Pasidalinti rastu literatūriniu džiaugsmu – taip savo motyvaciją vertimo veiklos pradžioje prisimena poetas, „Vilnius review” redaktorius Marius Burokas, lietuviškai išvertęs tokius garsius kūrinius kaip Charles Bukowski „Paštas” bei Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas”. Jo kolega Tadas Žvirinskis mielai renkasi ir mažiau žinomus autorius, nors iš anglų kalbos yra išvertęs ir legendinės grupės „The Doors” lyderio Džimo Morisono poezijos rinktinę. Abu poetai pabrėžia, kad vertimai – viena geriausių rašymo amato mokyklų, padedanti jiems nepamiršti poezijos meistrystės, tad užsiimdami vertimo darbais, jie išlaiko ryšį ir su kūryba.

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ naujame epizode apie vertėjų motyvaciją, santykius su skirtingomis kalbomis, verčiamais autoriais ir kūriniais poetus, vertėjus M. Buroką ir T. Žvirinskį kalbino rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė. Jie taip pat pasidalino patarimais su pradedančiaisiais vertėjais.

Vertėjas kaip dvigubas kūrėjas

Kaip teigia T. Žvirinskis, vertėjo pašaukimas turi daug dvilypumo – šiam darbui svarbus ir technikos išmanymas, ir aistra, vertėjas gali jausti pašaukimą išlaikyti paslaptis arba jomis pasidalinti su pasauliu. Galiausiai – „vertėjas kažkuria prasme yra dvigubai kūrėjas, nes turi ne tik gerai suprasti tekstą, bet ir jį išversti taip, kad jo kalba kalbantys žmonės jį priimtų kaip tekstą priima pats vertėjas”, – priduria jis.

M. Burokas pastebėjo skirtumą tarp verčiamų negrožinių ir grožinių kūrinių. Po išversto kūrinio „Raizgus gyvenimas“ vertėjas sakė jaučiantis išaugusį susidomėjimą gamta ir grybų ekosistemomis, kurias analizavo tekste: „norisi tuos visus dalykus pasižiūrėti ir patyrinėti praktiškai. Tai bent jau negrožinę literatūrą verčianttikrai jaučiasi ir tas žinių bagažas lieka galvoje”.

Dalis M. Buroko verčiamų grožinių knygų – tamsios, klampios, nepaisant to, poetas sako išmokęs nuo jose transliuojamų emocijų atsiriboti: „iš tikrųjų užsiauginau storesnę odą, nes, pamenu, kai verčiau pirmą psichologiškai sunkią knygą J. G. Ballard „Avariją”, vietomis jausdavau tokį net psichosomatinį pykinimą. Bet „Mažą gyvenimą” norėjau išversti kuo geriau ir tie visi dalykai veikė mane turbūt tik pirmąkart skaitant. Negalima, man atrodo, verčiant pasiduoti emocijoms, nes tai veikia tave patį ir iškraipo darbo rezultatus”.

Vertimų atranka per vidinį išgyvenimų filtrą

Abu vertėjai sutinka, kad svarbiausias teksto atrankos kriterijus – asmeninis ryšys. Vienas kultinių autorių, kurio tekstus yra vertęs poetas T. Žvirinskis, – „The Doors” vokalistas Jimas Morrisonas. Nors įprastai vertėjas, pasikliaudamas savo nuojauta, renkasi mažiau žinomus autorius, susirasdamas juos tiesiog internete, o žymiais autoriais stengiasi gėrėtis iš tolo, tačiau J. Morrisono poezija T. Žvirinskiui tiek patiko, kad pasiryžo pasidalinti ja su skaitytojais: „jį verčiau ne kaip žvaigždę, ne kaip kažkokį skandalistą ar visiškai neatsakingo gyvenimo puoselėtoją, bet būtent kaip poetą. Man tie tekstai paliko labai gilų įspūdį, galbūt dėl to, kad juos perleidau per savo vidinį išgyvenimų filtrą. Buvo tokių garsių replikų, kad neįmanoma išversti tai, ko neįmanoma išversti, tačiau mano ta kita pusė, ne kūrybinė, o analitinė ir mėgstanti planuoti, padaryti darbą iki galo, paskatino imtis to. Kaip ten gavosi – ne man spręsti, bet džiugina tai, kad knyga šiai dienai yra raritetas”.

Dalį autorių atrasti T. Žvirinskiui padeda draugai iš Lenkijos: „dabar laukiu siuntinuko knygų iš Lenkijos, kurios turėtų būti atrinktos pono Konrado Góros, kuris pernai dalyvavo poetiniame Druskininkų rudeny, pasidalinau su juo informacija, kad man patinka versti iš lenkų kalbos ir ypač poeziją, jis man pažadėjo surinkti nemažą krūvą įdomesnių, jo galva, autorių”.

M. Burokas kūrinių atrankos procese dar pabrėžia ir užsidegimą išversti, vertėjo nuomone, gerus tekstus. „Yra ir tokių žmonių, kurie priima vertimą kaip iššūkį, galinėjasi su autoriumi. Netgi su klasiku, kuris jau kokį šimtąkart išverstas, bet galbūt tas vertimas atskleis kažką naujo, kas dar nebuvo atskleista”, – priduria.

Manevravimas kalbomis, formomis ir ribomis

Nors verčia angliškus tekstus, šia kalba M. Burokas pats rašo nebent pratyboms: „tai visai geras pratimas išsimušti iš savo rašymo rutinos, pabandyti parašyti tą patį kalba, kuri nėra tavo gimtoji. Kadangi žodynas vis tiek ribotesnis, esi labiau suvaržytas ir tekstas skamba kažkaip keisčiau, o kalbą naudoji išradingiau”.

Kartais versdamas tekstus M. Burokas leidžia sau užmegzti ryšį su autoriais ne kaip vertėjas su rašytoju, bet kaip autorius su autoriumi: „pasiskolinu kokią eilutę kaip epigrafą savo tekstui ar temą kaip teksto pagrindą. Kartais norisi pažaisti to autoriaus lauke su to autoriaus temomis. Nebūtinai jo stiliumi, nebūtinai mėgdžiojant ir rašant kokią nors parodiją, bet užmezgant dialogą”. Tačiau pastebi, kad iš verčiamų amerikiečių autorių perima labiau formalius dalykus – formą, teksto struktūrą, eilėraščius proza, kurių rinktinę kaip tik šiuo metu rašo.

Pasitaiko vertimų, kai tenka išbandyti savo galimybių ribas: „dabar sėdžiu su Ted Hughes „Varnu”. Lėtai, metodiškai, kadangi juodraštį jau turiu, krapštau, taisau, sukinėju varžtus, perkėlinėju eilutes, ieškau žodžių, nežinau, aš tikiuosi, kad pasiseks, nes man kažkaip neramu. Ted – kalbos virtuozas, dėsnių laužytojas, plius teksto žodynas turtingas ir nemažai žodžių – išgalvoti, vartojami netradiciškai, tai yra ką veikti”. T. Žvirinskis taip pat pastebi savo galimybių ribas teigdamas, kad svarbiausi vertimai – tie, kurių dar nėra: „brangiausia visada tai, kas planuose, kas dar nepadaryta. Nes, kai padarai kažkokį darbą, deja, visada matai, kad galėjai jį padaryti ir geriau.”

T. Žvirinskis versdamas ne tik iš anglų, bet ir lenkų kalbos, siekia išlaikyti gebėjimus, su kuriais gyveno nuo vaikystės: „su lenkų kalba mane sieja artimesni ryšiai nuo pat mažumės. Na o vertimai iš lenkų kalbos kilo dėl noro tobulinti įgūdžius, išlaikyti tai, kas jau sukaupta ir padidinti tą turtą, o vertimas yra pats puikiausias būdas praturtinti savo gebėjimus vienos ar kitos kalbos atžvilgiu”.

Kūrinius sustiprina bendradarbiavimas

M. Burokas pasidalina, kad nemaža dalis jo pernai išverstų knygų buvo savotiški bendradarbystės projektai su kitais vertėjais: „išėjo Nobelio premijos laureatės Louise Gluck rinkinys „Laukinis vilkdalgis” – viena iš garsiausių jos knygų. Tai šitą darbą mes nudirbome kartu su Dominyku Norkūnu. Taip pat Vytauto Pliuros poezijos knyga „Švelnumas pragare”, kurią vertėme kartu su Gediminu Puloku. Aišku dar „No More Amber” žurnalas, kurį visus metus sudarinėjome su komanda”.

T. Žvirinskis primena ir apie bendradarbiavimo su verčiamais autoriais svarbą – norint kokybiškai išversti tekstą, turi žinoti šiek tiek daugiau, o tas žinias gali suteikti būtent teksto autorius. „Dėl to šiai dienai labai stengiuosi versti gyvuosius autorius, su kuriais dar gali padiskutuoti. Nepamirškime tokių dalykų kaip specifiniai terminai, idiomos, frazeologizmai ir panašiai, kurių gali ir nežinoti. Pavyzdžiui viename Grzegorzo Kielaro tekste buvo terminas „zielona noc”, jeigu pažodžiui verčiant, būtų „žalia naktis”. O, pasirodo, ta žalia naktis, yra apie sovietmečio laikų pionierių stovyklų vadinamas iniciacijas, kai atvažiavus naujokui, jam senbūviai kokią nors šunybę iškrėsdavo – dantų pasta išterliodavo veidą ar panašiai. Bet ta „zielona noc” gali turėti ir agresyvesnį atspalvį, kai naktį žmogus sumušamas. Aš tikrai niekad nebūčiau sugalvojęs, kad yra toks frazeologizmas, dėl to labai svarbu palaikyti santykį su gyvu autoriumi, kurį verti”.

Pradedančiuosius skatina konsultuotis, planuoti, išlaikyti balansą

Pasiteiravus apie rekomendacijas norintiems pradėti versti, T. Žvirinskis išskiria kelis svarbius aspektus, kuriuos turėtų išmanyti geras vertėjas: „balansas yra puikios techninės žinios, gyvos kalbos išmanymas, būtinai pabuvimas tos kalbos terpėje, nes turi pajusti kalbą kaip gyvą organizmą aplink tave ir tavyje, ir noras pasidalinti informacija, kuri tau suvirpino širdį, kuri, tavo kuklia nuomone, gali būti įdomi ir svarbi kitiems”.

M. Burokas skatina išdrįsti. „O pabandžius, jeigu iš pradžių nėra sklandu, tekstas medinis ar pažodiškas, reikia galbūt išdrįsti parodyti žmonėms, kurie tai daro gerai, susitikti su jais, pasikonsultuoti”, – sako. – „Mažai, bet yra tokių kursų, kuriuose galima gauti tam tikrus vertimo pradmenis ir grožinių tekstų, ir poezijos, bet kol kas tai yra mažai išvystyta ir gana atsitiktiniai tie dalykai”.

Kantrybė ir rutina, grafikas, M. Buroko manymu, ne mažiau svarbūs pasiryžus versti. Paklausus, kaip pats sugeba išbūti su tekstu ilgesnį laiką, vertėjas sako, kad nusistato tam tikrą puslapių skaičių kasdien pagal teksto tirštumą, sudėtingumą.

M. Burokas atkreipia dėmesį, kad tiek vertėjams, tiek rašytojams, svarbu išsilaikyti ant kūrybinio draivo bangos, bet neprarasti kontrolės. Jis teigia, kad verčiant reikia perkelti tai, ką autorius sakė, bet nepasiduoti jo sukeltų bangų poveikiui. „Kai pagaunu save labai įsijautųsį, tai sąmoningai susistabdau, einu parūkyti ar užsiimu penkioms minutėms kuo nors kitu. Nes po to vis tiek tenka taisyti, ką prirašei, ko iš tikrųjų tekste nebuvo”, – priduria.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.