/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Daiva Čepauskaitė: „Mūsų verslumas turbūt šlubuoja, bet visa kita – gerai“

2020 gruodžio 2 d.

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė perspėjo, kad jos namuose remontas ir pastatytos kopėčios į dangų. Kai atvykome į Kauną ir įsukome į ramią Žaliakalnio gatvelę, pamatėme namą be stogo. Nusprendėme, kad tikriausiai bus čia. Truputį suglumusios svarstėme, ką Daiva daro, kai pradeda lyti. Kaip tik ėmė kapsėti pirmieji lietaus lašai. Išsitraukėme mantą, ruošėmės atsidaryti, regis, negyvenamo būsto vartelius, kai išgirdome šūktelint – Daiva mojo mums iš dailaus namo priešingoje gatvės pusėje. „Čia yra kopėčios į antrąjį aukštą. Laukiame, kol meistrai pagamins laiptus“, – paaiškino mums užėjus į vidų. Apžiūrėjome kambarius, vienas jų, apstatytas knygų pilnutėlėmis lentynomis, nejučia padiktavo pokalbio temą apie leidyklą, mat Daiva kartu su Audrone Meškauskaite jau trejus metus leidžia knygas vaikams.

                                                                                             Jurga Tumasonytė 

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip kilo idėja įkurti leidyklą?

Tuo metu buvau išėjusi iš Kauno kamerinio teatro ir svarsčiau, ką norėčiau veikti toliau. Kartu su bičiule Audra sumanėme, kad norėtume įkurti leidyklą – vaiko ir knygos derinys mums atrodė prasmingas. Abi gyvename Žaliakalnyje, tad ir dėl pavadinimo ilgai galvos nesukom, pasivadinom „Žalio kalno“ leidykla. Kol kas leisti vis dar smagu, tik per tuos 3 metus, kol gyvuoja leidykla, nesam uždirbę nė euro. Daug kas iš mūsų juokiasi – klausia, kam tą darom. Nemokame išleisti pigiai ir parduoti brangiai – išeina atvirkščiai. Mūsų verslumas turbūt šlubuoja, bet visa kita – gerai. Džiaugiamės, kad knygos gražios, pastebėtos, įvertintos.

 

Ar tenka ieškoti autorių? Dažnai gaunate įvairiausių rankraščių?

Dabar atsiunčia visai nemažai. Kokybė priklauso nuo to, kokius reikalavimus keli. Esama prastų, vidutiniškai gerų, o mums norisi kažko labai išskirtinio, tad tokių ir negali būti daug. Kai tik sugalvojome įkurti leidyklą, neturėjome nė vieno rankraščio, todėl sėdau ir pati parašiau knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Rūpinatės vertimais į kitas kalbas?

Nė vienos knygos nesame pardavę užsienio leidykloms – leidyklos rankos taip toli dar nepasiekė, kol kas mums pakanka Lietuvos. Tačiau jau pradėjome bendradarbiauti su literatūros agentu Benu Bėrantu, kuris šiais dalykais užsiima, tad, jeigu pavyktų, būtų smagu.

 

Kiek laiko dirbi Nacionaliniame Kauno dramos teatre dramaturge?

3 ar 4 metus. Kai įkūrėme leidyklą, maniau, tai bus mano pagrindinis užsiėmimas, tačiau tada paskambino Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir pakvietė dirbti dramaturge. Niekada nedirbau tame teatre, tad nutariau pamėginti, taip ir patekau.

Anksčiau įsivaizdavau, kad leidėjai neblogai gyvena. (Juokiasi.) Iš tiesų tai sunkus, nepelningas darbas. Gal didelėms leidykloms, leidžiančioms didelius tiražus ir turinčioms dideles apyvartas kitaip, bet mažiesiems nelengva – rinka maža, tiražai nedideli. Labai padeda Kultūros taryba, visos mūsų knygos leistos su parama, be jos nebūtume išgalėję išleisti ir sumokėti autoriams honorarų. Mudvi su Audra dirbame visą darbo dieną, o leidyklos reikalus tvarkome laisvalaikiu – darbo daugėja, nežinau, kaip toliau suspėsime.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip atrodo tavo įprastas šiokiadienis?

Mano darbo diena proziška – kiekvieną rytą kaip eilinis kultūros lauko karys žygiuoju į darbą ir grįžtu po 17 valandos. Su kolegomis atliekame įvairius darbus. Kartais režisieriui reikia pagalbos trumpinant ar jungiant pjesę, rašant pagalbinius tekstus. Konsultuoju, rašau adaptacijas ir visokius kitokius dalykus – anonsus, projektus… Taip ir plušu nuo ryto iki vakaro.

 

Ankstyvoje paauglystėje pirmą kartą pamačiau tave Kamerinio dramos teatro spektaklyje pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“, vėliau, kai mokiausi paskutinėse klasėse, skaitei poeziją mūsų mokyklos aktų salėje. Padarei gilų įspūdį, bet nedrįsau pakelti rankos ir ko nors paklausti. Ar nepasiilgsti aktorės karjeros?

Nepasiilgstu, man įdomiau rašyti. Mano natūra intravertiška, geriau jaučiausi už rašomo stalo negu scenoje. O visko suspėti neįmanoma – teko rinktis. Vaidindamas scenoje neturi laisvadienių. Nors sakoma, kad aktorius būna nelaimingas, kai nevaidina, pati turėjau daug darbo ir ne visuomet jis buvo mielas. Be to, mažai pasirinkimo – gauni vaidmenį ir turi vaidinti. Bent kai dirbau Kameriniame teatre, nebuvo mados atsisakyti nepatinkančio vaidmens – vaidinome viską, ką mums skirdavo. Kartais tai tapdavo rutina, pareiga ir paskui, paskaičiavęs savo aktorinę karjerą, supranti, kad suvaidinai daugiau to, ko reikėjo, negu to, ko norėjai. Dar vaidindama gaudavau pasiūlymų rašyti. Kai gimė dukra, nulipau nuo scenos ir daugiau nebevaidinau.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Anksčiau kalbinta poetė Erika Drungytė viena užaugino 3 vaikus ir nuveikė neįtikėtinai daug dalykų, apie kuriuos klausydamasi švelniai pavydėjau. Kaip sekėsi derinti darbus, kai auginai mažą vaiką?

Derinti sekėsi sunkiai, nebuvau iš tų, kurios gali rašyti maišydamos puodą ar viską suspėti. Žinoma, kiek pajėgiau, rašiau, bet negalėjau taip paprastai atsiriboti. Kai dukra dar buvo kūdikis, siūlydavo ateiti vaidinti, o kol vaidinsiu, kūdikį prižiūrėti užkulisiuose, tačiau man atrodė nesuvokiama, kad galėčiau atsijungti, jeigu kažkur girdėčiau savo verkiantį kūdikį.

 

Ar tėvai susiję su menu ar kultūra?

Ne, abu inžinieriai.

 

Rašytoja Jurga Tumasonytė ir rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Pradžioje irgi pasirinkai su menu nesusijusias medicinos studijas…

Ne tik pasirinkau, bet ir pabaigiau bendrąją terapiją, esu bendrosios praktikos gydytoja. Kažkur dar turiu diplomą. (Juokiasi.)

 

Taikai savo žinias, kai kas nors iš artimųjų suserga?

Ne, niekada nieko negydžiau, negydau ir negydysiu. Bet turiu daug draugų gydytojų, tad skambinu jiems ir klausiu. Pačios žinios tik teorinės, niekada nesiimčiau gydyti žmogaus – per didelė atsakomybė.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Yra tekę girdėti, kad tie, kurie į literatūrą ateina iš kito meno lauko arba kitos srities, kartais jaučiasi vertinami įtariai arba literatų bendruomenės akivaizdžiai ignoruojami, menkinami. Pati į rašymą atėjai taip pat ne iš filologyno, bet buvai priimta rašto brolių svetingai. Neklystu?

Šiaip esu savamokslė – nei teatro, nei literatūros jokioje oficialioje institucijoje nestudijavau, tad visur išdygdavau kaip Pilypas iš kanapių. (Juokiasi.) Nelabai kreipiu dėmesio, kad gal kam nors atrodau kaip mėgėja. Nejaučiau nei rašytojų, nei teatralų kreivo žvilgsnio, bet jo ir neieškojau. Negaliu skųstis, kad buvau atstumta ar nepriimta. Kai susikoncentruoji tiesiog į darbą ir stengiesi jį atlikti kuo geriau, kiti dalykai tampa antraeiliai.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip keitėsi rašytojiška jausena nuo debiuto iki šių dienų?

Jaunystėje viskas daug svarbiau, dedi daug pastangų, jaudiniesi, kitų nuomonė atrodo svarbesnė. O dabar viskas daug ramiau, man visai vienodai, ar kas nors mane skaitys – neturiu tikslo niekam nieko įrodyti. Poezijos rašau mažai, tiesą sakant, beveik ir nerašau. Kadaise nerimavau dėl to, o dabar net nebesijaudinu. Kam gadinti popierių? Kai turėsiu ką pasakyti – pasakysiu.

 

Apdovanojimai tau svarbūs ir turi įtakos kūrybai?

Jie labiau skirti bibliotekininkams ar renginių moderatoriams, kurie pristatinėja ir vardija: „Apdovanota tuo, tuo ir tuo.“ Arba kai kur nors prie CV prašo užrašyti apdovanojimus. Tapusi laureate geresnio eilėraščio neparašau, kartais slegia atsakomybė, kad kyla reikalavimai ir iš tavęs tikisi kokybės.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip reaguoji į kritiką, recenzijas?

Reaguoju paprastai. Smagu, kai rašo – vadinasi, kažkas atkreipė dėmesį, visada apsidžiaugiu sulaukusi recenzijos. Žinoma, nekrykštauju, jeigu peikia, bet tada nuraminu emocijas ir ieškau kritikoje racijos – galbūt kritikas teisus? Iš to gaunu pamokų, kritika naudinga. Asmeniškai jokia recenzija niekada nėra užgavusi.

 

Tavo šuo priėjo ir timptelėjo mane už plaukų kviesdamas žaisti – kaip miela. Kiek šunų esi auginusi?

Čia pirmas šuo, jis dukros. Ilgaplaukis auksaspalvis retriveris buvo jos svajonių svajonė. Nors svarstėme ir apie prieglaudas, bet iš ten jai norėjosi paimti visus. (Juokiasi.) Šuo atkeliavo į mūsų namus, kai dukrai buvo 11, tokį didelį ir ilgą kaip traukinys vedžioti sunkoka, bet susitvarko. Ryžausi įsigyti šunį pagalvojusi, kad toks bus jos gražus prisiminimas iš vaikystės.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar dukra mėgsta skaityti?

Prisipažinsiu: skaityti ji nemėgsta. Teisinasi, kad nėra laiko, o jo iš tiesų neturi, nes lanko dailės gimnaziją, grįžta vakare, tada dar ruošia pamokas. Sykiu suprantu, kad tai tik pasiteisinimas, nes puslapiui ar keliems laiko visada galima rasti. Psichologai sako, kad, jeigu tėvai vaikui neskaito nuo mažumės, jis neskaitys ir pats. Netiesa – skaičiau jai kiekvieną vakarą nuo pat gimimo, kol užkimdavau ar nulūždavau, o kai atėjo metas skaityti pačiai, nebenori. Iš pradžių mėginau įkalbėti, bet nustojau. Kaip jėga įkiši knygą? Gal vėliau dar užsimanys.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Pati vaikystėje turbūt skaitei daug?

Skaičiau, bet nebuvau knygų rijikė. Pamenu, vaikystėje Kalėdų proga gavau poezijos knygą ir labai įsižeidžiau. Paradoksalu, kad dabar pati rašau ir leidžiu poeziją vaikams. (Juokiasi.)

 

Kokia „Žalio kalno“ skaitytojų auditorija?

Manau, mūsų knygas skaito tie, kurie ką nors išmano apie literatūrą. Tokia maža leidykla jau išleido 3 poezijos knygas. Leisti poeziją vaikams nėra komercinis reikalas, gal todėl leidyklos jos ir nenori, nes neatsiperka. Visgi mūsų misija leisti tokias knygas, net jeigu vaikai sako, kad poezijos nemėgsta. Galbūt tie tekstai kokią nors sėklą juose vis tiek pasės ir kokiam nors vaikui kuris nors eilėraštis įkris ir visą gyvenimą pakreips visai kita kryptimi? Taigi leisime ją ir toliau, nes tikiu, kad tai reikalinga.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar planuojate leisti ir verstines knygas?

Taip, nors lietuvišką įdomiau – pradedi nuo rankraščio, gauni eskizus iš dalininkų, ryškėja būsimos knygos vaizdas. O kai leidžiama verstinė, jau iškart matai pabaigtą produktą ir tereikia gauti lietuvišką atitikmenį.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip sekėsi išgyventi pavasarinį karantiną?

Gerai, dirbome iš namų, nebuvome išleisti į prastovas. Man namie patinka dirbti, padariau daug daugiau negu paprastai. Aišku, darbo diena prailgėja, nebeturėjau darbo valandų, bet atlikau visai nemažai ir tokių darbų, kuriems niekada nebuvo laiko. Tad karantinas laiko prasme man buvo savotiška dovana, nes galėjau susikaupti. Labai įdomų dalyką įgyvendiname po „Poetinio Druskininkų rudens“ stogu – kitais metais išleisime Europos šalių poezijos antologiją vaikams. Kadangi sudarinėju knygą, teko bendrauti su daugybe vertėjų, jie patys atrinkinėjo savo šalies eilėraščius, kuriuos paskui vertė. Nežinau, ar dar kuri šalis turi išsivertusi tokią antologiją – daugiau nei 20 šalių skirtingiausius vaikų poezijos pasaulius. Taip pat pabaigiau operos libretą, bet apie jį pasakoti dar ankstoka…

 

Džiaugiuosi dėl darbingojo karantino! Man per pirmą karantiną buvo sunku susikaupti, nes slėgė nežinomybė ir baimė. Dabar pastebėjau, kad nebegaliu žiūrėti ar skaityti kūrinių apie apokalipsę.

Kai prasidėjo pandemija, gavome keletą rankraščių apie koronavirusą. Bet buvo tokia atmetimo reakcija! To viruso visur per daug, reikia atstumo, o kažkas įsivaizduoja, kad ši tema labai aktuali ir galėtų būti paklausi.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Koks tavo santykis su buitimi?

Nesu pedantė – jeigu turiu užsiėmimą, neplauti indai gali stovėti iki ryto. Aišku, šuo visur pripėduoja, tad plauti grindis reikia, kitaip viskas pavirs tvartu. Mėgstu kapstytis sode, bet tik su gėlėmis. Iš pradžių entuziastingai puoliau tą mažą žemės lopinėlį – pabarstydavau sėklų, kažkas išdygdavo. Bet netoliese yra Žaliakalnio turgus, gali ten nueiti ir nusipirkti daržovių – nebėra prasmės auginti, kai jas vis kažkas nugraužia ar pačios nupūva.

 

Mėgsti gaminti?

Nemėgstu ir neturiu šioje srityje fantazijos. Moku gaminti tris patiekalus, gerai, kad su dukra nesame vegetarės, nes be mėsos išvis nieko nemokėčiau paruošti.

 

Rašytoja Jurga Tumasonytė ir rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokių su kultūra nesusijusių darbų teko imtis?

Neteko. Mano pirma darbovietė buvo teatras. Dirbau aktore dar besimokydama 6 medicinos kurse.

 

Kaip grupės draugai vertino gydytoją-aktorę?

Kaip keistuolę turbūt. Keista buvo ne tik jiems, bet ir mano tėvams. Štai dukra studijavo prestižinę, visų gerbiamą profesiją, ateitis buvo garantuota ir tada kaip perkūnas iš giedro dangaus – teatras. Nerimavo dėl mano pasirinkimo ir mėgino atkalbėti, taigi pažadėjau, kad studijas baigsiu. Tai juos ir guodė, kad, jeigu mokslus pabaigsiu, dar ne viskas prarasta.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Teoriškai dar galėtum grįžti į mediciną ir tapti bendrosios praktikos gydytoja?

Save įsivaizduoju bet kuriame darbe, išskyrus šį. Be to, daug kas nuo to laiko, kai baigiau, pasikeitė – mokėmės sovietinės vaistinės asortimentą, dabar visai kiti vaistų pavadinimai, o ir medicina nestovi vietoje.

 

Prisiminiau Antano Škėmos frazę, jog iš medicinos studijų jis išsinešė tik meilę lavonams. Man, alpstančiai nuo pamatyto kraujo ar žaizdų, įdomu, kaip dabar į juos reaguoji pati?

Nebijau nei kraujo, nei žmogaus kūno, nei ligų ar žaizdų. Galiu sutvarstyti, turbūt net ir susiūti galėčiau. Bet to daryti nenorėčiau. Pamenu savo galvoje įvykusį lūžį, kai dar studentė kartu su teatro trupe riedėjau miegamuoju traukiniu į Maskvą. Buvo naktis, gulėjau ant savo gulto ir staiga per radijo tašką išgirdau, jog viename vagone žmogui bloga; gal traukinyje yra gydytojas? Privalėjau eiti, tokia mano pareiga. Einu, tie vagonai daužosi, o mintyse baisi baimė, kad nežinosiu, ką daryti, jeigu keleivis numirs. Mąsčiau: jeigu tam žmogui lemta numirti, tegul numiršta be manęs. Labai bijojau padaryti klaidą, kurios kaina – gyvybė. Galiausiai atėjau ir radau žmogų jau negyvą. Tuomet supratau: man šį darbą dirbti bus per sunku. Negalėjau pakelti atsakomybės, kad kažkas tau patiki gyvybę, o tu susiklosčiusioje situacijoje esi bejėgis.

 

Rašytoja, leidėja ir teatralė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.