Aušra Kaziliūnaitė

Vos pasirodęs debiutinis Ievos Marijos Sokolovaitės romanas „Pozuotoja“ per tris mėnesius ne tik spėjo būti pastebėtas skaitytojų bei literatūros profesionalų, bet ir pateko į 2024 m. prozos knygų penketuką. Nors paklausta, kaip apibūdintų šio romano temą, anksčiau biologijos ir ekologijos mokslus baigusi ir dabar filosofiją Vilniaus universitete studijuojanti prozininkė teigia nenorinti, kad knyga būtų pristatoma kaip ypač filosofinė, tačiau pripažįsta: atsispyrus nuo šiuolaikybės, kasdienio gyvenimo ir vaizdų vartojimo kultūros, romane apmąstomas vizualumo klausimas. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su rašytoja I. M. Sokolovaite kalbamės apie sėkmingą debiutą, Kanto šonkaulius ir nesuinteresuotą žvilgsnį menuose, literatūroje bei gyvenime.

Ieva pastebi, kad, išleidus knygą, viskas ėmė vykti tarsi pagreitintai: „Ji pasirodė pačiame 2024 m. lapkričio gale ir vos per tris mėnesius spėjo sulaukti labai daug reakcijų ir net būti įtraukta į Metų prozos knygų penketuką. Žiūrėdama į kitas Metų knygas jaučiuosi atsidūrusi labai stiprioje kompanijoje. Ten esančios knygos, tokios kaip Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“ ar Dariaus Žiūros „Diseris“, tarsi jau ilgai gyvena savo gyvenimus ir visur aplink jas girdima, o aš, atrodo, su savo knyga tiesiog paėmiau ir iš karto įšokau į tą penketuką. Aišku, visas procesas dar nesustojęs ir įvairių pasirodymų bei kalbėjimo apie šią knygą dar bus. Tad šiuo metu tiesiog stebiu, kas čia vyksta, nes tai mano pirmoji knyga, ir aš dar nežinau, kaip tokiais atvejais viskas būna. Su pirma knyga, kaip ir su pirmu vaiku – nežinai, ko tikėtis.“

Rašytoja pripažįsta, kad jai svarbūs ir patyrusių literatūros kritikų, ir skaitytojų atsiliepimai: „Yra žmonių, kuriems mano knyga patinka labiau, ir yra tokių, kuriems mažiau. Jeigu tęsiu šią veiklą, tikiuosi judėti į priekį. Mane paliečia ir kritikų atsiliepimai, ir emocingos draugų reakcijos. Jeigu man savo kuriamoje fikcijoje pavyko užčiuopti emocinį pagrindą, su kuriuo žmogus gali tapatintis, aš tik džiaugiuosi tuo.“

Rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė. Arvydo Čiukšio nuotrauka.

Romano autorė pasakoja pati sukūrusi jam viršelį: „Paradoksalu: nors „Pozuotoja“ apie vizualumą ir vaizdus, tačiau iš pradžių neturėjau jokios vizijos, kaip turėtų atrodyti knyga. Bet vėliau knygos dizainerei Gretai Ambrazaitei pasiteiravus, ar turiu kokių minčių ir idėjų apie viršelį, prisiverčiau pradėti galvoti apie tai, ir iškilo „Milo Veneros“ vaizdas, bet man norėjosi ją dekonstruoti ir pabrėžti analitinio žvilgsnio į estetiką svarbą. Čia artėjama prie estetikos per moksliškas ir visai neestetiškas prieigas. Pradėjau rašyti, kaip tai įsivaizduoju ir ką, mano manymu, būtų galima padaryti. Pamačiau, kad žinutė išeina labai ilga. Neturėjau laiko atsakyti trumpiau, tad nusprendžiau tiesiog papaišyti ir parodyti, ką įsivaizduočiau. Pradėjau dėlioti eskizą, ir visai neblogai pavyko. Tada man pasiūlė jį paplėtoti ir išėjo taip, kad pati ir sukūriau knygos viršelį. O akių nuotrauka irgi buvo mano sumanymo dalis, tam tikra nuoroda į metaregėjimą. Regėjimo regėjimą. Žvilgsnį į žvilgsnį. Statula yra kaip objektas, kurį matome. Tam tikra prasme ir konstruojame, nes ji sudaryta iš įvairių geometrinių figūrų. Bet tas akių elementas tarsi atgręžia jos žvilgsnį į mus. O pačiame romane ir norėjau panagrinėti santykį tarp žiūrimojo, stebimojo ir žiūrinčiojo, stebinčiojo. Pozuotoja pati žiūri į dailininką, kuris ją tapo. O štai dailininkas nežiūri į pozuotoją. Viskas mano romane tarsi apverčiama, taigi šis apvertimo momentas svarbus ir viršelyje.“

Rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė. Lino Daugėlos nuotrauka.

Teiraujuosi, kaip rašytoja savais žodžiais įvardytų, apie ką ši knyga. Ieva sako: „Jeigu išskirtume naratyvinę liniją, tai yra pasakojimas apie merginą, kuri pozuoja dailininkui, o šis nusprendžia piešti nė karto į ją nepasižiūrėjęs. Toks sumanymas užduoda pagrindinę teksto intrigą, į kurią vėliau ieškoma atsakymo ir svarstoma, kaip gali būti nupieštas portretas, kai nėra žiūrima į modelį, nors ji specialiai sėdi studijoje ir pozuoja tam portretui. Šis naratyvas man tapo atspirtimi leistis į vizualumo apmąstymą. Nenorėčiau, kad knyga būtų pristatoma kaip labai filosofinė ar konceptuali, tačiau joje ėmiausi apmąstyti vizualumo klausimą. Man buvo įdomu panagrinėti šiuos aspektus, tad mąsčiau apie tai, kaip vizualumas yra susijęs ir kaip kertasi su vartojimo kultūra per emocinę prizmę, apie vaizdų kultūrą, kaip šiuolaikybės neatsiejamą dalį, kurioje visi esame paskendę, apie socialinius tinklus ir visą mus užplūstantį informacijos srautą, kuris iš esmės yra vaizdinis. Buvo svarbu apmąstyti, kokią įtaką tai turi mūsų santykiams, nes pastebiu, jog vartotojiškumas pasireiškia santykiuose. Estetinis žvilgsnis siejasi su nesuinteresuota žiūra, nes tam, kad estetinį objektą patirtum kaip grožio objektą, turi žvelgti neturėdamas išankstinių interesų ar naudos siekio. Taigi tai tapo savotiška priešprieša vartotojiškumui. Taip romane atsirado du poliai. Norėjau panagrinėti, kokius pavidalus visa tai įgauna kasdieniame gyvenime.“

Rašytoja Aušra Kaziliūnaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Knygos pasakojimas sukasi apie dailininką ir jam pozuojančią merginą, tačiau tiek romano viršelis, tiek turinys sufleruoja apie moters buvimą subjektu ir žvilgsnio susigrąžinimą. Klausiu pašnekovės, kiek jai pačiai buvo svarbus feministinis knygos aspektas. Ieva pastebi: „Gal iš esmės gerai užgriebei moters subjektyvaciją. Vėlgi nesiekiu, kad tai būtų feministinis romanas, bet galbūt šiek tiek tai yra paliečiama. Iš kino teorijos žinoma, kad moteris dažniausiai yra tas objektas, į kurį žiūrima, o vyras yra žiūrintysis. Tad šis aspektas atsikartoja. Motyvai iš veikėjos praeities taip pat kalba apie jos santykį su kūniškumu. Nepaisant to, kad dailininkas piešia nežiūrėdamas, ji ir toliau pozuoja, nes tarsi pati nori virsti vaizdu. Pavirtimas dvimačiu vaizdu jai tampa priešprieša tam vartotojiškumui, nuo kurio pati emociškai yra nukentėjusi praeityje ir dėl kurio turi traumų. O jos kūnas tam tikru neįsisąmonintu lygmeniu priešinasi virtimui vien vaizdu, tuo, į ką galima žiūrėti, grožėtis, bjaurėtis ir savintis vien paviršių. Kūnas visada yra ir trimatis, ir turintis savo geismus, baimes, užslėptus dalykus, kurie neleidžia jos pačios savimonėje atsižadėti bet ko, kas nėra paviršius. Taigi ji pati ir nori, ir tuo pat metu priešinasi virtimui objektu.“

Pasakodama, kaip gimė romano idėja, Ieva atskleidžia, kad jai buvo labai svarbi įtampa tarp teorijos ir praktikos: „Tuo metu studijavau ne filosofiją, o biologiją. Tačiau filosofija visuomet buvo įdomi ir vis pasiimdavau iš smalsumo ką nors laisvalaikiui paskaityti. Taip savamoksliškai susidūriau su estetikos teorijomis. Jau minėjau nesuinteresuotumo strategiją. Galima sakyti, mano knygoje kyšo Kanto grožio apibrėžties šonkauliai. Mąstymas apie nesuinteresuotą žvilgsnį. Gal dar Schopenhaueris. Tikrai nemąsčiau, kad pasižiūrėsiu pagal tokį tinklelį, paimsiu jų paradigmą ir pritaikysiu. Taip tikrai nebuvo. Bet perskaitytos teorijos veikiausiai buvo kažkur manyje nusėdę, iš kitos pusės, savo kailiu patyriau vartojiškumo ir vaizdų vartojimo aspektą. Tad man buvo įdomu ar šiuolaikiniame, kasdieniame gyvenime visos tos teorijos dar turi prasmę. Ir ar apskritai įmanoma į ką nors pasižiūrėti nesuinteresuotu žvilgsniu ir kaip tai atrodo.“

Rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė. Lino Daugėlos nuotrauka.

Šypsodamasi rašytoja išduoda, kad jos pirmąją knygą galima laikyti savotišku minties eksperimentu: „Mūsų kasdienybėje tiek daug vaizdų, kad net žmonės tampa objektais, į kuriuos žiūrima. Galbūt jie kam nors galėtų tapti tais estetiniais sprendiniais, bet pagal tą paradigmą iškyla sąlyga, kad į juos turėtų būti žiūrima nesuinteresuotai. Jei žvelgdamas į kitą žmogų nori jį patirti kaip grožį, tas žmogus tau turi visiškai nerūpėti ir nieko nereikšti. Taip pat ir tu kitam, jeigu nori, kad į tave taip žiūrėtų. Man pasidarė įdomu, todėl sukūriau veikėjus ir situaciją, kurie šiek tiek šį klausimą iliustruoja. Romane veikėjai bando vienas į kitą žvelgti, tarsi vienas kitam nerūpėtų. Man buvo įdomu, ar gali taip būti. Vėliau ir knygoje atsiskleidžia klausimas, ar pozuotojai Veronikai užteks tokio žvilgsnio. Iš pradžių ji jaučiasi saugi, žinodama, kad nebus suvartota, kad galės būti paveikslu, bet vėliau iškyla klausimas: ar to ir užtenka? Ar taip yra gerai, ar mums visgi reikia kažin ko daugiau? Gal toks yra mūsų buvimo būdas ir nieko čia nepadarysi?“

Viso pokalbio „Mano knygoje kyšo Kanto grožio apibrėžties šonkauliai“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungostinklalaidėje „Rašytnamis“. Su rašytoja Ieva Marija Sokolovaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.