Aušra Kaziliūnaitė

Nors Vilniaus gimimas siejamas su pasakojimu apie geležinį vilką, tačiau negalime pasigirti gausa grožinių knygų apie Vilnių bei jame kadaise gyvenusius ir veikusius žmones. Pasak istorinių romanų autorės Ginos Viliūnės, situacija, kai vilniečiai geriau žino kitų šalių ir kultūrų istorinius veikėjus negu tuos, kurie vaikščiojo kasdien jų pačių mindomomis gatvėmis, piktina, tačiau ji, kaip rašytoja, džiaugiasi galimybe išsirinkti iš plataus dar neaprašytų sostinėje nutikusių istorijų asortimento. Šįkart Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis apie pirmąją pažintį su Vilniaus senamiesčiu, būtinybę kurti ypatingą santykį su savo knygų veikėjais, miesto paslaptis kaip įkvėpimo šaltinį bei istorinių asmenybių charizmą, kuri geba paveikti tyrinėtojus bei rašytojus net po kelių šimtų metų, kalbuosi su istorinių romanų autore Gina Viliūne.

Vilniuje gimusi ir Žvėryne augusi rašytoja pasakoja apie dramatišką pirmąją pažintį su Senamiesčiu: „Kai buvau dar labai maža, pamenu, prireikė kažin kokios knygos ir mama nusprendė, kad jau pati galiu nuvažiuoti ir nusipirkti. Tada troleibusai dar važiavo Gedimino prospektu, ir man paaiškino, kad va, pavažiuosiu, išlipsiu Katedros stotelėje ir šiek tiek paėjusi rasiu Gorkio gatvę, kurioje bus knygynas. Bet atvažiavusi niekur nerandu Gorkio gatvės. Bet nepasiduodu ir toliau visur jos ieškau. Tuo metu sutapo, kad kaip tik pakeitė gatvių pavadinimus ir Gorkio gatvė buvo pavadinta Pilies gatve, tik mano mama to neužfiksavo. Bandžiau iš paskutiniųjų rasti Gorkio gatvę ir pasidaviau tik tada, kai atsidūriau kažin kur Markučių gale. Jaučiau, kad miestas pakišo man kiaulę.“

Neseniai minėjome Vilniaus 700 metų jubiliejų. Ginos knygose skaitytojai gali pajusti, kaip Vilnius skamba, kvepia, atrodo ir jaučiasi skirtingais šimtmečiais. Klausiu, kas, jos manymu, yra ta bendra substancija, kuri šiuolaikinį Vilniaus miestą jungia su Vilniumi prieš 300 ar 600 metų. Gina pasakoja: „Vilnius buvo sostinė, čia visada susijungdavo labai daug skirtingų kultūrų. Daug religijų, kultūrų ir kalbų kūrė šį miestą, visi gyventojai didžiavosi Vilniumi ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Situacija keitėsi, Vilnius traukėsi į politinį pakraštį, kol XIX a. buvo visai nustumtas į paraštes, tačiau, nepaisant to, didybė liko atmintyje ar kolektyvinėje pasąmonėje. Vilniaus – išskirtinis, nes jungė buvusią LDK ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Net miesto įkūrimo legendoje girdime jo, kaip dvasinio centro, svarbą. Keitėsi religijos, kultūros, tačiau tame mite užkoduota dvasingumo svarba lieka.“

O kokios Vilniaus vietos yra rašytojos ypatingiausiųjų sąraše? „Man kažkodėl daug minčių sukelia gatvės, kuriose nėra langų. Pvz., Šv. Ignoto gatvės išskirtinumas ne tik tas, kad čia mažai langų, bet ir tas, kad joje vienas prie kito stovi net trys vienuolynai. Tad, galime sakyti, vienoje vietoje buvo didelė dvasingų žmonių sankaupa. Viena ypatingiausių vietų man yra tarp Šv. Dvasios cerkvės ir Bazilijonų vienuolyno. Atsistojęs toje atkarpoje ir dairydamasis matai trijų skirtingų konfesijų vienuolynus ir trejus skirtingus maldos namus. Ir visi šie maldos namai turi arba turėjo šventųjų relikvijų. Aušros vartai turi stebuklingą Mergelės Marijos paveikslą. Bazilijonų vienuolyne ilgą laiką buvo saugoma karalienės Elenos atvežta hodegetrijos tipo ikona, kaip tikima, tapyta evangelisto Luko. O Šv. Dvasios cerkvėje yra trijų kankinių palaikai. Kiekviena iš šių šventenybių labai svarbi ne tik tos konfesijos, bet ir šalia esančių konfesijų tikintiesiems. Šioje vietoje visos šios energijos susijungia ir nėra jokio priešiškumo. Šv. Dvasios cerkvę labai mėgstu. Nesu religinga, tačiau ten gera užeiti.“

Keliaudama Gina dar labiau pajaučia Vilniaus išskirtinumą: „Išvažiavęs kituose žmonėse visada ieškai savo mylimojo bruožų, turbūt keliaujant man būna labai panašiai su Vilniumi – kituose miestuose ieškau Vilniaus bruožų. Pastarieji miestai, kuriuose lankiausi, buvo Paryžius ir Londonas. Galima drąsiai sakyti, kad juose Vilniaus nėra. Nors pasižymi daugybe kitų privalumų ir į juos visada norisi grįžti, bet jie neturi Vilniaus kreivų gatvelių jaukumo. Daug Europos miestų buvo perstatomi, o Vilnius, XIX a. tapęs provincija, sugebėjo išsaugoti senovinį autentiškumą – niekas nepuolė perstatinėti. Vilniuje turime neeilinę galimybę pajusti prabėgusį laiką. Vilniaus Senamiesčio gatvių tinklas yra išlikęs iš labai senų laikų. Eidami Pilies gatve galime tiksliai įsivaizduoti, kad būtent čia kadaise karietoje važiavo Žygimantas Augustas.“

Viename interviu Gina yra minėjusi, kad Londono knygyne gali rasti visą didelę lentyną, skirtą vien knygoms apie Londoną, o su Vilniumi visai kitaip. Klausiu, ar jai, kaip rašytojai, tai palengvina darbą, ar kaip tik apsunkina. Gina sako: „Be abejo, Vilniaus miestą apraizgę kur kas mažiau literatūrinių istorijų nei kitus didžiuosius Europos miestus. Pvz., visi žinome kardinolą Richelieu. Ar apie jį žinotume, jeigu ne Alexandre’as Dumas? Kažin. Mane ši situacija truputėlį nervina: kodėl visi lietuviai žino apie kažin kokį Prancūzijos karaliaus patarėją ir nežino apie savo karalių patarėjus? Kita vertus, man, kaip rašytojai, labai patogu. Galiu rinktis iš daug skirtingų temų. Manau, ateis laikas, kai apie daugelį mūsų didžiųjų žmonių bus parašyti romanai ir ši padėtis keisis, bet dabar dar galiu būti išranki: gal apie šitą norėčiau rašyti, tačiau šitas man jau netinka.“

Pasak Ginos, istorinių romanų rašytojo darbas yra įsivaizduoti tai, ko negali sužinoti iš jokių mokslinių studijų ar istorijos vadovėlių: „Rašydama tikrai nepretenduoju į teisybę. Čia mano interpretacija ir ją siūlau skaitytojams. Niekas negali žinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, tačiau įsivaizdavimo procesas man pačiai labai įdomus. Knyga „Mirtinas arkebuzos šūvis“ yra paskutinė trilogijos dalis. Šioje serijoje vienas iš veikėjų yra Augustinas Rotundas. Visi žino, kur Vilniuje yra Rotundo gatvė, tačiau mažai atpažįsta jį kaip istorinę asmenybę. Pasakojime veikia Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius ir Andrius Volanas. Su Rotundu ir Protasevičiumi man viskas buvo daugmaž aišku, o štai, kad ir kiek skaityčiau apie Volaną, niekaip nesisekė pajausti, koks jis buvo. Nagrinėdama raštus supratau, kad Volanas viską žino ir apie viską turi tvirtą nuomonę. Ir tada pagalvojau: taip, tikrai ir šiais laikais galima sutikti tokių žmonių, kurie viską apie viską žino, nesileidžia į jokias diskusijas ir visada gali tave pamokyti. Pavaizdavau jį kaip gana kontroversišką ir įkyrią personą, kuri visur eina ir perša savo nuomonę, nepriklausomai nuo to, ar jos kažkas prašė, ar ne. Gal tai nėra labai etiška iš mano pusės, bet, kita vertus, Volano nedemonizavau, jis nėra koks nors blogas, tiesiog šios savybės jam įpučia gyvybės ir priartina prie skaitytojo.“

Tam, kad knygos veikėjais būtų galima patikėti, jie turi turėti trūkumų. Gina sako: „Istorinis romanas nuo vadovėlio skiriasi tuo, kad pastarajame neminimi neigiami asmenybių bruožai. Jeigu istoriniai asmenys buvo geri kovotojai ar oratoriai, tai vadovėliuose yra pažymima, tačiau visada nutylimi jų neigiami bruožai. Iš tam tikrų situacijų galime matyti, kad asmuo buvo gobšus, tačiau šios informacijos vadovėlyje nerasime. Pvz., Leonas Sapiega – labai mėgstu šį istorijos veikėją, – buvo kancleris, Vilniaus vaivada, nusipelnęs Lietuvai žmogus ir su Trečiuoju Statutu puikiai sužaidė, bet pasižiūrėjus į jo dvarų sąrašą ir kaip, kildamas karjeros laiptais, jis vis daugiau gviešėsi, matyti, kad žmogus buvo apsėstas turto troškimo. Ir kai pastebiu šį bruožą, man tas asmuo iš karto atrodo gyvas. Turėjo trūkumų, dar daugiau turėjo privalumų. Žodžiu, nėra statiškas. O jeigu nematai trūkumų, tada toks veikėjas yra negyvas.“

Istorinių romanų rašytoja įsitikinusi išskirtinio santykio tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo svarba. „Kai kurios asmenybės netgi praėjus keliems šimtams metų po mirties veikia ir yra tokių, kurios tiesiog priverčia įsimylėti. Apie Mykolą Kleopą Oginskį rašančios tyrėjos, atrodo, tiesiog dega. Jis iš tiesų buvo labai žavingas, įdomus vyras, širdžių ėdikas. Jo kerai veikia iki šiol. Jei nori rašyti romaną, turi užmegzti ypatingą santykį su pagrindiniu veikėju. Santykis gali būti arba labai geras, traukti tave, arba atvirkščiai – gali nekęsti. Bet jeigu jautiesi abejinga, nieko neišeis, gyvo personažo nesukursi.“

Gina ėmė rašyti įkvėpta istorinių Vilniaus paslapčių ir nuo tada neturi kūrybinių pertraukų: „Pirmame romane „Karūna be karaliaus“ vedžioju skaitytojus po Johanno Christopho Glaubitzo projektuotas bažnyčias. Man jis pasirodė viena paslaptingiausių ir įdomiausių istorinių Vilniaus asmenybių. Beveik nieko nežinome apie šio architekto gyvenimą. Ypač suintrigavo, kad, būdamas liuteronas, jis projektavo maldos namus beveik visoms Vilniuje veikusioms konfesijoms, tarkim, Vilniaus Didžiąją sinagogą, Bazilijonų vienuolynas, tiesa, jau perstatytas, na, bet dar stovi Šv. Dvasios cerkvės altorius. Itin keista, kad projektavo jėzuitišką šventovę Vilniaus universitete. Absoliučiai neįsivaizduojama, bet taip buvo. Vadinasi, ten veikė kažin kokie dalykai, apie kuriuos nežinome. Man įdomu įsivaizduoti, kas už viso to slepiasi. Pirmai knygai pasirodžius buvo nedrąsu, tačiau sulaukiau gerų atsiliepimų ir rašiau tęsinius. O nuo trečios knygos prasidėjo rutina. Yra gyvūnų, kurių patelės visada nėščios, man – panašiai. Baigdama vieną knygą, kol ją dar redaguoja, jau gromuliuoju naujus siužetus būsimai.“

Viso pokalbio „Istorinis romanas nuo vadovėlio skiriasi tuo, kad pastarajame neminimi neigiami asmenybių bruožai“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis. Su istorinių romanų rašytoja Gina Viliūne kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.