Ihar Babkou
2012 lapkričio 10 d.
***
Palieku tą niekaip neįvardytą vietą
Rudenio šnabždesius ir platano šešėlius
Užspringęs tolimu tolimu vėju
Tuščiuose delnuose laikau okeano sapnus
Ir apakusiam miegančiam Dievui atplėšęs blakstienas
Apyniais apraizgau dar nuo seno mylimą miestą
Sugrįžtu į kalnuos kiek melsvai pražilusį niekį
O virš jo plasnoja balti dangiškieji sparnai
***
Mes nuskendome Šiaurės įlankoje , kai vairininkas
Išsigandęs rėkė apie staigiai artėjančią žemę
Apie nuvargusią pilnatį po amžių dumblu
Ir klastingą blizgesį tolimų, nepažįstamų miestų
Apie laiko šulinius, kuriuose užtroško sapnai
Apie šokėjų skaistumą su geidulio atspindžiais
Apie nuojautas, šnabždesius, gundymus, vėjo
atneštą skausmą
Apie medžius, kurie nusipurto miglą prieš aušrą
Apie kaltę nei gintaro krislą taurėje vyno brandaus
Apie sodus Širazo, kurie su mumis į dugną nuėjo
Tačiau viskas išliko: buriuotojas, burės, net pilnatis
Ir ant rankų druska, ir į veidus vanduo
Tebeskaudina, glosto, ramina, tarsi sapne
Tavo lūpos, kai vėl tebeieško manęs
***
Cigaretės dūmas – lyg rūkas
Vėjy. Kambarys, kuriame
Kregždės gyvena
Kad į platų pasaulį išskristų auštant
O sugrįžtų
Kai saulė nugrimzta
Jos lesioja sapnus padebesių
O žmonių lizdus
Štai debesys dengia
Kregždės girdi balsus
Iš aukštybių, iš ten
Kregždės girdi litanijas
Ryžtingai šlovinančias
Ir nepasiekiamas
Šiek tiek arčiau žemės,
Kregždės, šiek tiek arčiau, šnabždu
Ne taip aukštai
Ne taip švelniai
Ne taip drąsiai
Jos negirdi
Jos į krėslus panašūs ženklai ore
Ir švelnus virpesys
Sparnų mostų
Kartais vienišų
Kartais laimingų
Kartais negrįžtamai išsitrynusių
Ten, danguje
***
Kiekvienai epochai – savi langai. Ir bokštai.
Peteliškės brėkštant geidžia pilnaties
Virpa ir kraujuoja laiko sužeistos širdys
Soduose bunda paukščių sapnų balsai
Salynų žibintai: įsižiebia ir užsigesina,
Kaip išsaugoti išmintį apie tai, ko nelieka?
***
Žaisliniai Minotaurai
Po šaltu Edeno
Dangumi
Sužaloti
Per pilnatis,
Per pertraukas,
Netikėto rudens ir sapnų,
Neapibrėžtumo ir vienatvės
Meistrai
Šviesiame pavasario ilgesyje,
Nusivylę žaliaakiai
Susinarplioję
Laiko voratinkliuose
Raišioja savo mazgelius
Nežino
Kuris iš jų Edipas. Kuris Tesėjas
Ir kas Ariadna
***
Neatsimenu, ką tada man atsakė Krišna
Buvo karšta, iš abiejų pusių lėkė strėlės
Tik – staiga: senas parkas, upė, vasaros pabaiga
Moteris kaži kam šnabždanti: mano vaikelis
Vežimėlis ir paukščių balsai tarp kaštonų
O krūtinėje, tarsi nelaisvėje virpa
širdies gumulėlis
Ir vėjas, įsivėlęs į tirštą žolyną, į jo aromatą
O štai medžiams teks augti dar dešimtį
tūkstančių metų
***
Pasinerdami į komiksus,
kuriuos jiems pakišo epocha
Eilėse supermarketuos,
per sapnų išpardavimus,
priemiesčių električkose
Su grošais, lėjomis, frankais,
kuriuos teks kaulyti iš Laiko
Per tuščių aušrų ištartis,
per purpurinį nusivylimą,
Mirdami, prisikeldami,
artėdami prie ribos
Pačioje nakties širdyje
jie įsikirto:
Išauš kitaip negu aušta
***
Tokia pagunda – painioti žodžius, ritmą, drabužius
Laikyti tave už rankos, skaityti knygas apie alchemiją
Ir šnabždėti sau pačiam: ji mano muzika
Kartais tolima, o jei staiga tos lūpos
Jei rankos – nesuprasi – rauda ar tiesiog klavišais
Lietaus lašai rašo laiškus įsimylėjusiems
Taip, naktimis parašyti laiškai – laimės pūstelėjimas
Kvėpavimas arba atodūsis, arba kelionė
Į vienatvės kraštą, nes tik ten bučiniai
Nudilgina ir naikina, ir nuryja akimirksnius
***
Aklo poeto gyvenimas baigia išsekti Vilniuje
mieste, kuriame net oras turi savo istoriją
Jis prabunda, prisimena medžių garsus
Liečia šešėlius, į virtuvę eina koridoriumi
Išsiverda kavos, atsineša ją į kambarį
Siekia vienos iš daugybės knygų,
Kurios gražiai ir paslaugiai išrikiuotos lentynoje
Sėda į krėslą, atverčia atsitiktinį puslapį
O jame – eilėraštis apie tai, kad geriau nematyti
Kaip už lango laikas dulkėmis paverčia žmones
***
Atrodo pasiekėme patį kraštą
Ir atsivėrė jūra
Laikas verkti ir juoktis
Plazdėti burėmis
Rinkti kranto akmenis:
Kriaukles ir koralus
Sutapti su dangum ir paukščiais,
Ir nebijoti mirti
Iš baltarusių kalbos vertė Viktoras Rudžianskas