Neseniai pasirodžiusi naujausia poeto, literatūros žurnalo „Metai“ redaktoriaus Antano Šimkaus poezijos rinktinė „Vakaras dega“, rodos, prieštarauja jo asmenybei. Kaip pats sako, iš prigimties yra vyturys, jam kurti geriausia pakilus su tamsa, o naujausia knyga skaitytoją neša į languose atsispindinčio raudono saulėlydžio ir nakties vaizdinius. Vis dėlto A. Šimkus nekuria iliuzijos, kad eilėraštis turėtų būti suprastas pažodžiui – jam daug svarbiau, kad skaitytojas pagautų pojūtį, emociją, kurios dažnai įkvėptas poetas ir pradeda rašyti.

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su poete, filosofe, humanitarinių mokslų daktare Aušra Kaziliūnaite A. Šimkus kalbėjosi apie tokius kuriančiam žmogui svarbius jausmus ir temas kaip įkvėpimas, nerimas, nusivylimas ribotumu, obsesinis tikslumo poreikis, nuolatinės prasmės paieškos ir žongliravimas kūryba bei kitomis veiklomis.

Rašo ne knygas, o eilėraščius

Tarp trijų A. Šimkaus poezijos knygų – nemenkas laiko tarpas. Naujausia brendo net dešimt metų. Kaip teigia poetas, viskas dėl jo rašymo būdo: „Jos visos nerašomos kaip knygos, tiesiog parašau eilėraštį, padedu, parašau, padedu. Praeina kokie septyneri metai, pasižiūriu, išsidėlioja kas nors jau, ar ne. A, lyg ir išsidėlioja. O gal dar reikia? Na, gal dar. Jos auginamos po vieną eilėraštį.“

A. Šimkus pastebi, kad esminė jo kūrybos gija ilgainiui išlieka ta pati, keičiasi tik atstumas tarp jo ir tekstų: „Turbūt apskritai toks mano ritmas, kad ir kas vyktų. Atitolimai ir sugrįžimai. Užrašymai, paskui – kitos veiklos, intensyvūs periodai, kai išvis pasislepia viskas, tada vėl sugrįžta.“

Poetas svarsto, kad kūrinio prasmės klausimo svarbu per anksti neužduoti: „Jeigu [jį] užsiduodi prieš rašydamas, tada visai nerašai.“ Prieš kurdamas, jis veikiau atsisuka į jausmą: „Poezijos rašymas pagal grafiką – tarkim, 16.15–16.50 val. ką nors rašysiu – gal labiau tinka prozai. Ir reikia. Man vis dėlto norisi jausti, kad jau žinau, ką noriu pasakyti. Nors nesakau, kad nepažaidžiu. Bet reikia, kad jausmas mane net truputį verstų – jau reikia užrašyti į telefoną ar kažkur sudėti tekstą. Bent šiek tiek užrašyti, o tada jau bus, kaip bus.“

Nerimas kaip būdas išgirsti ir pamatyti

A. Šimkus pasakoja, kad ruošiant naujausią rinkinį kito ir tematika, ir rašymo proceso (ne)lengvumas. „Svarstau, kiek ši knyga pasikeitė stilistiškai… Gal labiau išgryninta kai kas. Turiu mintyje, kad antroje knygoje buvo daugiau labai lengvai užrašytų tekstų, o lengvai užrašoma, kas šiek tiek susiję su humoru. Pirmoje knygoje dar daugiau buvo vadinamojo lengvo žanro.“

O štai naujausioje knygoje poetas pabrėžia vyraujančią nerimo temą: „Man šis rinkinys siejasi ne su lyrika, bet su nerimu. Nežinau, ar reikia iš jo vaduotis, ar reikia tai nuolat pabrėžti. Bet lygiai taip pat suprantu, kad, nuėjus pusę gyvenimo kelio, neverta kurti iliuzijų, kad kitą pusę eisi pasišvilpiniuodamas ir kas nors labai stipriai keisis, nebūtinai. Tuose eilėraščiuose yra daug ne itin lengvų dalykų, na, ir man vis tiek norisi juos dėlioti, kad ir kaip ten būtų. Jeigu nori gyventi, turi su tuo gyventi. Ir kažkaip rimuoji tą nerimą. Ko neišeina pasakyti, suvokti, aš galiu užrašyti.“

Poetas taip pat pabrėžia, kad be nerimo ir pati kūryba, gyvenimas būtų kitoks, mato šį jausmą kaip dovaną: „Nerimas – tokia sustiprėjusi jautrumo būsena, kai galiu tam tikrus dalykus aiškiau išgirsti ir suprasti. Be nerimo, būtų visai kitoks buvimas. Nesakau, kad visiems privaloma, bet žiupsnelis ar žiupsnis jo visai gali padėti gyventi iš tikrųjų.“

Nusivylimas ribotumu

A. Kaziliūnaitės teigimu, kūrėjus dažnai lydi ribotumo jausmas, kai veriantis kūrybai galiausiai suvoki, jog pavyksta perteikti tik tam tikrą išeigą, ir matai, kas netilpo į rezultatą. A. Šimkus šiai minčiai pritaria ir pasakoja apie kūryboje jį lydintį nusivylimą: „Kuriant mane labai dažnai aplanko jausmas, kad buvau tiek įsitraukęs ir apima savotiškas nusivylimas. Su tuo nelabai susitaikau, todėl veikiausiai ir laikausi vieno eilėraščio modelio, vis dar tikiuosi parašyti tą vienintelį.“

Poetas pastebi ir tai, kad nusivilia rezultatu dažniau todėl, kad nepavyksta įžodinti tam tikrų vidinės tikrovės momentų. „Ne todėl, kad aš žodyno neturėčiau ar nebūčiau ko nors skaitęs, čia veikiau karas su savo pasauliais, – sako A. Šimkus. – Man labai svarbu perteikti tiksliai. Dėl to, galvoju, turiu obsesiją dėlioti kablelius, taškus, didžiąsias raides, nosines. Čia, žinai, galbūt tie, kurie redakcijose ilgėliau pabūna, tokie tampa.“

Kai kūrinių daug, o skaityti nėra ką

A. Šimkus teigia rašydamas neieškantis papildomų temų, imasi tų, kurios skatina rašyti: „Esu iš tų, kurie išpažįsta vieno eilėraščio modelį. Bet nesu mirtinai prisirišęs. Aš neieškau ypatingų temų. Dažniausiai viskas lipdosi apie vieną, dvi eilutes, o paskui niekada nežinau, kuo baigsis.“

Laidos vedėjai pasiteiravus apie santykį su vidiniu kritiku, A. Šimkus teigė, kad kritikas iš nykštuko kartais virsta milžinu ir laikui bėgant vis dažniau ragina pamatuoti teksto prasmingumą prieš paleidžiant į pasaulį: „Kai žmonės rašo vis daugiau, nieko čia savaime blogo, ko gero, nėra. O kas visa tai skaito? Tuomet norisi ne tiek ekologiškai kurti, kiek metams bėgant vis labiau taikyti principą „devynis kartus pamatuok“. Nuo to niekam blogiau nepasidaro. Mes susiduriame su visokiais sąrašais. Kiek visko daug. O kai reikia išsirinkti ar perskaityti, ar kam pasiūlyti, tarsi ir nelabai yra ko.“

Rašant prarasti laiko pojūtį

A. Šimkus save priskiria prie autorių, kurie kūrybos procesą patiria labiau kaip kančią nei malonumą: „Tie dalykai nėra skirtinguose poliuose. Tik aš labiau prasikankinu. Aišku, kankynė nėra ta, kai kaulai lūžta. Tai primena prarastą laiko pojūtį. Bet ar tai malonu, ar nemalonu? Kai rašai, esi tame pasaulyje. Tame pasaulyje būti gerai. Bet ką paskui su tuo daryti?“

Jam pačiam sunkiausia ne rašyti, bet perrašyti: „Labai sunku taisyti savo tekstus. Dažniausiai nutaisau. Todėl stengiuosi beveik nekoreguoti, nebent po laiko redaktoriui parodau, pasako, kur kirtis ne tas. Ir labai sunkiai priimu kompromisus. Dabartinėje knygoje buvo žodžių, kurių nėra žodyne, bet jie labai panašūs į žodyne esančius. Ir siūlymų buvo keisti. Dėl kai kurių sutikau, dėl kai kurių ne.“

Rašymo procesas A. Šimkui daug mielesnis, bet gaila, kad netrunka taip ilgai, kaip norėtų: „Būtų gerai, kad negrąžintų niekas iš to rašymo pasaulio. Bet vis tiek reik gyventi, dėlioti tam tikrus dalykus, atlikti socialinius vaidmenis.“

Literatūra ir rašymas yra tik dalis gyvenimo

Kuriantis žmogus, svečio nuomone, retai apsiriboja viena veikla: „Visi „Metų“ redakcijos darbuotojai ar bendradarbiai dar turi bent dvi arba tris kitas veiklas. Kūrybingas žmogus gali daug dalykų, sutikau nedaug, kas galėtų vienoje srityje išbūti.“

A. Šimkus teigia: „Kadaise galvojau, kad rašymas pati prasmingiausia veikla, kokia tik gali būti. Dabar nesu tuo įsitikinęs taip stipriai. Ji svarbi, bet yra šalia visų kitų. Žinoma, negaliu sakyti, kad man nepatinka, jeigu tie dalykai, kuriuos įsivaizdavau kaip gerus, yra ir kitiems prasmingi, kai kas nors pasako: „O tu čia gerai parašei, o čia tavo knyga kokia gera, va, patinka.“ Aišku, norisi tai išgirsti. Bet jeigu pažvelgi truputį plačiau, tikrai galima šalia rašymo užsiimti ir kitais dalykais.“

Svečio nuomone, literatūros, kultūros, švietimo lauke dirbantis žmogus visada gali rinktis dirbti tai, kas atrodo prasminga, nors tai nebūtinai reiškia ekonominę grąžą. Pokytis čia gali įvykti tik suvokus savo vertę ir ją atstovėjus, iškomunikavus.

Save jis taip pat apibūdina kaip nuolat ieškantį. „Žmogus, sąlyginai supaprastinęs saviraiškos poreikį, prasmės būtinybę, tam tikrą laiką galėtų padirbėti kokiame projekte, kuris greitai atneša naudos, bet jei nuolat taip dirbi, kas kažkiek laiko turi stabtelėti ir pabandyti susivokti, kaip ir kas.“

Svečio patarimas jaunam žmogui, norinčiam tapti rašytoju:

O kaip jaunas žmogus tai įsivaizduoja. Kas yra rašytojas? Rašytojas turėtų rašyti. Jausti prasmę. Jeigu kalbame labiau apie techniką, tai parašius galima kam nors parodyti, kad suprastum, kas vyksta. Ir jeigu dar vis nori būti rašytoju po to, kai draugai ką nors pasako, gal reikia pabandyti iš draugų burbulo pernešti kūrybą į, pavyzdžiui, kultūrinės spaudos redakciją. Išsibandyti erdvėje, kurioje gyvena išorinis kritikas ir pažiūrėti, ką pasakys. Jeigu galima, kažką publikuoti. Bet svarbiausia vis dėlto ne realizacija, bet pirminis etapas, kai rašai ir jauti prasmę. Ir geriau, kai visa tai eina iš vidinio poreikio.

Pats stengiuosi kasdien turėti bent valandėlę susidėlioti raštu mintis. Rašysiu ar nerašysiu, kitas klausimas. Jeigu kas šauna į galvą, fiksuoju. Nebėr laiko sąsiuviniams ir knygutėms. Labai ilgai užsirašinėdavau, bet tie užrašai mėgo pradingti. Esu pasimokęs: jeigu kažkas įkyriai persekioja – reikia užrašyti. Nes daug sykių buvę, kad, ai, tuoj užrašysiu, ryt ar poryt, šiomis dienomis. Telefonas šia prasme yra geras išradimas.

Lietuvių autorių tekstų rekomendacijos pagal A. Šimkų:

Ramunė Brundzaitė, „Tuščių butelių draugija“: eilėraščiai, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Vincas Mykolaitis-Putinas, „Dienoraštis, 1938–1945“, V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021

Vidas Morkūnas, „Pakeleivingų stotys“: proza, V.: „Odilė“, 2019

Tekstą pagal tinklalaidės „Rašytnamis“ įrašą parengė Miglė M. Galvonaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.