Neseniai tiesioginio darbo tikslais perskaičiau kone visas literatūros kritikos, esė, poleminių straipsnių publikacijas 1988-ųjų „Pergalės“ žurnale. Tais metais susikūrė Sąjūdis, nepriklausomybės viltis jau tvyrojo ore ir literatūros kritikai, rašytojai bei filosofai ėmė svarstyti, kas bus su sovietmečio literatūros kanonu, kaip keisis mūsų literatūra demokratėjančioje visuomenėje (šia fraze dažniausia buvo apibūdinama tuometė būklė). Bene labiausiai baimintasi dėl dviejų dalykų: dėl poezijos, kuri buvo pernelyg sureikšminta sovietmečiu, likimo ir dėl populiarios kultūros antplūdžio.

Populiarioji kultūra buvo suvokiama arba kaip kone absoliutus blogis, kultūros feminizacijos, atnešančios „vartotojo imperatyvus“, pasekmė (Arvydas Šliogeris dėl to nuogąstauja straipsnyje „Žmogaus egzistencija ir dabarties romanas“, skirtame Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliams“), arba kaip neišvengiama demokratizacijos blogybė, integrali technokratinės civilizacijos dalis. Jai atsvarą turėtų sukurti arba „brandi nacionalinė kultūra“ (Algimantas Baltakis), arba vadinamoji aukštoji pasaulio kultūra (šį variantą kiek vėliau pasiūlė Donatas Sauka esė knygoje „Noriu suprasti“).

Kalbant apie poeziją žodis „baiminosi“ turbūt ne visai tikslus, tiksliau – numatė jos vietos pokyčius literatūros hierarchijoje ir prognozavo radikalias eilėraščio transformacijas. Beveik visi to meto literatūros kritikai sutinka, kad sovietmetis poezijai, lyrizmui ir užuominų kalbai buvo palankus metas, o politinių pertvarkų epocha – nepalankus, kad į avansceną išeina proza ir dokumentinė literatūra. Skiriasi tik šios pereinamos situacijos vertinimas. Viktorija Daujotytė įsitikinusi, kad poezija visada „turi budėti ir prie žmogaus būties pagrindų“, nors prognozuoja, kad poezija proziškės. Liudvikas Gadeikis Rimanto Šavelio knygos recenzijoje „Kodėl mes lyrikų tauta“ rėžia negailestingai: poezijos ir lyrizmo dominavimas yra žaidimo su sovietiniu cenzoriumi pasekmė, nors to dominavimo šaknys daug gilesnės: „Jau du šimtmečiai mums nebereikia valstybinio, politinio galvojimo. O be jo lieka lyrika.“ Vytautas Kubilius klausia, ar poezija jau „perėjo į literatūrinio gyvenimo antrą ešeloną, kaip Vakaruose…“, ir imperatyviai teigia, kad ji „turėtų įgauti aštresnių kontūrų, veržlesnių judesių, vidinio radikalizmo“. V. Kubilius ne tik klausia ir prognozuoja, bet ir formuluoja, ko reikia lietuvių literatūrai atsinaujinti: reikia biografinės prozos, autobiografinės literatūros, „neišskalauto“, „nenuglostyto“ eilėraščio. Visi atvirai ar užuominomis sako, kad reikia kitokios prozos, nors, išskyrus Kubilių, ir nepatikslina – kokios.

Praėjus daugiau 30 metų matyti, kad 1988-ųjų bendrosios literatūros pokyčių prognozės buvo maždaug tikslios, nors ir neišsamios, ne be paklaidų ir nuokrypių.

Populiarioji kultūra iš Vakarų plūstelėjo vos ne tuoj pat (netrukus visa Lietuva susėdo žiūrėti meksikietiškų serialų), atsirado gausybė meilės romanų, kriminalinės, fantastinės ir kitos literatūros vertimų, taip pat ir savų žanrinės literatūros bandymų. Šiandien matyti, kad populiarioji literatūra nebūtinai yra blogis, absoliutus ar neišvengiamas demokratijos priedas, o tiesiog tam tikra literatūros sritis su savomis žaidimo taisyklėmis ir savais kokybės kriterijais. Iš „gerai sukalto“ detektyvo mažai kas tikisi gamtos aprašymų ar filosofinių svarstymų, nors literatūrą šis žanras gali turtinti kitaip, pavyzdžiui, įvesdamas miesto, tam tikrų socialinių sluoksnių kalbos registrus, na, ir žinoma, mokydamas pasakojimo struktūros – ne kartą esu juokais sakiusi, kad plepius, į aprašinėjimus ir lyrinius peizažus perdėm linkusius prozininkus reikia uždaryti detektyvo, o drauge ir pasakojimo struktūros pratyboms. Problemų ir konfliktų atsiranda, kai viską norima matuoti vienu, vadinamosios elitinės literatūros matu arba kai patys žanrinės literatūros kūrėjai, padedant triukšmingiems gerbėjams, bando pretenduoti į elitinį kanoną, kurio svarbiausiu kriterijumi laikoma kokia nors premija, jaučiasi neįvertinti, kai literatūros kritikai, tradiciškai formuojantys ir ginantys elitinį, arba estetinį, kanoną, ima šiomis pretenzijomis abejoti. Konfliktai ir skandalai šiaip jau yra literatūros balos skiepai ar nuobodumo priešnuodžiai, tik man norėtųsi, kad jie turėtų alternatyvą – civilizuotą ir argumentuotą diskusiją. Dar norėtųsi, kad literatūros kritikas bei profesionalus literatūrinis redaktorius būtų laikomi ne priešais, o pagalbininkais – taip, pavyzdžiui, mano Olga Tokarczuk, knygoje „Jautrusis pasakotojas“ svajojanti apie storus literatūrinius žurnalus ir ilgas, argumentuotas recenzijas, kurias baigia išstumti recenzijomis apsimetantys reklaminiai pranešimai. Esu girdėjusi, kad su kai kuriais visokiomis premijomis apdovanotais kūriniais (ir ne tik jais) nemažai yra dirbę redaktoriai, taip pat esu girdėjusi ir rašytojų padėkų šiems beveik nematomiems literatūrinės vertės kūrimo bendrininkams, nors tai kol kas (ar jau) ir pavieniai atvejai.

Tiesa, triukšmingi kritikų kritikai griebiasi ir kitų argumentų, pavyzdžiui, kad postmodernizmas seniai ištrynė ribas tarp elitinės ir populiariosios literatūros, kad literatūra seniai nebėra žodžio menas (o kas tada ji yra?). Postmodernizmo argumentas pats savaime, tikrovei ir istorijai sugrįžus tokiais pavidalais, kurie, atrodo, egzistavo tik virtualybėje ir net juos pranokus, šiandien jau vargu ar tebegalioja, akademinėje kritikoje postmodernizmo problematika apskritai jau pasitraukusi į antrą planą. Tačiau nepaneigsi, kad pagrindinių populiarios literatūros ingredientų, kuriuos vadinu ssm (seksas, smurtas, melodrama) tikrai padaugėjo prozoje, ir ne tik toje, kurią lengva ranka nubuksuosi į literatūrinio šlamšto lentyną. Kartais triukai su šiais elementais kelia juoką ir prašosi Raudonos suknelės prizo už lėkštą erotinę vaizduotę (šį neoficialų prizą sugalvojo kolegė Loreta Mačianskaitė), kartais su šiais ir kitais populiarios kultūros triukais bei žanrinėmis konvencijomis smagiai, ironiškai sužaidžiama. Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, bent jau man, kol kas yra sėkmingiausias tokio dvigubo žaidimo pavyzdys.

Poezija iš tikro pasitraukė į antrą ešeloną, jei matuosime populiarumo, tiražų ar visuotinio skaitomumo matu, bet neabejotinai liko elitinio kanono pirmame ešelone – rinkdami kūrybiškiausių knygų dvyliktukus šį faktą kone kasmet konstatuoja literatūrologai. Tai tik paliudija, kokia stipri jėga yra literatūros (ir ne tik) tradicija, su kalba ir kultūra perduodami žanriniai įgūdžiai, net jei kultūrinė bei socialinė terpė, veikianti skaitymo ir rašymo įpročius, labai smarkiai pasikeitusi. Tačiau lūžis, apie kurį svajojo V. Kubilius, manyčiau, yra įvykęs, nors gal labiau evoliucinis nei revoliucinis. „Išskalautų“ eilėraščių buvo ir bus, tačiau nei aštrių kontūrų, nei radikalizmo, nei tikrovę įvairiausiais jos pavidalais skrodžiančio žvilgsnio netrūksta. Jis skrodžia kitą tikrovę – šioje vietoje prisimenu kartais pasigirstančius priekaištus, kad jaunosios kartos poezija konjunktūriška, publicistiška ar transliuojanti politkorektišką ideologiją. Tačiau visa tai yra jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios (net ir gimusios) kartos pasaulio dalis, ir tam pasauliui ši karta ieško naujos kalbos. Vienas įdomiausių tokių paieškų atvejų man yra Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“.Geros, visiškai skirtingos poezijos, kurią rašo įvairių kartų poetai, sąrašas būtų ilgas, ir abejočiau, ar tame sąraše dominuotų gryni lyrikai.

Kadangi 1988 m. pranašai labiau konstatavo prozos poreikį, bet menkai prognozavo jos kryptis, čia savo atseit prognozes verifikuojantį tekstą galėčiau ir baigti, nebent pridurdama, kad V. Kubiliaus imperatyvai buvo apytiksliai išpildyti. Dokumentinė literatūra (laiškai, dienoraščiai), iš dalies ir esė, kurios bumo niekas nepranašavo, o pastaruoju metu ir atsirandančios autofikcijos knygos yra ir svarbios, ir skaitomos. Esė bumas jau atslūgo, siužetas, kurį siūlyta nušauti, niekur nedingo, gal greičiau atvirkščiai – romanas, kaip sudėtingiausia pasakojimo struktūra, tapo beveik kiekvieno prozininko kūrybos siekiamybe. Tiesa, man svarbūs mūsų literatūroje atrodo ir tie prozininkai, kurie visai nežada rašyti romanų (Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Pakeleivingų stotys“yra mūsų prozos viršukalnė, kur ir atskiras apsakymas, ir visa knyga kone tobulai struktūriškai suveržti). Nors literatūrologai mėgsta pabumbėti, kad romanas kokybe nusileidžia poezijai, kad labai trūksta ne eksperimentinių šedevrų, o tiesiog normalaus romano (koks iš tikro turėjo būti parašytas XX a. pirmoje pusėje), man atrodo, mūsų romanas dar niekad nebuvo toks įvairus. Reikėtų monografijos peržvelgti romano tendencijoms per visą nepriklausomybės laikotarpį, tad kaip šios įvairovės detalę paminėsiu tik kelis pernai išėjusius: Tomo Vaisetos „Ch.“ – intelektualus romanas-labirintas estetiniams gurmanams ir lėto skaitymo mėgėjams, Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ –groteskiška parabolė, juokinga ir tuo pat metu žiauri distopija (šios žanrinės krypties romanų, pranašaujančių niūrius laikus, apskritai labai padaugėjo), Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“, kuris tikriausiai nepateks į kanoną, bet, mano supratimu, yra tas trūkstamas normalus vidutinis romanas apie komplikuotą Rytų europietės integraciją Prancūzijoje.

Kaip kadaise kažkur sakė Laimantas Jonušys, esam beveik normali literatūra, nors Ukrainos karo akivaizdoje ima klibėti visos normalumo sampratos.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Profesionalioji literatūros kritika“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.