Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS) – tai poetų, prozininkų, dramaturgų, vertėjų, kritikų ir literatūros mokslininkų asociacija Lietuvoje, vienijanti per 350 meno kūrėjo statusą turinčių narių. Joje yra ir užsienio valstybėse gyvenančių lietuvių rašytojų. LRS skyriai veikia Kaune ir Klaipėdoje. Organizacijai vadovauja suvažiavime išrinktas pirmininkas ir valdyba.
LRS turi savo leidyklą, biblioteką, klubą, kūrybos namus, periodinių spaudos leidinių – žurnalus Metai, Vilnius (anglų ir rusų kalbomis), savaitraščius Literatūra ir menas, Nemunas. LRS nuo 1965 m. rengia tarptautinį poezijos festivalį Poezijos pavasaris (renginio išvakarėse dienos šviesą išvysta festivalio dalyvių almanachas). Nuo 1991 m. LRS skiria savo kasmetinę premiją.

Lietuvos rašytojų sąjunga
K. Sirvydo g. 6, 01101 Vilnius, Lietuva
Tel.:  8 5 2123919
El.paštas: sajunga@rasytojai.lt„>sajunga@rasytojai.lt
Interneto puslapis: https://rasytojai.lt//inner.php?id=4&;sritis=org&dalis=sajunga

 

Pirmininkas Antanas A. Jonynas
Tel. 8 600 08355

Pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė
Tel. 8 614 04640

Vyr. buhalterė Alė Mylimienė
Tel.  8 5 2626154

Tarptautinių programų koordinatorius Donatas Petrošius
Tel. 8 600 08285

Pirmininko referentė Rūta Dubauskaitė
Tel. 8 5 2123919 ; 8 600 08335

Valdybos referentė Rasa Bagdonavičienė
Tel. 8 600 08291

Bibliotekininkė Aurelija Giedrienė
Tel. 8 5 2123919

Ūkvedys-administratorius Arvydas Belkevičius
Tel. 8 676 14972

buhalterija@rasytojai.lt„>

LRS Valdybos nariai:

1. Liutauras Degėsys
2. Vytautas Dekšnys
  3. Erika Drungytė
4. Benediktas Januševičius
  5. Antanas A. Jonynas
  6. Birutė Jonuškaitė
7. Rimantas Kmita
  8. Jonas Liniauskas
9. Aidas Marčėnas
10. Vytautas Martinkus
11. Danielius Mušinskas
12. Donatas Petrošius
13. Kornelijus Platelis
14. Viktoras Rudžianskas
15. Valentinas Sventickas
16. Juozas Šikšnelis
17. Antanas Šimkus

 Į viršų

Tarptautinis bendradarbiavimas:
LRS bendradarbiauja su užsienio kultūros centrais bei kultūros atstovais ambasadose Lietuvoje, rengia bendrus projektus; rekomenduoja lietuvių literatūros tekstus užsienio knygų bei žurnalų leidėjams; organizuoja lietuvių literatūros pristatymus ir rašytojų susitikimus užsienyje; deleguoja lietuvių rašytojus į užsienyje vykstančius festivalius, konferencijas, kitus literatūrinius renginius; skleidžia informaciją apie lietuvių literatūrą, Lietuvos rašytojus, LRS veiklą, leidėjus, padeda užmegzti kontaktus; kviečia svečius iš užsienio į tarptautinį festivalį „Poezijos pavasaris“; Lietuvos rašytojams teikia informaciją apie rašytojų ir vertėjų rezidencijas ir stipendijas užsienyje bei tarpininkauja jų prašant, taip pat skleidžia informaciją apie nuolat vykstančius konkursus.
Nuo 1992 m. LRS yra Europos rašytojų kongreso narė, nuo 1997 m. – Baltijos rašytojų tarybos narė ir Trijų jūrų tarybos narė. LRS dalyvauja tarptautiniuose projektuose „Baltic Ring“ (kurį remia ES programa Culture 2000), TransEuropaExpress, Littera Baltica. LRS kasmet nominuoja kandidatus literatūrinei Nobelio bei Astridos Lindgren premijoms.
LRS bendradarbiauja (pagal dvišales sutartis) su:

Latvijos rašytojų sąjunga;
Lenkijos rašytojų asociacija;
Švedijos rašytojų sąjunga;
Slovėnijos rašytojų sąjunga;
Marburgo rašytojų organizacija (Vokietija);
Grazo autorių susivienijimas (Austrija);
Suomijos rašytojų sąjunga;
Kroatijos rašytojų sąjunga;
Sankt Peterburgo (Rusija) rašytojų sąjunga;
Izraelio hebrajų rašytojų sąjunga.

 Į viršų

Istorija:
Vos Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė (1918 m. vasario 16 d.), menininkai pradėjo burtis į kūrybines grupes ir organizacijas. Tuo metu veikė Lietuv
os meno kūrėjų draugijos Literatų sekcija (1920-1922, 1925-1932). 1922 m. buvo įkurta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. 1929 m. ji reorganizuota. Įsisteigė Lietuvos žurnalistų sąjunga, o po kiek laiko (1932) Balio Sruogos ir Juozo Grušo iniciatyva įkurta Lietuvių rašytojų draugija (LRD). Jos valdybos pirmininku išrinktas Ignas Šeinius. LRD rengė literatūros vakarus, rašytojų trečiadienius, išrūpino 5000 litų kasmetinę subsidiją valstybinėms premijoms. Jas gavo Ieva Simonaitytė (1935), Liudas Dovydėnas (1936), Jonas Aistis (1937), Salomėja Nėris (1938), Bernardas Brazdžionis (1939). LRD pirmininko pareigas ėjo Juozas Tumas-Vaižgantas (1932-1933), Vincas Mykolaitis-Putinas (1933-1937), Juozas Grušas (1937-1938), Liudas Gira (1938-1940), Bernardas Brazdžionis (1941), Faustas Kirša (1942-1944). LRD būstinė buvo laikinojoje Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune.
LRD veiklą sutrikdė Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija.
Trėmimai, karas, gulagai išblaškė Lietuvos literatus. Didelė jų dalis atsidūrė Vakaruose. 1946 m. išeivijos rašytojai (33 iš jų – buvę LRD nariai) įkūrė Lietuvių tremtinių rašytojų draugiją. Beveik tiek pat LRD narių liko aneksuotoje Lietuvoje (1940 m. pradžioje LRD sudarė 86 nariai ir 12 kandidatų).
Kelerius metus užtruko LRD reorganizavimas į Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungą: 1940-1941 m. atitinkamo organizacinio komiteto pirmininku buvo Petras Cvirka, 1942-1944 m. Maskvoje veikė organizacinis biuras, kuriam vadovavo Kostas Korsakas. Į Lietuvą grįžusi sovietinė okupacinė valdžia 1944 m. lapkričio 1 d. paskelbė rašytojų sąjungą atnaujinus veiklą, gruodžio 19 d. patvirtino jos valdybą (pirmininkas Kostas Korsakas), kuri pradėjo registruoti narius. 1945 m. spalio 25-27 d. Vilniuje įvykęs aneksuotoje Lietuvoje gyvenančių rašytojų pirmasis suvažiavimas oficialiai įteisino TSRS rašytojų sąjungai pavaldžią lietuvių rašytojų organizaciją – Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungą. Jos būstinė įsikūrė Vilniuje.
Pirmuoju pokario dešimtmečiu represuota daugiau kaip devyniasdešimt Lietuvos literatų. Lietuvių literatūra išgyveno sunkią krizę. Visa knygų leidyba buvo suvalstybinta (grožinius kūrinius ilgai leido viena valstybinė leidykla), kūriniai cenzūruojami. Kai kurie rašytojai per pirmąjį pokario dešimtmetį knygų ne tik neleido, bet ir nerašė. Tik po J. Stalino mirties (1953), atlydžio metais, kūrybos sąlygos šiek tiek pagerėjo.
Šeštojo dešimtmečio vidury prabilo iš gulagų sugrįžę rašytojai (Antanas Miškinis, Kazys Inčiūra ir kiti). 1959-1965 m. buvo išleista per 20 romanų, daugiau kaip 80 poezijos rinkinių. Nuo 1970 m. pradėta leisti išeivijos rašytojų kūrinius. Išėjo vertingų literatūros mokslo veikalų.
Rašytojų organizacija savo narius galėjo remti materialiai: iš Literatūros fondo lėšų rašytojams buvo pastatyta butų, paskirta pašalpų, kelialapių į sanatorijas bei kūrybos namus. Iš oficialaus organizacijos pavadinimo buvo išbrauktas pažyminys „tarybinių“ – leista vadintis Lietuvos TSR rašytojų sąjunga.
1970-1975 m. Lietuvos rašytojai išvertė iš kitų (daugiausia iš rusų ir kitų TSRS tautų) kalbų daugiau kaip 100 knygų. Apie 50 lietuviškų knygų buvo išversta į vadinamųjų liaudies demokratijos šalių kalbas. Padažnėjo literatūros vakarų: per šį laikotarpį jų surengta beveik 2 tūkstančiai. Jie buvo patrauklūs laisvėjančia mintimi, lietuviško žodžio gyvybe.
Per 1975-1985 metus organizacijos padėtis ir knygų leidyba mažai keitėsi. Literatūra ir šį dešimtmetį buvo reglamentuojama, buvo nepritariama liberalioms inteligentijos pažiūroms, beveik nebuvo ryšių su Vakarų rašytojais.
Vis dėlto literatūrinio gyvenimo visai sukaustyti kompartijai nepavyko. Literatūra laisvėjo. Kūrybinė rezistencija darėsi atviresnė. Cenzūros draudimai įvairiais būdais būdavo apeinami. Demokratijos plėtotė 1985-1986 m. plačiau pravėrė duris laisvai minčiai kūryboje, istorijoje bei politikoje.
Pažangios tendencijos stiprėjo ir rašytojų organizacinėje veikloje. 1987 m. įvykusiame Valdybos plenume „Literatūros palikimas ir nūdiena“ kitomis akimis buvo apžvelgtas literatūros palikimas, numatyta jo leidybos tvarka, susitarta išplėsti egzodo, tremties literatūros leidimą.
Tautinio atgimimo dvasia prasiveržė Maironio, Vinco Kudirkos, žurnalo „Varpas“ jubiliejiniuose renginiuose. Ankstesniais metais už uždarų durų vykdavę rašytojų pokalbiai pasidarė vieši, juose imta diskutuoti ir spaudoje skelbti straipsnių apie cenzūrą (ji panaikinta Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d.), kūrybos laisvę, lietuvių kalbą, valstybės likimą, Rašytojai atvirai prabilo apie savo šalies okupaciją ir aneksiją, apie tremtį ir rezistenciją, apie Lietuvos Respublikos atkūrimą.
1988 m. birželio 3 d. mokslininkų, rašytojų ir kitų menininkų susirinkime buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurioje buvo nemaža žinomų rašytojų.
1989 m. birželio 7 d. neeiliniame suvažiavime Lietuvos TSR rašytojų sąjunga atsiskyrė nuo TSRS rašytojų sąjungos: paskelbė organizacijos savarankiškumo deklaraciją, priėmė savo įstatus ir pakeitė pavadinimą – tapo Lietuvos rašytojų sąjunga.
1990 m. gruodžio 14-15 d. LRS suvažiavime, vykusiame jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, LRS įstatai buvo patikslinti. Į LRS sugrąžinti visi Lietuvoje tebegyvenantys buvę LRD nariai, įstojo daugiau kaip dvidešimt rašytojų, priklausančių užsienyje tebeveikiančiai Lietuvių rašytojų draugijai, kurios valdyba šiuo metu susibūrusi Čikagoje (nuo 1998). 1994 m. gruodžio 16 d. LRS suvažiavimas konstatavo, kad organizacija keičiasi tapdama kūrybine profesine bendrija, kuri telkia įvairių pažiūrų rašančius žmones.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos rašytojų suvažiavimai vyko 1945, 1954, 1959, 1967, 1970, 1975, 1981, 1986, 1989, 1990, 1994, 1998, 2002, 2005 ir 2006 metais Vilniuje.
2005 m. Lietuvos rašytojų sąjunga buvo pripažinta meno kūrėjų asociacija, o kiekvienas LRS narys gavo meno kūrėjo statusą.
Šiuo laikotarpiu Lietuvoje veikusių rašytojų organizacijų Valdybos pirmininkai: Kostas Korsakas (1944-1945), Petras Cvirka (1945-1947), Jonas Šimkus (1948-1954), Antanas Venclova (1954-1959), Eduardas Mieželaitis (1959-1970), Alfonsas Bieliauskas (1970-1976), Alfonsas Maldonis (1976-1988), Vytautas Martinkus (1988-1989). Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkai, renkami suvažiavime: Vytautas Martinkus (1989-1994), Valentinas Sventickas (1994-2002), Jonas Liniauskas (2002-2011).