/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Dzvinka Matijaš

Penkiolika istorijų apie lietų

(Iš knygos „Rožės istorijos, lietus ir druska”)

7-oji istorija

Stikliniai laiptai

Savo seseriai Sofijai
ir Natašai Pastušenkai,
kuri gimė gruodžio 26

Mūsų namą pastatė mama ir tėtis. Mama – drabužių dizainerė, o tėtis – žurnalistas. Jis rašo išmintingus straipsnius įvairiems žurnalams ir pelno duoną kasdienę. „Užtenka ir Martos saldainiukams”, – nuolat priduria, nors žino, kad aš prie saldainių nepuolu. Kriaušių pastilę, kurią verdame kartu su mama, mėgstu labiau.
Statyti namą tėčiui nebuvo labai sudėtinga. Jis vaikystėje svajojo tapti tolimojo plaukiojimo kapitonu, perskrosti visas jūras, todėl žinojo: statys namą-laivą, kuriuo per sapnus apiplauks pasaulį.
Mano tėvai gyveno dviese, tai ir namą dviaukštį pastatė. Kai aš gimiau, tėtis pasakė, kad dabar esame trise, todėl ir namas turi būti trijų aukštų. Tik va, mamos kažkodėl nebedomino trečiojo aukšto statybos, ji iš spalvoto lino skiaučių modeliavo žaketus ir kasdien nuo ryto ligi vakaro jos mintys sukosi vien apie liną. Net salotas ėmė skalsinti tik sėmenų aliejumi.
Virtuvė ir visos ūkinės patalpos buvo pirmame aukšte. Kambariai ir mamos dirbtuvėlė – antrame. Vien mūsų katinas, kurį vadinome Katinu, nes joks kitas vardas jam neprilipo, įsigudrino gyventi tiek pirmame, tiek antrame.
Į abu aukštus patekdavome pro atskirus įėjimus. Į antrą aukštą vedė statūs siauri laiptai, kuriuos po ilgų ginčų su mama sukonstravo tėtis. Mama norėjo, kad laiptai būtų patogūs, platūs, kad galėtum prisėsti pailsėti – juk labai malonu atsipūsti tiesiog ant laiptų tarp aukštų, kitaip sakant tarp denio ir triumų. Tėtis apskritai nenorėjo jokių laiptų. Jis manė, kad į antrąjį aukštą derėtų pakilti kopetėlėmis iš virvių, o nakčiai jas įsitraukti į kambarį. „Joks vagišius tada mūsų nepasieks, pamatysi”, – įtikinėjo mamą, tačiau jai tai nerūpėjo.
Galų gale dėl tų laiptų mano tėvai taip susipyko, kad nekalbėjo keturias dienas ir keturias naktis.
Tėtis, įsitaisęs hamake, naktį miegojo sode, dieną jis pynė iš virvių kopėčias ir jomis apkabinėjo visus sodo medžius. Net mamai, tokių kopėčių priešei, tai buvo patogu: palipusi kopėtėlėmis ji galėjo pasiekti bet kurios slyvos viršūnę, apkibusią pačiais didžiausiais, pačiais sultingiausiais vaisiais. Manau, tas mamos laipiojimas į medžius ir sutaikė mano tėvus.
Vienądien, kai mama prisivalgiusi sultingų slyvų, susiruošė žemyn pašėlo vėjas ir nuplėšę kopėčias nuo slyvos, nunešė į sodo gilumą. Mama suprato, kad dabar jau nebepavyks nusileisti ant žemės, kad nežinia, kiek laiko teks praleisti slyvos viršūnėje. Tuo metu kaip sykis, tėtis nešinas ką tik nupintomis virvinėmis kopėčiomis, ieškodamas kur jas pakabinti, ėjo pro slyvą.
Mamos jis nepastebėjo: trukdė labai tanki laja. Užtat pastebėjo slyvos liemeniu žemyn tekančius vandens lašelius. Lyžtelėjęs suprato, kad tai mamos ašaros. Tėtis ant šakos pakabino kopėčias, pasikėlė aykštyn ir iš slyvos iškėlė verkiančią išsigandusią mamą.
Po to atsitikimo jis nusprendė, kad negerai į antrąjį aukštą laipiotis virvinėmis kopėtėlėmis – kas, jei pakils vėjas ir vėl jas nuplėš? O jeigu jis su mama tuo metu bus viršuje? Kas juos išgelbės?
Taigi tėtis nusileido: tebūnie laipteliai! Tebūnie, tai tebūnie, bet juos sumeistravo siaurus, kad į viršų, pasak jo, būtų lipama be bilsmo, tyliai, ant pirštų galiukų. Laipioti tais laipteliais, išskyrus Katiną, visiems buvo labai nepatogu. Ypač žiemą. Tada tėtis mamai prisiekdavo, kad padarys naujus laiptelius, bet ateidavo pavasaris ir jis savo pažadą užmiršdavo.
Šiemet sniegas iškrito vėlai. Iš gruodžio aštuonioliktosios į devynioliktąją. Snigo visą naktį ir dangos storis pasiekė lygiai dvidešimt centimetrų. Tėtis ilgai šlavė sniegą nuo kiekvieno laiptelio, nepatenkintas bambėjo, kad štai tokią nekokią dovaną jam atsiuntė Šventasis Mykolas. Su mama stebėjomės: ko jis dejuoja? Juk Šventasis Mykolas jam padovanojo ne tik sniegą ant laiptų, bet ir puikius žiūronus bei parkerį! Nejaugi užmiršo?
Snigo dar šešias naktis iš eilės ir tėčiui teko keltis anksčiau už visus, kad nušluotų laiptus.
Septintąją dieną prasidėjo atodrėkis, stogai pasipuošė varvekliais. Aš juos praminiau stiklinėmis morkomis ir su malonumu prieš pusryčius vieną kitą sugrauždavau. Tėtis tai žinojo ir visada ilgu šluotos kotu nuo stogo numušdavo man pačius geriausius varveklius. Atkąsdavau kuo didesnį gabalėlį ir kol jis tirpdavo burnoje, galvodavau, kad štai rytoj mano gimtaidienis ir kaip yra puiku prieš tokią šventę skanauti varveklius, kad tai taip retai atsitinka, nes įprastai, stiklinės morkos užauga tik vasario pabaigoje.
Naktį stipriai palijo, o patučiuj paspaudė šaltukas. Tėtis ryte atidarė duris ir pamatė, kad mūsų laiptų nebėra, kad jie po ledu, o žemyn veda stiklo takelis.
Tėtis apsidžiaugė: dabar mes gyvename ant stiklo kalno! Iš džiaugsmo prisėdo ant apledėjusių laiptų ir nučiuožė žemyn. Tada suvokė, kad pakilti į antrą aukštą jam niekaip nepavyks. Na, nebent viršuje prie turėklų pritvirtinus virvines kopetėles. Deja, per naktį visos virvinės kopėtėlės virto stiklinėmis ir kabėjo prišalusios prie stiklinių medžių. Tėtis laukdamas, kol prabusime neatsitraukdamas nuo laiptelių gėrė kavą. Puodelį po puodelio. Kai atsikėlėme, įspėjo, kad nesileistume žemyn, kad surastume tarp jo daiktų virvines kopetėles.
Taip ir padarėme. Suradome tarp tėčio marškinių susuktas virvines kopetėles, tvirtai pririšome prie turėklų, joks gruodžio vėjas nenuplėš! Tėtis iš apačios šaukė, kad sveikina mane su gimimo diena, kad dabar aš ant stiklo kalno gyvenanti princesė, todėl visi mano norai būtinai išsipildys!
Atsargiai žemyn lipau virvinėmis kopetėlėmis, prie krūtinės prisispaudusi krepšelį su Katinu, nes leistis stiklo takeliu jis bijojo, o virvinėmis kopetėlėmis nemokėjo. Lipau žemyn ir galvojau: vienuoliktieji mano gyvenimo metai prasidėjo tiesiog puikiai.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Viktoras Rudžianskas