In memoria

2023 m. rugsėjo 17 dieną mus paliko poetė Elena Skaudvilaitė.

E. Skaudvilaitė gimė 1935 metų gegužės 12 dieną Jautakiškiuose, Kelmės rajone, bet dvasios gimtine ir savąja dvasios žeme visą gyvenimą laikė Kražius, kuriuose augo darnioje šeimoje su septyniomis seserimis ir dviem broliais. Poeziją Elena pradėjo rašyti dar mokykloje, pasirašinėjo Aušrinės slapyvardžiu. 1961 m. Vilniaus universitete E. Skaudvilaitė baigė lituanistikos studijas ir ėmė dirbti mokytoja įvairiuose miesteliuose: Rietave, Kaltinėnuose, Laukuvoje, Darbėnuose, Veiviržėnuose, bet kur bedirbtų, visada eilėraščio pabaigoje pažymėdavo: Kražiai. Elena Skaudvilaitė – mažo miestelio poetė. Jai patiko bendrauti su žmonėmis, bet būtina buvo ir gamta. Ne tik miestelių katės būdavo pašertos, bet ir su gandrais susidraugaudavo. Atpažindavo tuos pačius, atlekiančius į savo lizdą prie mokytojų namo. Ir šie ją pažindavo, prašydavo vaišių. O balandžiai Elenos balkone kasmet turėdavo saugią peryklą.

Artumą gamtai, žmogui liudija ir Elenos Skaudvilaitės knygų pavadinimai: „Upelis šnara“ (Vilnius, 1990), „Namų dvasia“, (Vilnius, Lietuvos pedagogų leidykla, 1992), „Laikas, likimai, viltis“ (Kaunas, 2001), „Ne gegutės balsu“ (Klaipėda, Eldija, 2002). Poetė nuo mažens turėjo labai tvirtą moralinį pamatą, visada tiksliai žinojo, kaip dera elgtis ir kaip elgtis nevalia. Gal todėl kaip partizanų ryšininkė apdovanota Lietuvos krašto apsaugos medaliu „Už nuopelnus“, gal todėl Kelmės žmonės ją išrinko garbės piliete, kūryba įvertinta I. Simonaitytės premija (2018 m.).

Gandrai išlėkė, liko Elenos poezija.

Esi ir tiki

Esi dabar. Esi kol kas,
Darbe įmerkusi rankas,
Paauga duonos, lesalų –
Sueina galas su galu.

Ar tau ramu, ar neramu –
Neketini palikt namų,
Esi tik Lietuvos, tik jai –
Tiki, o šmėklų nebijai.

Ačiū, Elena, už gyvenimą, atsakingai rašytą diena iš dienos.
Ir už eilėraščius, vedančius į šviesą.

Nijolė Kliukaitė