Jurga Tumasonytė

Tą birželio dieną lietus pylė kaip iš kibiro – atrodė, prakiuręs dangus netrukus užlies visą miestą. Atvykusios su Laura į Vilkaviškį pravėrėme Dainos Opolskaitės namų duris ir lyg įžengėme į vieną iš jos apsakymų: subtilią, estetišką erdvę, kurioje kiekviena detalė turi savo vietą ir tyliai byloja apie šeimininkės skonį. Porcelianiniuose puodeliuose ant stalo garavo kava, už lango monotoniškai barbeno lietus, o viduje pamažu skleidėsi pokalbis apie gyvenimą, literatūrą ir tuos nematomus plyšius danguje, virstančius istorijomis.

Kaip atrodė jūsų vaikystė?

Mano pase gimimo vieta įrašyta Alytus, bet iš tikrųjų gimiau Vilkaviškyje. Į Alytų pirmą kartą nuvažiavau tik būdama 25-erių, o save visada laikiau suvalkiete. Taip susiklostė, nes man vos gimus tėvai išsiskyrė ir mama grįžo gyventi pas tėvus, į Vilkaviškį, į Didžiuosius Šelvius, tuos pačius, kuriuose yra ir rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškė. Tuo laiku tėvukai gyveno geležinkeliečiams skirtame aštuonbutyje prie pat Vilkaviškio geležinkelio stoties – būtent ten prasidėjo mano gyvenimas.

Vaikystė bėgo gamtos apsuptyje: laukai, upelis, upė, šalia nuolat dundantys traukiniai, kurių gausmas kaskart atsimušdavo drebindamas mūsų langus. Žmonės net valandas žinojo pagal pravažiuojančius traukinius, nereikėjo laikrodžių. Va, jau šeštukas nuvažiavo, sakydavo pakėlę nuo darbų galvas. Tėvukas visą gyvenimą buvo geležinkelietis – eidavo praleisti traukinių. Kaip dabar matau jį, iškėlusį į viršų tą lazdelę važiuojant pro šalį traukiniui. Koks magiškas gestas! O ir visi šalia gyvenantys kaimynai buvo geležinkeliečiai – iešmininkai, budėtojai ir taip toliau. Dar įstabiau buvo tai, kad gyvenome labai glaudžiai – visi žinojo vieni apie kitų rūpesčius, augino vieni kitų vaikus ir vištas. Tasai aštuonbutis ir jo žmonės iki šiol mano atmintyje išlikę kaip mažas Edeno sodas. Augau jausdamasi absoliučiai laiminga ir saugi.

Ar teko lankyti vaikų darželį?

Taip, teko, bet jis mane labai vargino, buvo tikra koronė: sunkiai pritapdavau prie kitų vaikų, mane labai blaškydavo šurmulys, nuolatinis triukšmas. Nuo pat mažens buvau vaikas atsiskyrėlis. Bendraudama su kitais vaikais, pajusdavau, kad jų gyvenimai, mano akimis, visai kitokie. Manasis buvo toks, kur viskas sukosi aplink mane, kur viskas, kas geriausia ir gražiausia, skirta vaikui. Vaikas, mamos ir močiutės suvokimu, nuo mažens yra asmenybė. Pati taip auginau ir savo dukrą, nes buvo stipriai įdiegtas supratimas – žmogus išauga iš meilės ir jam duodamos laisvės, o jei jį dusini ar spaudi – nežinia, kas iš to išeis.

Apskritai dabar labai aiškiai suvokiu, kad mano pasaulį kūrė stiprios moterys. Močiutė ant savo pečių laikė net ne keturis, o kokius penkis namų kampus – buvo nepaprastai stipri asmenybė. Prieš save mačiau žmogų, kuris, rodės, gyvenime žino atsakymus į visus klausimus. Augau įsitikinusi, kad į bet kokį klausimą turi būti atsakymas, tos ribos – kur yra juoda ir kur balta – buvo labai ryškiai nubrėžtos. Tik vėliau supratau, kad gyvenime egzistuoja ir daugybė atspalvių, pustonių, kad taip gyventi beveik neįmanoma.

Įdomu ir tai, kad mama su močiute gyveno labai darniai, sakytum, vieną gyvenimą – abi ravėjo vieną vagą, abi vakarais mezgė megztinius, abiejų nuomonės visais klausimais sutapo. Per visą gyvenimą niekad nemačiau jų apsižodžiavusių ar dėl ko nors susipykusių. O vyrai mūsų gyvenime egzistavo kažkur šalia. Tėvo beveik nepažinau, su juo nebendravome. Mane auginti padėjo jaunesnysis mamos brolis – mano dėdė. Kai gimiau, jam tebuvo 18-a. Tikras kavalierius. Norėjo lėkti iš namų, linksmintis, muzikuoti diskotekose, užsiimti magais, bet turėjo supti mane. Truputį dėl to urgzdavo, bet labai mylėjo vaikus, visada rūpinosi manimi, nešiodavo, migdydavo. Taigi turiu pasakyti, kad mano gyvenime nebuvo blogų vyrų. Apie dėdę, senelį, apie savo vyrą galiu pasakyti tik geriausius žodžius.

O kaip į jūsų gyvenimą atėjo literatūra ir knygos?

Namuose visada buvo knygų – skaitė ir mama, ir močiutė. Mama baigė mokyklą aukso medaliu, įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), kaip riešutus krimto aukštąją matematiką ir chemiją – tikras tiksliųjų mokslų žmogus. Tačiau studijų metais važiuodama traukiniu visada skaitydavo „Pergalę“(dabar žurnalas „Metai“, – aut. past.). Turbūt niekada nebūtų pagalvojusi, kad po daugelio metų ten pasirodys ir jos dukros tekstai.

Dar tame mūsų aštuonbutyje buvo įsikūrusi kaimo biblioteka. Labai anksti prie jos prilipau, kasdien magėjo užsukti. Kartais turbūt net įkyrėdavau bibliotekininkei, bet noras tiesiog vaikščioti tarp lentynų, rinktis knygas, neštis jas namo ir vėl ateiti pasikeisti buvo nenugalimas. Tas ankštas bibliotekos kambarėlis tapo savotišku mano pasaulio centru, labai svarbia vieta. Dabar atrodo, kad dėl meilės knygoms kalti genai. Tėtis, kiek žinau, knygų neskaitė, o mama buvo tikra jų rijikė. Genai lėmė, kad atsigimiau į mamą. Vėliau, kai persikraustėme gyventi į Vilkaviškį ir pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, pamažu atradau, kad galiu rašyti ir visai lengvai sekasi. Kartais parašydavau ką nors ir stebėdavausi: kodėl tai daro tokį įspūdį mokytojai? Viskas liejosi tarytum savaime, be jokių pastangų. 12-oje klasėje dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse, už prozą gavau trečiojo laipsnio diplomą. Tai man buvo labai svarbus įvertinimas – ženklas, kuriuo keliu reikia pasukti. Į universitetą jau stojau degdama noru studijuoti literatūrą, svajojau tapti rašytoja.

Koks pirmasis rašytojas padarė jums įspūdį?

Pati, kaip rašytoja, dabar važinėdama į mokyklas pagalvoju, koks stebuklas man tuomet būtų buvę pamatyti gyvą rašytoją, jo paklausyti – ko gero, tai būtų padarę neišdildomą įspūdį. Tačiau mano mokyklos metais rašytojai gyveno knygose – taigi popieriniai – ir ant sienų – portretiniai. Ir būtent tokius juos pamilau. Iš tų popierinių labiausiai turbūt paveikė A. Vaičiulaitis. Jo „Valentina“ 11-oje klasėje padarė didžiulį įspūdį – sakinys gali būti toks, kai lyg ir nieko nevyksta, bet kartu yra tiek daug grožio, kad jį gali cituoti atmintinai. Mano akimis, tai jau moderni literatūra, palyginus su visu tuo, ką teko skaityti. Jo kūrinių pasaulis buvo artimas, nes skaitydama atpažinau visas matytas vietas: baltus ir saulėtus akmenis, mėlynus drugelius pievoje. Atrodė, aplinka, kurioje užaugau, ėmė ir atsirado literatūros kūrinyje. Prisidėjo ir bundantis kalbos jausmas, kuris leido tai atpažinti.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Vilnių studijuoti?

Puikūs – atvažiavome visos pirmakursės, vaikščiojome Neries krantinėmis ir dainavome. Jautėmės pradėjusios savarankišką gyvenimą. Apsigyvenau Studentų gatvėje, bendrabutyje prie Vilniaus pedagoginio universiteto. Atrodė, jūra iki kelių ir visas pasaulis tavęs laukia ištiesęs rankas.

Bendrabutyje jau pastebėjau Antaną Šimkų – kambariokės tikino, kad jis – oho, koks poetas, tuoj išleis pirmąją knygą. Tame pačiame koridoriuje prasilenkdavome ir su Donatu Petrošiumi, mano kurse mokėsi Agnė Žagrakalytė, aišku, tada sunku buvo patikėti, kad giliau įsiskverbsime į literatūrą, tapsime rašytojais.

Studijų laikais labai stiprų įspūdį darė pirmosios Renatos Šerelytės, Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos. Skaičiau jų noveles ir supratau, kad apsakymas gali būti toks paveikus, daugiasluoksnis. Studijos leido išsamiai susipažinti su sovietmečio novelistika, bet labai mėgau ir užsienio literatūrą – ypač XX amžiaus amerikiečių dramą (šviesūs prisiminimai apie docentę Undinę Uogintaitę), prancūzų literatūrą iš profesorės Nijolės Kašelionienės lūpų. Kaip gražiai ji skaitydavo prancūzų kalba! O kur dar docento Gvidono Bartkaus artistiškumas! Su lietuvių literatūra paveikiai supažindino profesorius Petras Bražėnas – įspūdžiai gyvi iki šiol. Dabar kartais paėmusi į rankas savo pirmąją novelių knygą „Drožlės“ atpažįstu: viena novelė įkvėpta vieno rašytojo, kita – kito. Natūralu, nes tada dar ieškojau savo balso, kūriausi jį, mano tekstai buvo ne iki galo mano. Vienintelė novelė, kurią tikrai parašiau taip, kaip pati norėjau, iš pirmosios knygos buvo „Liepžiedžiai“. Kai Jūratė Sprindytė recenzijoje išskyrė būtent ją, supratau, kad savasties nepaslėpsi. Ir kad geriausi kūriniai bus tie, kuriuos rašysiu taip, kaip pati juos noriu parašyti, kaip juos girdžiu.

Bet paskui ėmėte ir ilgam pradingote iš literatūrinės erdvės. Kodėl?

Vos tik nusprendžiau, kad būsiu rašytoja, gyvensiu Vilniuje, laikysiu penkias kates ir niekada netekėsiu, viskas susiklostė priešingai. Labai greitai, nė kiek nesigailėdama, susikroviau krepšius ir išvažiavau atgal namo. Nieko daugiau nebenorėjau – tik kurti šeimą ir gyventi taip laimingai, kaip tuo metu įsivaizdavau laimę. Buvau visiškai apsisprendusi. Grįžau, ištekėjau, gimė dukra. Reikėjo dirbti – tad neišsisukinėdama ėjau į mokyklą. Likimas nunešė į mažą Pilviškių miestelį, 14 kilometrų nuo Vilkaviškio. Pasitiko orus direktorius, besišypsantys kolegos. Pilviškių vidurinėje mokykloje, vėliau tapusia gimnazija, išdirbau 19 metų be jokios pertraukos. Metai slinko ramiai, jaučiausi gerai – dirbau mokytoja, suvokiau, kas esu, turėjau aiškų, tvirtą pagrindą po kojomis. Atrodė, niekas negali jo išmušti. Bet 2021 metais įvyko lūžis, kai viską palikau ir išėjau. Tiesiog vieną rytą į niekur. Kodėl? Todėl, kad mokykla labai pasikeitė – tokios, kokią radau atėjusi dirbti, jau nebebuvo.

O kokia ta mokykla anuomet buvo?

Tuo metu mokykloje mokytojas buvo autoritetas. Vaikams buvo įdomu manęs klausytis, tai nepaprastai džiugino ir darbe jaučiau prasmę. Nėra geresnio jausmo, kaip dirbti prasmingą darbą. Paskutiniaisiais metais pamačiau, kad vaikams jau neįdomu, apie ką kalbu, – ir atsivėrė tuštuma. Slėgė bendravimas su tėvais, absurdiški reikalavimai paklusti, biurokratija, administracijos abejingumas. Buvau griežta mokytoja, kartais gal net per daug. Bet užauginau tokių mokinių, kurie sekė mano pėdomis ir nedvejodami stojo į lituanistiką, rinkosi lietuvių filologijos studijas. Į darbą iš tikrųjų įdėjau visas jėgas, visą save, visą gyvybę. Ir to nė kiek nesigailiu.

Kaip įmanoma rašyti, dirbant mokykloje „pilnu“ krūviu?

Ir pati savęs kartais to klausiu: kaip tada spėjau? Per tuos metus, kai dirbau mokykloje, parašiau keturis romanus paaugliams, ir viskas vyko vienu metu, dirbant ir gyvenant. Mokytojų vaikai, sakoma, auga lyg našlaičiai: jei nori skirti laiko dar ir savo pomėgiams, tavo paties vaikas lieka primirštas. Buvau iš tų, kurie siekia atiduoti visą save, nes mokytojystė teikė prasmę. Kartais atrodydavo, kad parengti mokinį konkursui yra svarbiau nei paduoti dukrai vakarienę. Dabar, kai girdžiu, kad už visus darbus mokytojui pagaliau bus padoriai sumokėta, man keista – niekada apie tai net nesusimąstydavau.

Ar pamenate kokių nors įstrigusių istorijų iš tų 19-os metų mokykloje?

Turiu išsisaugojusi vieno mokinio meilės laišką. Kartą Valentino dienos proga gavau tokį nepasirašytą. Iki šiol kažkur jį turiu.

Žinoma, mokytojas visiems geras nebūna. Buvo mokinių, kurie mane labai mylėjo, bet buvo ir tokių, kuriems nepatikau. Visgi tie metai nenuėjo veltui – parašiau keturis romanus paaugliams, už tai tikrai turėčiau padėkoti mokytojystei. Rašydavau grįžusi po darbo, vakarais: teksto kūrimas buvo mano poilsis, grįžimas į save, balanso paieškos.

Bet neturėjote didelių ambicijų tapti rašytoja?

Būti išspausdintai – didžiausias lūkestis, kokį tik galėjau turėti. Jei kultūrinėje spaudoje pasirodydavo mano novelė, jausdavausi visiškai laiminga, nes kitų būdų save realizuoti tuo metu tiesiog neturėjau. Gyvendama Vilkaviškyje ir dirbdama Pilviškiuose, negalėjau sau leisti svajoti apie didelį literatūrinį pripažinimą. Po pirmosios knygos ištiko skaudus suvokimas: atrodė, viskas baigta ir jau nebesugrįšiu į literatūrą. Kartu supratau: negaliu leisti sau apkerpėti tiek, kad visas literatūros pasaulis man baigtųsi Maironiu ar Šatrijos Ragana, kuriuos dėstau. Nes jei tik apsnūsi, labai lengva pasiduoti rutinai – programoms, egzaminams, pamokų kasdienybei, tave nusineš ta srovė, paskandinusi daugybę kitų. Vienu metu pajutau, kad nieko nebežinau apie naujausią lietuvių literatūrą, neturiu jokio supratimo apie šiuolaikinę lietuvių poeziją, – ir tai labai stipriai smogė.

O visiškai naujas etapas gyvenime prasidėjo nuo paaugliams skirtų romanų. Pirmiausia turėjo išeiti jie – be jų turbūt nebūtų buvę ir kitų knygų. Po pirmosios knygos praėjo net 15 metų, tada leidykla „Alma littera“ paskelbė paauglių literatūrai skirtą konkursą ir pasirodė „Eksperimentas gyventi“. Pajutau, kad vėl grįžtu į literatūrą, kad esu gyva. Po to labai greitai išleido „Ir vienąkart, Riči“ – parašiau ją per devynis mėnesius, per vienus mokslo metus. Ir didelė sėkmė, premijos, skaitytojų atsiliepimai, kvietimai atvykti į mokyklas. Pradėjau keliauti po Lietuvą.

O tada dar novelių knygos „Dienų piramidės“ sėkmė, Europos Sąjungos literatūros premija…

Iš tiesų tuo sunku patikėti. Mano novelių rankraštis buvo atmestas gal septynis kartus, knyga ilgai nesulaukė paramos leidybai. Bičiulė Giedrė Kazlauskaitė, pamenu, netgi parašė rekomendaciją Kultūros tarybai. Jokio rezultato. Ir tik išėjus paauglių romanams vieną dieną Lolita Varanavičienė iš „Tyto albos“ pranešė, kad visgi išleis „Dienų piramides“. Apie jokius įvertinimus negalvojau, tik norėjau, kad knyga išeitų. Nes tai mano gyvenimo knyga: rūpestingai surinkta, sudėliota iš tekstų, prie kurių prasėdėjau valandų valandas. Dabar žinau, kad tiek laiko jokiam tekstui jau nebegalėčiau skirti. Tada kiekvieną žodį gludindavau – man tai buvo grynas malonumas.

O kai pagaliau pasirodė „Dienų piramidės“, pameni, greta išėjo ir judviejų su Vidu Morkūnu novelių rinkiniai – „Undinės“ ir „Pakeleivingų stotys“. Tada pradėta kalbėti apie novelės atgimimą.

Pati dalyvavote Jaunųjų filologų konkurse, taip pat šiam konkursui rengėte savo mokinius, o dabar esate jo komisijos narė. Kokie įspūdžiai žvelgiant į šiuolaikinę vaikų kartą?

Kai susitinkame su moksleiviais pokalbio, aptarti kūrinius, niekada negaliu būti tikra dėl to, kas nutiks, kas laukia. Būna, pakvieti moksleivį perskaityti savo tekstą, o jis ima ir staiga prieš visus apsiverkia. Šiais metais viena mergina galėjo perskaityti trumpą ištraukėlę iš savo kūrinio tik stovėdama nugara į mus – taip sunku jai buvo atsidurti akis į akį su auditorija. Kiekvienais metais vis labiau pajuntu, kaip vaikai keičiasi, ir man liūdna: jie darosi vis labiau pažeidžiami, labai trapūs. Jiems vis sunkiau ištverti tiesioginį kontaktą, atlaikyti kito žmogaus žvilgsnį. Kartais atrodo, kad prieš mane ne žmogus, o sraigė be kiauto: netyčia paliesk netinkamu žodžiu ir sužeisi.

Iš kur tai?

Čia kaltos daugybė aplinkybių. Labiausiai šokiruoja jų dvasios nuogumas, neatsparumas. Labai skaudu matyti, kad savižudybė tarp paauglių tampa dažnu reiškiniu, yra suvokiama vos ne kaip norma. Esu netekusi keleto buvusių savo mokinių – jie pakėlė prieš save ranką. Dar labiau gąsdina, kai girdžiu, kad jaunimas savižudybę suvokia kaip restartą – lyg mygtuko paspaudimą, kad suteiktum sau progą kitam gyvenimui, tarsi egzistuotų dar viena galimybė. Tai signalizuoja apie itin komplikuotą santykį su realybe.

Lygindama su savo karta, galiu pasakyti, kad mes lyg ir turėjome savotišką kiautą, nesijautėme tokie nuogi. O šiandienos jaunimas atrodo taip, lyg tas kiautas jiems būtų nuluptas, nuplėštas, – nėra atsparumo gyvenimui, kitų žvilgsniams, komentarams. Toks gyvenimas labai daug kainuoja – nudrasko iki vidaus, o paskui virsta vidine būsena.

Po šiemet įvykusio Jaunųjų filologų konkurso supratau, kad noriu parašyti dar vieną knygą paaugliams – psichologiškai klaidžią, bet būtinai su laiminga pabaiga. Vien todėl, kad jiems reikia vilties.

Minėjote, kad paauglių kalba nuolat kinta, jeigu nebūni kasdien tarp jų, labai sunku užčiuopti tą pulsą…

Tikra tiesa. Bet, rodos, yra vienas dalykas, kuris visada išliks aktualus, – tai socialiniai ryšiai, gyvenimo pagrindas, į kurį rašydamas bet kokią knygą gali atsiremti. Namai, šeima, tarpusavio santykiai – amžinos temos. Visa kita – virtualus gyvenimas, technologijos ar mados – tėra fonas, kontekstas, besikeičiančios detalės.

Sekate jaunosios kartos rašytojų kuriamą literatūrą?

Seku ir, turiu pasakyti, – procesas ganėtinai intensyvus. Atrodo, kuo toliau, tuo labiau literatūra bėga pati nuo savęs, savo esmės, tarsi nori save pranokti. Tarytum lekia nežinoma kryptimi. Parašoma galybė nekokybiškų tekstų, bet kokia kaina siekiant tapti rašytoju. Svarbu kuo greičiau išleisti knygą.

Aš, priešingai, laikau save lėtosios literatūros atstove. Ko gero, net sąmoningai noriu tam bėgimui priešintis. Patyriau nepaprastą atradimą, kai pirmą kartą atsiverčiau Marcelį Proustą. Ištiko déjà vu – sakiniai, jų ornamentika, sintaksė – viskas buvo taip sava, atpažįstama, tarsi girdėčiau savo pačios balsą. Tas prustiškas sakinio grožis man pačiai labai artimas, greičiausiai ir pati esu prarasto laiko ieškotoja.

O kas iš šiuolaikinės prozos jums artimiausia?

Sunku pasakyti, nes iš jaunųjų nedaug yra autorių, su kuriais galėčiau tapatintis. Literatūroje man artimas V. Morkūnas – regis, kalbame ta pačia kalba, susiklausome. Dar Danutė Kalinauskaitė, R. Šerelytė, L. S. Černiauskaitė. Šiuolaikinių rašytojų karta – drąsūs, originalūs, mėgstantys akibrokštus – kartais tai įdomu, bet ne visada pakanka duomenų.

Ar perskaitote iki galo knygą, kuri nepatinka?

Kartais tenka – ypač tada, kai tekstas dar tik tampa knyga, o man jį reikia redaguoti.

Kaip renkatės, kokį tekstą redaguoti?

Didžiausia blogybė redaktoriui – pašėlę terminai. Jei leidėjas spaudžia – darbas nukenčia. Didžiausia prabanga – gauti pakankamai laiko. Kartais pasiekia labai geri vertimai – tada gali ramiai dirbti, mėgautis tekstu, nesi spaudžiamas į kampą. Bet būta ir tokių, kurių verčiau neminėti. Kai dar neturėjau patirties, imdavausi visko: kone lygindavau kiekvieną sakinį su originalu, daug privargdavau. Būta net ašarų. Kai vėl apsidžiaugdavau gavusi naują tekstą, vyras kartais su baime klausdavo: „Ar neverksi paskui, ar tikrai nori šito imtis?“ Dabar jau pasimokiau: net geriausias redaktorius iš blogo vertimo ar prasto teksto nepadarys geros knygos, nebent reikia imtis perrašyti. Kitaip vis tiek išeina ta pati pusiau skusta, pusiau lupta ožkelė.

Vasaros pradžioje pasirodė jūsų nauja knyga – novelių rinkinys „Plyšys danguje“. Skaitant kūrinius tarp veikėjų tvyro įtampa, nuolatinis nerimas. Labai jautriai perteikti vaiko patiriami išgyvenimai, mažo žmogaus nerimas ir pastangos suvokti pasaulį. Kaip gimė ši knyga ir koks buvo jos rašymo kelias? Ar tam įtakos turėjo tvyranti baimė dėl mūsų geopolitinės situacijos?

Ne, sąmoningai nesistengiu karo baimės perkelti į knygas – veikiausiai savyje nešiojuosi tą įtampą. Kita vertus, novelė yra toks žanras – tekstas turi būti gerai suveržtas, turėti užtaisą, kuris vienu momentu ima ir sprogsta. Italų recenzentai, rašydami apie „Dienų piramides“, pastebėjo, kad geriausiai man pavyksta sukurti vaikų personažus. Mano naujosios knygos redaktorė irgi tai pajuto, sakė, kad knygoje jie stipriausi. Rašydama novelę „Plyšys danguje“ iš tikrųjų mėgavausi – vedė paties teksto rašymo aistra. Vėl pasinėriau į vaiko psichologiją, į jo kasdienybės išgyvenimus: kaip ir kokiomis aplinkybėmis tarsi sugriūva jo pasaulis.

Kaip atrodė naujos knygos rašymo virtuvė?

Juk negali nuspręsti – imsiu ir dabar parašysiu novelių rinkinį. Tai vyksta pamažu, tekstas po teksto – kol suvoki, kad knyga jau yra. Niekada nežinai, kada knyga susirinks.

Taip nutiko ir šįkart – atėjo laikas, kai pajutau, kad metas naujai knygai. Be to, man pačiai buvo įdomu ir svarbu atsinaujinti po „Dienų piramidžių“.

Ar turite planų kada nors pereiti ir prie stambesnio žanro?

Ne vieną kartą esu pradėjusi rašyti romaną, bet dažniausiai sustoju ties kokiu septintu puslapiu. Juokas: tiek, kiek reikia novelei. Toliau man darosi nebeįdomu, prarandu aistrą rašyti – viskas išsisklaido, išskysta. Nežinau, ar kada pavyks išsiplėsti.

Bet juk rašote romanus paaugliams!

Taip, bet ten viskas kitaip – mane veda kiti dalykai: aštri problematika, aiškus siužetas. Suaugusiųjų literatūroje gal veda didesni užmojai – norisi, kad viename būtų viskas: ir kalbos kokybė, ir išbaigti personažai, ir siužetas. Rašydama paaugliams į kalbą taip nesusikoncentruoju.

Koks jūsų santykis su buitimi? Apsižvalgius po jūsų namus, akivaizdu, kad ji jums svarbi.

Labai seniai viename Jurgos Ivanauskaitės interviu perskaičiau, kad jai ne tas pats, kokiame krėsle skaityti knygą. Kad net šiukšles išnešdavo tik tada, kai pasidarydavo makiažą. Aš irgi negaliu gyventi netvarkoje, chaose. Pirmiausia imu šluotą – kai sutvarkau namus, ir mintys tampa švaresnės, tvarkingesnės.

Ar traukia žemės darbai?

Mama ir močiutė abi visą gyvenimą plūkėsi daržuose, bandė ir mane nusivesti į vagą. Bet labai greitai suprato, kad iš manęs daržininkės nebus – visi nagai atbuli. Už tą supratimą esu joms be galo dėkinga. Tai buvo retas dalykas tarp tų žmonių, su kuriais gyvenome, – visos mano draugės nori nenori buvo varomos dirbti. Bet močiutė paskelbė verdiktą – gerai, jei ji ne prie žemės, tai prie knygų. Todėl manęs niekas nevertė arti ir akėti. Tiek ten ir naudos: vos tik pabandydavau ką nors pasodinti į lysvę, viskas nueidavo perniek – morkos neišdygdavo, gėlės iškart nudžiūdavo. Tad jei kas norėtų mane dvasiškai sunaikinti, užtektų ištremti į daržą.

Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.
Kalbos redaktorė Jurgita Radzevičiūtė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.