savaitinį priedą studentams. Tad tęsiau darbą redakcijoje ir studijavau ekonomiką Klaipėdos universitete. O eidama pėsčiomis pažįstamais kiemais ir laukais iš namų į paskaitas Socialinių mokslų fakultete, vis pagalvodavau, kad jei būčiau pasirinkusi Vilnių, dabar gal keliaučiau jo senamiesčiu.

Tai visgi tebesvajojai apie Vilnių?

Taip, tokios mintys vis aplankydavo. Ypač pirmais studijų mėnesiais, kai nėrėme į mikroekonomiką ir mane užgriuvo paklausa, pasiūla, kaštai ir taip toliau. Iš pradžių tai atrodė labai svetima. Bet gan greitai mąstymas persitvarkė, sąvokos tapo pažįstamos, suprantamos, įkandamos, mokslai įdomūs, sutikau puikių ir reiklių dėstytojų. Įsivažiavo studentiškas gyvenimas, be to, tapusi leidinio apie studentus redaktore, turėjau kiek kitokį santykį ir su universiteto vadovais – Klaipėdos universiteto rektorius šviesaus atminimo Stasys Vaitekūnas, kaskart sutikęs mane koridoriuje, spausdavo ranką. Ir būtent studijuodama Klaipėdos universitete sutikau drauges, kurios iki šiol yra mano gyvenime.

Vilnius vėl sušvytravo horizonte po bakalauro studijų, kai įstojau į magistrantūrą ir (vėl!) Vilniaus, ir Klaipėdos universitetuose. Bet tuo pat metu gavau ir darbo farmacinėje kompanijoje pasiūlymą. Pragmatiškos priežastys nulėmė, kad vėl pasirinkau Klaipėdą. Ėmiau dirbti medicinos atstove ir studijuoti verslo vadybos magistrantūrą Klaipėdoje.

Galiausiai farmacinės kompanijos padedama ir išvažiavau į Vilnių. Atsiradus galimybei pavyko įtikinti vadovus perkelti mane į sostinę ir tęsti tą patį darbą ten. Atrodė, visos mažos pastangos mane po truputį vedė į šitą miestą. Pavyzdžiui, buvau iš saldainių dėžutės išsikirpusi viršelį su užrašu „Vilnius“, pasikabinau ant šaldytuvo ir kasdien į jį žiūrėdavau. Įsivaizduodavau, kad vadovas man paskambins ir pasakys: „Welcome to Vilnius.“ (Nors jis buvo lietuvis.) Kai vieną dieną paskambinęs jis iš tiesų taip pasakė, beveik nenustebau – taip smarkiai buvau tuo įtikėjusi.

Atvykusi į Vilnių pirmiausia gyvenau Basanavičiaus gatvėje. Iki šiol malonu pravažiuoti pro tą namą ir prisiminti gyvenimą jame: viskas ranka pasiekiama. Jau nuo pat pradžių čia jaučiausi jaukiai, nes turėjau draugų, savo žmonių. Gan greitai atsikraustė ir brolis, tad po kelerių metų pertraukos vėl gyvenome kartu.

Beje, vėliau brolis Ignas irgi savaip prisidėjo prie to, kad ėmiau rašyti knygas. Vieno gimtadienio proga sukūriau jam knygą apie mūsų draugystę. Apipavidalinau ją kaip tikrą knygą ir atspausdinau keturis egzempliorius kietais viršeliais fotoknygų paslaugas teikiančioje įmonėje. Kai knygą „Brolis“, dar kvepiančią dažais paėmiau į rankas, kilo mintis: „Tai va, koks tas jausmas matyti savo pavardę ant knygos viršelio.“ Po kiek daugiau nei metų rankose jau laikau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleistą savo pirmą tikrą knygą „Kapt kapt kapt mieste“.

Kaskart pašnekovų klausiu apie pirmus sutiktus rašytojus, padariusius jiems įspūdį. Esi užsiminusi, kad jau vaikystėje turėjai žmogų, kuris reagavo į tavo kūrybą, – kas jis buvo?

Kai trečioje klasėje sukūriau pirmą eilėraštį, mama patarė jį parodyti mano tuometinei pradinių klasių mokytojai, o dabar Klaipėdos licėjaus įkūrėjai ir direktorei Reginai Kontautienei. Mokytoja tąsyk tik pasitikslino, ar tikrai pati parašiau. Po to gan greitai įvyko mano pažintis su šviesaus atminimo poetu Sigitu Poškumi. Dabar atrodo įstabu, kad S. Poškus skirdavo laiko dirbti su mano eilėraščiais ir su manimi. Tuomet tai atrodė savaime suprantama: rašiau eilėraščius, važiuodavau į Menininkų namus jų parodyti poetui. Dalyvavau literatų konkursuose, mano eilėraščiai buvo publikuojami. Atrodė, durys, apie kurias nė neįtariau, veriasi savaime. Džiaugiuosi, kad patyriau tą jausmą taip anksti. Todėl vėliau turėjau ko ilgėtis.

Kažkuriuo metu vaikystėje susitikau ir su šviesaus atminimo Rolandu Rastausku. Nepamenu, kaip tiksliai tai įvyko, bet jis taip pat skaitė mano eilėraščius. Pamenu, perskaitęs pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Įdomu, kas iš tavęs išaugs.“ Kai įsikėliau į Vilnių, jį susiradau, buvome susitikę kavos. Pasakojau, kad dirbu tarptautinėje kompanijoje su vaistais, R. Rastausko akyse tarsi perskaičiau nusivylimą: jis vardijo, kokias knygas išleido kiti mano bendraamžiai, tarsi primindamas, kuo galėjau būti. Kai jau buvau išleidusi savo tris knygas, vėl jam parašiau. Norėjau pasakyti, kad grįžau prie rašymo. Jis pasveikino, pridūręs, jog vis dar atsimena mano rašyseną! Bet susitikti taip ir nespėjome.

Gaila, kad nuo paauglystės laikų taip ir nebuvau dar kartą susitikusi ir su S. Poškumi. Kai už pirmą knygą gavau Aldonos Liobytės premiją, norėjau jam paskambinti. Tada sužinojau, kad vos prieš kelias dienas jo netekome. Buvo sunkus momentas: suvokti, kaip lengvai kartais praleidžiame progą, kuri gali būti paskutinė.

Tai koks buvo tas lūžio taškas, kai supratai, kad nori būti rašytoja?

Tapus mama, pasikeitė ne tik savo pačios suvokimas. Dirbau jau trečioje tarptautinėje kompanijoje nuo persikėlimo į sostinę – buvau produktų grupės vadovė Baltijos šalyse. Per vaiko priežiūros atostogas padalinyje įvyko struktūrinių pokyčių ir mano pozicijos neliko. Turėjau rinktis kitą arba išeiti. Išėjau į niekur ir pradėjau galvoti, ką iš tiesų noriu daryti.

Tuo metu į rankas pateko knyga, kurioje buvo patarimas prisiminti, ką labiausiai mėgau veikti būdama aštuonerių devynerių. Ir, keista, prisiminiau ne eilėraščių rašymą, o piešimą. Atsirado stiprus noras išmokti piešti skaitmeniniu būdu ir įsigyti grafinę planšetę, nors visai nežinojau, nuo ko pradėti.

Ką tuomet darei?

Tarp feisbuko draugų turėjau rašytoją Eveliną Daciūtę, ji dažnai dalindavosi vienos iliustruotojos darbais, kurie man labai patiko, ir vis galvodavau, kaip sužinoti, kas ta iliustruotoja. Galiausiai parašiau Evelinai ir paprašiau kontaktų. Taip sužinojau, kad ji – Aušra Kiudulaitė. Išdrįsau jai parašyti per instagramą ir paklausiau, ką daryti ir nuo ko pradėti, nes norėjau mokytis skaitmeninio piešimo. Aušra paprašė atsiųsti savo darbų. Nusiunčiau kelis eskiziukus, o ji pasakė, kad yra potencialo, kad personažai gyvi. Paskatino mane tęsti, patarė, kokią planšetę pirkti, kokią pati naudoja ir kaip dirba. Po kelerių metų gavau iš Aušros puokštę, kai man buvo įteikta A. Liobytės premija (kelias gėlytes iš tos puokštės susidžiovinau ir tebeturiu ant savo darbo stalo!), o dar kiek vėliau būtent iš jos rankų gavau ir Metų knygos vaikams apdovanojimą už „Kaip sutramdyti žvėryną?“

Su naująja planšete ėmiau piešti mados iliustracijas. Prisipirkau knygų, mokiausi žmogaus anatomijos ir kurį laiką savo instagramo paskyroje rodydavau šias iliustracijas. Vėliau draugė atsiuntė skelbimą, kad maisto tinklaraštininkė Ilona Juciūtė ieško iliustruotojo. Tada kurį laiką piešiau receptų iliustracijas, renginių plakatus Ilonos maisto tinklaraščiui ir socialinėms paskyroms.

Piešdama dažnai sulaukdavau sūnaus, tuo metu dar visai mažo, prašymo nupiešti mašinytę. Ir tų mašinyčių pripiešiau tiek, kad vėliau atsidariau parduotuvę „Etsy“ platformoje ir pradėjau pardavinėti skaitmeninius paveiksliukus – vaikams skirtus plakatus, susijusius su transportu. Vėliau baigiau ir grafinio dizaino programų kursus.

Tačiau jau turėjai galvoje ir knygų rašymą ar dar ne?

Mintis apie knygų rašymą tai išnirdavo, tai vėl pasislėpdavo. Vis parašydavau kokį ketureilį ar du, bet daugiausia jie būdavo skirti artimųjų ir draugų gimtadieniams. Dar iki tampant mama kažkas kartą paklausė, ką daryčiau, jei žinočiau, jog gyventi liko metai. Atsakiau, kad parašyčiau knygą vaikams. Klausia: tai ko dabar nerašai? Gūžtelėjau pečiais ir, atrodė, tuo viskas baigėsi. Visgi sėkla buvo pasėta ir galbūt būtent dėl to pro akis nepraslydo informacija apie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rengiamą pirmosios knygos konkursą.

Konkurso reikalavimai gan griežti, tad pradėjau ne nuo rašymo, o nuo tyrinėjimų. Skaičiau apie ankstyvąjį skaitymą, domėjausi vaiko raidos etapais, kas tuo metu svarbu, kur kūdikis ir vėliau vaikas atkreipia dėmesį, žiūrėdamas į knygų paveikslėlius. Paaiškėjo, kad ankstyvajam skaitymui labai tinka eilėraščiai. Labai apsidžiaugiau, nes juk eilėraštį tikrai galiu parašyti. Parašiau, iliustravau ir nusiunčiau. Nieko nesitikėjau, labiausiai džiaugiausi, kad atlikau šį darbą iki galo ir laiku. Po konkurso planavau rankraštį siūlyti leidykloms. Bet nutiko taip, kad konkursą laimėjau. Ir tik tada tarp senų popierių atradau pamirštą sąsiuvinį su šimtu ranka surašytų norų ir svajonių. Viena iš jų buvo „parašyti eilėraščių knygą vaikams“.

Po laimėjimo mane pasikvietė „Alma littera“ leidykla. Projektų vadovė Audronė Macijauskienė paprašė parodyti, ką dar turiu. Iš viso to, ką buvau parašiusi, leidykla išsirinko „Kapt kapt kapt mieste“. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Dabar mano knygų, išleistų su šia leidykla jau yra penkios: be jau minėtos pirmosios, Metų knyga tapusi „Kaip sutramdyti žvėryną?“, „Abėcėlė virtuvėje“, „Bz bz bzt namuose“ ir Prano Mašioto premiją pelniusi „Neatlikau namų darbų“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tavo kelias į vaikų literatūrą buvo labai sklandus.

Toks šuolis tiesiai iš konkurso į kitų knygų leidybą man sudarė klaidingą įspūdį, kad dabar jau seksis visada. Tad kai vienai po kitos pasirodžius trims knygoms, susidūriau su pirmuoju rankraščio atmetimu, ištiko šokas. Tačiau, skirtingai nei kituose gyvenimo etapuose ištikdavusios nesėkmės, ši manęs neatbaidė, o kaip tik mobilizavo. Nusileidau ant žemės ir nėriau į kitus projektus. Paskui sėkmingai išėjo dar kelios knygos. Ir tada sugalvojau parašyti „Neatlikau namų darbų“ – mokyklinių eilėraščių knygą, tapusia geriausia 2024-ųjų grožine lietuvių rašytojo knyga vaikams ir paaugliams bei pelniusią P Mašioto premiją. Šios knygos pradžia toli gražu nebuvo sėkminga – pradinio rankraščio leidykla nepriėmė. Perrašiau jį per naktį ir išsiunčiau vėl. Nepriėmė ir tuomet. Antrą kartą taisiau ilgiau.

Pradėjau iš esmės gilintis į kūrybinio rašymo teoriją, į tai, kas yra ir kas nėra poezija, skaičiau labai daug autorių, daugiausia anglakalbių poetų, rašančių mokyklinio amžiaus vaikams. Ir, matyt, taip persisotinau, kad vienu momentu atrodė, kad daugiau nieko nebeparašysiu. Kad nebežinau nei kas tas eilėraštis, nei kas ta poezija.

Teko padaryti pertrauką. Pailsėjau nuo rašymo ir vėl sėdau rašyti. Galiausiai leidykla rankraštį priėmė, ir mes dar kelis mėnesius jį tobulinome su literatūrologe Danguole Šakavičiūte. Mokyklose vaikams dažnai pasakoju šią istoriją ir sakau: jeigu kažko labai norite, nepasiduokite iš pirmo karto. Bandykite dar ir dar. Tiek, kiek reikės.

Beje, dabar dėl šios knygos esu ne tik nuolat kviečiama į mokyklas, bet vis tenka dalyvauti meninio skaitymo konkursų komisijose ir net skaityti pranešimų pradinių klasių mokytojų konferencijose. Su leidykla planuojame antrą dalį.

Per edukacijas su vaikais turbūt nutinka daug įdomių situacijų. Turi įsimintiniausių?

Edukacijose su vaikais žaidžiame poeziją – išbandome supaprastintą eilėraščių rašymo procesą. Kiekvienas vaikas baigiantis edukacijai laiko rankoje pabaigtą eilėraštį ir beveik visi paskui nori savąjį perskaityti garsiai. Tačiau pasitaiko ir kitokių situacijų. Vieną kartą dirbau su sujungtomis klasėmis, jau popamokiniu laiku. Vienas ketvirtokas garsiai pareiškė, kad tikrai nerašys jokio eilėraščio, nes labai nuobodu. Užsismaukė gobtuvą ant galvos ir atsigulė ant suolo. Su kitais vaikais tęsėme darbą, rašėme eilėraščius. Vaikai pradėjo juos skaityti grupelėmis, kikenti, džiaugtis, kad pavyko juokingai ar netikėtai. Tada tas vaikas pakėlė galvą, apsižvalgė, pažiūrėjo, ką šalia sėdintis draugas rašo. Pasiskolino jo lapą, pakėlė ranką ir pasakė: „Aš irgi noriu perskaityti.“ Gal tai buvo jo pirmas ir paskutinis sąlytis su poezija, bet džiaugiuosi, kad jis įvyko.

Pastebiu, kad į dirbtuves mielai įsitraukia net tie vaikai, kurie paprastai niekur nedalyvauja. Kartą po edukacijos mokytoja griebė už rankovės ir paprašė būtinai sukurti daugiau tokių edukacijų, nes dalyvavo net mokiniai su specialiaisiais poreikiais, kurie įprastai nedalyvauja jokiose edukacijose. Tokie momentai labai džiugina. Esu mačiusi įspūdingą situaciją su vaiku, turinčiu disgrafijos sutrikimą. Klasė rašė vieną eilėraštį, o jis per tą patį laiką parašė du, jie buvo puikiai surimuoti. Vaikas labai apsiskaitęs, bet dėl disgrafijos sutrikimo vengdavo rašto darbų, o eilėraščio rašymas jį tarsi išlaisvino.

Neseniai italų poetės Chiaros Carminati paskaitoje išgirdau, kad poezija yra tokia literatūros forma, kuri dabartiniam vaikui, sutelkiančiam dėmesį vis trumpiau, itin tinkama. Ji negąsdina apimtimi, yra koncentruota.

Per edukacijas nuolat sutinku vaikų, kurie išgirdę, jog rašysime eilėraštį, užverčia akis, giliai dūsauja arba tiesiai šviesiai teškia: „Man nepatiks, nuobodu.“ Bet užduotis trumpa, žaisminga, sėkmės atsakomybė tarsi pasidalijama su kitais, vyksta grupinis procesas. Rašymas lengvas, tekstas pavyksta juokingas, be pamokymų, nedemonstruoja suaugusiųjų viršenybės. Tad dažniausiai tie, kurie pradžioje labiausiai nenorėjo rašyti, edukacijos pabaigoje būna patys pirmieji, norintys skaityti, ką parašė. 

Dar tradicinis klausimas apie buitį – koks tavo santykis su ja?

Kaip ir daugeliui žmonių, man svarbu turėti savo namus ir savo kampą juose. Svarbu, kad visi šeimos nariai jaustųsi jaukiai ir patogiai. Ar buitis tiesiogiai susijusi su mano kūryba? Nepasakyčiau. Daug svarbesnis man yra veiksmas. Konkrečiai – vaikščiojimas. Jis padeda, kai pradedu naują kūrybinį projektą arba kai kuriame nors etape užstringu. Tiesiog išeinu greitu žingsniu, ir mintys galvoje ima dėliotis. Vaikščiojimas labai padeda ir emocinei savijautai: 10 minučių, ir jau viskas atrodo šiek tiek lengviau. Kartą turėjau pusvalandį apsispręsti, imuosi vieno kūrybinio projekto ar ne. Ilgam vaikščiojimui laiko nebuvo, tad reikėjo alternatyvos – čiupau savo valandos laukusį piktžolių su kaupu prikrautą karutį. Sunkų! Kol nustūmiau jį iki žaliųjų atliekų konteinerio, iškroviau ir parstūmiau atgal, jau turėjau pirmus du posmelius.

Turiu vaikščiojimo kompanjones – drauges, su kuriomis kartais nueiname ir penkis kilometrus. Einame ir kalbamės, tai ir fizinis krūvis, ir psichoterapija. Savo dienos be vaikščiojimo jau neįsivaizduoju.

Dabar veiklos sukasi tarp važinėjimo po mokyklas visoje Lietuvoje ir kūrybinio darbo namuose. Šiame gyvenimo etape toks veiklų balansas man labai tinka. Viena veikla papildo kitą, užsiimdama viena, pailsiu nuo kitos, ir tai sukasi optimaliu ratu. Dėl to nusistovėjusių rutinų namuose neturiu, anksčiau, kai buvo vien darbas namie, esu bandžiusi įvairias taktikas. O dabar dienotvarkė priklauso nuo to, kokiame kūrybinio projekto etape esu. Kadangi knygas ne tik rašau, bet ir pati iliustruoju, tai ir mano darbo sąlygos skiriasi. Kai rašau, man būtina tyla. Kai iliustruoju, mėgstu būti bendrose erdvėse su šeima – fone gali būti ir filmas rodomas.

Kas nutinka su kūryba, kai pasaulyje ima vykti tokie dalykai kaip karas?

Per pirmuosius invazijos į Ukrainą mėnesius parašiau septynis eilėraščius apie karą. Pirminis siaubas tarsi išsiveržė per eiles, kuriomis iš karto pasidalijau socialiniuose tinkluose. Jos sulaukė daug reakcijų ir komentarų, žmonės ragino ir linkėjo išleisti knygą ta tema. Tačiau septyni eilėraščiai buvo riba, ties kuria sustojau. Paskui tarsi nebeliko žodžių, ėmė strigti ir rimas, ir ritmas. Kažkuriuo metu pagalvojau: kaip mano išgyvenimai dėl karo gali lygintis su ukrainiečių, kuriems čia ir dabar virš galvų skrenda dronai ir raketos?

Pirmomis karo dienomis poezija mane gelbėjo ir tada, kai nebegalėjau vakarais skaityti sūnui knygos, kurią buvome pradėję. Nes kiekvienas stipresnis ištiktukas vertė krūpčioti. O pradėti kitų linksmų ir saulėtų knygelių tokiomis aplinkybėmis nekilo ranka, jos tiesiog nelipo. Tad ėmiau skaityti sūnui Gintaro Grajausko „Katalogą“. Verčiau lapus ieškodama mažiausiai vaikams netinkančių eilėraščių ir apsistojau ties „Balade“. Sūnus atidžiai klausėsi „Harum harum, tarė drakonas“. Taip ši visai nevaikiška poezija gelbėjo kelis vakarus iš eilės, kol vėl galėjau grįžti prie knygų vaikams skaitymo.

Prasidėjus karui Ukrainoje susiradau ir savo eilėraštį, kurį parašiau būdama dvylikos, po Sausio 13-osios įvykių, ir negalėjau patikėti, kad jis vėl aktualus. Tik šįkart ne Lietuvai, o Ukrainai. Eilėraštis prasideda žodžiais: „Lietuva, tu nepalūši, nors rytų audra stipri, į jaunutę mažą pušį tu šiandieną panaši.“ Kaip taip gali būti, tuomet svarsčiau, juk praėjo šitiek metų, o vos už 600 kilometrų žmonės vėl patiria tą patį?

O praėjo dar treji metai, ir paaiškėjo, kad tas eilėraštis vėl aktualus mums patiems. Tai verčia galutinai pabusti ir prisiimti atsakomybę nesitikint, kad kas nors kitas ateis ir išgelbės, sutvarkys, pataisys. Didžiuojuosi kultūros žmonių bendruomenės pilietiškumu ir aktyvumu. Kai plaukiau su minia kultūros protesto renginyje, jutau daug vilties ir vienybės.

Svarbūs ir visi maži žingsneliai, kuriais padedame vieni kitiems jaustis matomiems, svarbiems ir reikalingiems. Stengiuosi vaikus bent jau priartinti prie šio jausmo per savo tekstus ir gyvus susitikimus. Edukacijose pradinukams, o jų du trečdaliai vyksta ne didmiesčiuose, skaityti eilėraščių kviečiu visus norinčius. Skaito ir tie, kurie skina pergales meninio skaitymo konkursuose, ir tie, kuriems raidės žodžiuose painiojasi, keičiasi vietomis ar šoka tik jiems vieniems matomus šokius. Džiugina kiekvieno vaiko noras suvaldyti žodį.

Kas kartą tampu liudininke, kiek daug dabartinė vaikų karta turi tolerancijos vienas kitam, kantrybės ir noro padėti silpniau mokančiam, sunkiau skaitančiam draugui. Tad jiems viskas bus gerai. Ir viskas bus gerai Lietuvai, kai perduosime ją į ateinančios kartos rankas. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis dabar lieka paprasta – išlaikyti Lietuvą laisvą, stiprią ir atsparią visokioms grėsmėms bent jau iki tol, kol ją perims mūsų vaikai. Viliuosi, kad mums pavyks.

Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.
Kalbos redaktorė Jurgita Radzevičiūtė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.