Atgal į sąrašą

Greta Ambrazaitė: „Humanitarika ir menas mano gyvenime atsirado kaip maišto forma“

2023 gruodžio 13 d.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Jurga Tumasonytė

Pas poetę Gretą Ambrazaitę vykome tą dieną, kai viešai buvo raginama vengti nebūtinų kelionių, – siautėjo nuožmi pūga. Kai gerokai pavėlavusios atkakome ir įlindome į daugiabučio laiptinę, mūsų žvilgsnį patraukė kambarinių gėlių džiunglės – kol užlipome į penktą aukštą, prisižiūrėjome įvairiausių augalų. Charakteringai įrengtame būste sutikome ne tik Gretą, bet ir jos vyrą, taip pat rašytoją Dominyką Norkūną ir jųdviejų mažąjį sūnelį Benediktą – trūko tik dvimetės Dorotėjos, kuri tą dieną leido darželyje. Mūsų kalbos išsyk pradėjo suktis apie vaikus ir tai, kaip pavyksta suderinti kūrybą, darbus ir atžalų auginimą. Žaviuosi Gretos pasiekimais ir aktyvumu literatūriniame lauke, todėl visuomet smalsu išgirsti tą daug nuveikusių žmonių paslaptį – kaip.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip keitėsi tavo vienatvės būsena iki vaikų ir dabar? Ar gali susikaupti triukšme, dirbti prie teksto viena koja sūpuodama lopšį?

Iki vaikų gimimo laikas buvo tąsus kaip guma – viena diena šen, kita ten, yra deadline’ų, bet visuma daugiau mažiau neapibrėžta. Dažnai susitikdavau su draugais, eidavau į renginius, į priekį toli neplanuodavau. Be to, studijavau ir dirbau, namie leisdavau mažokai laiko.
Kadangi augdama neturėjau savo kambario, moku prisitaikyti ir protiniam, kūrybiniam darbui susikaupti įvairiomis sąlygomis. Dabar su vaikais darbo laiką vadinu laisvalaikiu. Nors per dieną lieka tik kelios valandos sau, jas išnaudoju efektyviau. Dorotėjos kūdikystė buvo ramus etapas: būdama tokios padėties – viena ranka ant vežimėlio – studijavau pedagogiką ir parašiau trečdalį antros knygos. Išleidus „Adelą“, kone metus tęsėsi kūrybinis blokas, bet dabar jaučiuosi įpusėjanti naują rankraštį. Stengiuosi bent kartą per savaitę išplėšti vieną kitą pusvalandį savo tekstams. Triukšminga vienuma su vaikais man paradoksaliai atrodo produktyvus laikotarpis.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Jūsų laiptinėje veši gėlės, namo gyventojai atrodo labai kaimyniški. Ar tau reikalingas ryšys su žmonėmis, su kuriais, tarkim, sieja visai ne kūrybiniai saitai – kaimynais, įvairiais giminaičiais?

Ryšys reikalingas, bet ne visada pavyksta palaikyti jį intensyvų ir gyvą. Giminaičių, tiesą pasakius, neturiu daug, tad šiuos ryšius stengiuosi puoselėti. O su kaimynais kartais maloniai pasišneku laiptinėje. Turint du mažus vaikus nėra paprasta užmegzti naujų draugysčių. Tie pašnekesiai ir gėlės, rūpestis vidaus aplinka – tai vis penkiaaukščio be lifto privalumai. Tokiuose namuose lengviau susiburia bendruomenė. Pastebėjau, kad daugiaaukščiuose žmonės labiau nutolę, važinėdami liftais su daugeliu neturi progos susitikti, vieni kitų nepažįsta.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Esi labiau introvertė ar ekstravertė? Tau paprasta bendrauti su menkai pažįstamais žmonėmis, skaityti tekstus viešai?

Tikriausiai esu ambivertė – introvertiškumas dominuoja, bet moku persijungti į ekstravertės režimą. Į poeziją patekau iš alternatyviosios muzikos aplinkos, vieši pasirodymai man nebuvo naujiena. Kadaise, grojant scenoje su grupe, jaunatvinis entuziazmas nustelbdavo jaudulį, tebuvo svarbu kuo geriau sudainuoti ir išsitaškyti, bet skaitydama poeziją iš pradžių nepasitikėdavau savo jėgomis. Buvau tarsi kitas žmogus. Literatūros skaitymai vis dėlto kameriniai – rimtis, įsiklausymas, atidus, teisuoliškas vertinimas… tada man taip atrodė.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokioje šeimoje augai? Visą vaikystę praleidai Naujininkuose, ar kažkur kitur?

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Kiti vaikai išvažiuodavo pas senelius į kaimą, bet aš tikro, ūkiško kaimo niekaip nepatyriau – tėvų tėvai irgi užaugę arba anksti įsitvirtinę Vilniuje.
Esu vienturtė, ankstyvąją vaikystę praleidau Filaretuose, vėliau persikėlėme į Savanorius – tais laikais „Krasnūcha“ turėjo prastą reputaciją, garsėjo nusikalstamumu. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių nepripratau eiti žaisti į kiemą, pamėgau introvertiškus žaidimus: rankdarbius, piešimą, skaitymą, pradinėje mokykloje – ir rašymą. Tėvų profesijos visai nemeniškos. Mama – vidaus ligų gydytoja, tėtis dirbo įvairius darbus transporto sektoriuje. Daug kas iš filologų domėjosi, ar kalbininkas Vytautas Ambrazas mano giminė – kiek žinau, ne. Humanitarika ir menas mano gyvenime atsirado kaip maišto forma.
Filaretai, Savanoriai, Karoliniškės, Lazdynai, Senamiestis, o dabar – Rasos (Naujininkų pradžia); pro šiaurinį ir pietinį langus matosi cerkvės.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip keitėsi tavo santykis su Vilniumi vaikystėje, paauglystėje ir dabar?

Būdama maža gyvenimo Vilniuje reikšmės nesupratau. Ryškūs pavieniai kadrai, pavyzdžiui, rajono apylinkės, tebesantys ir nebesantys objektai, tarkim, Rotušės aikštėje veikęs „Pieno baras“, bet nesuvokiau Vilniaus visumos.
Galima sakyti, Vilnių man vieną vasarą atvėrė Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio albumas „Requiem“. Paauglystėje atsitiktinai jį atsisiunčiau internetu, ir ta muzika mane visiškai užbūrė, pakeitė. Pasigūglinusi daugiau apie albumo autorius, susidomėjau Užupiu, nuvažiuodavau pasivaikščioti tiesiog šiaip sau. Vėliau daug laisvalaikio praleisdavau Senamiestyje. Šiltuoju metų laiku kaip gatvės muzikantė uždarbiaudavau Pilies gatvėje – grodavau gitara ir dainuodavau.
Ir dabar pagrindiniai mano maršrutai tebėra Senamiestyje, iš namų į miestą einu pro Aušros vartus. Vilnius patenka ir į mano eilėraščius – nemažai eilučių suskamba tiesiog vaikštant.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Esi viena iš leidyklos „Bazilisko ambasada“ įkūrėjų. Ar per tuos trejus metus pasikeitė jūsų bendra vizija ir užmačios?

„Pasidaryk pats“ principas, bandant sutaupyti, suteikė daug patirties. Net komiška, kad dabar moku įgyvendinti daugumą knygos atsiradimo žingsnių: nuo projekto kuravimo, vertimo, redagavimo, maketavimo, poligrafinių sprendimų iki jau išleistos knygos platinimo organizavimo ir komunikacijos. Redaktore dirbau ir anksčiau, o viso kito išmokau įsikūrus „Bazilisko ambasadai“.
Tik man iki šiol keista mūsų trijulę vadinti leidykla. Leidyklą suprantu kaip įmonę, turinčią verslo planą, etatinių darbuotojų, aiškius komercinius tikslus, biurą ir sandėlį… Viso to neturime, todėl savo veiklą laikome hobiu, kuris užima tikrai nemažą minčių dalį. Įkūrę asociaciją žinojome, kad norime leisti poeziją – tai, kas mums įdomiausia ir prasmingiausia, dėl ko lengvai sutariame. Naiviai manėme, kad geras knygas skaitytojai anksčiau ar vėliau susiras patys – kad tam užtenka gerų eilėraščių, gero autoriaus (vertėjo), stilingo dizaino ir kokybiškos spaudos. Dabar žinome, kad lemiamas faktorius yra ne turinys, o rinkodara, bet poezijos didelei auditorijai juk neįsiūlysi. Su hobiu nesinori verstis per galvą, kita vertus, gal hobis kada nors gali tapti etatiniu darbu? Tokioje kryžkelėje ir baigiame 2023 metus.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Viename interviu sakei: „Norėčiau save įterpti kažkur tarp Liūnės Sutemos ir Algimanto Mackaus, bet žemėlapyje atsidūriau netoli Gyčio Norvilo, Dainiaus Gintalo ir Dominyko Norkūno.“ Ar jūs su Dominyku redaguojate vienas kito eilėraščius? Ar buitis, rūpesčiai vaikais atskleidžia kokius nors nematytus, stebinančius dviejų kūrėjų, gyvenančių po vienu stogu, bruožus?

Pernai atvirlaiškio formatu buvo išleistas poetinis žemėlapis-pokštas. Mano požiūrio, ne tikrovės atspindys, kuriame šiuolaikinių poetų pavardes sugrupavau kvartalais. Ne vieną girdėjau šnekant apie poetines kraujo grupes, dauguma linkę priskirti save kuriai nors poetinei pasaulėžiūrai.
Su Dominyku vienas kito eilėraščių neredaguojame, bet perskaitome, stengiamės atvirai pasakyti, kas nepatiko ir patiko. Nors mudviejų poetinė kraujo grupė panaši, įkvėpimo šaltiniai, įvaizdžiai ir tematika skiriasi, tad paredaguoti galime nebent kalbines smulkmenas arba pasiūlyti ką išbraukti. O tie „du kūrėjai, gyvenantys po vienu stogu“, iš tiesų yra gana praktiški žmonės, kūrybinius darbus laikantys veikiau profesija (ar viena iš profesijų), nes, kaip filologų, mūsų darbo medžiaga yra žodžiai. Neteigiu, kad literatūra tėra amatas ir nieko daugiau, bet paprasčiau gyventi jos nemistifikuojant. Nesame iš tų, kuriems aukštesnės jėgos diktuoja eilėraščius, gal todėl ir buityje stengiamės tvarkytis racionaliai.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Jau išleidai dvi įvertintas, apdovanotas knygas, esi davusi nemažai interviu, dalyvavusi tarptautiniuose poezijos festivaliuose, tavo tekstai versti į kitas kalbas. Ar vaikystėje taip ir įsivaizdavai buvimą rašytoja?

Vaikystėje rašytojus įsivaizdavau beveik kaip nematomus žmones. Nemaniau, kad jie turi literatūrinį gyvenimą anapus knygų – kad egzistuoja festivaliai, interviu ir kiti „priedai“. Rašytojas tada man atrodė paslaptinga, kažkuo antlaikiška figūra, ne visai asmuo, o asmenvardis, įrašytas viršelyje. Pavardė, kurią pastebi, kai atsiverti ir užverti knygą, – vėliau prisimindavau jos pavadinimą, veikėjus, nuotykius, bet tikrai ne autoriaus pavardę… Asmenybės ir biografijos parūpo gerokai vėliau.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Šiais metais keli žmonės klausė, kodėl rašau knygas. Supratau, jog tai labai sudėtingas klausimas, nes kartais ir pati svajoju, kad gal vieną dieną imsiu ir pasuksiu visai kitu gyvenimo keliu, tik pirma dar parašysiu vieną knygą ir palauksiu tarptautinės sėkmės (juokauju). Kaip į šį klausimą atsakytum tu?

Rašymas – pati maloniausia veikla ir savirealizacija, tai labiausiai ir motyvuoja. Be to, esu pakankamai kruopšti: džiaugsmą man teikia ne tik idėjų išrašymas, bet ir darbas su forma, skirtingų variantų lyginimas, detalių taisinėjimas. Nors visada patiko rašyti, bet tik išdrįsusi paviešinti eilėraščius ir atsidūrusi kitų rašančiųjų kontekste panorau tobulėti – sveika konkurencija buvo reikalinga. Ir dabar geri kitų poetų tekstai spaudoje, geros knygos įkvepia ir palaiko azartą – tuo literatūra primena sportą.
Kita vertus, žinau žmonių, kurie turėjo daug ambicijų, atvirai pasidalindavo savo tapimo rašytoju schemomis: kokiu dažnumu skelbsis, kur dalyvaus, prie kokių literatūros lauko „žaidėjų“ šliesis… net taip. Bet išleidę knygą toliau neberašė, nes rezultatas nuvylė: investuota daug jėgų, o grąža, galima sakyti, nulinė. Turbūt yra rašytojų, kuriuos motyvuoja dėmesys ir dideli lūkesčiai, bet tada labai lengva nusivilti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip vertini kitų jaunų autorių autobiografiškumą, kalbėjimą apie asmenines patirtis, įvairius sveikatos sutrikimus, ribines būsenas – ar tau įdomi tokia poezija?

Pasirodžius knygoms, ne kartą sulaukiau klausimų: ar tavo poezija išpažintinė, koks santykis su išpažintine poezija? Vadinasi, patyrimai prasišviečia. Autobiografiškumą gana aiškiai apibrėžei kaip sveikatos sutrikimus ir ribines būsenas – pastaruoju metu autobiografiją literatūroje tikrai darosi įprasta suvokti būtent šitaip – kaip kraštutinumus ir psichikos „nenormalumą“.
Jauni autoriai medžiagos kūrybai ieško ten, kur skauda, o rašymas padeda išsivalyti, veikia kaip terapija. Nežinau, ar čia galima kalbėti apie madą, bet ribinių būsenų ir sveikatos sutrikimų daug tiek sleme, tiek poezijoje. Kai kurie autoriai siekia išklibinti stereotipus, taigi kartu atlieka švietėjišką darbą. Tokių kritinių situacijų aprašymas savaime man nėra literatūros vertinimo kriterijus – taip rašo labai skirtingų pajėgumų autoriai. Pavyzdžiui, mėgstu Ramunės Brundzaitės, Giedrės Kazlauskaitės kūrybą, bet Marius Povilas Elijas Martynenko ir kai kurie kiti atrodo per daug nuspėjami – neįdomu, kai viskas konstruojama pagal tą patį principą.
Sunkiau priimu tekstus ir autorius, kurių svarbiausias tikslas yra šokiruoti, kai iš diagnozių tikslingai daroma savireklama ir kuriama mitologija. Kartais vietoj destigmatizacijos taip galima pasiekti priešingą efektą – autorius tampa įdomus žurnalistams, skaitytojams pirmiausia kaip egzotika ar eksponatas vitrinoje, o ne „vienas iš mūsų“, ne „kitas kaip aš“.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pastaruoju laiku vis populiarėja įvairūs rašymo kursai. Sakyk, o kaip mokeisi rašyti pati?

Paauglystė siejosi su andergraundu – dainavau poroje grupių. Tekstais, kaip vokalistė, turėjau pasirūpinti pati, tad galimybės buvo dvi – pritaikyti (pavogti) kitų jau parašytus arba sukurti savo. Eilėraščius pradėjau rašyti kaip tekstus dainoms, norėjau, kad jie būtų įdomūs ir prasmingi, o ne pirmi pasitaikę besirimuojantys žodžiai apie meilę. Autoritetas tada buvo grupė „Šiaurės kryptis“. Rašyti mokiausi intuityviai – klausydamasi muzikos ir skaitydama knygas. Ko gero, rašymo kursai naudingesni prozininkams, nors eilėraščiams logikos ir struktūros reikia ne ką mažiau.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Esi sociali poetė, pataisyk, jei klystu, bet, man atrodo, yra gana ryškus jūsų, poetų ir menininkų, ratelis, kartu leidžiate laiką ne tik literatūriniuose susibūrimuose. Ar su bičiuliais diskutuojate ir apie kūrybą, išsakote vienas kitam pagyras arba kritiką?

Diskutuojame nedaug – tada, kai pasirodo nauja knyga, o toks įvykis labai retas. Stengiamės vienas kitą palaikyti, nes, šiaip ar taip, sėdime vienose rogėse. Kritikuoti nėra nei noro, nei reikalo – kiekvienas turi savo stilių, kuris nepanašus į kito, plėtoja savo liniją ir rašo apie sau rūpimus dalykus. Dažniausiai pasiginčijame apie literatūrą, aptariame įvykius ir labai geras arba labai blogas publikacijas. Kūryba jau senokai nebepatenka į mūsų temų penketuką. Kadaise pateko, dėl jos „ratelis“ ir ėmė formuotis.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Tau pavyksta išsakyti kritiką kitiems?

Taip, jei matau, kad kitam mano nuomonė nuoširdžiai rūpi, jeigu ja domisi. Esu skelbusi recenzijų, bet pasirašytų slapyvardžiu.

O kaip reaguoji į kritikos strėles savon pusėn? Svarstau, kas sunkiau – priimti netikėtai išnirusią kritiką, kai esi įvertinta ir išgirta, ar kaip tik lengviau, kai jautiesi nesuprasta ir kritikos balsai tik sukelia norą „visiems jiems parodyti“?

Iki pasirodant pirmajai knygai, kaip ir dauguma, dalyvaudavau įvairiuose jaunųjų poetų konkursuose. Kartą, kai laimėjau, kiti vyriškos lyties dalyviai apkalbėjo: „Laimėjo, nes mergina.“ Tada pyktis tikrai pavirto į kurą „visiems jiems parodyti“. O konstruktyvi ir argumentuota kritika duoda apie ką pamąstyti. Gauni progą pažvelgti į savo tekstus iš kitos perspektyvos, naujomis akimis įvertinti tai, kas rašant atrodė aišku ir vienareikšmiška.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Prisimeni savo pirmą sutiktą, įspūdį padariusį rašytoją? Kuo tas susitikimas tau įsidėmėjo?

Mokykliniuose jaunųjų filologų konkursuose ir rašymo dirbtuvėse nedalyvaudavau, o ir kitur pabendrauti su rašytojais nepasitaikė progos. Platesnėje orbitoje visada sukosi Marcelijaus Martinaičio vardas. Persikėlęs į Skersinės sodus, jis buvo mano geriausios draugės kaimynas. Apie M. Martinaitį ji atsiliepdavo labai šiltai, jos pasakojimai man darė įspūdį. Abi skaitėme jo eilėraščių rinkinius.
Tiesa, prisimenu Vytauto Račicko apsilankymą mokykloje, bet įspūdis liko nekoks, prastūminėjo savo knygas. Rodė knygą atvirkščiai atspausdintomis eilutėmis – tekstą derėjo skaityti su veidrodėliu, o sumaketuota taip neva dėl to, kad tėvai nesužinotų, apie ką skaitai. Rašytojas žadėjo penktokams pikantiškų detalių.

Kas tau yra „namai“?

Saugi erdvė, kurioje galima būti savimi. Tvirti saitai, grįsti pasitikėjimu, rūpesčiu, atvirumu. Dar taip metaforiškai – bendra dabartis, tekanti į prisiminimų saugyklą.

Jūsų būste jauku, skoningai atrinktos interjero detalės. Kokia esi buityje?

Chaosas buityje vargina, o kuo daugiau atsiranda visokio „turto“, tuo sunkiau jį suvaldyti. Kartu esu sentimentali, psichologiškai prisirišu prie daiktų, gautų iš brangių žmonių arba primenančių apie svarbius įvykius. Be to, senamadiškai ryškinu nuotraukas, kaupiu atvirukus – tokius rašau pati ir tikiuosi gauti iš kitų. Apskritai namų ruoša neretai sutvarko ir mintis, galva tampa švaresnė. O interjere, jei galėčiau, rinkčiausi minimalizmą, bet dabar tiesiog ieškau ilgaamžiškumo, kuo mažiau butaforijos. 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip atrodo tavo įprastas šiokiadienis?

Diena prasideda 8–9 val. ir baigiasi apie vidurnaktį. Jei Dorotėja ne darželyje, didžiąją šiokiadienio dalį užima vaikų reikalai, bet rūpinantis dviese kasdienybė lengvesnė, galima pasiplanuoti dienotvarkę ir, jei pasiseka, Dominykui atsiranda laiko versti, o man redaguoti (be knygų redagavimo leidykloms, esu nuotolinė reklamos agentūros redaktorė). O visa kita – lanksčiai, pagal situaciją.

Kaip rekomenduotum išverti tamsią ir šaltą žiemą? O gal šis laikas tave kaip tik įkvepia?

Lapkritis man visada niūresnis už gruodį, o sniegas atneša prašviesėjimą. Gruodžio pradžioje, dar neįsisukus kalėdiniam šurmuliui, laikas atrodo lėtesnis, pripildo jėgų. Gal šaltą žiemą išbūti padėtų pasivažinėjimas rogutėmis nuo kalniuko, sniego seniai besmegeniai ir atviros čiuožyklos? Reikės išbandyti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Interviu finansuoja Lietuvos kultūros taryba.