/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Aneta Anra: „Kam išgalvoti neegzistuojančius pasaulius, kai pats gyvenimas toks įdomus?“

2023 spalio 5 d.

Jurga Tumasonytė

Atvykusios pas rašytoją Anetą Anrą tarsi patenkame į kitą pasaulį – aplink nesimato kaimyninių namų, didelį plotą supa aukšti medžiai, lengvai rudėja. Šimtametėje sodyboje karaliauja vaikai – Adrianas Kamilis ir Kristianas aprodo savo valdas: žaislus, žemėje atkastus ir užkastus kaulelius, pievoje dreifuojantį laivą ir pabaisų kaukes. Greta vaikų erdvės dar matome paveikslus, fotografijas, knygas, antikvarinius baldus. Namo kambariuose, tarp daugiamečių medžių, į mus alsuoja mažiausiai trijų kartų atmintis.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Su Aneta pirmąkart susitinkame gyvai – kai nepažįsti žmogaus ir išsyk atsiduri intymioje jo namų erdvėje, kur mėgini kvosti įvairiais klausimais ir fotografuoti skirtingais rakursais, kartais ima mušti prakaitas – tačiau, šįkart viskas malonu ir miela, lyg būtume seniausiai pažįstamos.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Aneta, papasakok daugiau apie šią vietą, minėjai, kad ji priklausė tavo giminaičiams.

Sodyba – mano močiutės sesers. Ji neturėjo vaikų, todėl, kai numirė, viskas liko močiutei. Maža čia lankydavosi mano mama – kartą vos nenusirito nuo arklio į sode esančią kūdrą, kai šis palenkė galvą prie vandens. Aš čia pirmą kartą pamačiau paršą: įėjusi į tvartą netikėtai išgirdau „kriu“ – tekina lėkiau laukan. Buvau asfalto vaikas, visi seneliai gyveno Vilniuje, atostogauti vasarą važiuodavome prie jūros, o kaimo gyvenimo nepažinau. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau, kaip melžiama karvė, atsisakiau gerti pieną, galiausiai mama įtikino, kad parduotuvėje perkamas pienas – ne karvių, o pagamintas fabrike.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Tik tuomet, kai gimė sūnus Kristianas, pradėjome lankytis čia – susitvarkėme namą, kad būtų patogu ilsėtis ir dirbti. Šimtamečiame sode auga labai retos veislės obelys, šalia namo – šimtametis bijūnų darželis, niekas prie jų neprisilietė dešimtmečiais, o žydi kasmet ryškiai lyg pasakoje. Gimus antrajam sūnui Adrianui Kamiliui, netrukus prasidėjo pandemija ir karantinas, tad sodyba mus išgelbėjo – neįsivaizduoju, kaip būtume ištvėrę mieste tarp keturių sienų. Važiuodavome kasdien.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pamenu tavo pirmąją knygą „Katinas Temzėje“ – žvelgi iš jos viršelio. Kitose tavo knygose autobiografiniai faktai taip pat svarbūs. Viename interviu, paklausta apie savo pavardės kilmę, siūlai perskaityti „Niki: dvigubas portretas“ ir sužinoti. Kodėl pasirinkai tokį kelią? Man, pavyzdžiui, autofikcija atrodo baisiai sudėtingas žanras, tikrai dar nesiryžčiau jo imtis. 

Man autofikcijos žanras labai patinka. Įdomiausia, kai net geriausi, puikiai mane pažįstantys draugai viskuo patiki ir klausia: „O kada tai buvo? Nežinojau to apie tave!“

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kam išgalvoti neegzistuojančius pasaulius, kai pats gyvenimas toks įdomus? Mane visada supo rašytojo plunksnos verti žmonės ir įvykiai. Ir dabar jų – per akis. Esu gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją knygai, taigi pasaulį išvys romanas, galbūt pavadinimu „Muziejus“ (juokiasi). Kasdien susiduriu su personažais, kurių nė lakiausia vaizduotė nesugalvotų.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Mane žavi Françoise Sagan, Marguerite Duras, Annie Ernaux autofikcija. Labai mėgstu skaityti memuarus. Rašydama autofikciją galiu atsiverti tiek, kiek širdis geidžia, nes, kitaip nei rašant memuarus, skaitytojas niekuomet neatspės, kur baigiasi realybė ir prasideda vaizduotė. Ne visada ir pati žinau. Autofikcija turi ilgą istoriją, nors terminas atsirado tik XX a. pabaigoje ir žanrą labiausiai išgarsino Karlas Ove Knausgårdas su „Mano kova“. Man įdomiausi tie autoriai, kurie rėmėsi savo gyvenimo patirtimi – Ingeborg Bachmann, Sidonie Gabrielle Colette, Ernestas Hemingway’us, Louis-Ferdinand’as Céline’as, Curzio Malaparte…

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

„Šok, tarsi niekas tavęs nematytų, dainuok, tarsi niekas tavęs negirdėtų, mylėk, tarsi nebūtum įskaudintas“, – rašė Markas Twainas. Šia mintimi ir vadovaujuosi rašydama.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar rašydama apie save ir kitus žmones turi kokių nors tabu?

Prisimenu rašytojų pašmaikštavimą: „Būk atsargus, nes gali atsidurti mano knygoje.“ Kai rašiau „Katiną Temzėje“, pakeičiau veikėjų prototipų vardus. Jis buvo mano pirmasis autofikcijos romanas. Kurioziškų situacijų dėl to netrūksta, pavyzdžiui, lenko vaikino, režisieriaus, prototipas realybėje buvo lietuvis. Kai pastatėme „Katiną Temzėje“ Jaunimo teatre, spektaklį jis žiūrėjo keliolika kartų, atsivedė draugų ir labiausiai juokėsi iš frazės „Mylisi blogai“, skirtos jo personažui. Buvo įsitikinęs, kad ši vieta – tikrai fikcija. Kai romano „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ rankraštį daviau perskaityti pagrindinio knygos veikėjo prototipui aktoriui, jis su manim savaitę nesikalbėjo… Tada paprašiau išbraukti vietas, kurios jam nepatiko, nenorėjau, kad mano knyga skaudintų ar keltų neigiamų emocijų. Jis nusileido: „Geras tas personažas, palik.“ Na, palikau. Jį pažįstantys iškart atspėjo, kas gi tas Aktorius knygoje. „Niki“ visi veikėjai – tikrais vardais ir pavardėmis. Jei rašytojas nori „atsidėkoti“ kokiam niekdariui – tas literatūrinis sąskaitų suvedinėjimas labai subtilus. Tačiau autofikcijos žanras kelia klausimų, ar kūrinyje atsidūrę žmonės – realūs?

Tabu, be abejo, turiu. Reikia juk galvoti tam, kad „neprisišnekėtum“.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Tavo pastaroji knyga „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ sulaukė daug dėmesio ir apdovanojimų. Kaip sumanei parašyti knygą būtent tokia tema?

„Jehudit“ pradžia – mano netikėta pažintis su Dita Sperlingiene, viena knygos herojų. Nebūčiau net beprotiškiausiame sapne susapnavusi, kad rašysiu knygą Holokausto tema. Buvau įsitikinusi, kad apie karą gali rašyti tik jį išgyvenusieji – minėtieji E. Hemingway’us, C. Malaparte, L.-F. Celine’as… „Kad žinotume, privalome įsivaizduoti“, – teigė Georges’as Didi-Hubermanas, bet aš jo mintį perfrazuodavau taip: „Kad žinotume, privalome patirti.“ Dita per pirmąjį susitikimą pasakė žinanti, kad esu rašytoja. „Gal parašysite knygą apie mano gyvenimo istoriją?“ – paklausė. Ar galėjau atsisakyti? Su Dita susitikdavome kas keletą dienų ir ilgai kalbėdavomės apie karo laiką, pamažu pokalbiai tapo vis atviresni. Nuėjau į Žydų viešąją biblioteką ir prisirinkau knygų apie Kauno getą, kad, bendraudama su Dita, galėčiau jai užduoti tikslius klausimus. Apie Holokaustą iki pažinties su Dita žinojau tik bendrus faktus, nebuvau įsigilinusi į šį tragiškos istorijos tarpsnį, nors daug buvau skaičiusi apie Stalino valdymo laiką, apie sovietų vykdytas represijas, nes tai lietė mano šeimą.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ilgai svarsčiau, kokią struktūrą pasirinkti. Negalėjau rašyti grožinio kūrinio, išgalvoti nebūtų dialogų ir prikurti veikėjų – man tai atrodė nepagarbu Ditos, jos iš gyvenimų atžvilgiu. Ir tuomet į mano gyvenimą atėjo Hanna Strużanowska-Balsienė, kurios šeima per karą gelbėjo vaikus iš Vilniaus geto. Bendraudama su šiomis moterimis sumaniau parašyti knygą apie mus tris. Kūrinio žanras – dokumentinė apysaka. Labai kruopščiai tikrinau faktus, pakviečiau istoriką dr. Arūną Bubnį būti knygos specialiuoju redaktoriumi, jis kartu su redaktore Audra Kairiene parašė ir istorinius komentarus. Knygos tekstas – tai dokumentiniai Hannos ir Ditos pasakojimai, išskirti kursyvu lyg trumpametražiai filmai. Kai kur pasirinkau poetinį stilių, nenorėjau rašyti, „kaip kalbama“. O dar mano refleksijos, kasdienybė, mūsų trijų susitikimai, pokalbiai kitomis temomis…

Vilniaus dailės akademijoje įgijau menotyros magistro laipsnį, mano ankstesnėje kūryboje dominavo meno, meilės temos. „Jehudit“ buvo nemenkas iššūkis dėl temos skausmingumo ir mano hiperjautrumo jai…

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Esi minėjusi, kad kartais knygos pristatymo renginiuose nesulaikai ašarų. Kaip tuomet atrodė tokių skaudžių dalykų aprašymo procesas?

Rašydama „Niki. Dvigubą portretą“ tarsi grįžau į šiltus, jaukius, gražius namus. Taip jaučiausi važiuodama į Užupio kavinę „Coffee1“, kur turėjau savo darbo staliuką. Pradėdavau rašyti ir jausdavau tikrą palaimą. Su „Jehudit“ viskas buvo kitaip – kavinėse rašyti negalėjau, trukdė žmonės, muzika, triukšmas. Bandžiau su ausinuku klausytis nuolatinio kūrybos palydovo – Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, bet ir muzika trukdė susikaupti. Reikėjo visiškos tylos ir ramybės. Taigi rašiau Užupyje, prie Vilnelės, sėdėdama ant laiptų, kur niekas nevaikščiojo. Arba ten pat vakarop atsidarančioje kavinėje – atsitraukdavau grandine prirakintą kėdę ir, Vilnelei tyliai čiurlenant, sėsdavau prie staliuko su kompiuteriu. Didžiąją dalį knygos pabaigiau vasarą. Žiemą buvo sudėtingiau – namuose galėjau rašyti tik tuomet, kai užmigdavo sūnūs, o naktį, žinoma, vaizduotė veikia dar stipriau… Sapnuodavau košmarus. Pamenu, prieš atiduodama rankraštį leidyklai norėjau dar kartą viską atidžiai perskaityti – nuvažiavau viena į sodybą, tamsu, sniego iki kelių, atsikasiau keliuką, pakūrenau židinį, pasiruošiau darbui ir… kažkas miške sutraškėjo. Maniau, širdis sustos iš siaubo.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Įsijaučiau į Ditos pasakojimus, visi jos pažinoti žmonės tapo lyg mano niekuomet nepažintais draugais. Įsimylėjau jos IX forte nužudytą vyrą Julių, gražuolį Iką, kurį Dita slapčia stebėdavo pro langą, pravirkdavau kaskart skaitydama savo pačios tekstą apie keturmetį Ditos pusbrolį, kuris gete svajojo pavirsti paukščiuku ir išskristi, apie Mirties žygyje nušautą Ditos pusseserę… Visi tie žmonės supo mane. Hannos pasakojimuose dominavo vaikai, taigi… Jei yra rašytojų, kurie verkia skaitydami savo pačių knygas, – aš viena jų. Knygos pristatymuose paprastai dalyvaudavo ir aktorius Darius Gumauskas, jis skaitydavo knygos ištraukas. Kai tekdavo pačiai, kas nors iš publikos turėdavo paduoti popierinę nosinaitę. Nepavyksta atsiriboti. Esu pernelyg jautri.

Nors knygos pristatymų periodas baigėsi, jau antrus metus kitokia istorijos ir literatūros pamoka-edukacija apie Antrąjį pasaulinį karą, remiantis dokumentine apysaka „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“, yra kultūros paso platformoje. Tad tenka lankytis mokyklose ir bendraujant su 10–12 klasių mokiniais vis grįžti į tą laiką.  

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Dabar dirbi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje – kaip atrodo tavo darbas ten?  

Muziejuje dirbti man labai patinka. Anksčiau dirbau MO muziejuje, o iki gimstant vaikams – Lietuvos edukologijos universitete kuravau meninius projektus. Dabar mano darbas – koordinuoti kultūros renginius. Dirbu su puikia komanda. Kartu dirba žurnalistas Mindaugas Klusas, kurį pažįstu labai seniai (susipažinome, kai jis kalbino mane po spektaklio „Bestija žydrom akim“ premjeros); mano manymu, jis – vienas geriausių Lietuvoje kultūros žurnalistų. Muziejuje Mindaugas kuruoja komunikaciją, rengia interviu, tekstus apie parodas, renginius. Režisierius Povilas Makauskas – kūrybingas, intelektualus kolega, drauge kuriame parodų atidarymų ir renginių, tapusių neatsiejama muziejaus veiklos dalimi, scenarijus; Povilas rūpinasi vizualiąja dalimi, režisuoja renginius, drauge kuriame būsimo Gaono muziejaus teatro ir kino vakarų koncepciją. Kai mūsų sumanymas bus įgyvendintas, Vilniuje turėsime dar vieną teatro ir kino platformą. Intensyviai ruošiamės Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus – dar vieno Gaono muziejaus padalinio – atidarymui.

Mano kabinetas yra šalia menotyrininkės, Samuelio Bako muziejaus (padalinys, kuriame dirbu) vedėjos Ievos Šadzevičienės kabineto, tad kasdien bendraujame. Ievos tekstus apie litvakų dailę studijuodavau ruošdamasi egzaminams Dailės akademijoje.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Mėgsti skaityti savo knygų kritiką, tave jaudina atsiliepimai „Goodreads“ platformoje

Petras Vaičiūnas pjesėje „Patriotai“ rašo: „Yra ir protingų žurnalistų, pavyzdžiui, tas, kuris apie mus taip gražiai parašė.“ Žinoma, juokauju, bet „Goodreads“ niekada neskaitau – galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad ten nesu apsilankiusi. Juk niekada nežinai, ką rasi, – kam nervintis?

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Skaitau rimtų, išmintingų kritikų tekstus. O jei rašo anonimiškai, man nežinomi ar juolab pagarbos neverti „ekspertai“ – tai manęs absoliučiai nejaudina. Niekada neguglinu tikrindama, gal yra kas naujo apie mane. Galbūt esu arogantiška, bet taip buvo nuo pirmojo mano spektaklio premjeros. O konstruktyvią kritiką priimu. Aristotelis yra pasakęs: „Galime sėkmingai išvengti kritikos, jei nieko nedarysime, nekalbėsime, jei niekuo nebūsime.“

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kas pirmas ar pirma iš sutiktų rašytojų tau padarė didelį įspūdį?

Pirmasis rašytojas autoritetas, su kuriuo susipažinau, – dailėtyrininkas, eseistas Alfonsas Andriuškevičius, mano dėstytojas Dailės akademijoje. Mokydamasi mokykloje, kiekvieną penktadienį lėkdavau į kioską nusipirkti „Šiaurės Atėnų“ – dėl jo, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės ir Gintaro Beresnevičiaus tekstų. A. Andriuškevičius yra ta asmenybė, dėl kurios mečiau žurnalistikos studijas VU ir nuėjau į kitą Maironio gatvės pusę, – Žurnalistikos institutas įsikūręs priešais VDA.

Prieš kelerius metus susipažinau su S. Parulskiu ir tapome gerais bičiuliais. Labai vertinu šią draugystę.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Dabar jau daug ir garsiai kalbama apie tai, kokia sunki, ne rožėmis klota gali būti motinystė ir kaip svarbu, kad pervargusi mama, prieš atsidurdama ant bedugnės krašto, gautų palaikymo ir pagalbos. Kokios tavo motinystės patirtys? Ir kaip jos pakeitė tavo požiūrį į save, aplinką ir kūrybą?

Motinystė man – didžiausias džiaugsmas ir laimė. Kai gimė Kristianas, atrodė, angelas atskriejo iš tolimiausių kosmosų manęs pamokyti, man paaiškinti ir mane perkeisti. Nebegalėjau skaityti to, ką buvau parašiusi, kol jo nebuvo, svetima atrodė kiekviena mintis ir raidė tuose sakiniuose; svetimi tapo žmonės, anksčiau atrodę svarbūs, neliko laiko beprasmiam vaikščiojimui po kavines, tuštiems pokalbiams, tariamiems draugams, slampinėjimui gatvėmis – viso to nereikėjo. Tas pats jausmas užplūdo gimus Adrianukui. Stebėjausi ankstesniąja savimi. Nepaleidau iš glėbio sūnų pirmais jų gyvenimo mėnesiais, jie net nemiegojo vieni – visąlaik juos norėjosi laikyti prisiglaudusi. Niekada neturėjau auklių. Mano vaikai anksti pažino teatrą, muziejus, restoranuose išmoko gražiai elgtis – kai visą laiką praleisdavau su jais, galėjau daug ko išmokyti ir daug ką parodyti. Jų buvimas netrukdė ir netrukdo kurti, rašyti – žinoma, laiko mažai, kartais turiu dvi valandas per dieną, paskui dvi savaites tų valandų neturiu, bet juodu augindama parašiau dvi knygas („Niki“, kai Kristianui buvo dveji metai, ir „Jehudit“, kai Adrianui – metai). Jie išmokė disciplinos – nelaukti mistinių mūzų ir įkvėpimų, o tiesiog rašyti tuomet, kai turiu laiko. Susidėlioju tekstus galvoje. Be to, kurti pasakas prieš miegą pagal „užsakymą“ („Pasek pasaką apie, pavyzdžiui, Džeką, milžinų nugalėtoją“) – gera treniruotė vaizduotei.

Dabar man gražiausia pasaulyje muzika – ne Ludwigo van Beethoveno Septintoji simfonija, ne Antonas von Webernas ir Franzas Schubertas, o vaikų juokas.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Berniukai turi daug baisių kaukių, kaukolių, kardų ir kitokių siaubų-baubų. Ar vaikystėje tu irgi mėgai tokius dalykus?

Mano vaikinukų mėgstama knyga – „Garsiausios siaubų ir paslapčių istorijos“. Apie daktarą Džekilą, vampyrą, operos vaiduoklį, Baskervilių šunį… Žinoma, istorijos adaptuotos vaikams, gražiai iliustruotos. Žaisti mėgsta archeologus. Patinka istorijos apie Lietuvos valdovus, riterius. Piratų laikas jau praėjęs. Kai nueiname į Valdovų rūmus, mane pamoko, kuo alebarda skiriasi nuo kalavijo ir kovos kirvio. O Kernavės muziejuje esame etatiniai lankytojai… Laukiamiausios metų šventės – Mindaugo karūnavimo diena dėl Kernavėje vykstančių riterių turnyrų ir Helovinas – dėl visų tų siaubiakų.

Vaikystėje mėgau baisias istorijas, tačiau puikiai pamenu, kaip klausydamasi pasakos iš patefono plokštelės (nepamenu – kokios) slėpdavausi už fotelio – baugus garsintojo balsas neišdyla iš atminties iki šiol.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Koks tavo santykis su siaubo žanru?

Epigrafas „Jehudit“ – rašytojo Harry’o Mulischo citata: „Vaizduotė nepajėgi varžytis su tikrove, tikrovė parbloškia vaizduotę aukštielninką ir juokiasi net susirietusi.“ Kai pradėjau domėtis, kas vyko karų laikotarpiais, supratau, kad fantazija nepajėgi sukurti nieko baisesnio už tai, ką tikrovėje yra padarę (ir daro) vieni kitiems žmonės.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie buitį – kaip sekasi dorotis su ja? Turi mėgstamiausių ir nemėgstamiausių buities darbų?

Kartą viena moteris man pasakė: „Nedrįstu parašyti žinutės nepažįstamam rašytojui, kad jo knyga man labai patiko, – atrodo, gal sutrukdysiu, juk, ko gero, dabar susikaupęs kuria…“ O rašytoja tą akimirką plauna grindis ir džiausto skalbinius, laukdama, kada gi ją pagirs nepažįstamasis.

Buities darbų nesureikšminu. Viską padarau greitai, o išmėtyti žaislai man netrukdo. Mama juokauja, jog mano namuose reikia mokėti vaikščioti – kad ant ko nors neužmintum. Jei ne visada pedantiškai sulankstau drabužėlius ar nespėju pakloti lovos – ne bėda. Svarbiausia – gera emocinė būsena, o betvarkė juk laikina. Kai vykstame į kelionę, galiu per keliolika minučių sudėti mūsų daiktus į lagaminą. Išmokau nesukti sau galvos dėl buities. Tie dalykai tiesiog susitvarko.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Keli mano kalbinti rašytojai teigė, kad, gyvendami vien kūrybinį gyvenimą, tikriausiai baigtų blogai arba, turėdami tiek daug laiko ir laisvės, išvis nieko nebesukurtų. Ar galėtum gyventi vien kaip rašytoja?

Žinau viena – negalėčiau ir nenorėčiau būti be savo vaikų net per ilgesnes atostogas. Neseniai pirmąkart nuo Kristiano gimimo – po šešerių metų – išvykau į kelionę be jų. Net fiziškai jaučiau ilgesį. Mano sūnūs ir šalia esantis žmogus yra svarbiausi – jiems neprilygsta jokios knygos, teatrai, žurnalai, kelionės, dvejonės. Man reikalinga artima aistringa siela, sielos draugas, jaukūs namai, dvasios ramybė, laimingi vaikai. Tuomet jaučiu pilnatvę. Tuomet galiu kurti literatūrą ir gyvenimą.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba