Šį kartą tinklalaidės „Rašytnamis“ studijoje svečiavosi jaunosios kartos poetė, redaktorė, vertėja, leidyklos „Bazilisko ambasada“ bendrakūrė Greta Ambrazaitė, neseniai išleidusi naują poezijos knygą „Adela“. Apie kūrybą, konceptualumą, atmintį, buvimą poetų bendruomenės dalimi G. Ambrazaitė kalbėjosi su laidos vedėja poete, filosofe dr. Aušra Kaziliūnaite.

Bręstanti G. Ambrazaitės kūryba

Eilėraščių knyga „Adela“ 2022-aisiais pateko į Metų knygos rinkimų geriausių poezijos knygų penketuką ir į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, portalo 15min.lt knygų rinkimuose ekspertų komisijos išrinkta geriausia lietuvių autorių poezijos knyga. Pirmoji knyga „Trapūs daiktai“ (2018) taip pat sulaukė dėmesio ir pripažinimo. Kaip pastebi poetė, pernai išleista daug stiprių knygų, tad geriausios metų knygos nominacija yra didelis pasiekimas.

Poetei norėtųsi tikėti, kad jos kūryba tampa konceptualesnė. Antroji poezijos knyga „Adela“ pasižymi rišlesne, labiau atpažįstama struktūra. Pirmoji – „Trapūs daiktai“, kaip prisimena G. Ambrazaitė, gimė veikiau iš stiprių emocijų, bet negalvojant apie visumą, skaitytoją. „Adela“ pažymėta racionalesnio prado, ji kitokia nei „Trapūs daiktai“. 

„Adela“ pasižymi griežta, konceptualia, bendrai rinkinio idėjai tarnaujančia struktūra. Pirmasis skyrius „Kranto liudytojai“ – labiau susijęs su poetės mamos giminės linija. Viduriniuose knygos skyriuose – „Kajučių virpėjimas“, „Savižuvės“, „Radiniai nugrimzdusio laivo triumuose“ – neriama gilyn, o paskutiniame skyriuje – „Akmenėlių rinkimas“ – kalbama ir apie tėvo liniją, skyrius veda į dabartį, kranto link. Šioje knygoje G. Ambrazaitė gręžiasi į save, tačiau bando paliesti ir bendrakultūrinius klodus, apmąsto jai svarbius intertekstus.

Kiekviename iš mūsų slypi praeities ledkalnis

Į filosofinį A. Kaziliūnaitės klausimą, kas yra poezijos esmė, G. Ambrazaitė atsako – idėja. Tai ryškiai atsiskleidžia „Adeloje“, čia ne tik pavienius eilėraščius, bet visą rinkinį sieja bendra idėja. Viešnia pasakoja, kad bendras visų eilėraščių pradas yra praeities buvimas, veikimas, pasirodymas dabartyje. Praeitis skleidžiasi tiek per poetės giminių figūras, veikiančias eilėraščiuose ir turinčias atskirus naratyvus, tiek per dabartyje iškylančias pačios G. Ambrazaitės praeities jausenas. Poetės teigimu, kiekvieno mūsų pasąmonėje slypi praeities ledkalnis. Tarsi vandenyno dugnas, kurį jaučiame esant, bet jo tiesiogiai nematome, prie kurio negalime priartėti ir ištyrinėti. Praeitis – miglotas žinojimas. „Tarsi kažką žinai, bet iš tiesų ne. Praeitį matai tarsi per vandenį. Vandenyno metafora tinka tiek kiekvienam asmeniškai, tiek visai giminės linijai.“

Semantinė žodžio „Adela“ reikšmė

Poetės teigimu, žodį Adela galima aiškinti dviem būdais. Viena vertus, tai galėtų būti laivo pavadinimas. Seniau laivai dažnai gaudavo moterų, paprastai istorinių asmenybių, vardus. Be to, žodis „laivas“ anglų ir daugelyje kitų kalbų yra moteriškos giminės.

Antrasis knygos pavadinimo aiškinimas labiau susijęs su asmeniniu poetės kontekstu. Adela – G. Ambrazaitės proprosenelės vardas. Proprosenelės pavardė – Różewicz – atsitiktinai sutampa su garsaus XX a. lenkų poeto Tadeuszo Różewicziaus. Šis sutapimas paskatino G. Ambrazaitę parašyti eilėraštį, turintį metapoetikos bruožų, apsvarstantį patį poezijos rašymo veiksmą. Nepaisant proprosenelės pavardės, ji netapo rašytoja, liko paraščių žmogus, jos vardas pasiekė proproanūkę lyg burtažodis.

„Adela“: išpažintinė ar konceptualioji poezija?

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė „Adelos“ recenzijoje atkreipia dėmesį, kad knygoje iškyla daugybė konkrečių pavidalų, personažų, kurie referuoja į kažką daug platesnio. Nors knygos pavadinimas ir konceptas bestų pirštu išpažintinės poezijos kryptimi, V. Cibarauskė nelaiko G. Ambrazaitės kūrybos išpažintine. Literatūrologės nuomone, autorė dangstosi fikciniais ar tikrais veikėjais, o svarbiausias jos eilėraščiuose konceptualumas. Poetės kūryba mezga ryšius su Vakarų kultūra, ją galima vadinti postmodernistine. Per asmeninę prizmę perleidus svarbius intertekstus gimsta originali autorinė G. Ambrazaitės žiūra.

Vertindama šiuolaikinį poezijos kontekstą poetė svarsto, kad išpažintinė lyrika tarp kūrėjų dabar labai populiari. O kas populiaru, nuo to, viešnios teigimu, norisi atsiriboti. Tačiau negalima visko absoliutinti ir priskirti tik vienam ar kitam žanrui. Pavyzdžiui, eilėraštis „Mizerikordija, arba gailestingumas“ – iš tiesų išpažintinis, bet jį galima skaityti ir veikėjų lūpomis. „Kaip išmatuoti, kieno kūryboje kiek procentų išpažintinės lyrikos? Kur 95 proc., o kur tik 15 proc. išpažinties? Sunkus klausimas“, – juokiasi poetė. O A. Kaziliūnaitė, apmąstydama žanrų ribų problemą, svarsto, kad galbūt dokumentinį kiną iš tiesų reikėtų laikyti vaidybiniu, o vaidybinį – dokumentiniu. Juk vaidybinis kinas, anot kino kritikės Živilės Pipinytės, taip pat yra tam tikras savo laiko dokumentas.

Poezijos vertimai ir redagavimas

G. Ambrazaitė Vilniaus universitete baigė literatūrologijos magistro studijas, kelerius metus studijavo ispanistiką ir per savo karjerą parengė ne vieną verstinės poezijos publikaciją. Kaip pati sako, įdomiausia verčiant yra mėginti atkurti eilėraščio formą. Ne sausą eilučių ilgį, bet, pavyzdžiui, skiemenų skaičių. Viešnia prisimena, kad kadaise teko versti eiliuotus Jorge’s Luiso Borgeso eilėraščius: „Tai buvo vieni įdomiausių bandymų, palikę įspaudą man, kaip poetei. Gal ne visada įspaudą gali savyje apčiuopti, bet vertimas šio to išmoko. Pirmiausia, jis yra iššūkis. Kartais ryžtiesi grumtis ir eilėraštį įveiki, o kartais geriau palikti, sugrįžti kitą kartą ir su juo grumtis iš naujo.“

Visgi pagrindinė G. Ambrazaitės veikla yra redagavimas. A. Kaziliūnaitės paklausta, ar lengvai suvaldo vidinį kritiką rašydama kaip autorė, viešnia pasakoja, kad rašant pirminį juodraštį jos vidinis kritikas miega, o vėliau, redaguojant tekstus, jis pabunda ir tampa naudingas: padeda atsijoti, kas vertinga, o kas – ne.

Lietuviškas poezijos kontekstas

Geriausias atsipalaidavimo būdas G. Ambrazaitei – skaityti lietuvių poetų kūrybą. Skaitydama ji nevertina tekstų, bet susipažįsta su tuo, kuo gyvena šiuolaikiniai lietuvių poetai. Skaitytojams viešnia rekomenduoja Dovilės Bagdonaitės poezijos knygą „Takeliai žolėje“, Metų knygos rinkimuose 2022-aisiais taip pat patekusią į geriausių poezijos knygų penketuką ir LLTI kūrybiškiausiųjų knygų dvyliktuką.

Nors D. Bagdonaitės poezijos knygą išleido G. Ambrazaitės leidykla „Bazilisko ambasada“, tačiau pačios G. Ambrazaitės knygą į pasaulį palydėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla: „Kai stinga gyvenimiškos patirties, laikausi principo nebūti savo pačios leidėja“, – sako G. Ambrazaitė. Nors, žiūrint iš pragmatinės pusės, leisti savo paties knygas apsimoka, tačiau šįkart kitos leidyklos pasirinkimas jai atrodė teisingesnis.

Priklausymas kūrybinei bendruomenei

Viešnia svarsto, kad Lietuvos poetų bendruomenę suburia įvairūs festivaliai, tokie kaip „Poetinis Druskininkų ruduo“ ar „Poezijos pavasaris“. Festivaliai suartina poetus, bet tai labiau šventė, ypatinga proga susitikti. Kasdienybėje poetė sieja save su keletu artimų draugų, su kuriais ją suvedė gyvenimas. „Poetų kolektyvas man nėra svarbiausias dalykas. Daugiau draugų turiu ne poetų ir ne rašytojų“, – sako G. Ambrazaitė.

Ne vienas A. Kaziliūnaitės kolega filosofas yra sakęs, kad filosofams svarbu palaikyti santykius ir diskutuoti filosofinėmis temomis. Antraip kyla grėsmė susilpnėti analitiniam mąstymui, prarasti diskutavimo įgūdžius. Atsakydama į tokį laidos vedėjos pastebėjimą poetė svarsto, kad vis dėlto didžiausią įkvėpimą atneša ilgalaikės draugystės, galimybė dalintis mintimis artimų bendraminčių, draugų rate: „Tos temos jaudina, kai esi literatūros lauko dalyvė. Net pagauna azartas, kas laimės rinkimus, kokia knyga bus išrinkta geriausia. <…> Kai skaitai, domiesi, imi tai stebėti kaip tam tikrą literatūrinę estradą.“ Tokiu atveju priklausymas bendruomenei iš tiesų keičia gyvenimą, bet, poetės nuomone, tai nėra privaloma ir nereiškia, kad būsi kitoks ar rašysi geriau. Kaip pavyzdį ji pateikia Gintarą Grajauską, gyvenantį atokiai Klaipėdoje, bet rašantį vienus geriausių tekstų šiandienos kontekste.

Kada tekstas įgauna vertę?

Ne vienas rašytojas rašo daugiau nei paskelbia. Vienas ar kitas tekstas ima ir tampa vertas vadintis eilėraščiu, būti įtrauktas į ilgesnį tekstą ar išplėtotas, o daugybė tekstų niekada nesulaukia savo laiko. Kodėl? A. Kaziliūnaitė klausia, kaip priimamas sprendimas, susijęs su teksto statusu.

G. Ambrazaitė pasakoja, kad prie senų tekstų grįžta praėjus kuriam laikui: „Laiko išbandymą atlaikę tekstai plėtojami toliau, užbaigiami. Bet laiko išbandymo neatlaiko nemažai juodraščių. Dalis skamba visai gerai, bet trūksta pabaigos. Kol pabaiga neatsiranda, tol tekstas ir marinuojasi stalčiuje. Paprastai sakant, svarbiausias kriterijus yra nuojauta. O kitas – originalumo kriterijus.“ Siekdama autentiškos kūrybos G. Ambrazaitė vengia poetizmų – skirtingų poetų kūryboje pasikartojančių „poezijos folkloro“ motyvų. Į knygas patenka, poetės nuojauta, tikriausi ir originaliausi eilėraščiai. Pradedantiesiems kurti poetė palinkėtų neprisirišti prie autoritetų, jų neturėti arba jais nusivilti ir kuo greičiau leistis į tikrojo savęs paieškas. Kliautis savo intuicija labiau nei kuo kitu.

Laikas ir atmintis G. Ambrazaitės gyvenime ir poezijoje

A. Kaziliūnaitės teigimu, laikas, praeitis ir atmintis yra svarbūs raktažodžiai G. Ambrazaitės kūryboje ir pačiame kūrybiniame procese. Viešnia svarsto, jog svarbiausias pokytis jos sąmonėje įvyko bręstant: „Ėmė atrodyti, kad daug laiko iššvaisčiau, nors tarsi ir ėjau kryptingai. Kartais pagalvoju, kad viskas taip greitai prabėga. Banaliai skamba, bet tai tiesa. <…> Apskritai vieni sensta, kiti auga, įsižiūrėjus į tuos virsmus pasidaro ir baisu, ir jie priverčia susimąstyti, bet, kita vertus, visa tai moko įvertinti kiekvieną akimirką, kiekvieną šiandieną.“ Akyse auganti poetės dukrelė tik sustiprino greitai bėgančio laiko nuojautą.

Kurdama G. Ambrazaitė stengiasi palaikyti minčių švarą, todėl kylančias kūrybines idėjas stengiasi tuojau pat užsirašyti: „Man nepatinka vaikščioti su eilėraščiu galvoje. Geriau visą laiką kisti ir galvoti apie ką nors nauja nei kurti galvoje poemą. Daug poetų nešiojasi galvoje eilėraštį ir tik po to užrašo. Aš – ne iš tų.“

Poetės mintyse nuolat iškyla pasąmonės kloduose glūdintys tiek asmeninės, tiek bendros, kolektyvinės atminties purslai, kuriuos ji stengiasi sugauti, užfiksuoti ir, perleidusi per save, paversti tekstais: „Atmintis man įdomiausia per žmonių istorijas ir pasakojimus. Tai būtų galima vadinti apskritai sakytine istorija. Man įdomu išsaugoti dalykus, kurie, atrodo, gali čia pat išbėgti kaip vanduo pro pirštus. Mintys, sakiniai, ateinantys kaip nuotrupos ir kartu tarsi kitų žmonių prisiminimai. Norisi tuos dalykus išsaugoti. Jei ne kitam, bent jau sau pačiai.“

Tekstą pagal tinklalaidės „Rašytnamis“ įrašą parengė Miglė Apyvalaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.