Aušra Kaziliūnaitė

Būna knygų, kurias skaitai ilgai, po truputį, pasitaupydamas, pakontempliuodamas ir lėtai besimėgaudamas, o būna ir tokių, kurias paėmęs į rankas negali atsitraukti tol, kol neužverti paskutinio puslapio. Nepagražintą jaunų Vilniaus lenkų kasdienybės šydą praskleidęs rašytojas Bartoszas Połońskis pripažįsta: „Rašant „Robčiką“ mano tikslas buvo paimti skaitytoją už kiaušų ir nepaleisti, kol neperskaitys visos knygos.“ Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su rašytoju B. Połońskiu kalbamės apie jo vilenską romaną, jaunus Vilniaus lenkus, jų gatvės žargoną ir atpažįstamumo svarbą literatūroje. 

Teiraujuosi autoriaus, kaip jam kilo mintis parašyti „Robčiką“. Bartozsas pasakoja: „Natūraliai patekau į žmonių, kurie aprašyti knygoje, pasaulį. Tai nutiko atsitiktinai. Gyvenau Pilaitėje su paaugliais, kurie neturėjo tėvų. Pats jau buvau suaugęs, bet ne itin seniai baigęs mokyklą. Jie manimi pasitikėjo ir šalia manęs jautėsi savimi. Ten pastebėjau tai, ko anksčiau nepastebėdavau, ir visa tai manyje įstrigo. Tuo metu nerašiau, o pradėjau vėliau, kai gyvenimo Pilaitėje laikotarpis buvo jau pasibaigęs. Išvažiavau į Austriją, dirbau medijų laboratorijoje, kūriau poeziją, kurią publikuodavau svetainėje rasyk.lt. Tuo metu tai buvo gana populiaru. Ten veikė net atskiras „Po polsku“ skyrelis, kuriame galėjai įkelti lenkų kalba parašytus savo kūrinius. Vieną vakarą parašiau monologą vieno vyruko, kurį kažkada teko sutikti Pilaitėje. Ir tas mano sugalvotas monologas buvo parašytas vilensku slengu. Šis tekstas sulaukė daug dėmesio ir iš karto labai išpopuliarėjo. Žmonės ėmė prašyti: „Parašyk dar. Parašyk dar.“ Tad ėmiau kiekvieną vakarą rašyti. Būtent taip galiausiai parašiau apie 30 procentų knygos teksto, kuris buvo visiškai neredaguotas. Vėliau jis beveik neatpažįstamai keitėsi. Manau, šių tekstų fenomenas tas, kad buvo rašyta vilensku slengu. Vilniaus lenkai iki šiol neturėjo jų šnekamąja kalba kurtos literatūros. Dažniausiai vietiniai skaitydavo oficialiąja lenkų kalba, o vietinė tuteišiška buvo antagonizuojama ir likdavo oficialiosios kultūros nuošalyje. Manau, būtent todėl mano tekstai nuo pat pradžių patraukė žmones. Jiems lengviau tapatintis su šia kalbine raiška, ji atpažįstamesnė.“

Paklaustas, kiek šioje knygoje yra fikcijos, o kiek iš realaus gyvenimo paimtų dalykų, Bartozsas pripažįsta, kad kartais tikrai gali būti sunku atskirti šias dvi plotmes: „Visas šioje knygoje aprašytas situacijas pats esu vienaip ar kitaip patyręs. Bet jas galima skirstyti į tas, kurias patyriau fiziškai, ir tas, kurias išgyvenau emociškai. Tačiau tam tikras sau gerai pažįstamas emocines patirtis knygoje perteikiau per fizines situacijas, nors nesu jų išgyvenęs. Atsimenu panašią situaciją, kai Darekas sėdi prie upės ir bučiuojasi su Beatka, geria alų. Atsimenu kitą situaciją, kai užpuola „marozai“ ir bando atimti cigaretes. Situaciją, kai per pokalbį su tėvu bandai susitarti dėl mašinos pirkimo. Arba mama sako: „Mažiau kalbėk, greičiau valgyk.“ Įvairiausios knygoje minimos situacijos yra patirtos, tačiau tikrai nėra taip, kad visa romano fabula būtų paimta iš mano gyvenimo. Bet jei kas paklaustų, visus įvykius galėčiau vienaip ar kitaip pakomentuoti: vieni paimti iš mano gyvenimo, kiti – iš draugų ar pažįstamų pasakojimų. Viskas šioje knygoje yra iš gyvenimo. Ir pati knyga labai realistiška. Sąmoningai pasirinkau tokį žemiško pasakojimo būdą, kai daug gyvenimiškų dialogų.“

Tinklalaidės svečias pripažįsta, kad knygos pavadinimą nulėmė ir skambesys: „Man svarbi kalba ir kokią žinią ji neša. Knygos naratorius yra Darekas, tačiau knyga vadinasi „Robčikas“. Man tiesiog patinka šis skambesys. Pažinojau Robčiko prototipą. Tiesa, jo vardas buvo kitas. Esu pažinojęs ir kelis robčikus. Vienas iš jų iki šiol po Vilnių važinėja leksusu. Čia kaip „Didysis Getsbis“: nors svarbiausias yra Getsbis, tačiau pasakoja veikėjas iš šalies. Taip galima geriau išskleisti visą mitologiją supančią, pagrindinį personažą. Taip yra ir su Robčiku. Jis ne visada figūruoja, bet visas veiksmas vienaip ar kitaip sukasi aplink jį. Ši vardo forma tokia tuteišiška. Jos nerasi nei Lenkijoje, nei kur kitur. Tik pas mus. Robertūnė, Robčikas, Robercikas. Vardas Robčikas taip pat gali būti siejamas su žodžiais „darbas“, „daryti“.“

Bartoszo teigimu, knygoje pateikiama labai plati demografija: „Romane vaizduojami žmonės, kurie dar atsimena Sovietų Sąjungą, bet jau labai norėjo pereiti į Europos Sąjungą. Šis perėjimas labai jaučiasi, nes iš tėvų personažų yra visai nemažai tokio devyniasdešimtinių „vaibelio“. Yra ir žmonių iš intelektualesnių darbų, dar yra vaikų „besprizornikų“, be tėvų, tada dar yra skautų, kurie jau dešimtoje klasėje žino, kur studijuos, kol tie kiti bando narkotikus pardavinėti. Manau, knygoje atskleidžiamas platus socialinis spektras taip pat labai sudomino skaitytojus. Ir draugus čia pamatai, ir pažįstamus, ir save patį randi. Į „Robčiką“ tyčia sudėjau labai daug skirtingų personažų ir, priklausomai nuo socialinės padėties, net jų kalbos stilius čia smarkiai varijuoja.“

Teiraujuosi „Robčiko“ autoriaus, kaip į jo knygą, kurioje pasakojama apie jaunų Vilniaus lenkų gyvenimą, o vienas iš pagrindinių veikėjų „stumdo“ narkotikus, reaguoja patys Vilniaus lenkai, ir ar jie nesijaučia netinkamai reprezentuojami. Bartoszas teigia: „Visokių reakcijų yra. Taip, Robčikas „stumdo“ narkotikus“, bet mūsų naratorius Dariušas yra iš tokios lenkiškos šeimos, kur savaitgaliais važiuoja į kaimą Nemenčinėje, o darbo dienomis gyvena Pilaitėje. Tėvai tvarkingai vaikšto į darbus. Nemažai žmonių man rašo, kad šioje knygoje jie mato savo gyvenimą. Labai tuo džiaugiuosi. Yra tokių, kurie piktinasi. Bet dažniausiai tie žmonės nei skaitę knygą, nei žiūrėję spektaklį pagal šią istoriją. Jų supratimu, tai pasityčiojimas iš mūsų lenkų. Jie nori manyti, kad mes, lenkai, esame ir turime būti pasitempę, tokie kaip Mickevičius, Miloszas, o čia ištrauki savo kūryba kažkokį Naujininkų brudą. Kaip drįsti taip reprezentuoti lenkus? Kartais tokių komentarų būna, bet jų gana mažai. Bet, nepaisant to, kad paliesta daug tamsių temų, man atrodo, žmonės „pagavo“ „Robčiką“. Jie „pagavo“, kad per tą socialinį dugną galiausiai parodai šviesius dalykus. Kad mes, lenkai, augam, kuriam, integruojamės, kad galim pasirinkti, kokie ir kaip norime būti, t. y. ir lenkais, ir lietuviais, kad mums nereikia asimiliuotis, kad galime išlikti savimi ir būti laimingi.“

Viso pokalbio „Vilniaus lenkai iki šiol neturėjo jų šnekamąja kalba kurtos literatūros“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. 

Su rašytoju Bartoszu Połońskiu kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2025“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.