Jurga Tumasonytė

Su aktore ir rašytoja Birute Mar norėjau susipažinti jau seniai ir maloniai nustebau patyrusi, kokia ji šilta ir smagi pašnekovė. Susitikome menininkės ir jos vyro Rolando namuose, atvykome kaip tik tada, kai svetainė skendėjo tarp gėlių puokščių ir saldumynų, parsivežtų iš gastrolių, ant nosies laukė kelionė į Argentiną. Besikalbėdamos apie spektaklius, knygas, keliones ir rašytojus, nusprendėme nueiti į sodą. Pasiskolinau iš Birutės jos ilgą juodą paltą, kad abi derėtume nuotraukose. O išpuoselėtame rytietiško stiliaus sode ji papasakojo apie genį, kuris prakalė jų namo stoge skyles. Pabaidytas vis tiek atskrisdavo ir stuksendavo į namą – pamaniau, kad tas paukštis lyg atkaklaus ir žinančio, ką nori sukurti, menininko iliustracija.

Kokioje aplinkoje augote? Koks buvo jūsų vaikystės ir paauglystės Kaunas?

Užaugau dar sovietinėje tikrovėje, nors Kaunas buvo labai lietuviškas. Kai pradėjau eiti į mokyklą, persikėlėme į butą pačiame centre, prie Laisvės alėjos ir Muzikinio teatro. Juozo Naujalio meno mokykla (mokiausi pianino klasėje) tuomet veikė buvusioje (ir dabartinėje) kunigų seminarijoje, labai gražioje vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, – ten per fizinio pamokas bėgiodavome krosą… Kasdien praeidavau pro Maironio paminklą, Rotušę. Rotušės aikštėje buvo ir kažkokie rusų kareivių kazarmai, regėdavome juos uniformuotus aplink… Pamenu jaukią Laisvės alėją – po pamokų dažnai eidavome valgyti spurgų ir gerti riebaus gardaus pieno kokteilio gastronome… Vis dėlto, jei pieščiau vaikystę ir jos miestą spalvomis, būtų pilka. Groti pianinu – slegianti pareiga, pamokos neįkvėpė, dar visokie spaliukų ženkliukai, paauglystėje – idiotiškos karinio parengimo pamokos, spalio demonstracijos. Visiškas oficialaus ir vidinio gyvenimo kontrastas. Tėvų – buvusių tremtinių – nebylus priminimas, kad tik pašnibždomis galima kalbėti apie tai, kas svarbu. Slapta Komunija, mama, slapta vedanti į bažnyčią. Žvakės Kalėdų vakarą, užtraukus langus – nes Kalėdas galima švęsti irgi tik slapčia… O sykiu – tėvų optimizmas ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu, kiekviena jo smulkmena. Tiesa, labai mėgau Vėlines – važiuodavome lankyti artimųjų į žvakelėmis apšviestas Petrašiūnų kapines, ten tuomet iš garsiakalbių skambėjo užburianti muzika… Turbūt ten ėmiau susimąstyti apie Mirties paslaptį, gyvenimo trapumą.

Tėvai mėgo meną, pirko visus tuomet įmanomus dailės albumus, vedė į teatrą, koncertus. O, rodos, ketvirtoje klasėje patekau vaidinti į Kauno muzikinį teatrą – ten mus iš mokyklos pakvietė vaikų vaidmenims operose Benjamino Briteno „Albertas Heringas“, „Statykime operą“. Tai ir tapo lemtinga patirtimi – stovėdama scenos šviesoje patyriau tikrą stebuklą, tai buvo toks kontrastas pilkai realybei. Vėliau ėmiau lankyti dramos studiją tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose. Ypatingą įtaką padarė Jono Vaitkaus spektakliai Kauno dramos teatre, paauglystėje juos žiūrėjau po keliolika kartų. „Literatūros pamokos“, „Antigonė“, „Karalius Ūbas“, „Strazdas žalias paukštis“, Gyčio Padegimo režisuotas Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“ – iki šiol prisimenu tuos pastatymus ir būseną, leidusią pasijusti tarsi kitokiame, gilesniame ir įdomesniame už realybę pasaulyje. Metaforos, kurios tuomet buvo gyvenime nutylimos tiesos išraiška – laisvės, Lietuvos idėja, sklindanti Vaitkaus spektaklių potekstėse… Tuomet ėmiau rašyti eiles, turbūt irgi ilgėdamasi tos tikresnės, gilesnės realybės. Kai pirmus eilėraščius išspausdino žurnalas „Moksleivis“ – mokykloje visi kažkaip pagarbiai pradėjo į mane žiūrėti, išgirsdavau: „Čia mūsų poetė.“

Kaip atrodė jūsų studijų metai Sankt Peterburgo teatro akademijoje?

Ėmiau mokytis dar Leningrade, o baigiau studijas Sankt Peterburge, Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę, 1993-iaisiais. Nuostabūs metai, Rusijoje tuomet irgi buvo laisvės dvelksmo laikas – hipiai Nevskio prospekto kavinėse, jauni maištaujantys poetai, iš Vakarų atvežamos garsiausios pasaulio dailės parodos, ten pamačiau britų režisieriaus Peterio Brooko legendinius spektaklius. Dailės istorijos paskaitos vyko Ermitaže, šalia mūsų Teatro akademijos – Anos Achmatovos, Fiodoro Dostojevskio namai-muziejai, kuriuos ne kartą lankiau.

Peterburge su ten studijavusiais lietuviais nugyvenome ir savotišką partizaninį gyvenimą – budėdavome lietuvių štabe per Sausio 13-osios įvykius, perduodavome iš Lietuvos telefonu gautą informaciją lietuviškai mieste leidžiamai spaudai (interneto tuomet dar nebuvo). Buvo baisu, kad mus, budinčius naktimis tame štabe, gali kiekvieną minutę „susemti“… Bet Teatro akademijoje tvyrojo laisvės dvasia, per Sausio 13-sios įvykius supratingi ir išmintingi dėstytojai (dauguma jų buvo žydų tautybės) mus, lietuvius, net atleido nuo egzaminų sesijos. Peterburge gavau išties didelį kūrybiškumo ir vidinės laisvės užtaisą, taip pat stiprią aktorinę ir režisūros mokyklą. Kasdien bene tris valandas kasdien praleisdavau viešajame transporte (kelias iš bendrabučio į paskaitas ir atgal) – pamenu žmones metro, nuolat skaitančius knygas, eilėraščius (o kiek aš literatūros perskaičiau Peterburgo metro traukiniuose!). Nediduką alternatyvų kino teatrą, kuriame po paskaitų vakarais galėdavau išvysti dar daug kur uždraustus vakarietiškus filmus… Labai intensyvus gyvenimo laikas.

Esate aistringa keliautoja, taip pat meistriškumo paslapčių mokėtės Danijoje, Londone, Japonijoje, Graikijoje, Kipre… Kokia Lietuva ir jos kultūrinis gyvenimas jums atrodo, kai tiek laiko praleidžiate užsienyje, ar atsiranda tam tikra distancija?

Kelionių aistra atėjo iš suvokimo paauglystėje, kad esu tremtinių vaikas, išvažiuoti į Vakarų pasaulį man niekada nebus leista (anuomet tėčio net neišleido į komandiruotę Suomijoje). Tad kai atsivėrė sienos ir pirmąsyk gavau JAV vizą vykti į Jono Meko Niujorke surengtus kursus lietuvių režisieriams – atrodė tikras stebuklas. Man toji laisvė keliauti – stebuklas iki šiol, be galo ją vertinu. Keliauti, regėti pasaulio įvairumą, grožį ir suvokti, kad esam tik mažytė dalelė įvairiaspalvio pasaulio (būnant ilgą laiką Lietuvoje dažnai pradedame manyti, jog esame tokie sau svarbūs). Kelionėse dažnai prisimenu mamos žodžius, kai pirmąsyk nukeliavo į Italiją (ir paskui dažnai kartodavo išvydusi pasaulio grožį): „Nu, rupūžės tie sovietai!..“ Per tuos „rupūžes sovietus“ tėvų karta prarado galimybę atrasti pasaulio grožį. Tad kelionės padeda į viską žvelgti iš distancijos ir tai seniai jau tapę vidiniu poreikiu: išvažiuoti, išnykti minioje, kur esi nematoma. Ir vėl grįžti, dirbti, kurti, stovėti scenos šviesoje – būti dėmesio centre. Bet ir pernelyg nesusireikšminti. O sykiu kelionės (ypač pristatant savo spektaklius užsienio festivaliuose) padėjo suvokti, kaip per mažai save mylime ir vertiname – užsienyje suvaidinusi spektaklius patiriu tiek dėmesio ir nuostabos lietuviška kultūra, susižavėjimo kažin kokiu, tikriausiai jiems paslaptingesniu sceniniu kalbėjimu… Įvertinimas ir apdovanojimai užsienyje padėjo labiau pasitikėti savimi.

Su spektakliais gastroliuojate ne tik užsienyje, bet ir Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Kokia miestų ir miestelių publika, ar ji skiriasi nuo sostinės žiūrovų?

Lietuvos miestų, miestelių apkeliavau išties nemažai, beveik visados sulaukiu daug, daug šilumos. Ten skleidžiant savo kūrybą daugiau laisvės, kaip ir užsienyje. Ten nėra sostinės konkurencijos, ten tavęs laukia. Mažame Vilniaus pasaulyje mums tikriausiai trukdo nebyli konkurencija džiaugtis vienas kito darbais, kūryba. Užtat čia išsikovoti savo nišą sunkiau, ir man prireikė ne vienerių metų… Žinoma, per tą laiką užaugau ir sustiprėjau. Kažin kas užsienio festivalyje, pamenu, man pasakė: „Amerikoje, sukūrusi šį spektaklį („Žodžius smėlyje“ – mano pirmą monospektaklį pagal Samuelio Becketto „Laimingas dienas“, atvėrusį kelią į daugybę užsienio festivalių), tu galėtum vien su juo gastroliuoti ir vien iš to pragyventi.“ O Lietuvoje meno rinka tokia mažutė. Kita vertus, tai reikalauja labai daug, neleidžia sustingti ir užmigti ant laurų.

Įkūrėte „Solo“ teatrą 2018 metais. Ką reiškia turėti savo teatrą? Kokie šią veiklą lydintis išbandymai ir kokie didžiausi džiaugsmai?

Didžiausias džiaugsmas – kūrybos laisvė ir žmonės, žiūrovai, ateinantys tą laisvę patirti kartu. Jie supranta tavo meninę kalbą, jiems gera pabūti tavo pasaulyje, patirti sukurtas vibracijas. Jie per spektaklius verkia, šį tą patiria, išeina pritilę… Tačiau laisvė visomis prasmėmis kainuoja daug. Tai ir yra didžiausi išbandymai – viską reikia daryti ir išsilaikyti patiems. Nacionaliniame dramos teatre (kur dirbu jau 30 metų) – ateini, padaromas grimas, suvaidini, rūbai išplauti, dekoracijos pastatytos ir nurinktos. O savajame teatre keli žmonės atlieka keliasdešimties darbus: dekoracijos – namų garaže, sales reikia nuomotis, kiekvienąsyk galvoti, kaip viešinti, parduoti bilietus, rašyti projektus ir ataskaitas, spektaklio dieną pasistatyti dekoracijas, nusigrimuoti, po jo išsiplauti kostiumus, o dar suburti, surinkti žmones ir t. t. Dažnai ateina mintis: „Nebegaliu daugiau.“ Daugiausia laiko užima ne kūryba, bet visa ko organizavimas. Bet vėl įvyksta spektaklis ir patiri tą atperkantį stebuklą. Kiekvienas, išdrįsęs kurti kažką SAVO, žino to stebuklo kainą.

Žinoma ir įvertinta jūsų pjesė bei spektaklis „Ledo vaikai“ paremta tėvų ir kitų 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimais. Kaip tremties naratyvas lydėjo jus pačią ir ką patyrėte kurdama spektaklį? Kaip jūsų tėvai į jį reagavo?

Ši pjesė ir spektaklis – žinoma, autentiškiausi, arčiausiai manęs. Mamos ir tėčio vaikystės istorija. Pjesės ir spektaklio kūrimas man buvo tarsi terapija, kalbėjimasis su tėvais apie jų gyvenimą, apie kurį vaikystėj nelabai pasakojo, – to tėvų užgniaužto skausmo, nuoskaudos potyris. Ne tik tėvų, bet labiausiai turbūt brandžiame amžiuje ištremtų senelių, su kuriais nebeteko kalbėtis. Vaidindama spektaklį supratau, kaip tai svarbu – kaip giliai ši tautos trauma glūdi mūsų visų genuose. Daugelis pažįstamų, kai pakviečiu į spektaklį, sako: „Oi ne, neisiu, nenoriu apie tai galvoti, per sunku…“ Bet išeina pilnomis ašarų akimis – daugelis negali tarti nė žodžio. Man tos ašaros – šventos, jos atveria širdį, apvalo. Dėl jų buvo verta kurti. Ir tai man didžiausia teatro prasmė (senovės graikų teatre vadinama katarsiu) – atverti širdis, slapčiausias jų kerteles, į kurias bijome pažvelgti. Bet atverti švelniai, kad pradėtume gyti, priimti. Įdomu, jog šį rudenį, per gastroles su „Ledo vaikais“ Japonijoje, ašaros žibėjo ir japonų žiūrovų akyse. Nors jiems lietuvių tremtis, regis, tolima ir nepažįstama. Tačiau žmogaus patirtis pasižymi universaliais dalykais: tremtis, išvarymas, atplėšimas nuo tėvynės – kiekvieno mūsų genuose. Gal ne tik šio gyvenimo patirtis.

Mama su tėčiu buvo „Ledo vaikų“ premjeroje. Kai spektaklio pabaigoje pakviečiau juos į sceną, salėje tiesiogine ta žodžio prasme žiūrovai sukūkčiojo. Pamenu, tėtis tuomet scenoje ištarė labai svarbius žodžius: „Šis spektaklis skirtas jau ne mums, o jaunajai kartai. Mes ir taip visa tai žinome. O jauna karta per spektaklį galės tai pajusti…“ Labai džiaugiuosi, jog į „Ledo vaikus“ jau beveik dešimtmetį tebeina jaunimas. Ir itin jautriai reaguoja, tapatinasi su pagrindine veikėja – Ledo mergaite. Tai išties brangu, tikiu, kad į jų širdis įkrenta kažkas labai svarbaus, neregimo. Suvokimas apie laisvės, savo tėvynės vertę. Ypač šiandien.

Kaip jumyse sąveikauja rašytoja ir aktorė? Ar lengva šias veiklas derinti?

Rašytoja, kurianti teatrui, su aktore sugyvena labai gerai. Man be galo įdomu dėlioti dramaturgiją spektakliui, ją vis keisti, tobulinti, šlifuoti, kupiūruoti ar papildyti, mintyse diskutuojant su savimi aktore. Nes žinau: kai imu tekstą prikelti scenoje, daug dalykų pasakoma ne žodžiais ir jų perteklių būtina išravėti.

O toji rašytoja manyje, kuri nori rašyti knygas, su aktore nelabai sutaria. Tikriausiai ji aktorę ir kaltina, liūdėdama, kad rašymui trūksta laiko. Nes rašant knygą reikia į ja panirti 150 procentų… Na, bet kažin kaip sugyvenam – susitardamos, kad dabar toks intensyvus teatro kūrybos laikas, gal kada nors ateis kitas etapas – literatūrinei kūrybai.

Koks buvo jūsų pirmas sutiktas įspūdį palikęs rašytojas?

Kaune gyveno poetas Robertas Keturakis. Susirašinėjome, kai studijavau Peterburge, jis labai palaikė, skatino kurti, siųsti jam savo eiles. Parašė anotaciją mano pirmajai knygai – buvo tarsi dvasios-poezijos tėvas. Kaip svarbu pradedančiajam turėti tokį palaikantį autoritetą.

Vėliau Vilniuje artimos sielos poetu tapo Liudvikas Jakimavičius. Pirmas publikavo mano eiles „7 meno dienose“ (anksčiau šis laikraštis dar spausdino eilėraščius). Pasitikėjimo įkvėpė jo nuoširdumas ir betarpiškumas, nors buvo ir negailestingas kritikas. O iš netiesiogiai sutiktų rašytojų mokykloje man didžiausią įtaką padarė dabar visaip kaltinamas Justinas Marcinkevičius. Jo įkvėpta parašiau ir pirmąjį eilėraštį (taip norėjosi parašyti kaip jis!) Apskritai vaikystėje, paauglystėje poetai ir rašytojai man atrodė tarsi stebukladariai. Kaip įmanoma žodžiais atverti tokias prasmes?! Kaip įmanoma eilėraštyje vos keliomis eilutėmis nukeliauti taip giliai, kalbėti apie laiką, visa ko prasmę (apie tai, ko įprastuose pokalbiuose neištariame)? Turbūt todėl ir ėmiau rašyti – norėjosi prisiliesti prie tos paslapties.

Debiutavote poezijos rinkiniu „Neišsiųsti laiškai“ 1995 metais. Ką reiškė debiutuoti tuo laiku? Koks atrodė tuometinis literatų gyvenimas?

Debiutavau nepriklausomoje Lietuvoje grįžusi iš Peterburgo, knygą išleido Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Nežinau, ar tai buvo ypatingas laikas debiutui, bet su šia knyga tarsi buvau priimta į Vilniaus poetų gretas. Dabar su šypsena žvelgiu į tą knygą ir eiles, reikėjo ją bent dviem trečdaliais sutrumpinti. O tada buvo ką tik atsiradę įvairūs šriftai, tokia naujovė (kaip kadaise – vaizdo projekcijos teatre), ir knygoje dizainerė Dalia Pilkauskienė sugalvojo eilėraščius maketuoti skirtingais šriftais. Man tuomet pasirodė taip įdomu ir gražu – gal šitaip atsivers naujos prasmės? Šiandien pažvelgus į tą knygą matyti, kad skirtingi šriftai tik blaško – atrodo naivu ir neprofesionalu, to daryti tikrai nereikėjo! O literatų gyvenimas anuomet buvo visai mielas – „Poetiniai Druskininkų rudenys“, „Poezijos pavasariai“, pasibuvimai ten su poetais autoritetais: L. Jakimavičiumi, Aidu Marčėnu, Sigitu Parulskiu, Kęstučiu Navaku, Antanu A. Jonynu… O mes – Benediktas Januševičius, Valdas Gedgaudas, Rimvydas Stankevičius, Dalia Čepauskaitė – buvom jaunučiai, dar nedrąsūs… Gerokai drąsiau dalyvavau renginiuose kaip aktorė – skaitydama kitų eiles, o skaitant savąsias drebėdavo lūpos. Vyrai poetai į mano (ir ne tik mano, apskritai moterų poečių) trapumą žiūrėjo, aišku, skeptiškai. Dabar, manau, debiutuoti moteriai poetei daug drąsiau, jau susiformavusi „moteriška“ literatūros terpė. Bet vis tiek buvo visai smagu būti tyliai tarp „didelių poetų“. Labai svarbus ir daugelio vyresnių kūrėjų palaikymas – Jono Strielkūno, Marcelijaus Martinaičio, Viktorijos Daujotytės, to paties Just. Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio. Poetas Jonas Liniauskas, tuometinis LRS vadovas, rodos, po trečiosios mano knygos pasiūlė stoti į Sąjungą.

Esate parašiusi nemažai knygų vaikams – kuo sužavėjo būtent šis žanras?

Kūrybą vaikams atradau kaip būdą kalbėti universaliai – suaugusiems ir vaikams kartu. Kai po daugelio metų vėl perskaitau savo mėgstamas knygas – „Mažąjį princą“, „Mikę Pūkuotuką“, „Ežiuką rūke“ ir kitas, – kyla mintis: ar tikrai šios knygos vaikams? Jų autoriai norėjo priminti tiek svarbių dalykų ir suaugusiems. Tik viskas tarsi įvilkta į vaikišką rūbą, pasakojama žaismingai, skaidriai. Ir vaikai tose knygose atranda viena, suaugę – kita. Tad kūryba vaikams tapo savotiška „kauke“ – prisidengusi vaikišku nerūpestingumu galiu kalbėti apie tai, kas svarbu. Ilgesys beribio vaikiško atvirumo… Gal todėl rašymas vaikams pastaruoju metu pakeitė kitus žanrus, kuriuos išmėginau: esė, dienoraštį, poeziją. Atradau labai artimą kūrybos formą, su kuria galiu pažvelgti į save ir suaugusiųjų gyvenimą vaiko akimis. O sykiu per susitikimus, renginius vaikams patyriau džiugesį teikiantį ryšį su ta betarpiška, trykštančia energija, beribe fantazija, pasitikėjimu: vaikams tekste tereikia užuominos, įvaizdžio, detalės – ir jie toliau viskuo tiki, lyg visa vyktų realiame gyvenime, jie laukia istorijų tęsinio, pamilsta knygos veikėjus kaip tikrus draugus. Kūryba vaikams – tikra laisvė, susitikimas su savo pačios esme.

Kokių netikėčiausių, labiausiai įsiminusių reakcijų esate patyrusi iš publikos po spektaklių ar knygų pristatymų?

Daug visko buvę. Žiūrovų reakcijos nenuspėjamos. Ypač vaidinant egzotiškose šalyse. Pavyzdžiui, pamenu, vaidinau „Žodžius smėlyje“ festivalyje Meksikoje – ten žiūrovai be perstojo juokėsi matydami mano heroję, smengančią į žemę, o Lietuvoje ir kitose šalyse taip įdėmiai su atjauta stebėdavo absurdo vyksmą. Suvaidinus šį spektaklį Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Fudžeiroje, žurnalistai su kameromis įsiveržė į grimo kambarį ir paprašė pakviesti pjesės autorių duoti interviu. Sakau: „Autorius jau miręs.“ Jie visi tuomet man pareiškė užuojautą.

Vaidinat Lietuvoje dokumentinius spektaklius („Ledo vaikus“, „Unę“, „Poetę“, „Lietuviškąją Norą“, „Jis ir ji“) ypač daug žmonių prieina, pasakoja savo prisiminimus – ar apie Unę Babickaitę, ar apie Moniką Mironaitę. Viena moteris po „Ledo vaikų“ atnešusi padovanojo savo iš tremties atsivežtą vatinukę (fufaikę), Amerikoje gavau dovanų „Unei“ autentišką lagaminėlį, su kuriuo karo metais kažin kas atkeliavo į JAV. Po „Meilužio“ pagal Marguerite Duras romaną dažnai gaudavau laiškų su labai jautriais žmonių atsivėrimais, spektaklyje pasakojama apie pirmosios meilės, aistros intymias patirtis – ta istorija labai stipriai veikė žiūrovus. O renginiuose vaikams pristatant knygas, būna ypač linksma – jų klausimai verčia iš koto. Štai bene linksmiausiai paklausė vienas berniukas per renginį: „Ar turite vaikų?“ – „Ne.“ Jis vėl klausia: „O turit anūkų?“

Kadangi vis susimąstau apie savo amžėjimą, smalsu, kaip į šiuos natūralius procesus reaguojate pati?

Labai keista patirtis, sunku dar suvokti, priimti. Regis, ką tik buvau jaunutė, kovojau už galimybę kurti, norėjau, kad pastebėtų, kad kam nors prilygčiau… Ir staiga matau vis gilėjančias raukšles savo veide, matau jau kitą užaugusią kartą, kuri į mane žvelgia lyg į autoritetą, kaip žvelgiau kadaise į vyresnius… Ir apima dvigubas jausmas – iš inercijos dar sunku „pakeisti kryptį“, bet, kita vertus, jau daug ir išminties: nebesinori daryti to, kas nereikalinga, ką jau išbandžiau, atradau, jau suvokiu, kiek beprasmių judesių padarome šiame gyvenime… Ir jau suprantu, kad didžiausia žemės paslaptis – LAIKAS. Priimti save jau kitokią, kitokį savo kūną, veidą. Susikalbėti su jaunąja karta. Dabar labai įdomu suvokti tą perimamumo paslaptį. Šią patirtį mėginau aprašyti vaikiškoje knygoje „Naktukas“ – ten yra vienišos Senutės personažė, kuri kalbasi su savo katinu… Žvelgiant į senolius, dvejopas jausmas: stebina ne vieno iš jų švytinčios akys, išmintis, geismas gyventi, o sykiu gąsdina nebeveiksnumas, baisu, kad tapsi nuo ko nors priklausoma, vėl pavirsi kūdikiu… Neseniai pargrįžau iš Argentinos, ten regėjau Patagonijos slenkantį ledkalnį, iki šiol akyse – 60 metrų aukščio judanti ledo siena. To ledkalnio regima dalis – tik 10 proc., 90 proc. – po žeme. Mūsų sąmonė, kaip ir tas tirpstantis ledkalnis, – tik maža dalelytė žymiai didesnės aukštesnės… Kurios mums čia dar neduoda pažinti. Čia esame tarsi laisvi ir sąmoningi, bet… pasak nuostabaus Donaldo Kajoko eilėraščio, „kanarėlės mes, tik kanarėlės <…> dideliam narve, kuriam tave / laiko uždarytą, bet baisiausia / jog jauties esąs lyg ne narve“.

Nuolat dirbate ir su jaunąja aktorių karta, kokia ji jums atrodo?

Labai įdomu stebėti jaunus, klausytis jų minčių. Viena vertus, jie turi tiek galimybių… Jau nežino, ką reiškia Kalėdas švęsti slapčia, neturėti teisės išvažiuoti į kitą šalį. Jie išties laisvi. Mus Teatro akademijoje mokė, kad aktorius turi būti kuklus, visą gyvenimą išlaukti savo režisieriaus. O dabartiniai jauni žmonės tiesiog priversti griebti viską. Tad, žinoma, neišvengsi ir ėjimo paviršiais: tiek informacijos, tiek visko… Užtat dažnas ir palūžta negebėdamas pasirinkti. Nuo pirmos nelaimingos meilės patirties dabar galima gelbėtis antidepresantais, nes socialiniai tinklai trimituoja tik sėkmę, pozityvą. Ir toje „tuštybių mugėje“ privaloma dalyvauti. O pasaulio dualumas niekur nedingo. Juk neatsiejami ir skausmas, ir džiaugsmas. Ir sėkmė, ir laikinumas, praradimai. Ir žmogui reikės pereiti viską – pasaulis dabar kunkuliuoja kaip verdantis katilas. Nors… brandžia siela apdovanotas žmogus, manau, ir būdamas jaunas tai suvokia. Visada gimsta esančių tarsi ne šiame laike, be galo talentingų. Žaviuosi jaunais aktoriais, mokančiais kelias kalbas, po aktorystės studijuojančiais literatūrą, teisę, įvaldančiais dar ir visai kitokias profesijas… Kalbėdamasi su jaunais, irgi norėčiau kartu bėgti vėl į atrankas, workshopus, viltis, svajoti, pirmąsyk įsimylėti, kentėti, laukti, rašyti pirmųjų potyrių eiles… Jaunystės žavesys. Dažnai pagalvoju apie besimainančias kartų vertybes – nors, man regis, jos formuojasi su patirtimi. Dabarties jauni žmonės, pasiekę išmintį, perėję sau skirtus išbandymus, irgi atras tikrąsias vertybes, panašias turbūt visais laikais. Niekas nesibaigia.

Kokie mėgstamiausi jauni režisieriai ir aktoriai? Ar pastebite kokias nors jaunų režisierių statomų spektaklių tendencijas?

Tik nedidelę dalį jų pažįstu. Labiausiai žavi jauno talento ŠVIESA, tos šviesos jėga. Iš sutiktųjų, kuriais žaviuosi, – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, su ja teko kartu kurti Austrijoje. Neeilinio talento asmenybė. Iš režisierių įdomūs matyti pirmieji darbai – ir Gretos Štriomer, ir Lauros Kutkaitės, ir Kamilės Gudmontaitės. Tai ambicijų ir gyvybės sklidina jų pradžia. Trumpai padirbėjau su kino režisieriumi Karoliu Kaupiniu naujame filme, labai šviesus, įdomus žmogus – tikiu, jo kūryba išsiskleis. Minėtini Marijos Kavtaradzės filmai. Teko dirbti su kino režisūros dar tik besimokančia Ieva Juodelyte, nors dar niekam nežinoma, bet, manau, labai talentinga būsima kino kūrėja. Šį sezoną kartu kurtame LNDT spektaklyje „Svetimas“ žavėjausi jaunaisiais kolegomis aktoriais – Šarūnu Rapolu Meliešiumi, Vaidile Juozaityte ir kitais. Sutikusi tokius žmones neabejoju, kad su šiuo pasauliu viskas gerai. Iš literatų be galo gyva ir netikėta Austėjos Jakas poezija, Ievos Dumbrytės proza. Vainius Bakas – tarsi ne šiame laikę gyvenantis tikras Poetas, kalbantis apie tai, kas amžina. Čia tie, su kurių kūryba susidūriau pastaraisiais metais, o kiek dar nežinau, nepažinau, neatradau.

Žvelgiu į išpuoselėtus namus, sodą ir natūraliai kyla klausimas: koks jūsų santykis su buitimi?

Buities pernelyg nesureikšminu, išpuoselėti namai miške, gamtos apsuptyje – daugiau mano vyro Rolando nuopelnas, pas jį atsikėliau prie aštuonerius metus. Nors mėgstu, kad aplinka būtų graži, man svarbu balta spalva, erdvė, interjero minimalizmas, pamiltas prieš daug metų studijuojant ir gyvenant Japonijoje. Prieš rašydama, turiu atsikratyti daiktų aplink – kad liktų tik tuščias stalas. Pušys už lango. Tuomet padaugėja vidinės erdvės. Ir erdvės žodžiams…

Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.